- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-29
- Bylos Nr.
- 2A-1119-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Ieškovas
- J. P.
- Atsakovas
- O. P.
- Kategorijos
- 75.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovei O. P. dėl buto padalinimo ir pagal atsakovės O. P. priešieškinį ieškovui J. P. dėl iškeldinimo iš buto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas J. P. 2008-03-28 Vilniaus m 3-jam apylinkės teismui paduotu ieškiniu prašė pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), 1998-03-30 buvo įgytas bylos šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis ir priteisti jam ½ buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), idealiąją dalį (b.l.3). Nurodė, kad 1998-03-30 atsakovė savo vardu privatizavo 38,50 m² ginčo butą. Ieškovas su atsakove gyveno santuokoje nuo 1989-10-21 iki 1999-04-06, kai CMS buvo įregistruotas Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 1999-03-08 sprendimas dėl bylos šalių ištuokos. Tačiau byloje dėl santuokos nutraukimo turtas tarp buvusių sutuoktinių nebuvo padalintas.
Atsakovė O. P. 2008-04-16 pareiškė priešieškinį (b.l.22-24), prašydama iškeldinti atsakovą iš ginčo buto. Teigia, jog ginčo butas yra buto adresu (duomenys neskelbtini), priklausinys, t.y. pagalbinės patalpos, kurios vėliau perregistruotos į gyvenamąsias patalpas. Ginčo butą atsakovė įsigijo už savo motinos duotus 448 investicinius čekius ir sumokėjusi 2 138,24 Lt. Ji nesudarė su ieškovu susitarimo dėl ginčo buto privatizavimo, nes pastarasis 1992 m. privatizavo kitą butą (duomenys neskelbtini), kurį pardavęs gautus pinigus panaudojo išimtinai savo reikmėms. Ginčo bute atsakovė gyvena su dviem bylos šalių vaikais. Ieškovo elgesys (girtuokliavimas ir smurtavimas prieš atsakovę) kelia pavojų atsakovės ir jų vaikų fizinei bei psichinei sveikatai.
Atsiliepimas
Ieškovas J. P. atsiliepimu į priešieškinį (b.l.43) priešieškinį laikė nepagrįstu ir prašė jį atmesti. Pasak ieškovo, uošvės investicinių čekių davimas dukrai reiškia jų dovanojimą, o ne dalyvavimą privatizavimo procese ir tapimą dalies ginčo buto savininke. Neigia, kad už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) gautus pinigus išleido savo, o ne šeimos reikmėms. Pabrėžė, jog nuo 2004 m. smurto protrūkių atsakovės atžvilgiu daugiau nebepasitaiko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2008-07-29 sprendimu (b.l.102-104) ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos šalių santuoka truko beveik 10 m., nors faktiškai sutuoktiniai nustojo gyventi kartu 1991 m. Ieškovas savo vardu 1992 m. privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini); atsakovė 1998 m. – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). LR Butų privatizavimo 1991-05-28 įstatymo 4 str. 4 d. numato, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo ar buto. Vadinasi, bylos šalys abu butus įsigijo asmeninės nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, kieno vienkartinės valstybės išmokos buvo panaudotos privatizuojant butus. Kadangi ieškovas pažeidžia atsakovės, kaip ginčo buto savininkės teises, sudaro neįmanomas sąlygas gyventi, todėl egzistuoja pagrindas jį iškeldinti iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio ginčo buto.
Šalies argumentai
Ieškovas J. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008-07-29 sprendimą ir vietoj jo priimti priešingą sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti (b.l.107). Apeliacinį skundą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo teismų praktika. Nors Butų privatizavimo įstatymas draudžia vienos šeimos nariams privatizavimo būdu įsigyti daugiau negu vieną namą ar butą, bet dviejų butų pagal minėtą įstatymą įgijimas nepaneigia jų bendrosios jungtinės nuosavybės, nes abu butai buvo privatizuoti santuokos metu. Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus (SŠK), neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-12-22 nutarimas Nr. 9). Teismas be pagrindo taikė CK 6.611 str., nes ieškovas ginčo buto iš atsakovės nenuomoja ir nuomos sutarties sąlygų nepažeidė. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų kitaip, paaiškino, jog jis serga alkoholizmu ir nuo šios ligos gydosi; prieš atsakovę nesmurtauja.
Atsiliepimas
Atsakovė O. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.111-113) su skundu nesutiko ir prašė Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008-07-29 sprendimą palikti galioti nepakeistą. Akcentavo, jog ieškovas neturėjo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, ji - atitinkamai buto, esančio (duomenys neskelbtini), nes bylos šalys kitame, nei privatizuotame bute, negyveno. Be to, ginčo butą atsakovė privatizavo už savo asmenines lėšas. Ieškovas pirmosios instancijos teisme neginčijo atsakovės buto privatizavimo sutarties, o atsakovė, kaip vienintelė ginčo buto savininkė, pareiškė ieškovui negatorinį ieškinį (CK 4.98 str.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia neteisingu, jo manymu, teisės aktų aiškinimu bei taikymu, netinkamu faktinių bylos aplinkybių traktavimu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundo bei atsiliepimo į jį teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPK 185 str.), iš esmės teisingai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, savo išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo.
Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. gyvenamosios patalpos nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-278/2008 ). Nors šis konkretus ginčas nėra tiesiogiai susijęs su teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą realizavimu ar jos gynimu, tačiau sprendžiant privatizuoto buto teisino statuso ir jo padalijimo šalims klausimus neišvengiamai vertintinos ir jo privatizavimo aplinkybės, tuo klausimu suformuota teismų praktika, atsižvelgiant į šio proceso teisinio reglamentavimo nuostatas, juo labiau, kad tokiomis aplinkybėmis kiekviena iš šalių grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (faktinis ieškinio ir priešieškinio pagrindas).
Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d. buvo nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamoji namo, buto. Ši įstatymo norma reikšminga ta prasme, kad ja ribojamas lengvatinėmis sąlygomis įsigyjamų gyvenamųjų patalpų (butų) kiekis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas (apeliantas) pagal šį įstatymą 1992 m. jau privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad tokiu atveju šis pagal specialiąją teisės normą (Butų privatizavimo įstatymą) neįgijo teisės privatizuoti kitos gyvenamosios patalpos, taigi negali reikalauti ir jos padalijimo. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir pažymi, kad pagal bendruosius teisės principus, galima įgyvendinti ar ginti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu ir kuri buvo pažeista (CK 1.2 str., 1.136 str. 1 d., 1.138 str.). Lietuvos Aukščiausiais Teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, ne kartą pažymėjo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ši teisė gali atsirasti ir būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Butų privatizavimo įstatymą tam, kad asmuo įgytų teisę privatizuoti butą ir jį privatizuotų, buvo būtinos šios įstatyme nustatytos sąlygos: a) atitinkamas butas yra gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai); b) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); c) asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti butą, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t. y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2007). Šiuo konkrečiu atveju teisiniai santykiai dėl atsakovės nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo tarp apelianto ir atitinkamos valstybės institucijos neatsirado, nes apeliantas net teoriškai negalėjo būti privatizavimo subjektu. Tai reiškia, kad nėra būtinos sąlygos jo nuosavybės teisei į ginčo butą ar jo dalį pagal minėtą įstatymą atsirasi. Kita vertus, šalys nesudarė ir susitarimo kas taps perkamo gyvenamojo ploto savininku (bendrasavininkiais) (susitarimo privatizuoti butą atsakovės vardu) ir abi šį faktą pripažįsta. Tokį susitarimą įstatymas įtvirtino kaip dar vieną privalomą gyvenamojo ploto privatizavimo sąlygą, asmens valios pasinaudoti šia teise išreiškimą. Apeliantas taip pat neįrodė ir tokios aplinkybės, kad būtų dalyvavęs lėšomis įgyjant nuosavybėn butą, neginčijo buto privatizavimo sutarties ar jos dalies.
Atsakovės įgijimo ginčo gyvenamosios patalpos nuosavybėn pagal Butų privatizavimo įstatymą teisėtumo klausimas šioje byloje nekvestionuojamas, šios aplinkybės nėra bylos nagrinėjimo ir apeliacijos dalykas, todėl kolegija negali išeiti iš apeliaciniu skundu nustatytų bylos nagrinėjimo ribų ir dėl to nepasisako (CPK 320 str. 1 d.).
Apeliantas, kaip jau minėta, subjektinės teisės įgyti nuosavybę privatizavimo būdu neturėjo ir tokia neįgyta teisė negali būti ginama, taigi ši dalis skundo pripažintina nepagrįsta. Taip pat nepagrįsti ir skundo argumentai, susiję su atsakovės priešieškinio jį iškeldinti patenkinimu. Bylą nagrinėjęs teismas, teisingai konstatavęs esant pagrindui iškeldinti apeliantą iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto dėl šio nederamo elgesio, smurto vartojimo, sudarymo neįmanomų sąlygų normaliai gyventi ir naudotis atsakovei nuosavybės teise priklausančiu butu, taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių gynimą (CK 4.98 str.), teisės analogiją su nuomos dėl nuomos sutarties nutraukimo pagrindų (nuomininkui pažeidus nuomos sutarties sąlygas), t.y. CK 1.8 str., 6.611 str. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo sprendimo argumentais, leidusiais konstatuoti apelianto elgesį nederamu ir pažeidžiančiu atsakovės teises, jų nekartodama. Kartu kolegija pažymi, kad apeliantas, kaip buvęs sutuoktinis, gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute ne nuomos, o faktinės panaudos pagrindais, kadangi nuomos mokesčio ar kitų būsto išlaikymo išlaidų nemokėjo (b.l. 92-93). Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutarčiai yra taikomos atitinkamos nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.629 str. 2 d.), tame tarpe ir CK 6.489 str. 2 d. nuostata, įpareigojanti nuomininką, taigi ir panaudos gavėją, išsinuomotu (naudojamu) daiktu naudotis taip, kad netrukdytų juo naudotis kitiems teisėtiems to daikto naudotojams. Šios įstatyminės pareigos apeliantas nevykdė, be to, įstatymų leidėjo valia panaudos sutarties nutraukimo procedūra yra net paprastesnė, nei nuomos sutarties, nes kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai šalį prieš tris mėnesius (CK 6.642 str. 1 d.). Apeliantas teisme pats pripažino, kad atsakovė pradėjo reikalauti išsikelti dar 2007 metais, o toks priešieškinis teisme pareikštas 2008-04-16 (b.l.22).
Dėl aptartų argumentų teisėjų kolegija apelianto skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir neteisingų išvadų byloje padarymo atmeta kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstus, tokia skundo argumentacija nesudaro prielaidų pakeisti ar panaikinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Atsakovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų nepateikta, taigi su atstovavimu susijusios išlaidos jai negali būti priteistos (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.