- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-07
- Bylos Nr.
- I-2784-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- O. Z.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. Z. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu (b. l. 14–15) kreipėsi į teismą su ir prašo:
1) pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o jos privačia nuosavybe;
2) išreikalauti iš atsakovo grąžinti jai išskaičiuotus iš jos pensijos 224 Eur, taip pat atlyginti 672 Eur moralinę žalą;
3) priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su skundo įforminimu.
Pareiškėja teigia, kad 2014 m. gruodžio 9 d. 17.00 val. jos kaimynas V. V. informavo, kad jo bute dingo elektra, todėl jis turi užeiti į pareiškėjos butą sujungti savo elektros laidus. 2015 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vyr. specialistas D. K. surašė pareiškėjai administracinių teisės pažeidimų protokolą ir aktą, nors neturėjo teisės to daryti, nes pareiškėjos butas nėra bendro naudojimo patalpa, o V. V. elektros laidai nėra bendro naudojimo laidai. 2015 m. balandžio 16 d. nutarimu pareiškėjai buvo paskirta bauda, jos butą įvardijus bendro naudojimo patalpa. Teismai atsisakė priimti skundą dėl minėto nutarimo, nes pareiškėjos advokatas pavėlavo jį pateikti. Dėl to pareiškėja patyrė stresą, iš jos pensijos atskaičius pinigus, ji buvo priversta sumažinti savo maitinimosi racioną. Todėl prašo atlyginti jai 672 Eur moralinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Šalies argumentai
Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atstovė su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo: 1) nutraukti administracinę bylą dėl reikalavimo pripažinti butą ne bendro naudojimo patalpa, o pareiškėjos privačia nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktą; 2) netenkinus pirmojo prašymo, reikalavimą pripažinti butą ne bendro naudojimo patalpa, o pareiškėjos privačia nuosavybe atmesti kaip nepagrįstą; 3) pareiškėjos skundą likusioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose (b. l. 49–52, 82–83) paaiškino, kad ginčas dėl reikalavimo pripažinti butą ne bendro naudojimo patalpa, o pareiškėjos privačia nuosavybe yra civilinio pobūdžio, todėl toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniam teisme. Šis reikalavimas iš esmės atitinka ne reikalavimą dėl teisės pripažinimo, bet reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurie nustatomi ne administracinių bylų teisenos įstatymo tvarka, o Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Be to, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Pareiškėja šiuo atveju nenurodo ir jokiais įrodymais nepatvirtina aplinkybių, kad negali gauti reikiamų dokumentų.
Dėl skundo reikalavimo atlyginti žalą paaiškina, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas pareiškėjai surašytas teisėtai, nutarimas priimtas pagrįstai, nėra panaikintas teismo, o bauda paskirta sankcijos ribose bei teisėta. Pareiškėja teigia, kad žala kilo dėl jos advokato vėlavimo apskųsti nutarimą, tačiau šiuo atveju neaišku, kaip šioje situacijoje pasireiškia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra ir negali būti atsakinga už pareiškėjos atstovo netinkamą pareigų vykdymą. Antstolio teisėtas priverstinis nutarimo vykdymas nelaikytinas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtais veiksmais. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindžia turtinės žalos dydžio ir realumo, nors pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka būtent pareiškėjai. Ji nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį, bei motyvų, kodėl būtent 672 Eur pati pareiškėja vertina patirtą neturtinę žalą. Nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų ir žalos.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje ginčas kilęs dėl žalos, kurią, pasak pareiškėjos, ji patyrė dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos (toliau – ir Administracinė komisija) 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo, kuriame jos butas buvo nepagrįstai įvardintas bendro naudojimo patalpa, atlyginimo.
Nustatyta, kad buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas Nr. 5), gyventojas pranešė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kad 2014 m. gruodžio 9 d. 17.00 val. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas Nr. 6), savininkė O. Z. (galimai tyčia) nupjovė ar nukirpo visus elektros laidus, kuriais pagal projektą buvo tiekiama elektros energija jo butui (b. l. 103).
Daugiabučių namų savininkų bendrijos (toliau – ir DNSB) „Fabija“ valdybos pirmininko pavaduotojas, elektrikas ir stalius 2015 m. vasario 2 d. surašė aktą Nr. 015.02.04 (b. l. 9697), kuriame konstatavo, kad įtampos indikatoriumi buvo nustatyta, kad nuo elektros skydinės laiptinėje projektiniai elektros laidai, kuriais elektros energija buvo tiekiama butui Nr. 5, O. Z. bute virš įėjimo durų yra nutraukti. Pareiškėja griežtai atsisako įsileisti į savo butą atsakingus bendrijos darbuotojus.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai 2015 m. vasario 10 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo aktą dėl V. V. skundo, kuriame konstatavo, kad 2015 m. vasario 10 d. 20.25 val. – 21.10 val. vykusio patikrinimo metu buto Nr. 6 gyventoja pripažino, kad 2014 m. gruodžio 9 d. nupjovė bendrojo naudojimo elektros laidus, esančius (duomenys neskelbtini); į butą Nr. 6 patekti nepavyko, nes savivaldybės administracijos darbuotojai nebuvo įleisti (b. l. 98).
