Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Ukmergės žinios“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ukmergės žinios“ skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skunde nurodyta, jog Komisija pripažino, kad pareiškėjas pažeidė ŽLEK reikalavimus tik tuo aspektu, jog Publikacijoje buvo nurodoma, kad padegėjas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, pagal šį informacijos kiekį nėra jokios galimybės nustatyti nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens tapatybės. Pareiškėjas teigė, kad jis nepažeidė ŽLEK 40 straipsnio. Publikacijoje nėra paskleista jokių žinių apie privatų nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens gyvenimą, jo šeimą. Informacijos kiekis yra labai minimalus, būtinas ir šis aspektas Komisijos nesvarstytas. Pareiškėjas darė išvadą, jog Sprendimas, kad pareiškėjas pažeidė ŽLEK 36 straipsnį, yra nepagrįstas.

Komisijos manymu, nagrinėjamu atveju ŽLEK 1 straipsnio pažeidimas buvo pripažintas visiškai pagrįstai, kadangi žurnalistė, atskleisdama (duomenys neskelbtini) paslaptį, akivaizdžiai pažeidė visų įtariamojo šeimos narių privataus gyvenimo gerbimo interesą, o visuomenei nebuvo jokio poreikio žinoti ar būti informuotai apie tai, jog įtariamasis dėl padeginėjimų Ukmergės mieste yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad Komisija tinkamai išanalizavo skunde išdėstytus E. Ž. argumentus, tinkamai išanalizavo Publikaciją, o pareiškėjo skunde nurodyti nesutikimo teiginiai tik patvirtina, jog laikraštis „Ukmergės žinios“ akivaizdžiai nesupranta, kokias pasekmes privačios informacijos, kurią atskleisti draudžia įstatymas, atskleidimas gali sukelti konkrečiai šeimai. Atsakovas darė išvadą, kad Sprendimas dėl Kodekso 1 straipsnio pažeidimo yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas.

II.

Teismas vadovavosi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 36, 39, 40 straipsniais. Teismas nustatė, jog ginčo Publikacijoje apie įtariamąjį buvo paskelbti tokie duomenys: kad jis yra (duomenys neskelbtini) vaikinas, besimokantis vienoje iš Ukmergės mokyklų, kad jis buvo nuo gaisro nukentėjusios šeimos sūnaus vienintelis draugas, kad jis yra (duomenys neskelbtini). Įvertinęs dar ir apie nukentėjusią šeimą suteiktą informaciją (nurodyti abiejų tėvų vardai ir pavardžių pirmosios raidės, jų amžius, kad šeimoje (duomenys neskelbtini)), taip pat tai, kad Ukmergė yra iš esmės nedidelis provincijos miestas, teismas darė išvadą, kad tokių duomenų visuma leido skaitytojams identifikuoti įtariamojo asmenybę bei nukentėjusią šeimą, todėl ginčo Publikacijoje pusiausvyra tarp visuomenės teisės gauti informaciją ir draudimo be žmogaus sutikimo skelbti žinias apie privatų to žmogaus gyvenimą, asmens duomenis buvo pažeista. Teismas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) gina ir CK 3.221 straipsnio 2 dalis.

