Vilniaus apygardos teismo nutartis

Bylos Nr. 2A-1805-656/2015 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14767-2014-1

2015 m. kovo 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (apelianto) P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. S. (P. S.) pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Bylos esmė

II. Teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Teismas formaliai siekia paneigti sąžiningo valdymo faktą, nors iš įrodymų viseto daro visai priešingas išvadas turto valdymo aspektu. Teismo sprendimo motyvai dėl viešo ir atviro valdymo yra prieštaringi.Nors turto registracija O. Š. vardu nebuvo atlikta turtas nuosavybės teise priklausė T. ir O. Š. ir niekada neprikausė valstybei. Viešasis interesas negali būti pažeistas, nes turtas niekada nepriklausė valstybei, todėl negali būti taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr.3K-3-535/2008 suformuluota taisyklė.Nuosavybės teisės į turtą registracija tebėra mirusio asmens T. Š. vardu, kad patvirtins faktą, kad šis asmuo valdyti po ko mirties likusio turto negali. Tarp pareiškėjo ir buvusių turto savininkų susiklostė artimi šeimos santykiai, nors globėjai neįformino įvaikinimo. O. Š. nesurašė testamento, nes notaras paaiškino, kad likusią turto dalį pareiškėjas galės įgyto įgyjamąja senatimi.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr.3K-7-18/2014 suformuluota taisyklė, kad valstybei palikimas pereina nepriklausomai nuo to, ar valstybė atliko palikimo priėmimo veiksmus, netaikytina, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Be to, nutartyje išaiškinta, kad valstybė kaip ir kiti įpėdiniai, tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teismas nustatė, kad nuosavybės teisė į pareiškėjo nurodomus ½ dalį žemės sklypo ir sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini), nuo 2003-08-21 iki šiol nekilnojamojo turto registre buvo ir yra registruota T. Š. vardu. Jo nuosavybės teisė įgyta T. Š. esant santuokoje su O. Š.. Teismas konstatavo, kad žemės sklypas ir sodo pastatas, esantys (duomenys neskelbtini), T. Š. mirties metu buvo bendroji jungtinė jo ir sutuoktinės O. Š. nuosavybė. Mirus O. Š., atsirado palikimas – jai nuosavybės teise priklausiusi sklypo ir pastato dalis (CK 5.3 str. 1 d.). Atsiradus palikimui, palikimą priimti galėjo jos įpėdiniai pagal įstatymą ar testamentą. Jei tokių įpėdinių nėra – mirusiosios turtas pereina valstybei (CK 5.62 str. 1 d. 2 p.). Todėl po O. Š. mirties, neatsiradus įpėdinių, jos turtas turėjo būti perduotas valstybei. Ta aplinkybė, kad valstybė nesiėmė priemonių per visą laikotarpį nuo buto savininkės mirties perimti butą, nesudaro prielaidų laikyti, kad valstybė neturi teisių į turtą išliko privačios nuosavybės teisės objektu. Nuo 2003 m. buto savininkė O. Š. turto nebevaldė, tačiau nuosavybės teisė į turtą liko registruota T. Š. vardu. CK 6.69 str. nustatyta, kad daikto valdytojas, jei nuosavybės teisė į daiktą įregistruota ne jo vardu, o kito asmens vardu, negali įgyti daikto naudojantis įgyjamosios senaties institutu. Kadangi turtas yra įregistruotas ne pareiškėjo vardu, turto įgyti naudojantis įgyjamosios senaties instituto taisyklėmis, pareiškėjas negali.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ( 2004 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-379/2004) yra išaiškinęs, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas yra taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 str. 1 d., bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos. Teismui konstatavus šias sąlygas, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę. t.y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įgyjamosios senaties instituto atžvilgiu yra suformavęs praktiką ir išaiškinęs, kad pagal CK nustatytą reguliavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visumai: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, 2) yra visos CK 4.68 str. - 4.71 str. nustatytos sąlygos, t. y.: a) daiktas pradėtas valdyti sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens vardu, jis nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; c) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) daiktas buvo valdomas CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą. Nagrinėjamoje byloje pripažinti, kad apeliantas pagal įgyjamąją senatį - savarankišką nuosavybės teisės įgijimo pagrindą - įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) būtų galima tik tuo atveju, jei, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, būtų nustatyta, jog tenkinamos visos aukščiau paminėtos sąlygos, tačiau apeliantas neįrodė visų CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytų sąlygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti, buvimo.

Pareiškėjas teigia, kad neatitinka formaliai tik vienos sąlygos - dalis turto viešame registre registruota mirusio globėjo T. Š. vardu. Kaip pagrįstai nurodė teismas, nors apeliantas įrodė, kad viešai ir nepertraukiamai naudojosi žemės sklypu ir sodo pastatu, esančiais (duomenys neskelbtini), juos tvarkė, prižiūrėjo po O. Š. mirties (nuo 2013-06-19), tačiau šių aplinkybių nepakanka, kad konstatuoti, jog jis atvirai valdė ginčo objektus kaip savus, yra sąžiningas jų valdytojas ir gali įgyti juos nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagrįstai konstatavo, kad pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo, šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Teismas nurodė, kad pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama taip pat nuosavybės teisė į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Priešingai nei nurodė apeliantas, teismas remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sprendžia, kad ši nuostata yra imperatyvi.

Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis apeliantui nuosavybės teise priklauso 1/2 žemės sklypo Nr. 56 bei ½ sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini), kuriuos jis įgijo 2003 m. rugsėjo 11 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Kitos dalies žemės sklypo ir sodo pastato, t. y. 1/2 minėto žemės sklypo bei 1/2 minėto sodo pastato, savininku nurodomas T. Š., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad po T. Š. mirties jo sutuoktinė O. Š. 2003 m. gegužės 20 d. pateikė pareiškimą notarui prašydama išduoti jai nuosavybės teisės liudijimą į 1/2 dalį turto, įgyto gyvenant santuokoje, kurį be kito nurodyto turto sudaro ir 1/2 minėto žemės sklypo bei 1/2 sodo pastato (duomenys neskelbtini). O. Š. nebuvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas, kadangi ji mirė (duomenys neskelbtini). Apeliantas nebūdamas O. Š. nuosavybės teise priklausančio turto dalies savininku, nepagrįstai teigia, kad sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų valdo, prižiūri ir tvarko visą minėtą žemės sklypą bei sodo pastatą.

CK 5.2 str. numatyta, jog nesant įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba jeigu nei vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. CK 4.69 str. 3 d. konstatuojama, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, kad po O. Š. mirties jos palikimą kas nors priėmė, pretenzijų P. S., faktiškai valdančiam ginčo turtą po O. Š. mirties, niekas nereiškė, teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas turėjo suvokti, kad toks O. S. palikimas pagal įstatymą perėjo valstybei (CK 5.2 str. 3 d.), 5.62 str. 1 d.). Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog aplinkybė, kad valstybės institucijos nesiėmė veiksmų įforminti po O. Š. mirties palikimo valstybės vardu negali būti pagrindu paneigti įstatymo pagrindu atsiradusią valstybės nuosavybės teisę į pareiškėjo nurodomą turtą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sufomuota praktika, kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Įstatymo nuostata, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, kad ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti kreditorių reikalavimus. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir minėta pareiga atsakyti pagal palikėj o prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 str. 3 d. norma - imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 str. 4 d., kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011) . Apelianto argumentai, kad skiriasi faktinės nagrinėjamos bylos ir minėtų kasacinio teismo bylų faktinės aplinkybės, atmetami, nes teisiškai reikšmingos aplinkybės ratio decidendi, kurių pagrindu suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, nesiskiria.

Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai atmetė pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto į 1/2 dalį žemės sklypo ir sodo pastato, esančių Šiaurės g., Vilniuje, nustatymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.