Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-11-24 · Administracinė byla Nr. eI2-19460-631/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-11-24
Bylos Nr.
eI2-19460-631/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05381-2025-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
B. W.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 8.6.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI2-19460-631/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05381-2025-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės, Eglės Žulytės-Janulionienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. W. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Regionų administraciniame teisme gautas pareiškėjo B. W. skundas, kuriame prašoma: panaikinti 2025 m. rugsėjo 16 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VST, atsakovas) sprendimą Nr. 21-7K-1190 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškina, kad jis kreipėsi į Tarnybą, prašydamas panaikinti jam atsakovo 2024 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 24S160472 nustatytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimą į Šengeno informacinę sistemą (SIS II) su įspėjimu dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno valstybėse 12 mėnesių. Anksčiau pareiškėjas buvo apskundęs šį atsakovo sprendimą teismui. Teismas sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, panaikindamas Tarnybos 2024 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 24S160472 dalį – įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių. Paaiškina, kad šiuo metu yra likęs galioti pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pažymi, kad šiuo metu pirmos instancijos teismai formuoja nevieningą praktiką tokios kategorijos bylose, todėl skundžiamame sprendime nurodomi argumentai, kad teismas jau pasisakė dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvą, todėl atsakovas, nenustatęs naujų aplinkybių, atsisako panaikinti pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti į Lietuvą, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nurodo neturėjęs galimybės pasinaudoti apeliacijos procesu, t. y. teismo procesiniai dokumentai jam buvo įteikti lietuvių kalba, kurios jis nesuprato, todėl jis buvo praleidęs terminą skundui dėl pirmos instancijos teismo sprendimo paduoti. Tai reiškia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacinės instancijos teismo. Tai leidžia abejoti teismo padarytų išvadų teisingumu, ypatingai tokios kategorijos bylose, kuriuose pirmos instancijos teismai priima visiškai skirtingus sprendimus esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms.

Paaiškina, kad 2022 m. birželio 21 d. atsakovo sprendimu Nr. 22S86429 pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2022 m. liepos 21 d. Kadangi jis neišvyko, atsakovas 2024 m. gegužės 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S160472 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (SIS II) su įspėjimu dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno valstybėse 12 mėnesių.

Nurodo, kad pareiškėjas turi du mažamečius vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, bei žmoną, kuri taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietė.

Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl neturėjo pagrindo priimti sprendimo, kuriuo pareiškėjui galėtų būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reikalauja, kad valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios). Atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia, kad būtų pasiekti šie tikslai. Nagrinėjamu atveju, atsakovas savo pareigos tinkamai neįvykdė, pakartotinai neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra kitų ES šalies piliečių šeimos narys. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas vizą. Lietuvoje pasiliko ilgesniam nei vizos galiojimo laikotarpiui tik dėl šeiminių aplinkybių, kadangi Lietuvoje gyvena jo šeima, žmona ir vaikai. Pareiškėjo likimas Lietuvoje yra sąlygotas išskirtinai būtinojo reikalingumo.

Teigia, kad pareiškėjas nepadarė jokios nusikalstamos veikos dėl kurios jam galėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl toks sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Ypatingai šiuo atveju, kai pareiškėjo vaikai ir sutuoktinė yra Lietuvos piliečiai. Draudimas yra priimtas remiantis vieninteliu pagrindu, kad pareiškėjas neišvyko iš Lietuvos, kai pasibaigė jo vizos galiojimo terminas.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad nesutinka su pareiškėju, kadangi jis 2024 m. gruodžio 5 d. buvo pateikęs apeliacinį skundą nepraleidęs nustatyto termino, tačiau nustatytu terminu neištaisė apeliacinio skundo trūkumų. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nesuprato Tarnybos 2024 m. liepos 5 d. sprendimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas šiuo metu skundžia ne Tarnybos 2024 m. liepos 5 d. sprendimą, o kitą – 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, todėl nėra svarbios aplinkybės, susijusios su kitu sprendimu.

Pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad jis į Lietuvą atvyko, turėdamas vizą, tačiau Lietuvoje liko ilgesniam laikui dėl turimos čia šeimos, buvo vertinta tiek Tarnybos 2024 m. liepos 5 d. sprendime, tiek 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendime. Mano, kad pareiškėjo argumentas, jog jo likimas Lietuvoje yra sąlygotas išskirtinai būtinojo reikalingumo, tėra tik jo subjektyvi nuomonė. Po atvykimo 2022 m. į Lietuvos Respubliką, jis turėjo pakankamai laiko ir galimybių įteisinti savo buvimą Lietuvoje, tačiau to nepadarė, dėl ko Tarnyba priėmė skundžiamą sprendimą. Šiuo atveju, ne dėl Tarnybos priimto ginčijamo sprendimo pareiškėjas neįteisino savo buvimo, o tik dėl savo valia pasirinkto elgesio modelio.

