- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-21
- Bylos Nr.
- I2-13530-362/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03925-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- W. B.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.3Užsieniečių išsiuntimas
- 8.6.4Draudimas atvykti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,
atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei J. B.,
viešame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo W. B. patikslintą skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėjas W. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 24S160472, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Tunisą, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad yra labai svarbu, jog jis nebūtų atskirtas nuo šeimos. Jis su žmona augina du vaikus, su kuriais namuose būna pareiškėjas, kai žmona išeina į darbą. Jei pareiškėjas turėtų išvykti, žmona negalėtų dirbti ir aprūpinti vaikų, kadangi turėtų būti su jais.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad VSAT prie LR VRM nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021-12-20, per VSAT prie LR VRM Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, turėdamas Tuniso Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023-08-30, kuriame įklijuota Šengeno (Lietuvos Respublikos), „C“ tipo vienkartinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2022-02-16. Pasibaigus vizos galiojimo laikui užsienietis kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Migracijos departamentas) dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Migracijos departamentas leidimo neišdavė. VSAT prie LR VRM 2022-06-21 priėmė sprendimą Nr. 22S86429, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2022-07-21. Minėto sprendimo pareiškėjas neįvykdė ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime išvykti nurodytą terminą. Pareiškėjas sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2022-10-20 sprendimu administracinėje byloje pagal skundą dėl VSAT prie LR VRM 2022 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 22S86429 pareiškėjo skundą atmetė. 2024-03-20 VSAT prie LR VRM Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos pareigūno sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas iki 48 val., kadangi jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu nuo Šengeno vizos galiojimo pabaigos, t. y. nuo 2022-02-17. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2024-03-22 ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024-06-22 priėmė sprendimus taikyti Tuniso Respublikos piliečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT prie LR VRM apie savo buvimo vietą, kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 8 iki 17 val., bet neilgiau kol bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjas gyvena Lietuvoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi, ar kito dokumento, suteikiančio jam teisę gyventi Lietuvoje. Jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo į kilmės valstybę, kurio jis neįvykdė. Todėl jo atžvilgiu taikytinas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą.
Išsiunčiant užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes: teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Lietuvos socialinio draudimo fondo (SODRA) valdybos duomenimis, pareiškėjas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nebuvo sudaręs darbo santykių, todėl konstatuotina, jog minėto Tuniso Respublikos piliečio su Lietuva nesieja socialiniai, ekonominiai ryšiai. Vertinant pareiškėjo šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, pažymėjo, kad užsienietis 2019-02-01 įregistravo santuoką Šiaulių miesto metrikacijos skyriuje su Lietuvos Respublikos piliete D. M. (B.). W. B. ir D. B. po santuokos susilaukė dviejų vaikų: L. M. B., gim. (duomenys neskelbtini) ir A. B., gim. (duomenys neskelbtini). Todėl šiuo atveju nustatytini W. B. giminystės ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje.
Nurodė, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas kategoriškai nesutinka išvykti iš Lietuvos Respublikos ir jo atžvilgiu priimtas ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir racionalus atsižvelgiant į aplinkybių visumą. Nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą pagrindą uždrausti išsiųsti asmenį į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, todėl asmuo išsiunčiamas į savo kilmės šalį. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjas nuo paso galiojimo pabaigos, t. y. nuo 2023-08-30 neturi galiojančio kelionės dokumento ir nesikreipė į konsulines įstaigas dėl jo išdavimo. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021-12-20, tačiau vizos galiojimo laikotarpiu iki 2022-02-16 iš jos neišvyko bei neįvykdė 2022-06-21 sprendimo dėl grąžinimo ir savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Šengeno valstybių teritorijoje neteisėtai bei nepertraukiamai išbuvo nuo 2022-02-17 iki 2024-07-05, bei atsižvelgiant į tai, jog yra nustatyti jo giminystės ryšiai su jo nepilnamečiais vaikais ir sutuoktine, gyvenančiais Lietuvoje, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 36 punktą pareiškėjui nustatytas dvylikos mėnesių nuo išsiuntimo dienos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar įrodymų, kad jo sutuoktinė oficialiai dirba ir išlaiko šeimą. Pareiškėjas teigia, kad rūpinasi vaikais kada sutuoktinė darbe, tačiau Lietuvos Respublikoje veikia švietimo ir socialinės įstaigos ir jų paslaugomis gali pasinaudoti pareiškėjo sutuoktinė. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų aplinkybių visumą, skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo pagrindo konstatuoti, kad dėl tam tikrų išimtinių aplinkybių negalėtų būti priimtas jo atžvilgiu išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sprendimas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas viršijo leistiną buvimo laiką Lietuvoje ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos iki vizos galiojimo pabaigos, nesikreipė į kompetentingas institucijas ir savo teisėto būvimo neįteisino, pareiškėjas neįvykdė sprendimo įpareigojimo savanoriškai išvykti ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime išvykti nurodytą terminą, nesikreipė dėl termino išvykti pratęsimo, bet tęsė savo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Todėl VSAT prie LR VRM, priešingai nei teigia pareiškėja, pagrįstai taikė Įstatymo normas ir priėmė ginčijamą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo W. B. patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 24S160472, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Tunisą, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. gruodžio 20 d. per VSAT prie LR VRM Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą, turėdamas Tuniso Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. rugpjūčio 30 d. Pareiškėjas turėjo Šengeno (Lietuvos Respublikos), „C“ tipo vienkartinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią iki 2022 m. vasario 16 d. Pasibaigus vizos galiojimo laikui pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tačiau Migracijos departamentas pastarojo neišdavė. VSAT prie LR VRM 2022 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 22S86429, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2022 m. liepos 21 d. Šio sprendimo pareiškėjas neįvykdė, iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą neišvyko. 