- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-676-230/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-03242-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Gudynienė, Neringa Venckienė
- Ieškovas
- „Adobe Systems Incorporated“, „Autodesk Incorporated“
- Atsakovas
- IĮ „HOPIS“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Gudynienės, Neringos Venckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų „Adobe Systems Incorporated“, „Autodesk Incorporated“ ir atsakovo IĮ „HOPIS“ apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6777-364/2011 pagal ieškovų „Adobe Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“ ieškinį atsakovui IĮ „HOPIS“ dėl kompensacijos už autorių teisių pažeidimą priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai „Adobe Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“ ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo IĮ „HOPIS“ „Adobe Systems Incorporated“ – 5305,85 Lt, o „Autodesk Incorporated“ – 13 785,74 Lt kompensacijos už autorių teisių pažeidimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat įpareigoti atsakovą IĮ „HOPIS“ per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą dienraščiuose „Lietuvos Rytas“ ir „Verslo Žinios“, priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-08-20 Kauno apskrities VPK NTV ENTS pareigūnai atliko patikrinimą atsakovo IĮ „HOPIS“ komercinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kurio metu buvo rastas ir iš atsakovo paimtas nešiojamas kompiuteris „Toshiba Satelite L20-205“. Atlikus šio nešiojamo kompiuterio apžiūrą ir jame esančių kompiuterių programų tyrimą bei specialistui pateikus išvadą, buvo nustatytas kompiuterių programų, į kurias visos autorių turtinės teisės išimtinai priklauso ieškovams - „Adobe Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“, neteisėtas panaudojimas. Tai reiškia, jog IĮ „HOPIS“ neteisėtai, t.y. neturėdamas ieškovų, kaip autorių turtinių teisių turėtojų, leidimo (licencijos), nešiojamame kompiuteryje „Toshiba Satelite L20-205“ atgamino, laikė ir naudojo kompiuterių programas – „Adobe Acrobat 3D“, „Macromedia Dreamweaver MX 2004“ ir „Autodesk AutoCAD 2008“, į kurias visos autorių turtinės teisės išimtinai priklauso ieškovams („Adobe Acrobat 3D“ ir „Macromedia Dreamweaver MX 2004“ autorių turinės teisės priklauso „Adobe Systems Incorporated“, o „Autodesk AutoCAD 2008“ autorių turtinės teisės priklauso „Autodesk Incorporated“). 2010-12-15 Kauno miesto apylinkės teismas priėmė baudžiamąjį įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. 1-3707-593/2010, kuriuo buvo nustatyta, jog IĮ „HOPIS“ savininkas bei vadovas Š. G. yra atsakingas už neteisėtų kompiuterių programų kopijų laikymą ir naudojimą atsakovo veikloje naudojamame kompiuteryje. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu Š. G. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 192 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas nei minėto ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nepateikė galutinio vartotojo licencijų, suteikiančių teisę atsakovui priklausančių kompiuterių kietuosiuose diskuose laikyti ir naudoti nurodytas kompiuterių programas. Tokiu būdu atsakovas neteisėtais veiksmais pažeidė ieškovų, kaip autorių turtinių teisių turėtojų, teises bei teisėtus interesus, dėl ko ieškovams buvo padaryta žala. Žalos atlyginimui ieškovas prašė priteisti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme numatytą kompensaciją, kurios dydis, remiantis suformuota teismų praktika, nustatytinas pagal kompiuterių programos teisėto pardavimo kainą, į kurią įskaityti visi mokesčiai. Ieškovai taip pat nurodė, kad net atsakovui vėliau įsigijus programų „Adobe Acrobat 3D“, „Macromedia Dreamweaver MX 2004“ ir „Autodesk AutoCAD 2008“ licenzijas, autorių teisių pažeidimas lieka, todėl turi būti priteista piniginė kompensacija.