- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-30
- Bylos Nr.
- e2A-554-881/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01795-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- W. P. M., Alior Bank SA
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nanoneta“ ir atsakovo W. P. M. (W. P. M.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nanoneta“ ieškinį atsakovams W. P. M. ir Alior Bank SA dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nanoneta“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų W. P. M. ir Alior Bank SA (toliau – ir Bankas) 180 554,78 Eur žalą. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 26 d. Administratorius nustatė, kad ieškovė Lenkijos banke Alior Bank SA 2016 m. gegužės 31 d. atidarė sąskaitą. Sąskaitą ieškovės vardu atidarė atsakovas W. P. M., kuris vienintelis turėjo teisę atlikti operacijas su sąskaitoje esančiais pinigais. Administratorius taip pat gavo duomenų iš Lietuvos muitinės, kad po nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą priėmimo ieškovės vardu toliau buvo vykdoma krovinių pervežimo veikla Baltarusijoje ir Lenkijoje. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 14 straipsnio nuostatas, nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šias nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo. Tai reiškia, kad atsakovas W. P. M., po 2017 m. rugsėjo 26 d. atlikdamas lėšų pervedimą iš ieškovės sąskaitos, veikė neteisėtai ir padarė žalos ieškovės kreditoriams. Administratorius 2018 m. kovo 30 d. raštu pranešė atsakovui Alior Bank SA, kad ieškovei iškelta bankroto byla ir kad turi būti sustabdytos visos finansinės operacijos ieškovės sąskaitose. Atsakovas Alior Bank SA, žinodamas apie ieškovei iškeltą bankroto bylą, leido atsakovui W. P. M. vykdyti finansines operacijas ieškovės sąskaitose, todėl solidariai su atsakovu W. P. M. yra atsakingas už padarytą žalą. Ieškiniu prašomą priteisti 180 554,78 Eur sumą sudaro piniginės lėšos, pervestos iš ieškovės sąskaitos nuo 2018 m. kovo 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.
Atsiliepimas
2. Atsakovas W. P. M. su ieškiniu nesutiko. Laikėsi pozicijos, kad byloje nėra įrodytas žalos faktas ir dydis. Vien tik piniginių lėšų operacijų faktas savaime nereiškia, kad egzistuoja piniginių lėšų trūkumas. Teismų praktikoje piniginių lėšų trūkumas yra grindžiamas inventorizacijos aktais, sudarytais pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintas Inventorizacijos taisykles. Tokių inventorizacijos aktų ieškovė nepateikė. Ieškovė nepateikė duomenų apie ieškovės bankroto procese patvirtintų kreditinių reikalavimų sumą, ieškovės turimą turtą ir galimybę iš šio turto patenkinti kreditorių reikalavimus. Bankrutuojančios įmonės naudai prašoma priteisti suma negali viršyti bendros kreditinių reikalavimų sumos, įvertinus ir galimybę patenkinti šiuos reikalavimus iš kito įmonės turimo turto. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Esminė ginčo aplinkybė, kad piniginių lėšų pervedimą atliko būtent atsakovas, grindžiamas vieninteliu įrodymu – Alior Bank SA 2019 m. liepos 4 d. raštu, jog atsakovas ieškovės vardu atidarė sąskaitą Alior Bank SA. Tai neįrodo, kad būtent atsakovas atliko finansines operacijas su sąskaitoje esančiomis lėšomis. Ieškinyje net nepaaiškinama, kokiu būdu (naudojantis elektronine bankininkyste, pateikiant mokėjimo nurodymus ir pan.) buvo atliktos ieškovės nurodytos finansinės operacijos. Atsakovas tvirtina, kad jis neatliko finansinių operacijų su sąskaitoje esančiomis lėšomis. Finansinėse operacijose, nurodytose kaip Sandorio apmokėjimas Valiutos keitimas, nėra nurodytas sandorio kontrahentas, todėl nėra aišku, kas šias dideles pinigų sumas gavo. Atsakovo manymu, šiomis finansinėmis operacijomis buvo apskaitytas valiutos, esančios kitoje ieškovės sąskaitoje, konvertavimas.
3. Atsakovas Alior Bank SA atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovės naudai iš atsakovo W. P. M. 23 629,77 Eur žalai atlyginti, kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis, įsiteisėjus nutarčiai ieškovei iškelti bankroto bylą, iš ieškovės sąskaitos atliko piniginių lėšų pervedimus į kito asmens sąskaitą, nors teisė valdyti, naudoti ir disponuoti ieškovės sąskaitose esančiomis lėšomis priklausė tik ieškovės administratoriui.