III.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat pareiškėjas teigia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių, įrodymų, tiek skunde UAB „Ukmergės žinios“, tiek jos atstovo teismo posėdyje pateiktų argumentų ir priėmė ne visiškai motyvuotą ir teisiškai nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. Apeliantas mano, kad Publikacijoje buvo išlaikyta pusiausvyra tarp pareigos informuoti visuomenę apie nusikaltimus ir pareigos nepažeisti šeimos ir vaiko interesų. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisiškai nevertino tų argumentų, kad UAB „Ukmergės žinios“ tik perspausdino Publikaciją iš dienraščio „Lietuvos rytas“, kad laikraščio tiražas nedidelis, kad informacijos paskleidimo mastas nedidelis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas UAB „Ukmergės žinios“ pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 36, 40 straipsnius, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad laikraštyje „Ukmergės žinios“ Nr. 41 2012 m. gegužės 29 d. buvo išspausdintas „Lietuvos ryto“ korespondentės D. Z. straipsnis „Padegėją išdavė jo rašysena“ (b. l. 7), kuriame buvo rašoma apie tai, jog ukmergiškiai kentėjo nežinomo padegėjo išpuolius, kad padegėjas supleškino tris automobilius, buto duris, du kartus padegė mokyklos sandėlį ir kad padegėjas įkliuvo, kai padegė namą, kuriame gyveno jo draugas. Taip pat buvo rašoma apie tai, kad padegėjas buvo sulaikytas. Straipsnyje nebuvo nurodyti konkretūs padegėjo vardas ir pavardė, tačiau apie padegėją buvo paskelbta ši informacija: padegėjas mokosi vienoje iš Ukmergės miesto mokyklų, jam (vaikinui) yra (duomenys neskelbtini), jis yra padegto namo savininkės (duomenys neskelbtini) sūnaus draugas ir ji bei jos sūnus juo rūpinosi, vaikinas yra (duomenys neskelbtini). Pagal bylos duomenis šiame straipsnyje buvo rašoma apie E. Ž. (duomenys neskelbtini). E. Ž. kreipėsi į atsakovą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, nurodydamas, kad D. Z. pažeidė profesinę etiką, paviešindama informaciją apie (duomenys neskelbtini). Dėl Publikacijos į atsakovą taip pat kreipėsi ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierė E. Ž..

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2012 m. rugpjūčio 27 d. posėdyje apsvarsčiusi E. Ž. skundą, 2012 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą (b. l. 6), kuriuo nusprendė, kad Publikacijoje paskelbiant informaciją apie (duomenys neskelbtini) buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 36, 40 straipsniai. Atsakovas sprendimą motyvavo tuo, kad Publikacijoje buvo paskelbta trečiojo asmens nurodyta informacija apie (duomenys neskelbtini), kai įtarimai padarytu nusikaltimu niekaip nėra susiję tik su (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) yra paslaptis ir tokios informacijos atskleidimas užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę. Atsakovas nurodė, kad nebuvo išlaikyta pusiausvyra tarp pareigos informuoti visuomenę apie nusikaltimus ir pareigos nepažeisti šeimos ir vaiko interesų.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1 straipsnyje nustatyta, kad galimybė gauti ir skleisti informaciją, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu užtikrinti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti tinkamos jų pusiausvyros. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 36 straipsnyje nustatyta, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas be žmogaus sutikimo negali skelbti žinių apie privatų to žmogaus gyvenimą, nebent tos žinios yra susijusios su viešuoju asmeniu ir svarbios visuomenei arba yra fiksuojama nusikalstama veika. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 40 straipsnyje nurodyta, kad draudžiama skelbti įtariamo padarius nusikalstamą veiką asmens duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti įtariamojo tapatybę. Jeigu visuomenės interesais būtina paskelbti įtariamo padarius nusikaltimą asmens, kaltinamojo, teisiamojo pavardę, o vėliau šis nusikaltimo faktas neįrodomas, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo nedelsdamas visuomenę informuoti, kad tas asmuo nekaltas.

Pareiškėjas UAB „Ukmergės žinios“ (viešosios informacijos rengėjas) ginčijo atsakovo Sprendimą iš esmės tuo pagrindu, kad ginčo Publikacijoje nėra atskleisti padegėjo pavardė, vardas, gyvenamoji vieta, mokykla, kurioje jis mokosi, jo artimųjų duomenys, kad informavo Ukmergės miesto visuomenę apie didelį atgarsį sukėlusį įvykį. Pareiškėjas teigė, kad Publikacijos tekste pateiktas minimalus informacijos kiekis apie įtariamąjį (padegėją), o vien tai, kad buvo nurodyta, jog padegėjas yra (duomenys neskelbtini), nesudaro galimybės nustatyti įtariamo asmens tapatybės.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs proceso šalių nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir netenkintinas. Pareiškėjas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2012 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalis). Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalis).

Pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas yra individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). CK 2.23 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, o informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu.

Pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijoje 428 (1970) dėl žiniasklaidos ir žmogaus teisių pateikta privataus gyvenimo samprata – tai žmogaus teisė gyventi savo gyvenimą, esant tik minimaliems apribojimams; ši teisė apima privatų šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, nereikšmingų ir „nepatogių“ asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmenines nuotraukas, draudimą skelbti konfidencialią informaciją.