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo IĮ „HOPIS“ ,,Adobe Systems Incorporated“ – 5 305,85 Lt, o „Autodesk Incorporated“ – 13 785,74 Lt kompensacijos už autorių teisių pažeidimą. Reikalavimus dėl palūkanų priteisimo ir viešo paskelbimo apie priimtą sprendimą atmetė. Priteisė iš atsakovo valstybei 23 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamosios bylos Nr. 1-3707-596/2010 duomenimis, nustatė, kad atsakovas be autorių išimtinių turtinių teisių turėtojų leidimo laikė ir naudojo ieškovams priklausančių kompiuterių programų „Adobe Acrobat 3D“, „Macromedia Dreamweaver MX 2004“ ir „Autodesk AutoCAD 2008 neteisėtas kopijas. Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių atstovų paaiškinimus, prijungtos baudžiamosios bylos medžiagą teismas padarė išvadą, kad ieškovų reikalavimas dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme numatytos kompensacijos priteisimo yra pagrįstas. Teismas, remdamasis suformuota teismų praktika, darė išvadą, kad kompensacija paskaičiuotina pagal teisėtą nurodytų kompiuterinių programų pardavimo kainą, kurią patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Teismas įvertinęs tai, jog baudžiamojoje byloje atsakovas geranoriškai atlygino dalį padarytos žalos ir iš įmonei priklausančių kompiuterių pašalino visą ieškovų nurodytą kompiuterio programų įrangą, bei atsižvelgdamas į sunkią atsakovo finansinę padėtį, atmetė ieškinio reikalavimą dėl informacijos apie priimtą teismo sprendimą paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse. Ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas atmetė nurodydamas, jog ieškinio reikalavimas nėra kreditorinio pobūdžio, o atlieka kompensuojamąją funkciją, todėl procesinių palūkanų nepriteisė.
Šalies argumentai
Ieškovai „Adobe Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“ apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti pilnai. Nurodo, jog sprendimas toje dalyje, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo ir viešo paskelbimo apie priimtą teismo sprendimą, yra naikintinas dėl šių motyvų: 1) Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti procesines palūkanas. CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnyje numatytas palūkanas privalo mokėti skolininkas, t.y. prievolę pažeidęs asmuo, todėl palūkanos tampa vykdytinos prievolės dalimi, ir jos skatina prievolę kuo greičiau įvykdyti. Kompensacijos paskirtis yra apginti autorių pažeistas teises ir tai yra tik specialus žalos apskaičiavimo metodas, todėl teismas privalėjo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. 1) Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl sprendimo viešo paskelbimo, neatsižvelgė į tai, kad ginant intelektinės nuosavybės teises yra svarbūs ne tik kompensaciniai, bet ir prevenciniai autorių teisių gynimo tikslai. Šis ieškinio reikalavimas nėra laikomas savarankišku, todėl, patenkinus ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, jis negali būti atmestas.
Atsakovas IĮ „HOPIS“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti. Nurodo, jog teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus įrodymus bei netinkamai taikant ir aiškinant teisės normas. Nurodo šiuos skundo argumentus: 1) Įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu patvirtintas atsakovo veiksmų neteisėtumas bei kaltė, t.y. atsakovas yra nuteistas už tai, kad neteisėtai, komerciniais tikslais laikė kompiuterinių programų kopijas, ir šių faktų prejudicialumo atsakovas neginčija, tačiau apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad minėtos kompiuterinių programų kopijos priklauso ieškovams. Byloje nepateikta duomenų, kad išimtinės turtinės teisės į ginčo kompiuterines programas priklauso būtent ieškovams. Baudžiamojoje byloje esančioje 2010-10-04 specialisto išvadoje Nr. 10/82-05 yra nurodyti tik ginčo programų pavadinimai ir juridinių asmenų pavadinimai, tačiau nėra juridiniam asmeniui identifikuoti būtinų rekvizitų, tokių kaip adresas, juridinio asmens kodas, o taip pat ieškovai nėra įvardinti šių programų išimtinių teisių turėtojais. Nagrinėjamoje byloje be juridinius asmenis identifikuojančių duomenų nėra jokių duomenų, patvirtinančių būtent šių ieškovų išimtines turtines teises, tokių kaip, pavyzdžiui, autorių teisių turėtojų į ginčo programas sertifikatai. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad autorių teisės yra preziumuojamos, tačiau tai, kad bet kuris ieškovas tokio pobūdžio bylose yra laikomas tinkamu, nei įstatymas, nei teismų praktika nenumato. Tai reiškia, kad ieškovas teikdamas tokio pobūdžio ieškinį privalo įrodyti savo kaip ieškovo teisę į prašomą apginti teisę. 2) Teismas netinkamai aiškino ir taikė LR ATGTĮ nuostatas, reglamentuojančias autoriaus teisių gynimo būdus, todėl nepagrįstai įpareigojo sumokėti ne kompensaciją, o žalos atlyginimą pagal kompiuterių programų įsigijimo kainą. Pagal LR ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalį, vietoje faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo šio įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti arba kompensacijos, arba atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas už kūrinio naudojimąsi. Tačiau teismas neįvertino tai, kad ieškovai prašė taikyti būtent LR ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, t.y. priteisti kompensaciją, ir šį pažeistų teisių gynimo būdą sutapatino su kitu, t.y. siekiu gauti nuostolių atlyginimą negautų pajamų forma. LR ATGTĮ nustatytas kompensacijos dydžio maksimumas, o kompensacijos, priteistinos konkrečioje situacijoje, dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, tačiau teismas, priteisdamas ieškovų prašomo dydžio kompensaciją, faktiškai sprendė ne kompensacijos dydžio priteisimo klausimą, o turtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismas nepagrįstai kompensacijos dydį paskaičiavo pagal teisėtą kompiuterių paradavimo kainą ir neįvertino, kad kompensacija paskaičiuota pagal mažmeninę teisėtų kopijų kainą, kurią sudaro ne tik atlyginimas autoriui, bet ir pridėtinės išlaidos (PVM, antkainiai ir kt. mokesčiai). Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovų parduodamų produktų kainas. Teismas taip pat neįvertino, kokią dalį programų kainos sudaro atlyginimas autoriui, t.y. kokia kainos dalis turi būti autoriui kompensuojama, taip pat neatsižvelgta į tai, kad ieškovai nėra PVM mokėtojai. Į ieškovų prašomą priteisti pinigų sumą taip pat įskaičiuoti visi mokesčiai (PVM, muito, gamybos, reklamos, pervežimo, pardavėjų ir tarpininkų pajamos už parduotus kūrinius), kurie nėra tiesiogiai susiję su kūrinio sukūrimu, ir tokiu būdu ieškovai siekia nepagrįstai praturtėti. Teismas nepagrįstai vadovavosi UAB „Baltic Amadeus“ ir UAB „AGA-CAD“ raštais, kadangi šios įmonės pateikė duomenis apie programų, kurios nėra nurodytos baudžiamajame įsakyme, kainas. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo ieškovams priteista kompensacija yra nereali ir daug didesnė, negu rinkoje vyraujančios mažmeninės kainos, ką patvirtina ir apelianto pateiktos kompiuterių programų įsigijimo sąskaitos – faktūros, kurių teismas neįvertino. Be to, LR ATGTĮ 77 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad piniginę kompensaciją sumokėjęs asmuo įgyja teisę naudoti kūrinį, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektą. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas įsigijo teisėtas kompiuterių programas, t.y. atlygino žalą. Kadangi tiek žalos, tiek kompensacijos, kaip autorių teisių gynimo būdų, paskirtis yra vienoda - kompensuoti nukentėjusiajam dėl jo teisių pažeidimo patirtus neigiamus turtinius praradimus, o atsakovas šią pareigą įvykdė, teismas neteisėtai tenkino ieškovų reikalavimą apginti pažeistas teises, priteisdamas kompensaciją. Teismas neįvertino byloje pateikto susitarimo dėl nuostolių atlyginimo projekto, kuriuo atsakovui buvo siūloma įsipareigoti įsigyti licencijas neteisėtai įdiegtoms kompiuterių programoms, sumokėti 156 MGL (20 280 Lt). Atsakovas suprato, kad siūloma įsigyti ginčo programų licencijas programoms ir jas įsigijo. Be to, ATGTĮ 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad piniginę kompensaciją sumokėjęs asmuo įgyja teisę naudoti kūrinį. Įvykdžius teismo sprendimą atsakovas bus du kartus sumokėjęs už programas. Sprendžiant klausimą dėl kompensacijos priteisimo vertinama pažeidėjo turtinė padėtis. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius sunkią atsakovo finansinę padėtį, kadangi priteista kompensacija gali visiškai sužlugdyti atsakovo įmonę.
