- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-05
- Bylos Nr.
- I-5009-279/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00094-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. S. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), 30000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–10) nurodė, kad jis nuo 2014 m. balandžio mėn. laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje netinkamomis sąlygomis. 2014 m. balandžio mėn. jis buvo patalpintas į karantino kamerą, kurioje nebuvo stiklo lange, vietoje stiklo buvo pakabintas polietilenas. Gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų. 4–9 būrių pastatų išorinės plytų sienos suskilinėjusios, langų ir išorinių durų sąramos nusėdusios, stogai nuo senumo išlinkę, vietom iškritusios plytos, krito plytų atplaišos, tai kėlė grėsmę saugumui ir sveikatai. Pastato konstrukcijoje buvo asbesto, tai kėlė pavojų sveikatai. Po karantino buvo perkeltas į 8 būrio 7 sekciją, joje gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų. Toje patalpoje buvo prasta oro cirkuliacija, blogas apšvietimas, ant gulto teko džiovinti patalynę, rūbus, buvo drėgnas oras. 8–9 būrių korpusuose nebuvo poilsio kambarių. Nuo 2014 m. liepos mėn. buvo perkeltas į 9 būrio 5 sekciją. Gyvenamasis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. 8-9 būrių sanitariniuose mazguose buvo 6 tupimos skylės grindyse, nors privalo būti unitazai (klozetai). Buvo 8 praustuvės. Sanitariniu mazgu naudojosi 200 nuteistųjų. Sanitariniai mazgai, komunikacijos susidėvėję, blogai funkcionavo. Kaliniai buvo priversti laukti eilėse prie prausyklų ir tualetų. Buvo sunku tinkamai vėdinti patalpą, kurioje buvo daug žmonių. 8–9 būriuose nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio. Tuose būriuose nebuvo įrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos, neįrengtas kambarys maisto produktams laikyti. Tų būrių pasivaikščiojimo kiemelio plotas nesiekė 30 kv. m, juo naudojosi 200 nuteistųjų, todėl tekdavo tik pastovėti. Papildomai buvo suteikiama galimybė 2 kartus po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę, šiame papildomame pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtos pavėsinės arba stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, todėl buvo grėsmė gauti su kamuoliu į veidą ar kitą kūno vietą. 8–9 būrių pasivaikščiojimo kiemelis buvo 70–100 metrų nuo gamybinių cechų, dėl to oras buvo užterštas. 8–9 būrių parodomuoju pasivaikščiojimo kiemeliu 1 val. galėjo pasinaudoti iki 20 nuteistųjų, kas nepatekdavo į tą skaičių, tas likdavo stovėti 30 kv. m ploto kiemelyje. 2015 m. (mėnesio neatsimena) vėl buvo perkeltas į 8 būrio 7 sekciją. 2015 m. rugsėjo mėn. buvo perkeltas į 8 būrio 5 sekciją, joje gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų. Toje patalpoje buvo prasta oro cirkuliacija, blogas apšvietimas, ant gulto teko džiovinti patalynę, rūbus, buvo drėgnas oras. 2016 m. gegužės mėn. dėl pastatų rekonstrukcijos jis buvo apgyvendintas Laisvalaikio centro patalpose, kuriose buvo iki 2018 rugsėjo 13 d. Jis gyveno 3 būrio 1 patalpoje. Jos plotas buvo apie 80 kv. m, joje gyveno 28 žmonės, buvo baldai, gyvenamasis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Gyvenamojoje patalpoje trūko oro. Patalpos buvo nešildomos, jas pareiškėjas šildėsi elektriniu radiatoriumi, šis šildymui netiko, nes džiovino orą. Už 20 m buvo medicinos patalpa, kurioje buvo veikiantis rentgeno aparatas, kurio ilgalaikė spinduliuotė kenksminga. Nakčiai pastato durys buvo užrakinamos, gaisro atveju avarinio išėjimo nebuvo, priešgaisrinės apsaugos priemonių nebuvo, langai su grotomis. Laisvalaikio centro patalpos buvo nepritaikytos gyvenimui. Visose gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir blakių, buvo daroma dezinfekcija nuo blakių, tačiau ji nepadėdavo. Nuo 2014 m. iki šiol jis gyveno baimėje susirgti kokia nors infekcine liga. Buvo blokuojama informacija dėl tuberkuliozės susirgimų pataisos įstaigoje, tai kėlė dar didesnę paniką tarp nuteistųjų. Buvo susirgimų atvira ir uždara tuberkulioze, niekas nedarė dezinfekcijos nuo jos. Pravieniškių PN-AK buvo subkultūra, kurią toleravo administracija, nuteistieji buvo žeminami, naudojamas psichologinis smurtas, pareiškėjas buvo nuskriaustųjų kastoje. Nuskriaustųjų kastos nuteistieji valgykloje turėjo laukti kol pavalgys išrinktieji. Nuskriaustiesiems indai ir lėkštės buvo atskiri, dažnai sulankstyti, jiems skirti stalai nešvarūs, maisto porcijos mažesnės, jiems tekdavo baigti valgymą vos įpusėjus, nes baigdavosi maitinimui skirtas laikas. 8–9 būrių pastate 1 aukšte buvo 5 vietų tualetas, bet nuskriaustieji galėjo naudotis tik vienu tualetu, nors nuskriaustųjų buvo apie 50, dėl to prie tualeto susidarydavo eilė. Nuskriaustieji prausykloje gali naudotis tik 2 praustuvėmis, rytą prie praustuvių susidarydavo eilė. Iš čiaupo bėgo tik šaltas vanduo vasarą ir žiemą. Jam nustatytas kraujagyslių kalkėjimas, todėl sunkiau pernešti šaltį, nuo šalto vandens tirpo rankos. Drabužius galėjo plauti tik šaltu vandeniu, todėl išplautų drabužių kokybė buvo prasta. Prausykla buvo nešildoma, žiemą peršalimo ligos neišvengiamos, laikėsi drėgmė, nuo lubų krito tinkas. Į virtuvę nuskriaustiesiems buvo uždrausta įeiti, virtuve ir sporto aikštele galėjo naudotis tik išrinktieji. 8–9 būrių kiemelyje nuskriaustiesiems buvo skirta mažai vietos. Visose patalpose, kuriose jis buvo laikomas, gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų. Sporto aikštynai turėjo būti papildomai aptverti. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo kanalizacijos šulinio, kiemelis po lietaus būdavo apsemtas. Gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna. Langų kampuose, ant sienų ir lubų nenuvalomas grybas ir pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Nebuvo ventiliacijos, todėl esant lietui ar šalčiui, patalpas išvėdinti buvo neįmanoma. Apšvietimas buvo blogas, lempos mirguliavo, dėl to jis negalėjo normaliai skaityti ir rašyti, skaudėjo galvą ir akis, pablogėjo regėjimas. Naktinio apšvietimo išvis nebuvo. Ant langų buvo grotos, tai dar labiau sumažindavo natūralios šviesos patekimą. Nebuvo gesinimo priemonių, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, ant langų buvo grotos, durys nakčiai buvo užrakinamos. Patalpose buvo blakių, tarakonų. 50 žmonių buvo tik du 1 tualetas-tupykla, o vėliau Laisvalaikio centro patalpose 70 žmonių buvo tik 1 tualetas, kurio kvadratūra vos 1 metras, sėdint ant klozeto kojos remdavosi į duris, tai sukeldavo nepatogumų. Nuolat tekdavo laukti eilėje. Dušuose, prausyklose buvo šalta ir drėgna, gausu parazitų, grybelio ir pelėsio, buvo blogas apšvietimas, slidžios grindys. Prausyklose nebuvo šilto vandens, rūbus jis skalbė šaltu vandeniu. Pastatų stogai buvo dengti šiferiu ir avarinės būklės. Pastatų konstrukcijoje buvo asbesto. Buvo daug statybos reikalavimų pažeidimų, išorinės sienos sutrūkinėję, langų ir išorinių durų sąramos nusėdusios, vietomis iš po stogo krito plytos, tai kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, visi pastatai avarinės būklės. Buvo padaryti Europos kalėjimų taisyklių pažeidimai. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų jis patyrė moralinę žalą, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, jis negalėjo ramiai miegoti, buvo dirglus, jautė padidėjusią fobiją aplinkai. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 30000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (b. l. 99–102) dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nėra jokios teisinės pagalbos nuteistiesiems, jokių teisės aktų, iš kurių nuteistasis galėtų sužinoti savo pažeistas teises, 2019 m. suteikta galimybė naudotis kompiuteriais, tačiau jie dar ir šiandien neveikia. Teigė, kad atsakovės atstovas pateikė neteisingą informaciją apie gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas miegamųjų vietų skaičių. Nurodė, kad nors nesikreipė į psichologus, tai nereiškia, kad jis nepatyrė depresijos, pažeminimo.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Pravieniškių PN-AK atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 21–32) pateikė duomenis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių patalpų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų. Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turėjo valyti patys nuteistieji. Teigė, kad pataisos įstaiga užtikrina tinkamą patalpų būklę, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Pataisos įstaiga buvo sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“, o šiuo metu yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų naikinimo, pagal šias sutartis teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Paaiškino, kad skalbti ir džiovinti drabužius buvo galima skalbimo mašinose. Dėl rentgeno kabineto nurodė, kad atlikus matavimus gyvenamosiose patalpose, įsitikinta, kad nuteistieji jokios papildomos apšvitos dėl to nepatiria. Pataisos namai apsirūpinę gaisro gesinimo priemonėmis, parengti evakavimo planai. įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Paaiškino, kad įstaiga užtikrina bendrą dirbtinę apšvietą. Nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą, esant būtinumui, nuteistiesiems jų prašymu išduodami elektriniai šildytuvai. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Pateikė duomenis apie sanitarinių įrenginių skaičių sanitariniame mazge. Pareiškėja pateikė duomenis apie nuteistųjų skaičius būriuose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 89, 91). Paaiškino, kad pastatų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, kad nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Paaiškino, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl neva esančios kriminalinės subkultūros tarp nuteistųjų. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. taikyti ieškinio senatį. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsiliepime teigė, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę pareigas, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų. Todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, atlyginimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikomas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. (b. l. 2) ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 10). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje laikomas nuo 2014 m. balandžio 9 d. (b. l. 22, 41, 89, 91). Atsakovei atstovaujantys Pravieniškių PN-AK atsiliepime teigė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. taikyti ieškinio senatį (b. l. 21-22). Pareiškėjas atsikirtime atsikirsdamas į šiuos atsakovės atstovo teiginius, nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nėra jokios teisinės pagalbos nuteistiesiems, jokių teisės aktų, iš kurių nuteistasis galėtų sužinoti savo pažeistas teises, 2019 m. suteikta galimybė naudotis kompiuteriais, tačiau jie dar ir šiandien neveikia. Prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą (b. l. 102).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į LVAT suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pavyzdžiui, žiūrėti 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio mėn. netinkamomis sąlygomis (b. l. 2), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2019 m. balandžio 12 d. (b. l. 16), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, remdamasis LVAT praktika (2018 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018), pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas, remdamasis LVAT praktika (2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017) pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Pravieniškių PN-AK 3 sektorių iki skundo išsiuntimo teismui dienos buvo sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Nors pareiškėjo nurodytais duomenimis, jam tik 2019 m. buvo suteikta galimybė naudotis kompiuteriais, kurie dar ir šiandien neveikia, teismas pažymi, kad pareiškėjas turėjo teisę Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nustatyta tvarka paskambinti telefonu, siųsti ir gauti laiškus, kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas, gauti teisinę pagalbą, pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, kurie pareiškėjo prašymu galėjo be jam taikomų apribojimų rinkti informaciją. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Pravieniškių PN-AK administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.
Todėl nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties visam skunde nurodytam laikotarpiui ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 9 d. (ieškinio senatis taikoma nuo 2014 m. balandžio 9 d. (data nuo kada pareiškėjas atlieka bausmę Pravieniškių PN-AK) o ne nuo 2014 m. balandžio 3 d. kaip atsiliepime prašė atsakovės atstovas) iki 2016 m. balandžio 12 d. Dėl šios priežasties Pravieniškių PN-AK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. atmetama kaip nepagrįsta.
Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. balandžio 12 d. (skundo surašymo diena) (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo-judamo ploto norma (b. l. 8).
Kadangi byloje laikoma ieškinio senatis, pareiškėjo reikalavimas dėl neužtikrintos minimalaus gyvenamojo ploto normos, vertinamas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 22–23, 41) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. – 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,07 kv. m, kurioje buvo įrengtos 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,19 kv. m gyvenamojo ploto (35,07 / 11 = 3,19); nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. birželio 11 d. – 2 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 87,01 kv. m, kurioje buvo įrengta 28 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,11 kv. m gyvenamojo ploto (87,01 / 28 = 3,11); nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. – 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 87,01 kv. m, kurioje buvo įrengta 28 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,11 kv. m gyvenamojo ploto (87,01 / 28 = 3,11); nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 26 d. – 15 būrio 18 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 30,94 kv. m, kurioje buvo įrengta 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,44 kv. m gyvenamojo ploto (30,94 / 9 = 3,11); nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. – 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 87,01 kv. m, kurioje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 8,71 kv. m gyvenamojo ploto (87,01 / 10 = 3,11). Atsižvelgiant į LVAT praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius.
