- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-27
- Bylos Nr.
- I-1672-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00685-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
nedalyvaujant pareiškėjui D. B. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas. D. B. prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas nežmoniškomis ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis - palatoje trūko gyvenamojo ploto, tualetas nebuvo atskirtas nuo likusios patalpos, netiekiamas šiltas vanduo, nebuvo veidrodžių, trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, sienos padengtos pelėsiu, grindys supuvusios, kameroje buvo karšta, trūko oro, langai neatsidarė, patalynė buvo pasenusi ir nudėvėta, neišduodamos higienos priemonės, pasivaikščioti lauke buvo leidžiama tik vieną valandą. Dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, nepatogumais ir kančia.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6Atsiliepime (b. l. 8-12) paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno Vidaus ligų skyriaus kameroje Nr. 30. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Palatų sanitariniai mazgai atitverti 1,5 m aukščio sienelėmis, palatos vėdinamos per atvirą langą bei ventiliacines angas, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Rūpintis gyvenamųjų patalpų švara privalo patys jose gyvenantys nuteistieji, tam jiems išduodamas valymo inventorius. Patalpose reguliariai atliekami remonto darbai. Esant nuteistųjų prašymams, dienos metu patalpose buvo įjungiamas papildomas dirbtinis apšvietimas. Veidrodžių įrengimas bei šilto vandens tiekimas teisės aktuose nenumatytas. Minkštasis inventorius atnaujinamas reguliariai pagal poreikį. Nuteistiesiems suteikiama teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad ligoninės darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą per trumpą laikotarpį. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
1Skundas tenkintinas iš dalies.
1Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL), atlyginimo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus
Iš LAVL pateiktų duomenų (b. l. 13, 8) matyti, kad nuo 2016-06-16 iki 2016-06-27 pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas – 15,45 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 1,93 kv. m. ploto. Taigi, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu (iš viso 12 parų) pareiškėjui kalint LAVL palatoje, minimalaus gyvenamojo ploto norma jam nebuvo užtikrinta (atitinkamai trūko 3,17 kv. m.).
Pareiškėjas skundžiasi, kad kameroje sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika nurodoma, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Įrengiant tualetą, turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Atsakovo atstovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Įvertinus LAVL pateiktą informaciją (paaiškinimus bei fotonuotrauką (b. l. 17)), teismas daro išvadą, kad nors tualetas nuo gyvenamosios patalpos ir nėra izoliuotas atskiroje patalpoje, tačiau yra atskirtas 1,5 m aukščio kampine pertvara, įėjimas į sanitarinį mazgą įrengtas prie pat kameros sienos, todėl asmuo, besinaudojantis tualetu, objektyviai negalėtų būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei pareigūnų. Atsižvelgiant į tai, pažeidimas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu nekonstatuotinas.
Skunde taip pat nurodoma, kad kameroje buvo netiekiamas šiltas vanduo, nebuvo veidrodžių, trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, sienos padengtos pelėsiu, grindys supuvusios, kameroje buvo karšta, trūko oro, langai neatsidarė, patalynė buvo pasenusi ir nudėvėta, neišduodamos higienos priemonės, pasivaikščioti lauke buvo leidžiama tik vieną valandą.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir Higienos norma). Į laisvės atėmimo vietų sąvoką patenka ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, todėl LAVL patalpų įrengimui taikytinos Higienos normos reikalavimai (Higienos normos 1 p.). Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (47 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 p.). Turi būti pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame nurodoma dezinfekavimo data, laikas, trukmė, dezinfekuojamų daiktų pavadinimai, dezinfekuotojo parašas (33 p.).
Pagal LAVL patvirtintą tvarką (b. l. 20-25) palatas kasdien valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai, pagrindinį valymą atlieka palatų sanitarai. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistiesiems yra išduodamos higienos priemonės (muilas ir tualetinis popierius) pagal ginčo laikotarpiu galiojusias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas. Taip pat pažymėjo, jog pasibaigus minkštojo inventoriaus naudojimo laikui, LAVL darbuotojai įvertina šių daiktų tinkamumą naudoti bei atnaujina inventorių pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, kad paryškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus LAVL administracijai dėl netinkamos minkštojo inventoriaus būklės, prašęs jį pakeisti, o atsakovo atstovas būtų atsisakęs tokį prašymą tenkinti. Pareiškėjui nepateikus savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, teismas taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais ir pateiktais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo aspektu pareiškėjas tik deklaratyviai nurodydamas argumentus dėl nehigieniškos gyvenamosios aplinkos, minkštojo inventoriaus ir higienos priemonių neišdavimo LAVL pateiktų argumentų bei rašytinių įrodymų nepaneigė.
Iš atsakovo atstovo pateitos fotonuotraukos (b. l. 18) matyti, kad kameroje įrengtas skaidraus stiklo atidaromas langas, per kurį į kamerą patenka pakankamai natūralios šviesos. Teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia deklaratyvius pareiškėjo argumentus, jog kameroje trūko oro ir šviesos. Pažymėtina, atsakovo atstovas nurodė, kad esant nuteistųjų prašymams, kameroje papildomai įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Duomenų, jog pareiškėjas būtų išreiškęs tokį prašymą įstaigos darbuotojams, nėra.
Higienos normos 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Nei Higienos normoje, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas šilto vandens tiekimas kitose įkalinimo įstaigų patalpose, šiuo atveju – kamerose. Teisės aktuose taip pat nenumatytas veidrodžių įrengimas kamerų sanitariniuose mazguose. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis negalėjo naudotis karštu vandeniu ir veidrodžiu kameroje, laikytinos nepagrįstomis.
Motyvuojamoji dalis
Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore kasdien po vieną valandą, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Kadangi į LAVL asmenys atvyksta gydytis, pagrįstai pirmenybė teikiama jų gydymui, o į pasivaikščiojimus jie vedami po medicininių procedūrų. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui teisė būti gryname ore buvo suteikiama, teisės aktų pažeidimas nekonstatuotinas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių sąlygų LAVL bei dėl to kilusios žalos (išskyrus byloje nustatytą minimalios ploto normos pažeidimą) yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vis dėlto, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 12 parų palatoje neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad konstatuoti pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu truko itin trumpą laikotarpį (12 parų), o pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik metams nuo minėto pažeidimo, kuris, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam skunde nurodytas pasekmes. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba beveik metus nuo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną LAVL yra priteisiamas apie 10 Eur atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2016-01-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2015; 2016-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2286-556/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką bei byloje nustatytas aplinkybes, itin trumpą kalinimo laikotarpį, taip pat tai, jog byloje nėra jokių domenų apie pareiškėjui realiai kilusias sunkias ir neatitaisomas pasekmes dėl minimalaus ploto normos pažeidimo, nenustačius jokių kitų teisės aktų pažeidimų, teismas daro išvadą, jog pareiškėjui priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma vertintina 120 Eur.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. B. 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Likusioje dalyje reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.