Atsiliepimas
Atsakovas IĮ „HOPIS“ atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovai teikdami apeliacinį skundą nepateikė jokių įrodymų dėl jų turimų autorinių teisių, todėl jie neturi teisės reikalauti ne tik kompensacijos, bet ir palūkanų. Teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą sumokėti ne kompensaciją, o žalos atlyginimą pagal kompiuterių įsigijimo kainą, neatsižvelgė į sunkią atsakovo finansinę padėtį. Be to, atsakovas ieškovams jau yra kompensavęs įsigydamas legalias programas. Ieškovai apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog kompensacija yra specialus žalos apskaičiavimo metodas. Atsakovo nuomone, kompensacija ir žalos atlyginimas atlieka skirtingas funkcijas ir jų įrodinėjimui taikytini skirtingi metodai. Kompensacija ne žalos apskaičiavimo metodas, o kompensavimas už autoriaus praradimus, todėl ieškovai privalo įrodyti, kiek jie neteko dėl kalto asmens veiksmų ar neveikimo. Kadangi kompensacijos dydį pagal autoriaus praradimus nustato teismas, todėl ši pareiga atsiranda tik įsiteisėjus teismo sprendimui ir procesinės palūkanos nepriteistinos.
Ieškovai „Adobe Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad išimtinių turtinių teisių į kompiuterio programas priklausomybė ieškovams nurodyta ant pačių kompiuterio programų. Ši aplinkybė patvirtinta specialisto, identifikavusio ginčo objektu esančias kompiuterių programų kopijas, išvadoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3707-593/2010, kuri yra pakankama ieškovų išimtinėms turtinėms teisėms patvirtinti. Taip pat nurodo, kad atsakovas nepagrįstai bando perkelti įrodinėjimo pareigą ieškovams. Teismų praktika autorių teisių gynimo bylose aiškiai nustato, kad atsakovas, ginčydamas, kad ne ieškovai yra šių kompiuterio programų išimtinių turtinių teisių turėtojai, turėjo pateikti šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kad ne ieškovai, o kiti asmenys yra kompiuterių programų išimtinių turtinių teisių turėtojai. Be to, ieškovai yra Jungtinėse Amerikos Valstijose registruotos bendrovės, kurios neturi juridinio asmens kodų ir jų nenaudoja. Šiuo atveju pakanka, kad ieškovų įgaliojimai juos atstovauti yra pasirašyti turinčių teisę veikti ieškovų vardu asmenų bei patvirtinti apostilėmis Hagos Konvencijoje nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovus laikė išimtinių turtinių teisių į ginčo objektu esančias kompiuterio programas turėtojais. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas nagrinėjo ne kompensacijos, o žalos atlyginimo negautų pajamų forma priteisimą. Ieškovas pasirinko vieną iš teisių gynimo būdų - kompensacijos priteisimą, o kompensacija yra tik specialus žalos apskaičiavimo metodas. Priteisiant kompensaciją taip pat taikytinos civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos, o kompensacijos dydis nustatomas pagal specialų kriterijų, t.y. pagal autorių teisių apsaugos objekto teisėto pardavimo kainą, kuri suprantama kaip mažmeninė rinkos kaina. Šios nuostatos suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Ieškovas nereiškė reikalavimo išieškoti atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi kūriniu. Kompiuterinių programų neteisėtų kopijų laikymas yra tęstinis pažeidimas, todėl pažeidimo nustatymo dieną jų nebegaminant ir nebeplatinant nurodoma kaina tos programos, kuri ją pakeitė. Baudžiamojoje