Iš aukščiau nurodytų duomenų daroma išvada, kad gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpose (3,1 kv. m vienam asmeniui, Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis) pareiškėjui nebuvo pažeista.
Atsiliepimas
Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą (b. l. 99) pareiškėjas nurodė, kad atsakovės atstovas pateikė neteisingą informaciją apie gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas miegamųjų vietų skaičių. Teismas pažymi, kad apskaičiuojant pareiškėjui tekusią minimalaus gyvenamojo ploto normą, buvo vadovaujasi oficialiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti. Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir nurodė miegamųjų vietų skaičių, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai, tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir LVAT nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis LVAT praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas) ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju, ploto reikalavimo pažeidimas nebuvo nustatytas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skundėsi, kad 8–9 būrių sanitariniuose mazguose buvo 6 tupimos skylės grindyse, nors privalo būti unitazai (klozetai) (b. l. 3).
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje esančių duomenų matyti (b. l. 22-23), kad pareiškėjas 8 būryje buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d.
Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su kanalizacijos įrenginiu (Vaitkevičiūtė, Vilija. Vilnius: „Žodynas“, 2007, 4-asis pataisytas ir papildytas leidimas, psl. 554), o unitazas – tai klozeto puodas (kriauklė) išmatoms ir kitoms nešvarybėms nutekėti išvietėse, kur įrengta kanalizacija (ten pat, psl. 1131). Iš šių sąvokų paaiškinimų teismas sprendžia, kad klozetas yra tupiamas, o unitazas yra sėdimas. Iš minėto pareiškėjo teiginio darytina išvada, kad pareiškėjas skundžiasi tuo, kad sanitariniame mazge buvo tupimi klozetai ir nebuvo sėdimų unitazų.
Tualetų įrengimą bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d.) reglamentavo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos). 2004 m. Aprūpinimo normos nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu arba unitazu. Nurodytas teisinis reglamentavimas neįtvirtino imperatyvaus reikalavimo sanitariniame mazge įrengti būtent sėdimą unitazą. Kadangi teisinis reglamentavimas neįtvirtino imperatyvaus reikalavimo sanitariniame mazge įrengti būtent sėdimą unitazą, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus dėl to, kad unitazai nebuvo įrengti. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 8–9 būrių sanitariniuose mazguose buvo 6 tupimos skylės grindyse, 8 praustuvai, šiuose būriuose sanitariniu mazgu naudojosi 200 nuteistųjų, šiuose būriuose kaliniai buvo priversti laukti eilėse prie prausyklų ir tualetų.
Kaip minėta pareiškėjas 8 būryje buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d.
2004 m. Aprūpinimo normos (galiojusios kai pareiškėjas buvo laikomas 8 būryje), nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. 10 asmenų), klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų), pisuaru (1 vnt. 12 asmenų). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenis (b. l. 89) nustatyta, kad pareiškėjo buvimo 8 būryje metu, 8 būryje iš viso buvo laikoma 60 nuteistųjų. Duomenų kiek buvo laikoma nuteistųjų 9 būryje atsakovės atstovas nepateikė (2016 m. balandžio 12 d. duomenimis). Kaip jau rašyta, pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 25-26), 8–9 būriai naudojosi vienu sanitariniu mazgu (kuriame buvo 4 klozetai, 2 unitazai, 1 praustuvė), viena prausykla (kurioje buvo 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės).
Vertinant atsakovės atstovo veiksmus ar sanitarinių įrenginių skaičius atitiko laikomų nuteistųjų skaičių (laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d.), teismas pažymi, kad atsakovės atstovas pateikė per mažai duomenų, t. y. nepateikė 9 būryje laikomų nuteistųjų skaičiaus (2016 m. balandžio 12 d. duomenimis), kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos.
Šiuo atveju teismas pažymi, kad administracinis procesas iš esmės grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. LVAT yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausiai apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenins. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvus įrodinėjimo naštos aspektas) (žiūrėti LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje A17-301/2007, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje A575-1774/2014).
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi, Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minimalų pareiškėjui tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žiūrėti mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atstovui teko pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, jog Pravieniškių PN-AK 8-9 būrių sanitariniame mazge buvo pakankamas kiekis tualetų, pisuarų, praustuvų, kurie atitiktų 8-9- būriuose laikomų nuteistųjų skaičių. Pažymėtina ir tai, kad teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi (b. l. 17) įpareigojo atsakovės atstovą pateikti visus duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas Pravieniškių PN-AK.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai. Konstatuojant atsakovės atstovo neteisėjus veiksmus, tai pagrįstai vertinama kaip pareiškėjui palanki aplinkybė, t. y. sprendimas minėtoje dalyje priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklausė neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 50-čiai žmonių buvo tik 1 tualetas-tupykla, o vėliau, perkėlus jį į Laisvalaikio centro patalpas, 70-čiai žmonių buvo tik 1 tualetas, kurio kvadratūra vos 1 metras, sėdint ant klozeto kojos remdavosi į duris, tai sukeldavo nepatogumų; teigė, kad nuolat tekdavo laukti eilėje (b. l. 8).
Laisvalaikio centro patalpose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. Šiose patalpose gyveno 2, 3, 15 būrio nuteistieji (b. l. 23). Iki perkėlimo į Laisvalaikio centro patalpas pareiškėjas buvo laikomas 8 būryje (b. l. 22). Todėl daroma išvada, kad pareiškėjas skundžiasi dėl klozetų/unitazų/pisuarų trūkumo 8 būryje, dėl klozetų/unitazų/pisuarų trūkumo 2, 3 ir 15 būriuose (nes pareiškėjas skundėsi dėl eilių tualete) ir dėl tualeto kabinos kvadratūros 2, 3 ir 15 būriuose. Dėl klozetų trūkumo 8 būryje šiame teismo sprendime jau buvo pasisakyta, todėl šis pareiškėjo nusiskundimas dar kartą nenagrinėtinas.
Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. birželio 11 d. pareiškėjas buvo laikomas 2 būryje (b. l. 23).