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius 2015 m. vasario 10 d. pareiškėjai surašė administracinio teisės pažeidimo (toliau – ir ATP) protokolą Nr. A10-7866/15 (b. l. 55–56) už tai, kad ji 2014 m. gruodžio 9 d. apie 17 val. nupjovė bendro naudojimo elektros laidus bute Nr. 6, taip gadindama inžinierinius įrenginius ir savavališkai pertvarkydama inžinierinius įrenginius.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinė komisija 2015 m. balandžio 16 d. priėmė nutarimą Nr. A11-3382/15-(1.1.47-T1) (b. l. 59–60) pareiškėją pripažinti kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 158 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir paskyrė jai 70 Eur baudą.
Žemesnės instancijos teismas
2015 m. gegužės 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjos skundas dėl 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo panaikinimo, tačiau Vilniaus apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi Nr. II-308-536/2014 jos skundą atsisakė priimti, konstatavęs, kad pareiškėja praleido nutarimo apskundimo terminą ir neprašė jo atnaujinti, nenurodė svarbių jo praleidimo priežasčių (b. l. 63).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2015 m. liepos 7 d. nutartimi jos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį paliko nepakeistą (b. l. 64–65).
Antstolė I. B. atlikusi baudos, paskirtos nutarimu Nr. A11-3382/15(1.1.47), išieškojimą iš pareiškėjos, 2016 m. kovo 29 d. priėmė patvarkymą užbaigti vykdomąją bylą (b. l. 61–62).
Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais savivaldybės valdžios institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal LVAT praktiką, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų; sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (LVAT 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015).
Iš skundo turinio ir pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėja žalos atlyginimą kildina iš, jos teigimu, neteisėtai 2015 m. balandžio 16 d. priimto nutarimo, kuriame jos butas nepagrįstai buvo įvardintas bendro naudojimo patalpa. Pareiškėja taip pat skundžiasi, kad iš jos pensijos buvo atskaityti pinigai.
Teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad šiuo atveju antstolės I. B. priverstinis nutarimo vykdymas nelaikytinas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos neteisėtais veiksmais, todėl pareiškėjos skundo argumentai šioje dalyje pripažįstami nepagrįstais. Pareiškėja, manydama, kad antstolio veiksmais buvo pažeistos jos teisės gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka ir terminais (CPK 510 straipsnis).
Pagal LVAT praktiką, reikalavimas pripažinti neteisėtus veiksmus yra prašymas, susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu, kurio patenkinimas neapgintų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų (LVAT administracinėje byloje Nr. AS-355-146/2017). Šiuo atveju, pagal minėtą LVAT praktiką, pareiškėjos skunde nurodytų faktų konstatavimas (jos buto pripažinimas ne bendro naudojimo patalpa, o privačia nuosavybe) gali būti laikomas tik skundo motyvu, o ne savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos skundo turinį ir pridėtus dokumentus, pareiškėjos paaiškinimus teismo posėdyje, teismas daro išvadą, kad prašydama teismo pripažinti jos butą ne bendro naudojimo patalpa, o privačia nuosavybe, pareiškėja iš esmės šiuo argumentu ginčija 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumą. Kaip minėta, rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi pareiškėjos skundą, kuriame ji ginčijo 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumą, atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas negali vertinti 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo, nes nutarimo apskundimo tvarka ir terminai galioja visiems teismams (taip pat ir administraciniams), o įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi buvo konstatuota, kad nutarimo apskundimo terminas buvo praleistas, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartyje buvo įvertintos termino praleidimo priežastys, kiti pareiškėjos argumentai dėl Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo ir konstatuota, kad jos negali sudaryti pagrindo atnaujinti nutarimo apskundimo terminą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos nutarime visos reikšmingos aplinkybės išdėstytos aiškiai, nutarimo pabaigoje nurodyta, kad nutarimas gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kitos bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad O. Z. suprato jai keliamų kaltinimų esmę – 2015 m. vasario 10 d. administracinio teisės pažeidimo protokole paaiškino, kad viską supranta, paaiškinimus duos komisijoje. Kartu atkreipė dėmesį, kad valstybinės kalbos nemokėjimas nesuteikia teisės praleidinėti minėtus terminus. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pats turi būti suinteresuotas bylos aplinkybių supratimu ir dėti pastangas siekiant pasinaudoti visomis jam įstatymų (šiuo atveju – LR ATPK) suteikiamomis teisėmis (VAT administracinė byla Nr. ATP-681-190/2015, LITEKO). Taigi administracinis teismas šiuo atveju negali būti laikomas dar viena instancija, kurioje praleidus įstatymo nustatytą terminą, būtų galima tikrinti nustatytas administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes, jas vertinti. Todėl laikytina, kad Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas Nr. A11-3382/15-(1.1.47-T1), kuriuo pareiškėjai paskirta bauda, buvo neapskųstas, įsiteisėjo, šioje byloje turi prejudicinę reikšmę.
Pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka nepaneigus Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimo teisėtumo, teismui nekyla abejonių dėl įsiteisėjusiu nutarimu nustatytų aplinkybių vertinimo. Administracinės komisijos 2015 m. balandžio 16 d. nutarimas įsiteisėjo, taigi nebuvo nustatytas jo neteisėtumas ar nepagrįstumas, todėl teismas nenustatė, pareiškėjos teigimu, neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (jos pareigūnų) veiksmų, teisės normų, reglamentuojančių Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklą, pažeidimo. Pareiškėjai nenurodžius, kokie dar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiksmai sudaro pagrindą žalai atlyginti, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nenustatytas savivaldybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumas, kaip būtina sąlyga, reikalavimui atlyginti žalą tenkinti, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas, jos prašymas priteisti jai išlaidas, susijusias su skundo įforminimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, netenkintinas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A-261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos O. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.