byloje taip pat remtasi vėlesnių versijų programų kainomis, o atsakovas jų neginčijo. Autorių teisių subjektas turi įrodyti teisėtą pardavimo kainą, o atsakovas tai ginčydamas turi įrodyti, kad tai nėra teisėto pardavimo kaina. Atsakovo patektose sąskaitose yra nurodytos mažesnio funkcionalumo kompiuterių programos kainos. Teisėtų programų įgijimas nėra laikomas autorių teisių pažeidimu padarytos žalos atlyginimu, nes jos tam tikrą laikotarpį neteisėtai buvo naudojamos iki patikrinimo, nemokant jokio mokesčio. Ieškovo pasiūlytas taikus susitarimas numatė reikalavimą įgyti licencijas neteisėtai įdiegtoms kompiuterių programų kopijoms, siekiant įsitikinti, kad atsakovas ateityje susilaikys nuo autorių teisių pažeidimo, tačiau kartu buvo reikalaujama sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją. ATGTĮ 77 str. 3 d. nuostata, kad asmeniui sumokėjus kompensaciją jis įgyja teisę naudoti kūrinį taikytina, kai pareiškimas reikalavimas įpareigoti atsakovą nutraukti neteisėtus veiksmus, o ieškovai tokio reikalavimo nereiškė.
Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), tačiau konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimą priteisti įstatymo numatytas procesines palūkanas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 2 dalies reikalavimus, o atmesdamas ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakovą apie teismo sprendimą paskelbti visuomenės informavimo priemonėse netinkamai taikė Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 85 straipsnio reikalavimus (CPK 330 straipsnis).
Dėl ieškovų, kaip autorių teisių turėtojų, teisės reikšti ieškinį. Atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovams priklauso išimtinės autorių turtinės teisės į ginčo kompiuterių programas. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šią aplinkybę, pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje Nr. 1-3707-593/2010 esančia specialisto išvada (baudžiamosios bylos b.l. 31-33), kuria nustatyta, kad kompiuterių programų „Adobe Acrobat 3D“, „Macromedia Dreamweaver MX 2004“ ir „Autodesk AutoCAD 2008 teisių turėtojais yra būtent ieškovai. Ši aplinkybė nustatyta ir įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu (baudžiamosios bylos b.l. 70-71). Todėl tai yra įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu nustatyta aplinkybė (prejudicinis faktas), kuri baudžiamojoje byloje nustatyta dalyvaujant atsakovo įmonės IĮ „HOPIS“ savininkui, ir iš naujo neįrodinėtina (CPK 180 straipsnis). Be to, atsakovas ginčydamas, kad ne ieškovai yra nurodytų kompiuterių programų išimtinių autorių turtinių teisių turėtojai, turėjo paneigti šią ieškovų nurodytą ir atitinkamais įrodymais patvirtintą aplinkybę, pateikdamas savo atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tokia įrodinėjimo naštos šio pobūdžio bylose paskirstymo praktika yra įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2006, 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2009). Taip pat nekyla abejonių, kad būtent ieškinyje nurodytos JAV bendrovės „Adobe Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“, kurioms, kaip nustatyta, priklauso ginčo objektu tapusių kompiuterių programų išimtinės autorių turtinės teisės, pareiškė ieškinį per nustatyta tvarka įgaliotus asmenis, ką patvirtina byloje pateikti ir apostilėmis patvirtinti įgaliojimai (t.1, b.l. 8-16).