2004 m. Aprūpinimo normos (galiojusios aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. birželio 11 d.) nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų), pisuaru (1 vnt. 12 asmenų). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenis (b. l. 89) nustatyta, kad pareiškėjo buvimo 2 būryje metu, 2 būryje iš viso buvo laikomi 42 nuteistieji (2016 m. gegužės 11 d. duomenys). Duomenų kiek buvo laikoma nuteistųjų 3 būryje (2016 m. gegužės 11 d. duomenimis) atsakovės atstovas nepateikė. Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 25-26), 2–3 būriai naudojosi vienu sanitariniu mazgu, kuriame buvo 3 klozetai, 3 unitazai.
Vertinant atsakovės atstovo veiksmus ar sanitarinių įrenginių skaičius atitiko laikomų nuteistųjų skaičių (laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. birželio 11 d.), teismas pažymi, kad atsakovės atstovas pateikė per mažai duomenų, t. y. nepateikė 3 būryje laikomų nuteistųjų skaičiaus, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos. Atsižvelgiant į anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, atsakovės atstovui nepateikus prašomų duomenų, atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl nurodytų pažeidimų, todėl teismas daro išvadą kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. birželio 11 d. buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.
Laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas 3 būryje (b. l. 23).
2004 m. Aprūpinimo normos (galiojusios aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų), pisuaru (1 vnt. 12 asmenų).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenis (b. l. 89) nustatyta, kad pareiškėjo buvimo 3 būryje metu, 3 būryje iš viso buvo laikomi 42 nuteistieji (2016 m. birželio 11 d. duomenys). Duomenų kiek buvo laikoma nuteistųjų 2 būryje atsakovės atstovas nepateikė (2016 m. birželio 11 d. duomenimis). Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 25-26), 2–3 būriai naudojosi vienu sanitariniu mazgu, kuriame buvo 3 klozetai, 3 unitazai.
Vertinant atsakovės atstovo veiksmus ar sanitarinių įrenginių skaičius atitiko laikomų nuteistųjų skaičių (laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), teismas pažymi, kad atsakovės atstovas pateikė per mažai duomenų, t. y. nepateikė 2 būryje laikomų nuteistųjų skaičiaus, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos. Atsižvelgiant į anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, atsakovės atstovui nepateikus prašomų duomenų, atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl nurodytų pažeidimų, todėl teismas daro išvadą kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.
Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas 3 būryje (b. l. 23).
Kadangi 2004 m. Aprūpinimo normų redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, teigti, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 8 d. (t. y. iki 2017 m. Aprūpinimo normų įsigaliojimo) neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo (žiūrėti LVAT 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2018).
Laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. pareiškėjas buvo laikomas 3 būryje (b. l. 23).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos) (galiojusios aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gegužės 30 d.) nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų) (7.6 papunktis).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenis (b. l. 89) nustatyta, kad pareiškėjo buvimo 3 būryje metu, 3 būryje iš viso buvo laikomi 42 nuteistieji (2016 m. birželio 11 d. duomenys). Duomenų kiek buvo laikoma nuteistųjų 2 būryje atsakovės atstovas nepateikė (2016 m. birželio 11 d. duomenimis). Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 25-26), 2–3 būriai naudojosi vienu sanitariniu mazgu, kuriame buvo 3 klozetai, 3 unitazai.
Vertinant atsakovės atstovo veiksmus ar sanitarinių įrenginių skaičius atitiko laikomų nuteistųjų skaičių (laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gegužės 30 d.) teismas pažymi, kad atsakovės atstovas pateikė per mažai duomenų, t. y. nepateikė 2 būryje laikomų nuteistųjų skaičiaus, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos. Atsižvelgiant į anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, atsakovės atstovui nepateikus prašomų duomenų, atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl nurodytų pažeidimų, todėl teismas daro išvadą kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.
Laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 26 d. pareiškėjas buvo laikomas 15 būryje (b. l. 23).
2017 m. Aprūpinimo normos (galiojusios aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 26 d.) nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų) (7.6 papunktis).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenis (b. l. 89) nustatyta, kad pareiškėjo buvimo 15 būryje metu, 15 būryje iš viso buvo laikomi 110 nuteistųjų. Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 25-26), 15 būrys naudojosi vienu sanitariniu mazgu, kuriame buvo 3 klozetai. Iš nurodytų duomenų apie nuteistųjų ir sanitarinių įrenginių skaičių daroma išvada, kad atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 26 d. nevykdė 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunkčio reikalavimų prausyklą, tualetą aprūpinti klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), kadangi klozetais naudojosi didesnis nuteistųjų skaičius, nei numato aptartos teisės normos (110 / 3 = 37). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 26 d. buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.
Laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas buvo laikomas 3 būryje (b. l. 23).
2017 m. Aprūpinimo normos (galiojusios aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d.) nustatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų) (7.6 papunktis).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenis (b. l. 89) nustatyta, kad pareiškėjo buvimo 3 būryje metu, 3 būryje iš viso buvo laikomi 47 nuteistieji (2018 m. liepos 26 d. duomenys). Duomenų kiek buvo laikoma nuteistųjų 2 būryje atsakovės atstovas nepateikė (2018 m. liepos 26 d. duomenimis). Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis (b. l. 25-26), 2–3 būriai naudojosi vienu sanitariniu mazgu, kuriame buvo 3 klozetai, 3 unitazai.
Vertinant atsakovės atstovo veiksmus ar sanitarinių įrenginių skaičius atitiko laikomų nuteistųjų skaičių (laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d.) teismas pažymi, kad atsakovės atstovas pateikė per mažai duomenų, t. y. nepateikė 2 būryje laikomų nuteistųjų skaičiaus, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos. Atsižvelgiant į anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, atsakovės atstovui nepateikus prašomų duomenų, atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl nurodytų pažeidimų, todėl teismas daro išvadą kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio, dėl eilių tualete ir dėl to patiriamų nepatogumų, laikytini pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (t. y. kai pareiškėjas buvo 2, 3, 8, 15 būriuose) atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).
Pareiškėjo nusiskundimas dėl tualeto kabinos ploto (kvadratūros) atmetamas kaip nepagrįstas, nes nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei 2004 m. Aprūpinimo normos, nei 2017 m. Aprūpinimo normos nereglamentuoja sanitarinio mazgo kabinos ploto bendrabučio tipo patalpose laikomų nuteistųjų sanitariniame mazge.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 8-9 būriuose sanitariniai mazgai, komunikacijos visiškai susidėvėję, blogai funkcionavo (b. l. 3).