Atsiliepimas

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo 2025 m. liepos 13 d. prašyme nurodė, jog nustatytu draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką jis yra atskiriamas nuo savo vaikų ir negali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo ar dėl vizos. Pažymi, kad įsiteisėjo Tarnybos 2024 m. liepos 5 d. sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kuriame, be kita ko, apskritai nėra numatytas laikotarpis jam pačiam savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. O dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas į kompetentingas Lietuvos Respublikos institucijas galėjo kreiptis jau nuo 2019 m., kuomet su Lietuvos Respublikos piliete įregistravo santuoką, bei vėliau, 2020 m. gimus jo pirmam vaikui, arba 2021 m. atvykus į Lietuvą su viza.

Tarnyba pažymi, kad Europos Sąjungos teisės aktai bei sutartys numato galimybę Europos Sąjungos piliečių šeimos nariams, nesantiems Sąjungos piliečiais, judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, tačiau tik tuomet, kai pastarieji turi teisėto buvimo pagrindą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos kompetentingas įstaigas tik dėl vizos išdavimo, kitų dokumentų, kurie suteiktų jam teisėtą pagrindą gyventi Lietuvoje, jis niekada neturėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2025 m. rugsėjo 16 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 21-7K-1190 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Tarnybos 2022 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2022 m. liepos 21 d. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę, t. y. Tunisą. Pareiškėjas minėto sprendimo neįvykdė ir iš Lietuvos Respublikos neišvyko.

Pareiškėjas turi Tuniso Respublikos piliečio pasą N100551, galiojantį iki 2029 m. birželio 23 d.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. sprendimu iki 2025 m. gruodžio 21 d. pareiškėjo atžvilgiu taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti Tarnybai apie savo buvimo vietą.

Žemesnės instancijos teismas

Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu 2024 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24S160472 išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl jo neįsileidimo 12 mėn. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė teismui ir Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, panaikino minėto sprendimo dalį – įtraukti į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl pareiškėjo neįsileidimo.

2025 m. liepos 13 d. pareiškėjas pateikė Tarnybai prašymą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimo.

Tarnyba 2025 m. rugsėjo 16 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą – panaikinti nustatytą ribojimą atvykti į Lietuvos Respubliką.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo 127 straipsnio 7 dalis).

Vykdydamas šį Įstatymo leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras patvirtino sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo 3 tvarkos aprašą, 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Aprašo 48 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priima Tarnyba, Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Remiantis šiomis nuostatomis, akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priimančiai institucijai, t. y. Tarnybai, diskrecijos teisės priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 126 straipsnio nuostatų analizė leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių išsiuntimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo 56 punktą, kuriame numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio išsiuntimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo užsieniečio asmens tapatybės bei pilietybės ar fakto, kad yra Įstatymo 126 straipsnyje nustatytas užsieniečio išsiuntimo pagrindas, nustatymo dienos, išnagrinėja surinktus dokumentus ir priima pagrįstą sprendimą dėl išsiuntimo.

Sprendimų sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį ar išbraukti duomenis apie užsienietį iš nepageidaujamų asmenų sąrašo priėmimą reglamentuoja Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), taip pat Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų tvarka).

Taisyklių 28.1 papunktyje nustatyta, kad duomenys apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, gali būti išbraukiami iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo arba sutrumpintas draudimo šiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikas sprendimą priėmusios institucijos sprendimu, jeigu per Lietuvos migracinę sistemą MIGRIS yra pateikiamas motyvuotas užsieniečio prašymas. Kriterijų tvarkos 50.2. punkte numatyta, kad jeigu paaiškėja Kriterijų tvarkos II skyriuje nurodytos aplinkybės (buvusios ar naujai paaiškėjusios), kurios nebuvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti, tai draudimo atvykti laikotarpio nustatymo klausimas svarstomas pakartotinai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Tarnyba 2022 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 22S86429 įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2022 m. liepos 21 d. Pareiškėjas šio įpareigojimo neįvykdė. Tarnyba 2024 m. gegužės 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S160472 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą (SIS II) su įspėjimu dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno valstybėse 12 mėnesių. Pareiškėjui apskundus minėtą Tarnybos sprendimą Regionų administraciniam teismui, teismas 2024 m. lapkričio 21 d sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, panaikindamas Tarnybos 2024 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 24S160472 dalį įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių. Svarbu pabrėžti, kad teismas aiškiai patvirtino sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę ir draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą. Tai reiškia, kad, nors specifinis 12 mėnesių SIS II įspėjimas kitoms Šengeno valstybėms buvo panaikintas, teisinis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką išliko galioti.