6. Banko 2019 m. liepos 4 d. rašte nurodyta, kad ieškovės vardu sąskaitą atidarė atsakovas, kuris buvo vienintelis asmuo, turintis teisę atlikti finansines operacijas sąskaitoje. Atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kas dar, be atsakovo, turėjo galimybę atlikti / atliko finansines operacijas sąskaitoje, ir kokiu būdu tas asmuo tokią galimybę įgijo. Todėl atsakovo teiginius, kad ne jis atliko finansines operacijas sąskaitoje, teismas laikė neįrodytais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
7. Teismas sprendė, kad neteisėtais atsakovo veiksmais ieškovei (jos kreditoriams) padaryta žala pasireiškė tuo, jog ieškovė neteko piniginių lėšų, kurios galėjo būti skirtos atsiskaityti su ieškovės kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka.
8. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovei (jos kreditoriams) padarytos žalos pasireiškė tuo, kad jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėto piniginių lėšų pervedimo iš ieškovės sąskaitos, ieškovė nebūtų netekusi piniginių lėšų, kurios galėjo būti skirtos atsiskaityti su ieškovės kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka.
9. Teismo vertinimu, nepagrįstas atsakovo teiginys, kad ieškovė nepateikė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintas Inventorizacijos taisykles sudarytų inventorizacijos aktų, kuriuose būtų užfiksuotas piniginių lėšų ieškovės sąskaitoje trūkumas. Teismas nurodė, kad šioje byloje sprendžiama ne dėl ieškovės sąskaitoje esančių piniginių lėšų trūkumo fakto ir dydžio, o dėl atsakovo neteisėtai, po nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo, iš ieškovės sąskaitos pervestų lėšų fakto ir dydžio.
10. Iš ieškovės sąskaitos išrašo ir su patikslintu ieškiniu pateiktos Lėšų pervedimo lentelės duomenų teismas nustatė, kad nuo 2018 m. kovo 24 d. (po nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo) iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. iš ieškovės sąskaitos į kito asmens (R. T.P. M.) sąskaitą buvo pervesta 101 610,37 PLN suma.
11. Lėšų pervedimo lentelėje nurodytos 720 022,23 PLN bendros sumos operacijų pavadinimas ieškovės sąskaitos išraše nurodytas kaip Sandorio apmokėjimas Valiutos keitykla. Nors 720 022,23 PLN suma apskaityta ieškovės sąskaitos debeto skiltyje, teismo vertinimu, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ši suma buvo kam nors pervesta / panaudota. Tuo labiau kad iš ieškovės sąskaitos išrašo taip pat matyti, jog tomis pačiomis dienomis ieškovės sąskaitos kredito skiltyje apskaitytos panašių sumų finansinės operacijos, kurių pavadinimas taip pat nurodytas kaip Sandorio apmokėjimas Valiutos keitykla.
12. Teismas konstatavo, kad atsakovas jokių aplinkybių, paneigiančių jo kaltę dėl padarytos žalos, nenurodė ir neįrodinėjo.
13. Papildomai teismas pažymėjo, kad atsakovas pagal su ieškiniu pateiktą apdraustųjų asmenų sąrašą nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. buvo ieškovės darbuotojas, iš su patikslintu ieškiniu pateikto 2016 m. lapkričio 30 d. bylų (dokumentų) priėmimo–perdavimo akto matyti, kad atsakovas ėjo ieškovės direktoriaus pavaduotojo pareigas. Todėl atsakovui turėjo būti žinomos aplinkybės apie sunkią ieškovės turtinę padėtį, nurodytos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartyje iškelti ieškovei bankroto bylą.
14. Iš Banko 2019 m. liepos 4 d. rašto teismas nustatė, kad atsakovas ieškovės vardu, be ginčo sąskaitos, atidarė dar 4 sąskaitas, vieną iš jų – po darbo santykių pasibaigimo ir po bankroto bylos ieškovei iškėlimo, ir buvo vienintelis asmuo, turintis teisę atlikti finansines operacijas ir kitose ieškovės sąskaitose. Tai, kad po bankroto bylos ieškovei iškėlimo atsakovas ieškovės sąskaitose, atidarytose Lenkijoje registruotame banke, vykdė finansinės operacijas, iš dalies patvirtina ieškovės administratoriaus nurodytas aplinkybes, jog ieškovės veikla buvo perkelta į Baltarusiją ir Lenkiją.
15. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas toliau dalyvavo ieškovės vardu vykdomoje veikloje, todėl atsakovas turėjo ir galėjo žinoti apie ieškovei iškeltą bankroto bylą.