Jau rašyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo laikomas 8 būryje, o sanitarinis mazgas buvo vienas 8 ir 9 būrių nuteistiesiems.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 24) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 37) nurodė, kad esant būtinumui, sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad sanitarinio mazgo įranga buvo tinkamos būklės. Byloje nėra duomenų, jog, pareiškėjui informavus Pravieniškių PN-AK administraciją apie netinkamą sanitarinio mazgo įrangos būklę, administracija nesiėmė priemonių trūkumus ištaisyti. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Teismas atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skundėsi, kad 8 būrio 5 sekcijoje buvo sunku tinkamai vėdinti patalpą, gyvenamojoje patalpoje trūko oro dėl didelio žmonių skaičiaus patalpoje (b. l. 5); gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, todėl esant lietui ar šalčiui, patalpas išvėdinti buvo neįmanoma (b. l. 8).
Higienos normos HN 134:2015, 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema ir nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti mechaninę vėdinimo sistemą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 2, 3, 6, 8, 15 būriuose (b. l. 22–23). Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 25) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 38) nurodė, kad įstaigos gyvenamosiose patalpose, kurioje bausmę atlikinėjo pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gyvenamosios patalpos gali būti vėdinama ir per langus. Teismas daro išvadą, kad toks gyvenamųjų patalpų vėdinimas atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 8–9 būriuose nebuvo įrengta poilsio kambarių (b. l. 3); nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, nebuvo įrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos, nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti (b. l. 4).
Pareiškėjas deklaratyviai išvardijo, kad buvo neįrengti poilsio kambariai, sandėliai, džiovyklos, kambarys maisto produktams, tačiau nenurodė, kaip tuo buvo pažeistos jo paties teisės, jų neindividualizavo. Todėl teismas nevertina šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių kaip sudarančių pagrindą konstatuoti civilinės atsakomybės sudėtį.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 8–9 būrių lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelio plotas nesiekė 30 kv. m, juo naudojosi 200 nuteistųjų, todėl tekdavo tik pastovėti, papildomai jam buvo suteikiama galimybė du kartus po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę; teigė, kad 8–9 būrių parodomuoju pasivaikščiojimo kiemeliu 1 val. galėjo pasinaudoti iki 20 nuteistųjų, kas nepatekdavo į tą skaičių, tas likdavo stovėti 30 kv. m ploto kiemelyje (b. l. 4).
Higienos normoje HN 134:2015 nėra jokios nuostatos dėl pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemo. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Aptartas teisinis reglamentavimas nenustato pasivaikščiojimo kiemo dydžio. BVK 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Iš byloje esančių 3 sektoriaus nuteistųjų dienotvarkių (b. l. 68–72) duomenų matyti, kad nuteistiesiems dienotvarkėje skirtas laikas laisvalaikiui. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas tam tikromis valandomis, kurios pateko į laisvalaikiui skirtą laiką, turėjo galimybę išeiti pasivaikščioti į kiemą, galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.
Žemesnės instancijos teismas
LVAT kolegija administracinėje byloje sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo ploto, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir jo įtakos pareiškėjo teisės, numatytos BVK 103 straipsnyje, įgyvendinimui ir pažymėjo tai, kad pareiškėjas savo skunde neteigė, kad teisė pasivaikščioti gryname ore jam iš viso nebuvo užtikrinta (žiūrėti LVAT 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jo teisė pasivaikščioti iš viso nebuvo užtikrinta, be to, patvirtino, kad jam papildomai buvo suteikiama galimybė du kartus po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę. Atsižvelgdamas į pastarąsias aplinkybes, į tai, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada jam vaikščiojant pasivaikščiojimo kiemas buvo perpildytas, į tai, kad pareiškėjas buvo išleidžiamas pasivaikščioti dienotvarkėje nustatytu laiku, į tai, jog teisės normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo dydžio, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad papildomai jam buvo suteikiama galimybė du kartus po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę, tačiau šiame papildomame pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtos pavėsinės arba stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, o turėtų būti įrengti 1,2 m pločio stogeliai (b. l. 4).
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme. Teisės normos neįtvirtina reikalavimo įrengti pavėsines arba stogelius pasivaikščiojimo kieme (ar papildomame pasivaikščiojimo kieme), o tik jame įrengtoje kameroje. Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad nuteistieji negalėjo pasislėpti nuo atmosferos kritulių ir nenurodė, kad jam pačiam buvo kilęs toks poreikis. Pagal LVAT praktiką, suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-949-822/2017 ir kita) (šios nuostatos išimtis – kai kreipiamasi ginant viešąjį interesą (ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas)). Atsižvelgdamas į tai, kad teisės normos nenustato reikalavimo įrengti stogelius nuo atmosferos kritulių pasivaikščiojimo kieme ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kad jis pats negalėjo pasislėpti nuo atmosferos kritulių dėl stogelio nebuvimo ir buvo pažeistos jo paties teisės, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, todėl buvo grėsmė gauti su kamuoliu į veidą ar kitą kūno vietą (b. l. 4); teigė, kad sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti (b. l. 8).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuria skunde rėmėsi pareiškėjas reikšdamas šį nusiskundimą (b. l. 8), 18.3 papunktis nustatė reikalavimą, kad sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti; sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei. Tačiau minėta higienos norma neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustato tokio reikalavimo aptverti sporto aikštynus. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyrius, reglamentuojantis pasivaikščiojimo kiemus, taip pat nenustato reikalavimo atskirti pasivaikščiojimo kiemus nuo sporto aikštynų. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad buvo grėsmė gauti su kamuoliu į veidą, tačiau nenurodė jokių detalių, kad dėl neatitvėrimo realiai galėjo būti pažeistos jo teisės, kad realiai buvo kilusi tokia grėsmė gauti su kamuoliu. Atsižvelgdamas į tai, kad teisės normos nenustato tokio reikalavimo atskirti pasivaikščiojimo kiemus ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kad tuo buvo pažeistos jo teisės ir nepagrindė žalos atsiradimo, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis) visumą analizuojamu aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtas vandens nutekėjimo kanalizacijos šulinys ir kiemelis po lietaus būdavo apsemtas (b. l. 8).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtas vandens nutekėjimo kanalizacijos šulinys, kad kiemelis po lietaus būdavo apsemtas, pareiškėjas nenurodė jokių detalių, kad dėl minėtų aplinkybių galėjo būti pažeistos jo teisės. Be to, teismas pažymi, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme. Dėl nurodyto, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 8–9 būrių pasivaikščiojimo kiemelis buvo nutolęs maždaug 70–100 metrų nuo gamybinių cechų, kur vyksta plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija (deginamos gamybos plastmasės atliekos), dėl to oras buvo nuolat užterštas sintetinio kvapo dūmais (b. l. 4).
