Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-16454-473/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05368-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 10.5; 55.1.3 (S)

2024 m. lapkričio 12 d.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Indrės Pukanasytės – Biekšės,

dalyvaujant pareiškėjoms E. P. ir A. S., pareiškėjų E. P., R. Z. (R. Z.) ir A. S. atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. P., R. Z. ir A. S. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai E. P., R. Z. (R. Z.) ir A. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ministro 2024 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. 1V-531 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – Įsakymas) kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Ministerija, atsakovė) pareiškėjų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad pareiškėjai 2023 m. kovo 9 d. pateikė prašymus Migracijos departamentui (toliau – Departamentas) dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjai savo prašymus grindė tuo, jog jie yra ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. asmens A. S. palikuonys.

Paaiškina, kad Departamentas išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus 2024 m. liepos 24 d. Ministerijai pateikė teikimą Nr. 24TR210 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Teikimas), kuriuo siūloma netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Ministerijos ministrė Agnė Bilotaitė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdama į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 24 d. teikimą Nr. 24TR210 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ 2024 m. rugpjūčio 30 d. priėmė Įsakymą, kuriuo ministrė nusprendė pareiškėjams neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai su priimtu ministrės Įsakymu susipažino 2024 m. rugsėjo 3 d.

Nurodo, kad Vilniaus krašte tarpukario laikotarpiu, be kitų teisės aktų, galiojo ir 1920 m. lapkričio 30 d. Lietuvos taikos sutartis su Rusija. Kadangi pareiškėjų senelio A. S. ir jo tėvų V. ir J. S. gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), kuris priskirtinas Vilniaus sričiai, nagrinėjamos bylos atveju taip pat taikytinas specialusis teisės aktas – 1939 m. spalio 27 d. priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas, kuriuo buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.

Nurodo, kad Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“. 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“. 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta, kad „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą“.

Paaiškina, kad pareiškėjų senelis A. S. (A. S., A. S.) ir jo motina J. S. gimę (duomenys neskelbtini), nuo gimimo iki ištrėmimo (1948 m.) gyveno (duomenys neskelbtini), vertėsi žemės ūkyje, V. ir J. gyvenimo faktą taip pat patvirtina Lietuvos teritorijoje ((duomenys neskelbtini)) jiems gimę vaikai (A., J., O.). Pareiškėjų prosenelis V. S. Gardino apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiuje 1937 m. turėjo 1/4 dalį valako žemės. Kita vertus, sprendžiant dėl pareiškėjų senelio ir jo tėvų turėtos pilietybės, teisiškai reikšminga tai, kada atitinkamos aplinkybės egzistavo, kad pareiškėjų senelis ir jo tėvai gyveno Lietuvos teritorijoje iki ištrėmimo nustatytos iš Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentų. Pareiškėjų senelis ir jo tėvai gyveno jau okupacijos metais Lenkijos faktiškai valdomoje srityje.

Pažymi, kad pareiškėjų proseneliai nuo seno gimė ir gyveno Lietuvos teritorijoje, todėl įrodo pirmąją nutarties sąlygą, t. y. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos egzistavimo, turi būti nustatinėjama, ar pareiškėjų senelis ir jo tėvai turėjo gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Teritoriją, kuriai priklausė (duomenys neskelbtini), Sovietų Sąjunga perdavė Lietuvai tik 1940 m. rugpjūčio 3 d. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) nuo 1920 m. faktiškai buvo valdomas kitos valstybės – Lenkijos, o pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžinti Lietuvai, darytina išvada, kad pareiškėjų senelis ir jo tėvai neatitiko antrosios Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamajame įstatyme įtvirtintos sąlygos, t. y. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje (2022 m. spalio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1837-560/2022).

Pabrėžia, kad Įsakymas yra nepagrįstas nes jame nėra nurodyti jo priėmimo motyvai, o tik apsiribota nuorodomis į teisės aktų nuostatas, nurodant, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgiant į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 24 d. teikimą Nr. 24TR210 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, buvo nuspręsta pareiškėjams neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, ir tai yra esminis pažeidimas.

Nurodo, kad Ministerijos ministrė nenurodė, kokiais konkrečiais motyvais buvo vadovaujamasi priimant Įsakymą ir nors jame buvo pažymėta, kad buvo atsižvelgta į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 24 d. teikimą Nr. 24TR210 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, tačiau Įsakymą priima ne Departamentas, o ministrė, todėl jame turėjo būti nurodyti pagrindiniai motyvai, kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos E. P. ir A. S. palaikė skundo reikalavimus, prašė tenkinti skundą. Pareiškėjų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti, nurodė, kad pareiškėjai pateikė patikimus įrodymus, kad A. S. gyveno (duomenys neskelbtini).

Atsakovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė kad su skundu nesutinka.

