Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė mažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė subendrinta su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartimi nustatyta subendrinta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (du) metai 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo ir 910,00 Lt (devynių šimtų dešimties litų) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą, tai yra tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytu laiku, bet nevėliau kaip iki 2013 m. birželio 14 d., internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini), kuriame gali apsilankyti kiekvienas besinaudojantis interneto naršykle iš bet kurios vietos, kur yra pasiekiamas interneto ryšys, patalpino melagingo turinio informaciją, kad parduoda mobilaus ryšio telefoną „Apple Iphone 4“, nurodydamas savo kontaktinį telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir žinodamas, kad nesilaikys jokių susitarimų parduoti telefoną, taip nutylėdamas tikruosius savo ketinimus, melavo nukentėjusiajam N. N., kai jis telefoninio pokalbio su juo metu, žodžiu susitarė parduoti telefoną už 550 litų, tokiu būdu būdamas sudaręs žodinę sutartį, dėl telefono pardavimo ir tos sutarties pagrindu 2013 m. birželio 14 d. gavęs iš N. N. 550 litų, kurie jam buvo pervesti į asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai savo naudai įgijo šiuos pinigus sumoje 550 litų, kuriuos tą pačią 2013 m. birželio 14 d. išsiėmė grynais sumoje 540 litų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) skyriuje adresu: (duomenys neskelbtini).

Taip pat mano, kad teismas netinkamai, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į ypač reikšmingas aplinkybes: jo sveikatos būklę, sunkią šeimyninę turtinę padėtį, nusikalstamos veikos motyvus, dėl ko nebuvo nustatytos ir konstatuotos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kurios būtų turėjusios įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui ir skyrimui bausmės, adekvačios nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiui, laipsniui bei jo sveikatos stoviui.

Pasak nuteistojo jam reikalinga nuolatinė kasdienė pagalba, nes neišgydoma liga trukdo save apsitarnauti. Dėl įstatymų nežinojimo jis neprašė apylinkės teismo vadovautis BK 76 straipsnio 1 dalimi, kuria nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, tačiau perkvalifikuoti nuteistojo padarytą veiką iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 3 dalį ir skirti naują bausmę, ir paskirtos bausmės nebendrinti su kitomis nuteistajam skirtomis bausmėmis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje suriktus įrodymus, padarė nustatytomis aplinkybėmis paremtas išvadas, nei vienai iš šalių neišreiškė jokio palankumo, todėl apelianto argumentas, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas yra nepagrįstas. Teismas pažymi, kad vien tai, jog teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nesant aiškių baudžiamojo proceso normų pažeidimo, nesudaro pagrindo nuosprendį priėmusio teismo pripažinti šališku. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė, kad būtų buvę padaryta baudžiamojo proceso normų pažeidimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertimo taisyklių, padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to teisėtai ir pagrįstai M. P. pripažino kaltu padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir paskyrė teisingą bausmę, tačiau nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja BK 190 straipsnio 1 dalies redakcija (2014-12-18 įstatymas Nr. XII-1481), numatanti, jog nedidelės vertės turtas laikomas, kai jo vertė viršija 3 MGL (anksčiau buvo 1 MGL), bet neviršija 5 MGL (anksčiau buvo 3 MGL) dydžio sumos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 Dėl bazinės socialinės išmokos dydžio patvirtinimo nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtintas bazinės socialinės išmokos dydis (minimalaus gyvenimo lygio MGL dydis) – 38 (trisdešimt aštuoni) eurai. Taigi remiantis šiomis nuostatomis, nuo 2015 m. sausio 1 d. nedidelės vertės turtas yra kai jo vertė viršija 114 Eur (393,62 Lt), tačiau neviršija 190 Eur (656,03 Lt). Šioje byloje M. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulės būdu pasisavino svetimą turtą, kurio vertė 540 Lt. Pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią redakciją svetimo turto pasisavinimas apgaulės būdu, kurio vertė nuo 390 Lt iki 32500 Lt, buvo kvalifikuojamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. P. padarytą nusikalstamą veiką buvo teisėtai ir pagrįstai kvalifikavęs pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, nuteistojo M. P. padaryta veika perkvalifikuotina iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 3 dalį, nes nuteistojo M. P. apgaulės būdu pasisavinto turto vertė neviršijo 5 MGL dydžio sumos.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis M. P. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, daro išvadą, kad perkvalifikavus nuteistojo M. P. padarytą veiką iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 3 dalį, būtina iš naujo nuteistajam skirti bausmę už BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.