Teisės į privatų gyvenimą koncepcija yra išreikšta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, kuris skelbia, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeiminis gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Nagrinėjamu atveju Publikacijoje buvo paskelbta informacija apie nepilnametį asmenį (vaiką), todėl pabrėžtina, jog vaiko teisę į privatų gyvenimą gina Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnis, kuriame nurodyta, kad nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį šeiminį gyvenimą, būsto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį, arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti įstatymo ginamas.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Galimybė riboti asmens teisę į privatų gyvenimą nurodyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama, kai yra tokių sąlygų visuma: pirma, galimybė riboti tokią teisę (pagrindas) nustatyta įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos, užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti gyventojų sveikatą ar dorovę arba kitų žmonių teises ir laisves); trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Būtinumą laikytis išvardytų sąlygų ne kartą yra pabrėžęs EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 27 d. sprendimą byloje L. prieš Suomiją (L. v. Finland, no. 25651/94, judgment of 27 April 2000); sprendimą L. L. prieš Prancūziją (L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006); kt.).

Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).

Laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra tvirtinta Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucijos 25 straipsnyje (žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas; laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai). Tai yra vienas iš svarbiausių demokratinės visuomenės principų, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Kaip ir bet kuriuose kituose teisiniuose santykiuose, pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų, nevaržyti ir nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių, todėl ir nagrinėjamoje byloje atsakovas – laikraštis, įgyvendindamas teisę skleisti informaciją ir informuoti visuomenę, neturėjo varžyti kitų asmenų teisių, t. y. naudodamasis saviraiškos laisve, ja turėjo naudotis teisėtai, nepažeisdamas įstatymų ir neviršydamas jam suteiktų teisių dėl pareigos informuoti visuomenę.

Kaip jau buvo minėta, Publikacijoje buvo skelbiama apie tai, kad asmuo padarė nusikalstamas veikas. Dėl šios informacijos paskleidimo byloje nėra ginčo. Tarp proceso šalių yra kilęs ginčas dėl informacijos apie (duomenys neskelbtini) paskelbimą, kai nenurodant asmens vardo ir pavardės, asmuo buvo atpažintas. Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad CK 3.221 straipsnio 2 dalis nustato, jog be (duomenys neskelbtini) sutikimo, kol vaikas sulaukia pilnametystės, negali būti atskleisti duomenys apie (duomenys neskelbtini). Duomenys apie (duomenys neskelbtini) yra privataus gyvenimo sritis.

Pagal bylos duomenis asmenį, kuris Publikacijoje yra įvardijamas padegėju, atpažino jo artimieji, t. y. jo šeimos nariai, ir kiti asmenys. Tai patvirtina E. Ž. skunde nurodytos aplinkybės (b. l. 23), kurios byloje nėra paneigtos. Be to, tokia išvada darytina ir įvertinus Publikacijoje nurodytus duomenis apie E. Ž. (duomenys neskelbtini), t. y. Publikacijoje buvo nurodyti pakankamai išsamūs duomenys apie E. Ž. (duomenys neskelbtini), kad pagal nurodytus požymius kiti asmenys atpažintų jį. Teismų praktikoje nurodoma, kad faktui, jog paskleista žinia yra apie asmenį, nustatyti pakanka, kad pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad minėto asmens (duomenys neskelbtini) faktas visiškai nėra susijęs su Publikacijoje aprašyta neteisėta šio asmens veikla, todėl darytina išvada, jog visiškai nebuvo jokio teisėto pagrindo visuomenę informuoti apie šį faktą. Tokio fakto paskelbimas vertintinas kaip siekimas patenkinti visuomenės smalsumą dėl asmens privataus gyvenimo detalių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus, teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Įvertinus pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog Publikacijoje buvo išlaikyta pusiausvyra tarp pareigos informuoti visuomenę apie nusikaltimus ir pareigos nepažeisti šeimos ir vaiko interesų, kad pareiškėjas nepažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 36, 40 straipsnių, yra nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad UAB „Ukmergės žinios“ tik perspausdino Publikaciją iš dienraščio „Lietuvos rytas“, laikraščio tiražas yra nedidelis ir informacijos paskleidimo mastas buvo nedidelis, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai paskelbė žinią apie asmens privatų gyvenimą ir nepažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 36, 40 straipsnių.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 straipsniai), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo UAB „Ukmergės žinios“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.