Paaiškina, jog A. S. gimė ir nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), jo tėvai gimė ir nuolat gyveno ten pat ir šių aplinkybių Ministerija neginčija. Ministerija nustatė ir tai, kad (duomenys neskelbtini) buvo teritorijoje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžinta Lietuvai ir 1939–1940 m. buvo Baltarusijos Tarybų Sąjungos Respublikos sudėtyje dėl šios priežasties pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis ir jo motina neatitiko vienos iš įvedamajame įstatyme ir jo pakeitime įtvirtintos sąlygos – 1939 m. spalio 27 d. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus srityje, nes 1939 m. spalio 27 d. jų gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)) nepateko į tą Vilniaus krašto teritoriją, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, todėl Lietuvai aktualiu laikotarpiu nebuvo grąžinta. Šiuo aspektu Ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek įvedamasis įstatymas, tiek jo pakeitimas reikalavo, kad asmenys 1939 m. spalio 27 d. turėtų gyvenamąją vietą būtent Vilniaus srityje, todėl nustačius pareiškėjų tėvo/senelio/prosenelio ir jo motinos gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) – priklausomumą Baltarusijos Tarybų Sąjungos Respublikos 1939 m. spalio 27 d., o ne Vilniaus sričiai, yra pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis ir jo motina pagal pirmiau nurodytą įvedamąjį įstatymą ir jo pakeitimą nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais, netenkinę vienos iš privalomų įvedamojo įstatymo ir jo pakeitimo sąlygų.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti, nurodė, kad atsakovė neginčija aplinkybių dėl A. S. gyvenimo (duomenys neskelbtini), tačiau tuo metu minėtas kaimas nuo 1939 m. priklausė Lenkijai, vėliau priklausė Baltarusijai, tai buvo ne Vilniaus sritis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybę atkurti, nes nėra dokumentų patvirtinančių, kad A. S. tėvas, E. P. senelis, o R. Z. prosenelis A. S. (A. S., A. S.) ir jo tėvai V. (V., V.) ir J. S. (pareiškėjų seneliai/proseneliai/pro proseneliai), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais, todėl nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonys.

Paaiškina, kad pareiškėjai Departamentui nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad A. S. (A. S., S.) ir jo tėvai V. (W.) ir J. (J.) iki santuokos J. S., iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Nurodo, kad Departamentas nesutinka su pareiškėjų skundo teiginiais, kad pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis A. S. ir jo tėvai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1969/2018 numatytą sąlygą turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmuo Migracijos departamento atstovas (-ė) nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ministrės 2024 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. 1V-531 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai 2023 m. kovo 9 d. per Migracijos departamento elektroninę sistemą „Migris“ pateikė prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

2024 m. rugpjūčio 30 d. Ministerijos ministrė priėmė Įsakymą Nr. 1V-531 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, dėl to kad pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis A. S. gyveno (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžinta Lietuvai ir 1939–1940 m. buvo Baltarusijos Tarybos Sąjungos Respublikos sudėtyje.

Pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis A. S. (S.) gimė (duomenys neskelbtini), jo tėvai buvo V. (W.) S. ir J. (J.). A. S. buvo ištremtas iš Lietuvos bausmės atlikimo laiką skaičiuojant nuo 1947 m. gruodžio 26 d., 1956 m. gruodžio 10 d. jis buvo paleistas iš (duomenys neskelbtini) krašto pataisos darbų lagerių kolonijų ir nukreiptas į spec. ištrėmimą (duomenys neskelbtini)., 1959 m. kovo 28 d. nutarimu paleistas iš spec. tremties. Pareiškėjų senelė/prosenelė/proprosenelė J. J. (S.) gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų senelis/prosenelis/proprosenelis V. (V., V.) S. (S., S.) (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiuje 1937 m. turėjo 1 valako žemės. Pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis A. S. (A. S., S.), gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir jo tėvai V. (W.) ir J. (J.) iki santuokos J. S. nuo gimimo iki tremties (1948 m.) gyveno (duomenys neskelbtini) kuris nepriklausė Vilniaus kraštui.

Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018-02-09 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 23 p.). Tarp administracinės bylos šalių ginčo nėra, kad identifikuojant pareiškėjų tėvo/senelio/prosenelio A. S. ir jo motinos J. S. iki 1940 m. birželio 15 d. buvusį teisinį statusą, taikytini 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnis (toliau – ir įvedamasis įstatymas) ir 1940 m. gegužės 3 d. priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimas (toliau – ir pakeitimas). Tokiu būdu specialiuoju teisės aktu (įvedamuoju įstatymu) buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę apibrėžiama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkte numatytam kad, vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, o pagal šio įstatymo 33 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu.

Nagrinėjamoje byloje aktualus 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas, kurio 3 straipsnyje nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta, kad taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018).