Dėl kompensacijos, kaip autorių pažeistų teisių gynimo būdo. Atsakovo teigimu, teismas nagrinėjo ieškovų reikalavimą apginti jų pažeistas teises, priteisiant žalos atlyginimą negautų pajamų forma (pagal kompiuterių programų teisėto pardavimo kainą), o ne ieškovų faktiškai pareikštą reikalavimą priteisti kompensaciją. Tokia atsakovo pozicija yra visiškai nepagrįsta, kadangi neatitinka Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau ATGTĮ) nuostatų ir suformuotos teismų praktikos. LR ATGTĮ 77 straipsnyje tarp kitų autorių teisių gynimo būdų, tokių, kaip teisės išieškoti atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi kūriniu, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektu (5 punktas), teisės reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą (6 punktas) ir kt. numatyta ir teisė reikalauti sumokėti kompensaciją (7 punktas). ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad vietoj dėl šio Įstatymo saugomų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo šio Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti: 1) kompensacijos, kurios dydį iki 1 000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus; arba 2) atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęsis kūriniais ar kitais šio Įstatymo saugomų teisių objektais (tai yra gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo. Įstatymas neriboja ir nenumato kokių nors sąlygų, kurį iš šių gynimo būdų teisių subjektas gali pasirinkti, jeigu jis nesiekia faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo. To neginčija ir atsakovas, tai yra įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2009). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą ir teismų praktiką, akivaizdu, kad sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio realios žalos (nuostolių) dydis nėra reikšmingas, nes tokiu atveju netektų prasmės kompensacijos ir žalos (nuostolių) atlyginimo, kaip savarankiškų teisių gynimo būdų teisinis atribojimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad kompensacija yra tik specialus žalos apskaičiavimo metodas (įstatyme nustatyto dydžio nuostoliai), taip kompensacijos esmę aiškina ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šio pobūdžio bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011). Ieškovai prašydami priteisti kompensaciją, jos dydį siejo su kompiuterio programų kopijų teisėto pardavimo kaina. Toks ieškovų prašomos priteisti kompensacijos dydžio nustatymas neprieštarauja ATGTĮ 83 straipsnio 4 d. 1 punkto reikalavimui, apibrėžiančiam kompensacijos maksimalų dydį iki 1 000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) ir iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant priteistinos kompensacijos dydžio klausimą, kriterijumi yra teisėta autorių teisių objekto pardavimo kaina, reiškianti kainą, kurią sumoka vartotojas, teisėtai įsigyjantis prekę. Pagal šiuo klausimu susiklosčiusią teismų praktiką teisių objekto teisėto pardavimo kaina reiškia būtent rinkos mažmeninę kainą, t. y. galutinę prekės kainą, į kurią įskaityti visi mokesčiai, kitaip tariant kainą, kurią sumoka vartotojas, teisėtai įsigyjantis prekę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2006, 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006). Nors tokia praktika buvo suformuota galiojant ankstesnės redakcijos ATGTĮ, kuriame buvo nustatyta, kad kompensacija apskaičiuojama pagal teisėtą tam tikro autorių teisių apsaugos objekto pardavimo kainą, tačiau teisėto pardavimo kainos kriterijumi gali būti remiamasi ir nustatant kompensacijos dydį pagal galiojančios redakcijos įstatymą, nes ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte teismo diskrecija, sprendžiant dėl priteistinos kompensacijos dydžio, ribojama tik maksimaliu kompensacijos dydžiu. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, remdamasis teisėtos pardavimo kainos kriterijumi, nepažeidė ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkto reikalavimų. Ginčo kompiuterių programų teisėto pardavimo kainą teismas pagrįstai nustatė, remdamasi ieškovo pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais nurodytų kompiuterinių programų vidutinę mažmeninę atlikto patikrinimo (nustatyto pažeidimo) laikotarpio kainą (t.1, b.l. 20-21), kuri beje yra labai artima baudžiamojoje byloje nustatytai kainai ir kurios atsakovas tuo metu neginčijo. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai (t.1, b.l. 38-39) nepaneigia teismo nustatytos kompensacijos dydžio pagrįstumo, kadangi atsakovo pateiktose PVM sąskaitose - faktūrose nurodytos kitos (mažesnio funkcionalumo) ginčo kompiuterių programų versijos.
Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ieškovams priteisė ne žalos atlyginimą negautų pajamų forma, bet kompensaciją, kurios dydį nustatė remdamasis teisėtos kompiuterių programų pardavimo kainos kriterijumi. Tokiu būdu nustatytas kompensacijos dydis atitinka ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte įvardintus kriterijus, kadangi ją nustatant yra atsižvelgta ir į pažeidėjo kaltę, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atžvelgtina į tai, kad atsakovas neteisėtai naudojo kompiuterių programas komercijos tikslais ir būtent įmonės komercinei veiklai. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo turtinė padėtis nėra gera, tačiau byloje nėra pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl tai negali būti kriterijumi mažinti kompensacijos dydį.
Dėl atsakovo teisėtų kompiuterių programų kopijų įsigijimo. Apelianto teigimu, atsakovas po autorių teisių pažeidimo nustatymo įsigijęs teisėtas kompiuterių programas iš esmės atlygino padarytą žalą, o asmuo sumokėjęs piniginę kompensaciją įgyja teisę naudoti kūrinį, todėl atsakovui įvykdžius priimtą teismo sprendimą jis bus du kartus sumokėjęs už programas. Iš tikrųjų byloje yra pateikti duomenys apie atsakovo teisėtai įsigytas kompiuterių programas (t.1, b.l. 38-39), tačiau tai reiškia tik tai, kad atsakovas ėmėsi priemonių, parodančių jo valią ateityje nepažeidinėti autorių teisių, tačiau tai jokiu būdu nereiškia ieškovams padarytos žalos, atsiradusios iki pažeidimo nustatymo, atlyginimo. Negalima sutikti su apelianto argumentais, jog tokia buvusi taikaus susitarimo, ieškovų pasiūlyto atsakovui tikslu išspęsti ginčą taikiai, esmė. Iš ieškovo pasiūlyto susitarimo sąlygų (t.1, b.l. 32-33) matyti, kad atsakovui buvo siūloma įsigyti licencijas, kad ateityje nebūtų pažeistos ieškovų, kaip autorių, teisės, tačiau kartu buvo numatyta ir 156 bazinių socialinių išmokų dydžio kompensacijos sumokėjimas nuostolių ir turėtų išlaidų atlyginimui. Atsakovas, teigdamas, kad sumokėjęs kompensaciją jis įgytų teisę naudoti kūrinį be atskiro užmokesčio, kurį jis jau sumokėjęs, remiasi ATGTĮ 77 straipsnio 3 dalies reikalavimais. Šioje normoje numatyta, kad kai asmens, kuriam priimamas įpareigojimas nutraukti neteisėtus veiksmus ar taikomos 82 straipsnyje nurodytos atkuriamosios priemonės, veiksmuose dėl šio Įstatymo saugomų teisių pažeidimo nėra kaltės, teismas šio asmens prašymu gali įpareigoti jį sumokėti nukentėjusiai šaliai piniginę kompensaciją, jeigu taikant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus gynimo būdus atsirastų neproporcingai didelė žala tam asmeniui ir jeigu piniginė kompensacija nukentėjusiai šaliai yra priimtina ir pakankama. Laikoma, kad piniginę kompensaciją sumokėjęs asmuo įgyja teisę naudoti kūrinį, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektą. Tačiau šiuo atveju ieškinys pareikštas ne dėl įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nereikalaujama atkuriamųjų priemonių, numatytų ATGTĮ 82 straipsnyje, todėl netaikytinos ATGTĮ 77 straipsnio 3 dalies nuostatos. Be to, pažymėtina, kad piniginę kompensaciją sumokėjęs asmuo teisę naudoti kūrinį, gretutinių teisių ar sui generis teisių objektą įgytų tik tuomet, jei jo veiksmuose dėl šio įstatymo saugomų teisių pažeidimo nebūtų kaltės, taip pat esant kitoms įstatyme numatytoms sąlygoms. Todėl sprendžiamo ginčo atveju nurodyta ATGTĮ 77 straipsnio 3 dalies norma netaikytina.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl procesinių palūkanų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimą priteisti įstatyme numatytas procesines palūkanas tuo pagrindu, kad ieškovas pasirinko ne nuostolių atlyginimą, o kompensacijos priteisimą, todėl reikalavimas yra ne kreditorinio, bet kompensuojamo pobūdžio, dėl ko nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatų. Kolegija nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokia normos redakcija reiškia, kad palūkanas visais atvejais moka prievolę pažeidęs asmuo, t.y. skolininkas. Iš autorių teisių pažeidimo kilusios pasekmės – nuostolių atlyginimas, kompensacijos sumokėjimas taip pat yra prievolė (CK 6.1 straipsnis), todėl ir kompensacijos priteisimo atveju tai yra skolininko vykdytina prievolė. Todėl palūkanos turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti. Šios palūkanos skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, dar iki kreditoriams kreipiantis į teismą, ir taip išvengti prievolės mokėti šias palūkanas, tuo atveju, jei teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Tokia CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnyje įtvirtintų nuostatų taikymo ir aiškinimo praktika yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2008). Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nurodytas teisės normas, priimtas sprendimas keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, ir priimant šioje dalyje naują sprendimą, kuriuo šis ieškovų reikalavimas tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 330 straipsnis).
