Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies jas sudedant ir Ž. T. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo Ž. T. priteista 100 eurų neturtinės žalos nukentėjusiajai V. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ž. T. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažametei V. P., o būtent: 2016 m. spalio 4 d., apie 22.30 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, sugriebė nukentėjusiąją V. P. ir stumdė už kaklo, tampė už plaukų ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. T. prašo peržiūrėti jo bylą, nes smurto jis nenaudojo, nuosprendis jo atžvilgiu yra per griežtas.Apygardos teismo posėdyje nuteistojo Ž. T. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo Ž. T. apeliacinis skundas atmetamas.Nuteistasis Ž. T. nesutinka su teismo nuosprendžiu, pažymėdamas, kad smurto jis nenaudojo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, jog Ž. T. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažametei V. P.. Tai patvirtina nukentėjusios V. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai (1 t., b. l. 54–55), nukentėjusiosios seserų G. B. ir S. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai (1 t., b. l. 56–59), liudytojų A. M., A. A. teisme duoti parodymai (1 t., b. l. 188–189, 194–195), taip pat A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., b. l. 27–28), iš dalies ir paties Ž. T. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai (1 t., b. l. 187–188). Minėtų įrodymų turinys yra plačiai atskleistas ir jų patikimumas teisingai įvertintas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo Ž. T. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.Iš nuteistojo Ž. T. apeliacinio skundo teiginio, kad nuosprendis jo atžvilgiu yra per griežtas, galima spręsti, jog nuteistasis mano, kad jam paskirta per griežta bausmė. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai individualizavo bausmę, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei kitas bylos aplinkybes.Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam Ž. T., atsižvelgė į įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas), įvertino tai, kad Ž. T. anksčiau jau buvo teistas už smurto naudojimą prieš savo sugyventinės dukras, už tai jam teismas taikė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (1 t., b. l. 149–158), tačiau per šį laikotarpį jis padarė naują tyčinį nusikaltimą – vėl smurtavo prieš sugyventinės mažametę dukrą. Tai rodo, kad Ž. T. padarytas nusikaltimas yra ne atsitiktinė klaida, o sistemingas ir sąmoningas jo elgesys, ir kad nuteistasis akivaizdžiai nerodo noro elgtis pagal pripažintas visuomenės elgesio normas. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad Ž. T. yra baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 142–144), nedirba (1 t., b. l. 140–141). Aptartų aplinkybių visuma apylinkės teismui leido pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai Ž. T. atžvilgiu gali būti pasiekti paskyrus jam tik realią laisvės atėmimo bausmę.Dėl apeliantui paskirtos bausmės dydžio pažymėtina, kad apylinkės teismas nustatė net dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai) ir nenustatė nė vienos lengvinančios, tačiau vis tiek Ž. T. už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį nustatė žymiai mažesnį už sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Be to, bendrindamas bausmes BK 64 str. pagrindu pirmosios instancijos teismas prie ankstesniu nuosprendžiu apeliantui paskirtos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo tik 3 mėnesius skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Esant tokioms aplinkybėms nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistasis Ž. T. yra nubaustas per griežtai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. T. apeliacinį skundą atmesti.