2024 m. kovo 20 d. VSAT prie LR VRM Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos pareigūno sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas iki 48 val., kadangi jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu nuo Šengeno vizos galiojimo pabaigos, t. y. nuo 2022 m. vasario 17 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2024 m. kovo 22 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 22 d. priėmė sprendimus taikyti pareiškėjui alternatyvią sulaikymui priemonę – elektroninių ryšių priemonėmis pranešti VSAT prie LR VRM apie savo buvimo vietą, kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 8 iki 17 val., bet neilgiau kol bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24S160472 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Tunisą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. ĮUTP 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatos.
ĮUTP 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. Taigi Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. ĮUTP 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.
ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
ĮUTP 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas pasibaigus jo turėtos vizos galiojimui nuo 2022 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikoje gyvena nelegaliai, neturėdamas teisinio pagrindo ir taip pažeisdamas jam įstatymų nustatytą pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos pasibaigus vizos galiojimo terminui. Taip pat pareiškėjas neįvykdė VSAT prie LR VRM 2022 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 22S86429, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2022 m. liepos 21 d.
Iš aukščiau minėtų ĮUTP nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo, kai užsienietis per nustatytą terminą neįvykdo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Pažymėtina, kad kompetentingoms institucijoms priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta pareiga atsižvelgti į ĮUTP 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įregistravo santuoką su Lietuvos Respublikos piliete D. M. (B.). W. B. ir D. B. po santuokos susilaukė dviejų vaikų: L. M. B. gim. (duomenys neskelbtini) ir A. B., gim. (duomenys neskelbtini). Atsakovas konstatavo, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja ilgalaikiai šeiminiai ryšiai.
Teismas vertina, kad vien tik šeiminiai ryšiai, siejantys pareiškėją su Lietuvos Respublika, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas ilgą laiką čia gyvena nelegaliai, nevykdo jo atžvilgiu priimtų sprendimų dėl savanoriško išvykimo, todėl, esant imperatyviam ĮUTP įpareigojimui priimti sprendimą išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos, atsakovas teisėtai ir pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Tunisą.
Skundžiamu sprendimu taip pat buvo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių.
Žemesnės instancijos teismas
ĮUTP 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei byloje surinką medžiagą sprendžia, kad atsakovas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos bei atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 21 punktą, nustatantį, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis, pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvylikai mėnesių. Teisėjų kolegijos nuomone, ši atsakovo 2024 m. liepos 5 d. sprendimo dalis yra pakankamai konkretizuota, motyvuota ir individualizuota, todėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
Spręsdama dėl sprendimo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėjų kolegija pažymi, jog duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. Nutarimu Nr. 436, 15 p.)
Atsakovas sprendime nurodė, kad jis priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 str. 1 d. a. p.
Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriuo rėmėsi atsakovas, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Situacijos, kurioms taikomas SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (SIS II reglamento 24 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo atveju teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo motyvuojamąją dalį dėl sprendimo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi sprendžia, kad atsakovas, nurodydamas SIS II reglamento 24 str. 1 d. a. p. padarė rašymo apsirikimo klaidą, kadangi motyvuojamoje dalyje remiasi SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.
Teismas pažymi, kad SIS II reglamento 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra šio reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Žr. LVAT 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1229-492/2024).
Teismas, įvertinęs aptariamą skundžiamo sprendimo dalį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįvykdė SIS II reglamento 21 straipsnio reikalavimų, sprendime nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Vien fakto, kad pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos nes čia yra neteisėtai ir savarankiškai atsisako išvykti, konstatavimas, negali būti laikomas tinkamu motyvavimu atitinkamo sprendimo, todėl ši Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 24S160472 dalis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, kadangi neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl turi būti panaikinta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo W. B. patikslintą skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 24S160472 dalį įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių.
Kitoje dalyje pareiškėjo W. B. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.