16. Neteisėtais atsakovo veiksmais padaryta žala ieškovei (jos kreditoriams) teismas laikė 101 610,37 PLN sumą, kurią perskaičiavo į eurus pagal ieškinio pateikimo dieną buvusį Lietuvos banko skelbiamą PLN kursą (4,3001), ir kuri yra 23 629,77 Eur.
17. Teismas nurodė, kad ši suma neviršija bendros ieškovės kreditinių reikalavimų, patvirtintų Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje Nr. eB2- 564/2020, sumos (32 283,30 Eur).
18. Spręsdamas dėl Banko civilinės atsakomybės teismas nurodė, kad byloje yra 2019 m. liepos 4 d. Banko raštas, kuriame nurodyta, jog Bankas atsako į 2019 m. gegužės 31 d. ieškovės raštą. Įrodymų, kad Bankui buvo įteiktas ieškovės nurodytas 2018 m. kovo 30 d. raštas Nr. 54-18-03/02, byloje nėra.
19. 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – ir Reglamentas Nr. 2015/848) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo yra pripažintas pagal 19 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu, ir to teismo patvirtinti susitarimai taip pat pripažįstami nereikalaujant jokių papildomų formalumų. Tokie teismo sprendimai vykdomi pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 39–44 ir 47–57 straipsnius.
20. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1215/2012) 42 straipsnyje nustatyti reikalavimai, kad valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas.
Šalies argumentai
21. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad Bankui buvo pateikta vykdyti nurodytus reikalavimus atitinkanti nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir arešto ieškovės turtui taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
22. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas ieškovės reikalavimą Banko atžvilgiu atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
23. Apeliaciniu skundu ieškovė bankrutavusi UAB „Nanoneta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismo posėdžio metu, teismui nekilo jokių abejonių dėl administratoriaus 2018 m. kovo 30 d. raštu Nr. 54-18-03/02 išsiųsto pranešimo apie Vilniaus apygardos teismo iškeltą UAB „Nanoneta“ bankroto bylą ir įsiteisėjusios teismo nutarties įteikimo Alior Bank SA bankui. Dėl šio fakto nustatymo teismo posėdžio metu administratoriui nebuvo pateikta jokių papildomų klausimų. Tai patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo sprendimo 7 punktas.
23.2. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovo Alior Bank SA atstovas nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį, nei prieštaravimų, nei jokių kitų prašymų teismui nepateikė. Tai patvirtina faktą, kad Alior Bank SA visiškai pripažįsta savo kaltę ir sutinka solidariai su atsakovu W. P. M. atlyginti visą ieškinyje nurodytą 180 554,78 Eur sumą.
23.3. Atsakovui W. P. M. teisme atstovavęs advokatas taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų atsakovo kaltę dėl 180 554,78 Eur skolos priteisimo.
23.4. Vadovaujantis Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 93 straipsnio 3 dalimi, visa ieškinyje nurodyta 180 554,78 Eur skola privalo būti priteista solidariai iš abiejų atsakovų, o pinigų likutis, atskaičius kreditorių finansinius reikalavimus ir kreditorių susirinkimo patvirtintas administravimo išlaidas, bus grąžintas juridinio asmens dalyviams.
Atsiliepimas
23.5. Atsakovo atstovas tvirtino, kad finansinėse operacijose, nurodytose kaip Sandorio apmokėjimas Valiutos keitimas, nėra nurodytas sandorio kontrahentas, todėl nėra aišku, kas šias dideles pinigų sumas gavo. Šiomis finansinėmis operacijomis apskaitytas valiutos, esančios kitoje ieškovės sąskaitoje, konvertavimas. Tačiau įrodymų, kad šios pinigų sumos nepriklauso UAB „Nanoneta“, nė vienas iš atsakovų nepateikė, kreditoriai į šias sumas jokių pretenzijų nepateikė, todėl akivaizdu, jog visi pinigai, buvę sąskaitose, priklauso įmonei, nes iškėlus bankroto bylą nei turto, nei pinigų banko sąskaitose bei kasoje nebuvo, todėl administratoriui iki šiol jokio turto neperduota.
23.6. Teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, nesiėmė jokių veiksmų, kad iš atsakovų išreikalautų įrodymus, kurie pagrįstų banko sąskaitų finansinių operacijų pagrįstumą, ir nepateikdamas jokių argumentų nusprendė šiomis banko operacijomis apskaitytų pinigų nepripažinti įmonei priklausančiomis lėšomis ir nepriskyrė prie įmonei padarytos finansinės žalos.
23.7. Teismas visiškai ignoravo byloje pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad 2018 m. kovo 30 d. raštu Nr. 54-18-03/02 Alior Bank SA registruotu laišku buvo pranešta apie Vilniaus apygardos teismo iškeltą UAB „Nanoneta“ bankroto bylą ir įteikta įsiteisėjusi teismo nutartis. Teismas pats sau prieštarauja tvirtindamas, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog Bankui buvo pateikta vykdyti nurodytus reikalavimus atitinkanti nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir arešto ieškovės turtui taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
23.8. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 42 straipsnyje nustatyti reikalavimai, kad valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) dėl nemokumo bylų 19 straipsnyje įtvirtinta, kad bet kuris sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla. Atsakovas Alior Bank SA, žinodamas apie ieškovei iškeltą bankroto bylą ir teismo nutartyje uždėtą visam įmonės turtui ir finansinėms lėšoms areštą, nevykdė teismo nutarties ir leido atsakovui W. P. M. vykdyti finansines operacijas ieškovės sąskaitose, todėl solidariai su atsakovu W. P. M. yra atsakingas už ieškovei padarytą žalą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas W. P. M. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
24.1. Nagrinėjamoje byloje būtent apeliantei teko pagrindinė įrodinėjimo našta, o tai, kad apeliantė savo procesinės pareigos tinkamai nevykdė, įrodo vien ta aplinkybė, jog nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kokiu būdu (naudojantis elektronine bankininkyste, pateikiant mokėjimo nurodymus ar pan.) ginčo lėšų pervedimai buvo atlikti. Taigi liko neįrodyta esminė ginčo aplinkybė, kad būtent atsakovas W. P. M. atliko kvestionuojamus piniginių lėšų pervedimus. Tai, kad atsakovas ieškovės vardu atidarė sąskaitas banke, dar neįrodo, jog ginčo operacijas atliko būtent jis, kadangi tokių įrodymų (atsakovo pasirašytų mokėjimo nurodymų ar pan.) byloje nėra. Apeliantei nepagrindus atsakovo W. P. M. neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo keisti / naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tenkinant ieškinį.
24.2. Apeliantė netinkamai suvokia įrodinėjimo pareigos paskirstymo civiliniame procese taisykles. Būtent apeliantei pagal CKP 178 straipsnį tenka pareiga įrodyti, kad 720 022,23 PLN buvo kam nors pervesti ar kitokiu būdu prarasti dėl atsakovo kaltės. Paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose atsakovas akcentavo, kad nėra aiškus bankinių operacijų, įvardytų kaip „sandorio apmokėjimas valiutos keitykla“, pobūdis, tačiau ieškovė papildomų įrodymų ar paaiškinimų nepateikė.
Šalies argumentai
1. Apeliaciniu skundu atsakovas W. P. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; nenustačius pagrindo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Ginčo bankinių operacijų laikotarpiu ieškovės vadovu buvo S. R. P., kuris buvo ir vienintelis ieškovės akcininkas, todėl atsakovu (ar bent vienu iš atsakovų) turėjo būti paskutinis ieškovės vadovas – S. R. P.. Nepaisant šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas atsisakė S. R. P. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje. Be to, skundžiamu sprendimu iš atsakovo priteisti 23 629,77 Eur buvo pervesti ieškovės buvusiam vadovui ir akcininkui R. T.P. M.. Skundžiamam sprendimui įsiteisėjus, atsakovas įgytų reikalavimo teisę į R. T. P. M. pervestų lėšų apimtimi, t. y. sprendimas gali turėti įtakos minėto asmens teisėms ir pareigoms. Tačiau šį asmenį pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje. Kadangi pirmosios instancijos teismas išsprendė klausimus dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, skundžiamas sprendimas yra naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
25.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Padarydamas skundžiamo sprendimo 22, 25 punkte nurodytas išvadas pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Esminė ginčo aplinkybė, kad piniginių lėšų pervedimus atliko būtent atsakovas, buvo grindžiama vieninteliu įrodymu – 2019 m. liepos 4 d. Alior Bank SA raštu. Tai, kad atsakovas ieškovės vardu atidarė sąskaitas banke, dar neįrodo, jog ginčo operacijas atliko būtent jis. Maža to, ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kokiu būdu (naudojantis elektronine bankininkyste, pateikiant mokėjimo nurodymus ar pan.) lėšų pervedimai buvo atlikti.
25.3. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad juridinių asmenų ūkinės operacijos įrodinėjamos tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – finansinės apskaitos dokumentais: sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų (išlaidų) orderiais, mokėjimo pavedimais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004, 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2005 ir kt.). Bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Banko sąskaitos išrašas patvirtina tik pačios ūkinės operacijos faktą, tačiau neleidžia identifikuoti ją atlikusio asmens. Todėl esminė ginčo aplinkybė (kad būtent atsakovas atliko neteisėtus veiksmus), ieškovei ją grindžiant neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o atsakovui jos nepripažįstant, negali būti laikoma įrodyta.
25.4. Nesutiktina, kad byloje įrodytas ir žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, faktas. Vien tik piniginės operacijos (pavedimo, grynųjų pinigų išėmimo ir pan.) atlikimas savaime nereiškia, kad yra padaryta žala atliktos operacijos apimtimi. Ieškovė nėra į bylą pateikusi jokių duomenų apie turimą turtą, jo sudėtį, galimybes bent iš dalies patenkinti patvirtintus kreditorių reikalavimus ir pan. Byloje nesant minėtų duomenų, negali būti laikomas įrodytu padarytos žalos faktas.
Atsiliepimas
1. Ieškovė bankrutavusi UAB „Nanoneta“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
26.1. Atsakovas bando paneigti imperatyvią teisės normą, kad nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ (ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalis).
26.2. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad po nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo 2017 m. rugsėjo 26 d. atsakovas teisėtai toliau vykdė UAB „Nanoneta“ vardu veiklą ir nors būdamas vienintelis Alior SA banke esančių sąskaitų valdytojas melagingai tvirtina, kad nežino, kas, kodėl ir kaip vykdė pinigines operacijas, tačiau neneigia fakto, jog visas sąskaitas šiame banke 2018 m. rugpjūčio 27 d. uždarė jis ir niekam nepareiškė jokių pretenzijų dėl vykdytų bankinių operacijų teisėtumo.
26.3. Kad nežinojimo faktas melagingas, patvirtina tai, jog 2018 m. kovo 28 d., praėjus šešiems mėnesiams nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, atsakovas neteisėtai sugebėjo tame pačiame banke atidaryti dar vieną sąskaitą ieškovės vardu, todėl negalėjo nežinoti ir nematyti, kas ir kokias bankines operacijas vykdė atsakovo valdomose sąskaitose.
26.4. Atsakovas iki šiol nepateikė administratoriui debitorių sąrašų, todėl akivaizdu, kad tokių nėra, taip pat neperdavė nei turto, nei įmonei priklausančių 180 554,78 Eur piniginių lėšų, o uždarytose banko sąskaitose piniginių lėšų nėra. Tai neginčijamai įrodo atsakovo, kuris savo neteisėtais veiksmais po bankroto bylos iškėlimo padarė ieškovei didelę žalą, kaltę.
26.5. Atsakovas netinkamai aiškina debeto sąvoką. Sąskaitos ataskaitoje debeto suma apibūdina, kiek pinigų buvo įskaityta į kliento sąskaitą, t. y. kiek pinigų buvo gauta (Ekonomikos terminų žodynas). Todėl 720 022,23 PLN pinigų suma neabejotinai priklauso ieškovei, o kadangi šių pinigų po sąskaitų uždarymo nebebuvo, atsakovas turi pateikti įrodymus, kur jie buvo panaudoti.
26.6. Nė viename teismo dokumente atsakovas nenurodo savo banko sąskaitos. Be to, VĮ Registrų centro išraše nurodyta, kad visa atsakovo pavardė yra W. P. M..
1. Atsakovas Alior Bank SA atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, atsakovo W. P. M. apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovo Alior Bank SA atžvilgiu atmestas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
27.1. Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą (toliau – ir Nutartis) Bankui buvo neįteikta. Bankas sutinka su ieškovės apeliaciniame skunde išsakytais argumentais, kad Nutarties nereikia atskirai pripažinti Lenkijos Respublikoje, tačiau ieškovės argumentai, jog Nutartis Bankui buvo įteikta tinkamai, yra nepagrįsti. Iš cituojamų Reglamento Nr. 1215/2012 42 straipsnio 2 dalies nuostatų akivaizdu, kad teismo sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių (kokiu ir yra Nutartis) kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse galima įteikti tik per kompetentingas tos šalies institucijas, numatytas nacionalinėje teisėje. Joks kitas Nutarties įteikimo būdas ne kilmės valstybėje narėje šiame reglamente nėra numatytas. Todėl, priešingai nei teigia ieškovė, skundžiamas sprendimas nėra prieštaringas.
27.2. Vien tik siuntos išsiuntimo kvitas negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis, kad Bankas apskritai gavo bankroto administratoriaus raštą ar, juo labiau, sukėlė bankroto administratoriaus nurodomas teisines pasekmes. Byloje nėra jokių įrodymų ar kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad Bankui buvo įteikta Nutartis. Kita vertus, bankroto administratoriaus raštas, net jei ir būtų pasiekęs Banką, negalėtų būti laikomas tinkamu Nutarties įteikimu, kaip to reikalauja Reglamento Nr. 2015/848 ir Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos.
Šalies argumentai
27.3. Ieškovė apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad Bankas su kitu atsakovu dėl neteisėtų veiksmų sukėlė ieškovei žalą. Ieškovė jokiomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodinėja Banko civilinės atsakomybės sąlygų, tuo pažeisdama CPK 178 straipsnio nuostatas.
27.4. Bankas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, leisdamas disponuoti Banko žinioje esančios ieškovės banko sąskaitomis lėšomis, nes Bankui nebuvo žinoma, kad tokie veiksmai yra draudžiami Nutartimi. Be to, tarp Banko veiksmų ir padarytos žalos nėra priežastinio ryšio. Tokio ryšio buvimas šiuo atveju net nėra galimas, nes Bankas nežinojo apie Nutartį ir joje numatytą įpareigojimą uždrausti disponuoti ieškovės lėšomis, esančiomis trečiųjų asmenų žinioje. Taip pat šiuo atveju nėra ir Banko kaltės, nes būtinoji kaltės sąlyga laikytinas Banko žinojimas arba nežinojimas apie Nutartį. Galiausiai, byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių žalą, kurią būtų sukėlęs Bankas.
27.5. Ieškovė klaidingai ir prieštaraudama CPK 140 straipsnio 2 dalies nuostatoms konstatuoja, kad Bankas tylėjimu išreiškė sutikimą dėl padarytos 180 554,78 Eur žalos ir solidariai sutinka šią sumą atlyginti ieškovei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
29. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovei kildinant jai padarytą žalą iš su banko sąskaitoje buvusiomis lėšomis atliktų finansinių operacijų, esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai iškelti ieškovei bankroto bylą.
Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
30. Atsakovas W. P. M. apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes pirmosios instancijos teismas išsprendė klausimus dėl neįtrauktų į bylą asmenų – S. R. P. bei R. T. P. M. – teisių ir pareigų.
31. Remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendimu minėtos teisės normos prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-916/2021, 41 punktas).
32. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos ginčo dalyką (atsakovo civilinės atsakomybės klausimas) ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovo argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo yra nepagrįsti. Byloje keliamas klausimas tik dėl atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir nėra sprendžiama dėl kitų įmonės valdymo organų civilinės atsakomybės, taip pat kitų asmenų teisių bei pareigų. Todėl, priešingai nei bando pagrįsti atsakovas, skundžiamas teismo sprendimas jokių materialiųjų teisių ir pareigų atsakovo išvardytiems asmenims nesukėlė, atitinkamai nėra apelianto nurodomo absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
33. 2016 m. gegužės 31 d. atsakovas W. P. M. ieškovės vardu Alior Bank SA atidarė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sąskaita). Sąskaita buvo uždaryta 2018 m. rugpjūčio 27 d.
34. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 26 d.
35. Po nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo iki Sąskaitos uždarymo joje buvo vykdomos finansinės operacijos, iš kurių ieškovė kildina jai padarytą žalą.
Dėl atsakovo Alior Bank SA civilinės atsakomybės
36. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį atsakovo Alior Bank SA atžvilgiu, konstatavęs, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog bankui buvo pateikta vykdyti teisės aktų reikalavimus atitinkanti nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir arešto ieškovės turtui taikymo. Taigi teismas nenustatė šio atsakovo neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos.
37. Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, teigdama, kad byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog 2018 m. kovo 30 d. raštu Nr. 54-18-03/02 Alior Bank SA registruotu laišku buvo pranešta apie Vilniaus apygardos teismo ieškovei iškeltą bankroto bylą ir įteikta įsiteisėjusi teismo nutartis. Ieškovės nurodomi įrodymai – tai 2018 m. balandžio 4 d. registruotos pašto siuntos, adresuotos atsakovui Alior Bank SA, kvitas.
38. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai nurodo atsakovas Alior Bank SA, nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, teisinę reikšmę turi ne bet koks (pažymėtina, kad įrodymų, patvirtinančių minėto rašto įteikimą, o ne vien išsiuntimą, ieškovė taip pat nepateikė), o tik tinkamas, t. y. specialiųjų teisės aktų reikalavimus atitinkantis, atsakovo informavimas apie bankroto bylos ieškovei iškėlimo faktą.
39. Ieškovė yra teisi, kad pagal Reglamento Nr. 2015/848 19 straipsnį, bet kuris sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla. To paties Reglamento 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo yra pripažintas pagal 19 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu, ir to teismo patvirtinti susitarimai taip pat pripažįstami nereikalaujant jokių papildomų formalumų, tačiau tokie teismo sprendimai vykdomi pagal Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 39–44 ir 47–57 straipsnius; šios nuostatos taip pat taikomos teismo sprendimams dėl apsaugos priemonių, priimtiems po to, kai pateiktas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo, arba su juo susijusiems. Reglamento Nr. 1215/2012 42 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tam, jog valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, kuriuo skiriamos laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones, pareiškėjas kompetentingai vykdymo institucijai turi pateikti: a) teismo sprendimo kopiją, atitinkančią sąlygas, būtinas jo autentiškumui patvirtinti; b) pagal 53 straipsnį išduotą pažymą, kurioje aprašoma priemonė ir patvirtinama, kad: i) teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės; ii) teismo sprendimas yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje; ir c) jei priemonė buvo skirta neįteikus atsakovui šaukimo į teismą – teismo sprendimo įteikimo įrodymą.
40. Byloje nėra įrodymų ir ieškovė neargumentuoja, kad būtų inicijavusi teismo nutarties, kuria, ieškovei iškėlus bankroto bylą, buvo pritaikytas ieškovės turto areštas, vykdymą nurodyta tvarka. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog bankui buvo pateikta vykdyti teisės aktų reikalavimus atitinkanti (t. y. teisės aktų nustatyta tvarka) nutartis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir arešto ieškovės turtui taikymo.
41. Nenustačius, kad teismo nutartis, kuria areštuotos ieškovės piniginės lėšos, būtų tinkamai įteikta atsakovui Alior Bank SA, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas būtų atlikęs ieškovės nurodomus neteisėtus veiksmus (neteisėtai nesustabdęs ieškovės banko sąskaitoje atliekamų finansinių operacijų), ir tuo pagrindu taikyti šiam atsakovui civilinę atsakomybę.
42. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovu, kad ieškovė nepagrįstai atsakovo procesinį elgesį pirmosios instancijos teisme prilygina kaltės pripažinimui ir sutikimui solidariai su kitu atsakovu atlyginti visą ieškinyje nurodytą sumą. Kaip teisingai nurodo atsakovas, ieškinio pripažinimas turi būti aiškus ir nedviprasmiškas, o nagrinėjamoje byloje atsakovas tokių veiksmų nėra atlikęs.
Dėl atsakovo W. P. M. civilinės atsakomybės
43. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo W. P. M. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis, įsiteisėjus nutarčiai ieškovei iškelti bankroto bylą, iš ieškovės Sąskaitos atliko piniginių lėšų pervedimus į kito asmens sąskaitą, nors teisė valdyti, naudoti ir disponuoti ieškovės Sąskaitose esančiomis lėšomis priklausė tik ieškovės administratoriui. Tačiau, priešingai nei prašė ieškovė, žala pripažino tik 101 610,37 PLN sumą, pervestą iš ieškovės Sąskaitos į kito asmens (R. T. P. M.) sąskaitą, o 720 022,23 PLN sumos, kurios operacijų pavadinimas Sąskaitos išraše nurodytas kaip Sandorio apmokėjimas Valiutos keitykla, ieškovei padaryta žala nelaikė, nurodęs, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog ši suma buvo kam nors pervesta / panaudota.
44. Atsakovas W. P. M. ginčija tą skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, teigdamas, kad byloje nėra įrodyti nei jo neteisėti veiksmai, nei žalos faktas, tuo tarpu ieškovė nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys šiam atsakovui buvo atmestas, teigdama, jog teismas nepagrįstai nelaikė likusios ieškinio sumos ieškovei padarytos žalos dalimi.
45. Anot atsakovo W. P. M., esminė ginčo aplinkybė, kad piniginių lėšų pervedimus atliko būtent atsakovas, byloje nėra įrodyta, o pirmosios instancijos teismas, padarydamas skundžiamo sprendimo 22, 25 punkte nurodytas išvadas, pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį įrodinėjimo naštos paskirstymo principą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
46. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
47. Kasacinio teismo praktika, aiškinant pirmiau nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).
48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).