BVK 103 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuteistųjų teisę šio kodekso numatytais atvejais kasdien pasivaikščioti gryname ore. Byloje atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie tai, ar pasivaikščiojimų kiemuose buvo užterštas oras dėl šalia esančių gamybinių patalpų, nors teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi (b. l. 17) įpareigojo atsakovės atstovą pateikti visus duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas Pravieniškių PN-AK. Remiantis LVAT praktika (žiūrėti 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018), atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad pasivaikščiojimo kieme oras buvo užterštas, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl oro užteršimo yra pagrįsti. Pripažintina, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. (t. y. kai pareiškėjas buvo 8 būryje) atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad už 20 metrų nuo 3 būrio 1 gyvenamosios patalpos buvo medicinos patalpa, kurioje stovėjo veikiantis rentgeno aparatas, kurio ilgalaikė spinduliuotė buvo kenksminga žmogui (b. l. 5).
Atsakovės atstovas neneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad netoli nuo pareiškėjo gyvenamosios patalpos buvo veikiantis rentgeno aparatas. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 26) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 39) nurodė, kad įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas ir surašytas protokolas ,,Radiacijos saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo aktas“. Patikrinimo metu buvo atlikti dozimetriniai matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpose bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami, šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu, t. y. rentgeno aparatu, nepatiria. Kadangi nebuvo nustatyta, kad ir kiti nuteistieji, laikomi išvardintose gyvenamosiose patalpose, patyrė papildomą apšvitą, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė papildomą apšvitą, dėl to jo sveikatai galėjo būti padaryta žala. Be to, medicininiame pažymėjime (b. l. 33) nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ginčo laikotarpiu buvo padaryta žalos dėl rentgeno aparato veikimo. Pareiškėjas ir neteigė, kad jo sveikatai buvo padaryta žala, tik deklaratyviai nurodė, kad ilgalaikė spinduliuotė yra kenksminga žmogui. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Laisvalaikio centro, kuriame jis buvo laikomas, pastato durys buvo užrakinamos, gaisro atveju avarinio išėjimo nebuvo, priešgaisrinės apsaugos priemonių nebuvo, langai buvo su grotomis (b. l. 5); patalpose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo gesinimo priemonių, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, ant langų buvo grotos, durys nakčiai buvo užrakinamos (b. l. 8).
Vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčiu, lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Teismas daro išvadą, kad grotų iš vidaus pusės įrengimas atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčio nuostatą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 27) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 39) paaiškino, kad pataisos namai apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Taip pat paaiškino, kad pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Taip pat paaiškino, kad pataisos įstaiga, siekdama užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, yra parengusi ir suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo saugumu (dėl galimai kilsiančio gaisro pasekmių) buvo tinkamai pasirūpinta, nes buvo parengti evakavimo planai ir buvo gesintuvai. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis bijo galimai kilsiančio gaisro pasekmių, ar kad ginčo laikotarpiu 3-ame sektoriuje buvo kilęs gaisras, kurio metu jo saugumui buvo kilusi grėsmė, nenurodė, kad jam buvo kilęs poreikis pasinaudoti tam tikromis priešgaisrinėmis priemonėmis, tačiau to padaryti jis negalėjo dėl minėtų priemonių buvimo ar nebuvimo. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ir atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad visose gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų ir blakių, buvo daroma dezinfekcija nuo blakių, tačiau ji nepadėdavo (b. l. 5); patalpose buvo gausu parazitų – tarakonų, blakių, blakės jį kandžiojo; dušuose, prausyklose buvo parazitų (b. l. 8).
Higienos normos HN 134:2015, 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 27) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 39) nurodytais duomenimis, 2014 m. lapkričio 14 d. Pravieniškių PN-AK buvo sudariusi sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, pagal kurią pataisos įstaigoje buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, o 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią pataisos įstaigoje yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Kad Pravieniškių PN-AK buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, patvirtina Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 76-203 (jos kopija) sudaryta 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“, kopija (b. l. 82–85), taip pat Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijos (b. l. 42-66), kuriuose yra duomenys apie UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ atliktus darbus.
Iš medicininio pažymėjo (b. l. 33) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus dėl blakių ar parazitų sukandžiojimo nėra. Todėl teismas sprendžia, kad paminėti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Tuo tarpu bylos įrodymai apie kenkėjų naikinimą (sutartys dėl kenkėjų naikinimo, atliktų darbų aktai) leidžia daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų, įskaitant ir blakes, monitoringui ir naikinimui. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. iki šių dienų jis gyveno baimėje susirgti kokia nors infekcine liga; buvo blokuojama informacija dėl tuberkuliozės susirgimų pataisos įstaigoje, tai kėlė dar didesnę paniką tarp nuteistųjų; buvo susirgimų atvira ir uždara tuberkulioze, niekas nedarė dezinfekcijos nuo tuberkuliozės (b. l. 5).
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 28) nurodė, kad Pravieniškių PN-AK per pastaruosius metus atvira tuberkulioze nuteistieji nesirgo. Buvo nustatyta pora atvejų, tačiau tai buvo ne atvira tuberkuliozė. Jei yra nustatomas užsikrėtimo tuberkulioze atvejis asmuo yra nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjas 2018 m. rugsėjo 28 d. pažymoje (b. l. 34) paaiškino, kad pataisos namuose duomenys apie tuberkulioze sergančius asmenis nėra kaupiami, jie nėra kaupiami dėl to, kad įtarus užsikrėtimo tuberkulioze atvejį, asmuo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o pasitvirtinus tuberkuliozės diagnozei, gydomas minėtoje ligoninėje, tad Pravieniškių PN-AK gydytojai neturi informacijos apie patvirtintas diagnozes. Atsižvelgdamas į šį paaiškinimą, teismas sprendžia, kad informacija apie tuberkuliozės susirgimus pataisos įstaigoje nebuvo slepiama ar blokuojama, kaip teigė pareiškėjas. Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo paaiškinimais (b. l. 34), gavus pranešimą iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės apie patvirtintą atviros tuberkuliozės atvejį, visos patalpos, kuriose gyveno sergantis nuteistasis, valomos ir dezinfekuojamos pagal higienos normų reikalavimus; o tie nuteistieji, kurie konstatavo su sergančiu asmeniu, papildomai stebimi, atliekami rentgeno tyrimai plaučių tuberkuliozei nustatyti. Pravieniškių PN-AK per pastaruosius 10 metų buvo tik vienas atvejis, kai buvo gautas pranešimas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės apie susirgimą atvira tuberkulioze. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo saugumu (dėl galimo užsikrėtimo tuberkulioze) buvo tinkamai pasirūpinta, o be to, susirgimai atvira tuberkulioze (kuomet platinamos tuberkuliozės bakterijos) nebuvo dažni – kaip rašyta, per pastaruosius 10 metų buvo užfiksuotas tik vienas atviros tuberkuliozės atvejis. Medicininiame pažymėjime (b. l. 33) nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo diagnozuota tuberkuliozė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl keliamos grėsmės jam užsikrėsti tuberkulioze.