Dėl įpareigojimo apie priimtą teismo sprendimą paskelbti viešai. ATGTĮ 85 straipsnyje numatyta, kad sprendimą dėl šio Įstatymo saugomų teisių pažeidimo priimantis teismas šio Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų prašymu gali įpareigoti pažeidėją savo lėšomis paskelbti informaciją apie priimtą sprendimą, įskaitant viso ar dalies sprendimo paskelbimą visuomenės informavimo priemonėse ar kitokiu būdu. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų reikalavimą įsiteisėjus teismo sprendimui per 10 kalendorinių dienų terminą įpareigoti atsakovą savo lėšomis paskelbti UAB „Lrytas“ leidžiamo dienraščio „Lietuvos rytas“, taip pat UAB „Verslo Žinios“ informaciją apie priimtą teismo sprendimą tuo pagrindu, kad atsakovas geranoriškai atlygino dalį padarytos žalos ir kad atsakovo turtinė padėtis nėra gera. Tačiau kaip jau nurodyta, licencijų įgijimas po pažeidimo padarymo nelaikytinas geranorišku žalos atlyginimu, o sunki atsakovo turtinė padėtis nėra pagrįsta byloje pateiktais įrodymais. Tokiu būdu iš esmės nenustatytas teismo nurodytas pagrindas šiam ieškinio reikalavimui atmesti. Be to, pažymėtina, kad ši priemonė, taikytina autorių teisių gynimo sferoje, turi didelę prevencinę reikšmę, todėl ieškovams prašant taikyti šią priemonę ir nenustačius išimtinių aplinkybių jai netaikyti, šis ieškinio reikalavimas taip pat turėjo būti patenkintas. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir šią teisės normas, kas taip pat sudaro pagrindą pakeisti teismo sprendimą, panaikinant šią sprendimo dalį ir priimant šioje dalyje naują sprendimą, kuriuo šis ieškovų reikalavimas tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 330 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Ieškovų apeliacinį skundą patenkinti. Atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą.
Panaikinti šio sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškovų „Adobe Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“ reikalavimai priteisti procesines palūkanas ir įpareigoti atsakovą apie priimtą sprendimą paskelbti viešai ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – šiuos ieškovų reikalavimus tenkinti.
Priteisti iš atsakovo IĮ „HOPIS“ (įm. kodas 135169228) ieškovams ,,Adobe Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“ 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo jiems priteistų sumų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2011 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Įpareigoti atsakovą IĮ „HOPIS“ (įm. kodas 135169228) įsiteisėjus teismo sprendimui per 10 kalendorinių dienų terminą savo lėšomis paskelbti UAB „Lrytas“ leidžiamo dienraščio „Lietuvos rytas“ taip pat UAB „Verslo Žinios“ informaciją apie priimtą teismo sprendimą.
Likusios sprendimo dalies nekeisti.
Priteisti iš atsakovo IĮ „HOPIS“ (įm. kodas 135169228) ieškovams ,,Adobe Systems Incorporated“ ir „Autodesk Incorporated“ 2 000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme