Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų teisėjas Valdas Petraitis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja Lietuvos Respublika, atstovaujama valstybės įmonės Turto bankas (toliau – VĮ Turto bankas) prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat butui priklausantys ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė.

Pareiškime nurodyta, kad VĮ Turto bankas gavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos pranešimą apie galimai valstybei nuosavybės teise priklausantį, butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisė įregistruota Nekilnojamojo turto registre Nr. 70/74634, neveikiančios Vilkaviškio rajono (duomenys neskelbtini) vardu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis butui priklauso ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ūkinės patalpos (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), kurių nuosavybės teisės nėra registruotos. VĮ Turto bankas nėra gavusi duomenų, kad minėtas nekilnojamasis turtas buvo perduotas nuosavybės teise Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai ar kitiems subjektams. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašų duomenimis minėtas butas ir jam priklausantys ūkinis pastatas, bei patalpos yra suformuoti atskirais nekilnojamojo turto objektais, šis nekilnojamasis turtas buvo pastatytas 1975 metais, kaip valstybės nuosavybė, o jo teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre buvo atlikta valstybės institucijoms dėl to priėmus sprendimus.

Minėtas turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas, parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas pagrįstas ir tenkintinas.

Byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas butas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisė registruota neveikiančios Vilkaviškio rajono (duomenys neskelbtini) vardu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis butui priklauso ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ūkinės patalpos (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), kurių nuosavybės teisė nėra registruota.

Valstybei perduotino turto administravimo skyriaus surinktais duomenimis minėto buto nuosavybės teisė buvo registruota 1992 m. rugsėjo 23 d. Miesto (rajono) valdytojo potvarkiu Nr. 575p. Taip pat 1993 m. liepos 8 d. Vilkaviškio rajono valdybos potvarkiu Nr. 128 „Dėl privatizuotų žemės ūkio įmonių veiklos nutraukimo ir laikinųjų administracijų darbuotojų atleidimo iš užimamų pareigų“ nuspręsta laikyti (duomenys neskelbtini) veiklą nutraukta.

Vadovaujantis 1992 m. rugsėjo 23 d. Miesto (rajono) valdytojo potvarkiu Nr. 575p buvo nuspręsta įregistruoti (duomenys neskelbtini)vardu namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), susidedančią iš gyvenamojo namo, kurio bendras naudingas plotas 62,93 kv. m, gyvenamas plotas 45,61 kv. m ir penkių ūkio pastatų esančių žemės sklype. Taip pat buvo nuspręsta sudaryti pardavimo sutartį su Ž. K. bei jo vardu įregistruoti du ūkio pastatus, esančiu tame pačiame žemės sklype. Pagal suinteresuoto asmens pateiktą Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktą Nr. 15 Taip pat matyti, kad Ž. K. iš (duomenys neskelbtini) įsigijo 40,68 kv. m dalį šio gyvenamojo namo. Duomenų, kad likusi gyvenamojo namo dalis būtų privatizuota negauta.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Pareiškėja, prašydama pripažinti valdymo nuosavybės teise faktą, siekia įrodyti, kad butas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) bei butui priklausantys ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ūkinės patalpos (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kai nėra tai patvirtinančių dokumentų.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

Pagal CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn.

Iš pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos nustatyta, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą. Pareiškime nurodytas butas yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, tačiau nuosavybės teisės į jį nėra įregistruotos. Butas, esantis (duomenys neskelbtini) bei butui priklausantys ūkiniai pastatai, buvo pastatyti 1975 metais. Duomenų apie tai, kad šis butas buvo perduotas Vilkaviškio rajono savivaldybei, nėra. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija savo raštuose nurodė, jog objektai Vilkaviškio rajono savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso ir įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėtam valdymui nebuvo, todėl darytina išvada, kad buvo sukurti valstybės lėšomis ir nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi nėra jokių dokumentų, susijusių su pareiškime nurodyto buto privatizavimo procedūromis. Visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei.

Aptartų aplinkybių ir įrodymų visuma pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisė registruota nuo 1993 m. liepos 8 d. neveikiančios Vilkaviškio rajono (duomenys neskelbtini) vardu, o butui priklausančių, ūkinio pastato bei ūkinės patalpos, esančių (duomenys neskelbtini), kurių nuosavybės teisė nėra registruota yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl pareiškimas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais, 442 straipsnio 1 punktu, 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 445-448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), taip pat butui priklausantys ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinės patalpos (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.