Pareiškėjas skundėsi, kad Pravieniškių PN-AK buvo įsišaknijusi subkultūra, kuri buvo toleruojama administracijos, subkultūra pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ir kiti nuteistieji, priklausę nuskriaustųjų kastai, buvo žeminami, prieš juos naudojamas psichologinis smurtas; nuskriaustieji valgykloje turėjo laukti, kol pavalgys išrinktųjų kastos nuteistieji; nuskriaustiesiems indai ir lėkštės buvo atskiri, dažniausiai sulankstyti, jiems skirti stalai dažnai būdavo nešvarūs, maisto porcijos mažesnės; 8-9 būrių sanitariniame mazge jiems buvo leidžiama naudotis tik vienu tualetu, prausykloje – tik dvejomis praustuvėmis, dėl to prie tualetų ir praustuvių susidarydavo eilė; jiems buvo draudžiama naudotis virtuve, kuria galėjo naudotis tik išrinktieji; sporto aikštele galėjo naudotis tik išrinktieji; 8-9 būrių kiemelyje nuskriaustiesiems buvo mažai skirta vietos (b. l. 5–6).
BVK 6 straipsnis nustato, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 29–30) patvirtino, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs. Tad atsakovės atstovas patvirtino, kad pataisos namuose vadovaujamasi minėta BVK 6 straipsnio nuostata. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi byloje nėra duomenų (tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas), kad įstaigos, kuri veikia laikydamasi imperatyvių teisės aktų reikalavimų, pareigūnai netinkamai elgėsi su pareiškėju ir nėra duomenų, kad pareigūnai toleravo, kaip teigė pareiškėjas, subkultūrą tarp nuteistųjų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl neva esančios kriminalinės subkultūros tarp nuteistųjų. Pareiškėjui nesiskundus Pravieniškių PN-AK administracijai dėl, jo teigimu, buvusios subkultūros tarp nuteistųjų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK administracijai buvo žinoma apie tai, kad kiti nuteistieji netinkamai elgėsi su pareiškėju. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus dėl to, kad ji toleravo nuteistųjų subkultūrą ir nesiėmė priemonių užkirsti kelią netinkamam elgesiui su pareiškėju. Todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad prausykloje tiek vasarą, tiek žiemą iš čiaupo bėgo tik šaltas vanduo, o jam nustatytas kraujagyslių kalkėjimas, todėl dar sunkiau buvo pernešti šaltį, nuo šalto vandens tirpo rankos (b. l. 6); drabužius jis turėjo skalbti su šaltu vandeniu, tad išplautų drabužių kokybė buvo prasta (b. l. 6); prausyklose nebuvo šilto vandens (b. l. 8).
Iš šių pareiškėjo teiginių darytina išvada, kad pareiškėjui karštas vanduo prausykloje buvo reikalingas praustis ir skalbti drabužius.
Higienos normos HN 134:2015, 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tad ši teisės norma nenustato reikalavimo tiekti karštą vandenį ir į prausyklą. Byloje esantys medicininiai duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjui dėl kraujagyslių kalkėjimo tirpo rankos (b. l. 33).
Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Higienos normos HN 134:2015, 24 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Jos 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 25) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 38) paaiškino, kad 3 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjas galėjo išsiskalbti drabužius su skalbimo mašina, t. y. ne tik skalbti juos prausykloje. Be to, pareiškėjas ir nesiskundė tuo, kad nebuvo skalbimo mašinos, kad ja negalėjo pasinaudoti. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, į paminėtus pareiškėjo medicininio pažymėjimo duomenis, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai pažeidė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, neužtikrindami karšto vandens tiekimo į prausyklą. Todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 3 būrio 1 gyvenamoji patalpa buvo nešildoma, gyvenamąją patalpą šildėsi 3 elektriniais radiatoriais, tačiau šie šildymui netiko, nes džiovindavo orą (b. l. 5); dėl nešildomų prausyklų žiemą peršalimo ligos yra neišvengiamos (b. l. 6); gyvenamosiose patalpose, dušuose, prausyklose buvo šalta (b. l. 8).
Higienos normos HN 134:2015, 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (iki 2018 m. lapkričio 1 d. šiame punkte buvo nustatyta, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 26) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 39) nurodė, kad 3 sektoriuje šildymas yra centralizuotas, pataisos įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, kad buvo tiekiamas centralizuotas šildymas į 3 sektoriaus patalpas ir buvo užtikrinama tinkama temperatūra, todėl sprendžia, kad buvo užtikrinama tinkama gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų temperatūra. Be to, atsakovės atstovas minėtuose dokumentuose (b. l. 26, 39) nurodė, kad esant būtinumui, nuteistiesiems pagal jų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad jam buvo duodamas ir elektrinis šildytuvas (b. l. 5). Be to, nors pareiškėjas ir teigė, kad žiemą peršalimo ligos neišvengiamos dėl nešildomos prausyklos (b. l. 6), medicininiame pažymėjime (b. l. 33) nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo susirgęs peršalimo liga. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai pažeidė aptartų teisės normų reikalavimus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo nenuvalomas grybelis ir pelėsis (b. l. 8); dušuose, prausyklose buvo drėgna, buvo grybelio ir pelėsio (b. l. 8).
Higienos normos HN 134:2015, 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo drėgna. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose. Į bylą atsakovės atstovas nėra pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar panašiai) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo atidaryti langą ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę patalpoje.
Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 255 punktą, pataisos įstaigų nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos taisyklių bei reikalavimų. Higienos normos HN 134:2015, 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pavyzdžiui laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 27) nurodė, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 yra patvirtintas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, kurio 9 punktas numato, kad Socialinės reabilitacijos sektorių būrių viršininkai paima iš sandėlio valymui skirtą inventorių, medžiagas ir išduoda jas nuteistiesiems. Pagal 10 punktą, pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo metu plaunamos, be kita ko, grindys, sienos, langai ir sanitariniai mazgai (b. l. 50). Iš atsakovės atstovo paaiškinimų atsiliepime (b. l. 27) matyti, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamąsias patalpas, sanitarinius mazgus privalo valyti patys nuteistieji minėto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Pagal LVAT praktiką už gyvenamųjų patalpų ir bendro naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys (žiūrėti LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės patalpų švarai ir tvarkai palaikyti, tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl drėgmės, grybelio ir pelėsio.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušuose, prausyklose buvo labai slidžios grindys (b. l. 8).
Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 24) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 37) nurodė, kad esant būtinumui, sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas. Kadangi atsakovės atstovas patvirtino, kad buvo užtikrinama tinkama patalpų būklė, o pareiškėjas nors ir teigė skunde, kad buvo slidžios grindys, tačiau nenurodė, kuo jam sukėlė nepatogumus jo nurodyta grindų būklė, taip pat neteigė, kad jis buvo paslydęs, nukritęs ar susižeidęs dėl tos priežasties, kad buvo slidžios grindys, kaip tai jį paveikė, tokių duomenų nepateikė, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas pareiškėjo teisių pažeidimas analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo labai blogas, lempos mirguliavo, dėl to jis negalėjo normaliai skaityti ir rašyti, skaudėjo galvą ir akis, pablogėjo regėjimas (jis nešioja akinius +3,0 stiprumo); naktinio apšvietimo išvis nebuvo; ant langų buvo grotos, tai dar labiau sumažindavo natūralios šviesos patekimą į patalpą (b. l. 8); dušuose, prausyklose buvo blogas apšvietimas (b. l. 8).
Higienos normos HN 134:2015, 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 papunktis numato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 25) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 38) patvirtino, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, nurodė, kad gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad patalpose buvo įrengtas dirbtinis apšvietimas ir jis atitiko nurodytų teisės normų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų natūraliam apšvietimui. Vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčiu, lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Tad pagal šias teisės normas, ant langų iš vidaus gali būti uždėtos grotos. Pareiškėjas nesiskundė tuo, kad langai buvo nepakankamo dydžio, todėl teismas sprendžia, kad langai užtikrino natūralaus apšvietimo normą (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktis).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo, kiek susiję su dirbtiniu apšvietimu ir natūraliu apšvietimu, yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam pablogėjo regėjimas (b. l. 8). Kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus pablogėjusio regėjimo patvirtina ir medicininiai dokumentai (b. l. 33). Tačiau teismas pažymi, kad byloje nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui tinkamo apšvietimo, todėl pareiškėjo teiginiai, kad regėjimas jam sutriko dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų atmetami. Pažymėtina, kad regėjimo sutrikimą lemia daugybė veiksnių (pavyzdžiui amžius, paveldimumas, patirtos traumos), kurios nepriklauso nuo atsakovės atstovo veiksmų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pastatų konstrukcijoje buvo asbesto, pastatų stogai buvo dengti šiferiu (b. l. 9).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunktį, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 24) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 37) teigė, kad gyvenamųjų pastatų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, nuo 2016 m. balandžio mėn. 3 sektoriuje buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai. Tad atsakovės neneigė šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Tačiau atsakovės atstovas minėtuose dokumentuose nurodė, kad įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių (taip pat nurodė, kad šiuo metu pastatai yra padengti bitumine stogo danga). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kad pataisos įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. LVAT praktikoje pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Todėl teismas sprendžia, kad pastato stogo danga, turinti asbesto, nebuvo laužoma ir asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskyrė ir nekėlė pavojaus sveikatai (pavyzdžiui LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Be to, medicininiame pažymėjime (b. l. 33) nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo lemti asbesto dulkių sukeltos ligos ir kad jam buvo diagnozuotos tokios ligos. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tuo, kad pastato stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad prausykloje nuo lubų krito tinkas (b. l. 6); gyvenamosiose patalpose sienų ir lubų byrėjo tinkas, jo rasdavo lovoje, ant stalo, drabužiuose, maiste (b. l. 8); pastatuose buvo daug statybos reikalavimų pažeidimų, išorinės sienos sutrūkinėję, langų ir išorinių durų sąramos nusėdusios, vietomis iš po stogo krito plytos, tai kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, visi pastatai ir stogai buvo avarinės būklės (b. l. 8–9).
Higienos normos HN 134:2015, 3 punktas nustato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (LVAT 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai patalpose buvo jo nurodyti trūkumai, nenurodė ir nepateikė duomenų, kad buvo kilusi grėsmė jo saugumui, kaip tai jį paveikė, tik abstrakčiai teigė, kad pastatų būklė kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 24) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 37) nurodė, kad pataisos namuose avarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra, įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Todėl teismas sprendžia, kad remonto darbai pataisos įstaigoje buvo atliekami, atsižvelgiant į turimus išteklius. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Laisvalaikio centro patalpos, į kurias jis buvo perkeltas 2016 m. gegužės mėn. dėl pastatų rekonstrukcijos ir laikomas iki 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo nepritaikytos žmonių gyvenimui (b. l. 5).
Higienos normos HN 134:2015, 11.1 papunktyje gyvenamoji patalpa apibrėžiama kaip patalpa laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims gyventi, o 13 punkte yra nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Laisvalaikio centro patalpose buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. Pareiškėjas nepaaiškino, kuo jam sukėlė nepatogumus tai, kad jis tam tikrą laikotarpį buvo apgyvendintas Laisvalaikio centrui skirtose patalpose, kas buvo netinkama, kuo konkrečiai šios patalpos buvo nepritaikytos žmonių gyvenimui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečiai, kuo buvo nepritaikytos žmonių gyvenimui šios patalpos, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjo nurodytų konkrečių 2, 3, 15 būrių trūkumų šiame teismo sprendime buvo pasisakyta.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje M. S. prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).
Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu; nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore. Nurodytais aspektais buvo nustatyta valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai (neveikimas) (CK 6.246 straipsnis). Nustatęs neteisėtą neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį (CK 6.247 ir 6.249 straipsniai). Nustačius šiais aspektais (dėl sanitarinių įrenginių trūkumo ir teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimo) civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis) visumą, valstybei kyla prievolė atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą įvertino 30000 Eur.
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 5 metams nuo jo nurodomų pažeidimų pradžios (b. l. 2, 16). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012).
Byloje nenustatyta, kad nustatyti pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai. Pravieniškių PN-AK medicininiame pažymėjime (b. l. 33) tokių duomenų nėra. Pravieniškių PN-AK Trečiojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus pažymoje (b. l. 34) yra nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl psichologinio sukrėtimo, emocinės depresijos, kurių atsiradimą galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 36).
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pavyzdžiui, LVAT 2019 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3311-624/2019, 2019 m. vasario 13 d. administracinėje byloje Nr. A-3336-968/2019, 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-941-261/2019), Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, juridinio asmens kodas 302560890, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.