Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas dalyje paliktinas nenagrinėtu, dalyje atmestinas.

Pareiškėjas prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo kamerose Nr. 233 ir Nr. 213, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 25 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. nesant atskiros sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemos, sklindančio nepakenčiamo kvapo, nerakinamų sanitarinio mazgo durų ir ventiliacijos garso.

Pastebėtina, kad Regionų apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-834-406/2018 pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš kameroje Nr. 233 ventiliacijos keliamo triukšmo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktą, teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nedetalizuoja, kokioje konkrečioje kameroje ir kokiu laikotarpiu buvo per didelis ventiliacijos garsas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje Nr. I-834-406/2018 yra priimtas teismo sprendimas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Kauno TI kameroje Nr. 233 ventiliacijos keliamo triukšmo pareiškėjui L. S. tuo pačiu kalinimo laikotarpiu priteisimo ir sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, skundas dėl to paties reikalavimo nagrinėjamoje byloje paliktinas nenagrinėtu.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Kauno TI kamerose Nr. 233 ir Nr. 213 netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, t. y. neįrengtos atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos ir neužrakinamų durų.

Tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodoma, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 17, 18, 19) patvirtina, kad kamerose yra įrengti plačiai atidaromi langai, yra sanitarinio mazgo patalpa turinti atskirą ventiliaciją (ventiliacijos angą), yra įrengta mechaninė ventiliacijos sistema, įrengtos gana aukštos sanitarinio mazgo sienelės, sanitarinis mazgas turi duris. Aplinkybę, kad kamerose yra mechaninė ventiliacijos sistema, patvirtina ir pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ventiliacijos keliamo triukšmo. Tai, kad kameros vėdinamos per langus,o sanitariniuose mazguose yra įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema ar gyvenamosiose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 p.) atitinka higienos normų kameroms (gyvenamosioms patalpoms) keliamus reikalavimus. Pastebėtina, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą sanitarinio mazgo durys neprivalo būti rakinamos. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų ar sanitarinio mazgo vėdinimo įrengimas, nerakinamos sanitarinio mazgo durys, neatitiko galiojusios Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų. Be to, iš į bylą pateiktų fotonuotraukų, galima daryti išvadą, jog grynas oras į kameras patenka per atidaromus langus, taigi, gyvenamųjų patalpų vėdinimas priklauso nuo jose apgyvendintų nuteistųjų ir paties pareiškėjo valios. Pastebėtina, kad jo kiekis gali priklausyti nuo metrologinių sąlygų lauke (oro temperatūros, vėjo, lietaus, sniego ar pan.), kurių atsakovas negali įtakoti. Nustačius, kad atsakovas teisės aktų, reglamentuojančių kamerų ir sanitarinio mazgo įrengimą (vėdinimą) nepažeidė, negali būti pripažįstama, jog yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą pareiga nurodyti skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą tenka pareiškėjui. Skundo pagrindas turėtų būti nurodomas pakankamai detaliai, kad teismas galėtų patikrinti pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistavimą.

Pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl ventiliacijos skleidžiamo garso kamerose Nr. 213 ir Nr. 233 nedetalizavo, iš skundo turinio negalima spręsti, ar ir kameroje Nr. 213 ventiliacija veikė triukšmingai, pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas pagal bylos duomenis nenustatė, kad jis būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas institucijas dėl ventiliacijos skleidžiamo garso, todėl tokia aplinkybė laikytina deklaratyvia. Pareiškėjui tik abstrakčiai nurodžius, kad buvo per didelis ventiliacijos garsas, ir šios aplinkybės nedetalizavus, nagrinėjamoje byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į atsakovą ar kitas institucijas dėl triukšmingai veikiančios ventiliacijos laikotarpiu, kuris nebuvo analizuojamas administracinėje byloje Nr. I-834-406/2018, darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės tokiu būdu buvo pažeidžiamos, todėl minėti pareiškėjo abstraktūs argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų jis jautė nepatogumus, orumo žeminimą, pasireiškė nuotaikų kaita, būna irzlus, depresuoja. Į bylą pateikti Asmens sveikatos istorijos dokumentai patvirtina, kad jis ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi dėl bendro pobūdžio sutrikimų (konsultuotas gydytojo radiologo, odontologo, pulmonologo), kurie pasireiškia ir laisvėje gyvenantiems asmenims, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo laikymas Kauno TI, jam sukėlė ilgalaikius sveikatos sutrikimus, sąlygotus atsakovo veiksmų (neveikimo), iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą ir negali būti pripažinti jo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinio mazgo įrengimo (ventiliacijos, nerakinamų durų) pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl nėra pagrindo konstatuoti ir patį neturtinės žalos pasireiškimo faktą (ABTĮ 56 str.). Pastebėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Teismas, susipažinęs su pareiškėjo nurodytu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-793-422/2017, sutinka su atsakovo argumentais, kad nurodytoje byloje ir nagrinėjamoje byloje skundo pagrindas (aplinkybės) nesutampa (nurodytoje byloje neturtinė žala buvo kildinama iš žymiai daugiau aplinkybių nei nagrinėjamoje byloje), todėl nėra pagrindo atsižvelgti į tai, kad buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš sanitarinio mazgo įrengimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas netenkintas, sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. S. skundą dalyje dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 233 ventiliacijos keliamo triukšmo, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d., palikti nenagrinėtu.

Pareiškėjo L. S. skundą dalyje dėl neturtinės žalos, kildinamos iš sanitarinio mazgo įrengimo, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d., atmesti.

Pareiškėjo L. S. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.