49. Nagrinėjamu atveju ieškovė kartu su ieškiniu pateikė teismui Alior Bank SA 2019 m. liepos 4 d. raštą, kuriame nurodyta, jog Sąskaita ne tik buvo atidaryta atsakovo nurodymu, bet ir jos galiojimo laikotarpiu atsakovas buvo vienintelis asmuo, turintis teisę atlikti joje operacijas. Esant šiems duomenims, būtent atsakovui teko pareiga pagrįsti, kad ne jis, o kitas asmuo atliko ginčo finansines operacijas (CPK 178 straipsnis). Atsakovui to nepadarius, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad ieškovės nurodytus neteisėtus veiksmus atliko atsakovas. Priešingai nei argumentuoja atsakovas, ginčijamos skundžiamo teismo sprendimo išvados pagrįstos bylos duomenimis ir padarytos tinkamai taikant įrodinėjimo naštos paskirstymo bei įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisykles. Jokių neleistinų įrodinėjimo priemonių, nustatant, kas atliko ginčo finansines operacijas, nagrinėjamoje byloje nebuvo naudota.
50. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su atsakovu, kad byloje neįrodytas žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, faktas.
51. Atsakovas yra formaliai teisus, teigdamas, kad vien piniginės operacijos (pavedimo, grynųjų pinigų išėmimo ir pan.) atlikimas savaime nereiškia, kad yra padaryta žala. Tačiau būtent atsakovui, kuris, kaip nustatyta byloje, buvo šių finansinių operacijų iniciatorius, ir teko pareiga pagrįsti, jog šiais veiksmais žala įmonei nebuvo padaryta, ypač atsižvelgiant į faktą, kad ginčo finansinės operacijos ieškovės banko sąskaitoje buvo atliekamos tuo metu, kai pagal įstatymą tai buvo draudžiama (jas galėjo atlikti tik teismo paskirtas nemokumo administratorius).
52. Žala įmonei gali būti padaryta dėl turto, kuris priklausė bendrovei, netekimo (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Byloje nustačius, kad, ieškovei iškėlus bankroto bylą, įmonės banko sąskaitoje buvusių piniginių lėšų neliko, o atsakovui bylos nagrinėjimo metu nepagrindus, kad yra (turėjo būti) išlikęs koks nors šio turto ekvivalentas, konstatuojamas žalos įmonei padarymo faktas.
53. Dėl pirmiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisiškai pagrįsta ieškovės poziciją, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo nelaikė ieškovei padarytos žalos dalimi teismo išskirtos 720 022,23 PLN sumos. Pagal byloje taikytiną įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, būtent atsakovas turėjo pagrįsti, kad neišlikusios piniginės lėšos, kurių finansinės operacijos įvardytos kaip „Sandorio apmokėjimas Valiutos keitykla“, nebuvo įmonės turtas. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas taip ir nepagrindė, kam buvo panaudotos šios lėšos, o apsiribojo tik nurodymu, kad nėra aiškus šių finansinių operacijų pobūdis (nors šį pobūdį, atsikirsdamas į ieškinį, atsakovas ir turėjo įrodyti), bei abejonių, ar tai apskritai buvo lėšų pervedimai, o ne kitokio pobūdžio bankinės operacijos, reiškimu (atsiliepimo į apeliacinį skundą 8 punktas), minėta suma (neviršijant pareikštų ieškinio reikalavimų) taip pat priteistina iš atsakovo kaip ieškovei padarytos žalos dalis.
54. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog žalos dydis viršija ieškovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą (skundžiamo teismo sprendimo 37 punktas), nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Kaip teisingai nurodo ieškovė, ši situacija spręstina pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 93 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles (žr. taip pat mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
55. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė dėl atsakovo Alior Bank SA civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo, tinkamai nustatė visas būtinąsias atsakovo W. P. M. civilinės atsakomybės sąlygas (įskaitant žalos faktą), tačiau neteisingai nustatė ieškovei padarytos žalos dydį. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, padidinant ieškovei iš atsakovo priteistos žalos dydį iki 180 554,78 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
56. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Remiantis šia nuostata, iš atsakovo W. P. M. valstybės naudai priteista žyminio mokesčio suma padidinama iki 2 329 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
57. Atsakovas Alior Bank SA pateikė prašymą priteisti 1 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl, netenkinus ieškovės apeliacinio skundo šio atsakovo atžvilgiu, priteisiama atsakovui iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Nanoneta“ (juridinio asmens kodas 303245876) iš atsakovo W. P. M. (W. P. M.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 180 554,78 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt keturis eurus, 78 ct) žalos atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo W. P. M. valstybei 2 329 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų dvidešimt devynių eurų) bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį). Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui Alior Bank SA iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nanoneta“ 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.