Teismas pažymi ir tai, kad 2024 m. lapkričio 21 d. Regionų administracinio teismo priimtame sprendime aiškiai išdėstyta, jog pareiškėjui pagrįstai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 12 mėnesių. Minėtame 2024 m. lapkričio 21 d. sprendime konstatuota, kad ši Tarnybos 2024 m. liepos 5 d. sprendimo dalis yra pakankamai konkretizuota, motyvuota ir individualizuota, todėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis laikytinas proporcingu. Bylos duomenimis, pareiškėjas nepateikė aktualios, buvusios ar naujai paaiškėjusios informacijos, kuri nebūtų buvusi įvertinta priimant minėtą sprendimą dėl draudimo atvykti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tas pačias aplinkybes vertinti pakartotinai, todėl draudimo atvykti laikotarpio nustatymo klausimas negali būti svarstomas iš naujo.

Sutiktina su atsakovo argumentu, kad klausimas dėl šeimos ryšių ir vaikų, Lietuvos Respublikos piliečių, buvo išsamiai nagrinėtas Regionų administraciniame teisme. Teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, įskaitant šeimos ryšius bei geriausius vaiko interesus, išanalizavo šias aplinkybes ir jas įvertino. Vis dėlto teismas nurodė, kad nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, jo vaikai būtų palikti be paramos. Taigi, kaip jau minėta, pareiškėjas ir šiuo aspektu nepateikė jokių naujų aplinkybių, faktų ar įrodymų, kurie anksčiau teismo nebuvo nagrinėti. Prašyme pateikti paaiškinimai traktuotini kaip pareiškėjo subjektyvus aplinkybių vertinimas, kuris jau buvo aptartas ir įvertintas teismui nagrinėjant bylą.

Be kita ko, pareiškėjas argumentuoja, kad neturėjo galimybės pasinaudoti apeliacijos procesu, t. y. teismo procesiniai dokumentai jam buvo įteikti lietuvių kalba, kurios jis nesuprato, todėl jis buvo praleidęs terminą skundui dėl pirmos instancijos teismo sprendimo paduoti. Pareiškėjas abejoja pirmos instancijos teismo padarytų išvadų teisingumu, nes sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacinės instancijos teismo.

Pažymėtina, ką nurodė ir Tarnyba, kad pareiškėjas buvo pateikęs apeliacinį skundą nepraleidęs nustatyto termino, tačiau nustatytu laikotarpiu neištaisė apeliacinio skundo trūkumų. Todėl sutiktina su atsakovo vertinimu, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nesuprato Tarnybos 2024 m. liepos 5 d. sprendimo ir nepasinaudojo teise į apeliaciją. Nepagrįstomis laikytinos ir pareiškėjo abejonės dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo, kadangi šios abejonės neparemtos jokiais teisiškai reikšmingais argumentais. Nustatyta, kad pats pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų, būtinų savo procesinėms teisėms apginti, todėl turi prisiimti neigiamas procesines pasekmes, kylančias iš tokio pasyvumo. Pažymėtina, kad pareiškėjas, tinkamai nepasinaudodamas galimybe apskųsti sprendimą apeliacine tvarka (nepašalinęs skundo trūkumų), neteko ir teisės į apeliacinį procesą, tačiau tai atsitiko dėl jo paties subjektyvių veiksmų/neveikimo.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos pareiškėjo asmens bylos, pridėtų teisminių procesų dokumentų, sprendimų, pareiškėjo situacija buvo detaliai analizuota, visos aplinkybės dėl jo šeiminės padėties, taip pat ir jo skundų nagrinėjimo aptartos ir įvertintos. Šios nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I2-13530-362/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03925-2024-7), kuriuo buvo paliktas galioti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. 24S160472 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Tunisą ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių, yra įsiteisėjęs, todėl skundžiamas Tarnybos 2025 m. rugsėjo 16 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir jo naikinti teismui nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į visas nurodytas ginčo teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamas Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, ir yra pagrįstas teisingai pritaikius teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti ar keisti, dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo B. W. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėEgidija PuzinskaitėEglė Žulytė-Janulionienė