1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prieš 1914 m. išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad tos pačios kategorijos asmens, kurie šią sutartį ratifikuojant gyvena trečios valstybės teritorijoje, bet nėra tenai natūralizavęsi, lygiu būdu pripažįstami Lietuvos piliečiais, o to paties straipsnio 4 dalis nustatė, kad tokiu pat būdu asmens, kurie gyvena Rusijos teritorijoje ir kuriems yra pritaikomos šio straipsnio pirmos dalies sąlygos, tuo pat taiko tarpu ir tomis pačiomis sąlygomis gali optuoti Lietuvos pilietybę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3- 1969/2018 buvo konstatuota, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai įrodinėja, kad A. S. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomas Lietuvos piliečiu. Ministerija nustatė, kad A. S. gimė ir nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), jo tėvai gimė ir nuolat gyveno ten pat. Teismo posėdyje liudytoja L. Š., pareiškėjų giminaitė, parodė, kad S. šeima nuolatos gyveno (duomenys neskelbtini). J. S., grįžusi iš tremties gyveno ten pat, kalbėjo lietuviškai ir laikė save Lietuvos piliete.

Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). buvo teritorijoje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą nebuvo grąžinta Lietuvai ir 1939–1940 m. buvo Baltarusijos Tarybų Sąjungos Respublikos sudėtyje dėl šios priežasties pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis ir jo motina neatitiko vienos iš įvedamajame įstatyme ir jo pakeitime įtvirtintos sąlygos – 1939 m. spalio 27 d. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus srityje, nes 1939 m. spalio 27 d. jų gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)) nepateko į tą Vilniaus krašto teritoriją, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, todėl Lietuvai aktualiu laikotarpiu nebuvo grąžinta. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek įvedamasis įstatymas, tiek jo pakeitimas reikalavo, kad asmenys 1939 m. spalio 27 d. turėtų gyvenamąją vietą būtent Vilniaus srityje, todėl nustačius pareiškėjų tėvo/senelio/prosenelio ir jo motinos gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) – priklausomumą Baltarusijos Tarybų Sąjungos Respublikai 1939 m. spalio 27 d., o ne Vilniaus sričiai, yra pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis A. S. ir jo motina pagal pirmiau nurodytą įvedamąjį įstatymą ir jo pakeitimą nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais, netenkinę vienos iš privalomų įvedamojo įstatymo ir jo pakeitimo sąlygų.

Aiškindamas nurodytas Pilietybės įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2616-520/2021).

Pažymėtina, kad pareiškėjai neįrodė fakto, kad yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonys, nes toks pareiškėjų tėvo/senelio/prosenelio ir jo motinos teisinis statusas, buvęs pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. nenustatytas, todėl jie neatitinka galiojančio Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Nors pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis ir jo motina visuomet (įskaitant 1939 m. spalio 27 d.) gyveno (duomenys neskelbtini), ar net šiame kaime turėjo nekilnojamąjį turtą ir (ar) darbą atitinkamu laikotarpiu, tačiau šios faktinės aplinkybės iš principo negali paneigti ir nepaneigia istorinio fakto, kad (duomenys neskelbtini). pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d, papildomą protokolą negrąžinus Lietuvai, pareiškėjai objektyviai 1939 m. spalio 27 d. neturėjo ir negalėjo turėti gyvenamosios vietos Vilniaus srityje, todėl įvedamojo įstatymo ir jo pakeitimo viena iš sąlygų gyvenamajai vietai Vilniaus srityje turėti nėra tenkinama iš esmės.

Kaip minėta prieš tai, pareiškėjai skunde nurodė, kad skundžiamas 2024 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų – nėra nurodyti jo priėmimo motyvai ir aplinkybės, apsiribota nuorodomis į teisės aktų nuostatas, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (žr., pvz., LVAT 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011), todėl šiuo atveju skundžiamo Įsakymo preambulėje nurodyta, kad pastarasis priimtas atsižvelgus ir į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 24 d. siūlymą – teikimą Nr. 24TR210 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kas atitinka nuoseklią LVAT praktiką. Atitinkamos administracinės procedūros dokumentas, kuriame išdėstomos nustatytos aplinkybės ir kurio pagrindu priimamas individualus administracinis aktas, sukeliantis materialines teisines pasekmes, yra to administracinio akto neatskiriamoji (motyvuojamoji) dalis, todėl individualiame administraciniame akte nėra būtina iš naujo išdėstyti aplinkybes, kurios nustatytos procedūriniame dokumente. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjų argumentai, kad Įsakymas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jei dokumentų nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, pareiškėjai neturi ir negali jų gauti, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateikdami netiesioginius įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjų protėvis A. S. buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus. Tokia išvada atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam reglamentavimui, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju, Departamentas priimdamas teikimą dėl Pilietybės pareiškėjams neatkūrimo, nepažeidė jiems įstatymo suteiktų įgaliojimų bei tinkamai išaiškino apie pareiškėjų teisę trūkstamus dokumentus gauti kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Taigi laikytina, kad atsakovė išnagrinėjo pareiškėjų prašymą Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, atsižvelgdamas į Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašą ir teisingai įvertino pateiktų dokumentų turinį, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą. Nepaisant to, tai nepaneigia pareiškėjų galimybių kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Netenkinus pareiškėjų skundo, bylinėjimosi išlaidos jiems nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų E. P., R. Z. (R. Z.) ir A. S. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.