BK 182 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

Teisėjų kolegija, skirdama nuteistajam M. P. bausmę už BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą atsižvelgia į tai, kad viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 2 dalies punktas), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kolegija taip pat įvertinusi tai, kad jis yra jauno amžiaus, neįgalus, teistas už nusikaltimus nuosavybei, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, neišnykus teistumui, daro išvadą, kad nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina, jam taikytos bausmės nebuvo efektyvios ir nepasiekė joms keliamų tikslų, todėl sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skyrus arešto bausmę, didesnę už arešto bausmės vidurkį skiriamos už baudžiamojo nusižengimo padarymą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir pirmosios instancijos teisme buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, nuteistajam skirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, mažintina vienu trečdaliu.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui susirgus sunkia nepagydoma liga, paskirtos bausmės atlikimas gali tapti prieštaraujančiu nurodytam draudimui. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku (BK 76 straipsnio 1 dalis). Sunkios nepagydomos ligos kriterijų nustatymas yra medicinos, o ne teisės klausimas. Pažymėtina, kad atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, taikant BK 76 straipsnį nepakanka nustatyti, jog nuteistojo liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtintą Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgia į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato remdamasis duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytas sąlygas, o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, padaro vertindamas įrodymus bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas. Dėl to teismo medicinos eksperto išvada, kad nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę atlikti būtų per sunku, teismui yra tik vienas iš duomenų šaltinių ir tik rekomendacinio pobūdžio (kasacinė nutartis Nr. 2K–221/2014).

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas aplinkybes, jog M. P. nustatyta liga neįtraukta į Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos apraše nurodytą sunkių nepagydomų ligų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247, daro išvadą, kad nuteistojo M. P. atleisti nuo bausmės pagal BK 76 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama situacija, kai kaltininkas nusikalstamą veiką padaro dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos jo padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal teismų praktiką nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyvios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Taigi, įvertinus aplinkybių visumą, turi būti konstatuojama, kad kaltininkui buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012).

Nagrinėjamu atveju M. P. savo sunkią turtinę padėtį grindžia tuo, kad jis yra neįgalus, dėl to negali rasti darbo, jam reikėjo įsigyti vaistų ir papildų dėl blogėjančios jo sveikatos būklės, taip pat turėjo teikti išlaikymą savo vaikui, tuo tarpu jo šeimos pajamos yra vien tik neįgalios motinos gaunamos pašalpos. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad nuteistojo motina D. P. yra neįgali (nustatytas 20% darbingumas), kad jo motina gaudavo nors ir nedideles, tačiau nuolatines pajamas, kad nuteistasis M. P. kai kuriais laikotarpiais dirbo, turėjo mobiliojo ryšio telefoną, kurį pardavinėjo ir realiai galėjo jį parduoti, kad įgijo išsilavinimą ir gali dirbti darbą pagal įgytą specialybę, kad nuteistasis prisipažino, jog minėtą telefoną pardavinėjo ne vieną kartą, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistasis M. P. nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios turtinės ar beviltiškos padėties.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, prokuroras pateikė prašymą nuteistajam M. P. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės nebendrinti su kitais nuosprendžiais, kadangi gali būti perkvalifikuotos ir kitose bylose nustatytos M. P. padarytos nusikalstamos veikos, ir bausmių subendrinimas įneštų daug neaiškumų. Teisėjų kolegija su tokiais prokuroro argumentais sutinka ir nuteistajam M. P. skirtos bausmės nebendrina su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartimi skirta subendrinta bausme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pasikeitus baudžiamajam įstatymui būtina perkvalifikuoti nuteistojo M. P. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 3 dalį, dėl to nuteistajam skirtina nauja bausmė, taip pat iš naikintinas bausmės subendrinimas su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartimi skirta subendrinta bausme, dėl šių priežasčių Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktas, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendį pakeisti:

M. P. nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 3 dalį ir jį nuteisti areštu 42 (keturiasdešimt dviem) paroms;

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu nuteistajam skirtą 42 parų arešto bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti galutinę bausmę – areštą 28 (dvidešimt aštuonioms) paroms.

Panaikinti paskirtos bausmės bendrinimą su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartimi skirta bausme.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.