- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-20
- Bylos Nr.
- 1A-553-582-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Danutė Giačaitė, Ramūnas Antanavičius
- Nuteistasis
- T. B., V. P., B. V., M. N.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorei Daliai Sabaliauskaitei, nuteistojo T. B. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. ir jam skirta bausmė – 2 (dveji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 65 str. 1 d. 1 p., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012-04-11 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 2 (dveji) metai 9 (devyni) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaičiuotas laikotarpis, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2012-10-16 iki 2012-10-18.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti V. P., B. V. ir M. N., dėl kurių apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. B. pagal BK 260 str. 1 d. nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti, bei jas pardavė, tai yra jis, siekdamas pardavinėti narkotines medžiagas, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su B. V. ir M. N., 2012 m. spalio mėn. viduryje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), plastikiniuose maišeliuose laikė 5,43 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, dalį šių medžiagų – 1,918 g 2012 m. spalio 15 d., apie 15.30 val., jis prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų už 100 Lt pardavė V. P., kitą dalį – 3,512 g. - 2012 m. spalio 16 d., nuo 12.35 val. iki 16 val. vykdytos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Šalies argumentai
T. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014-04-23 nuosprendį, taikyti jo atžvilgiu BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde pažymi, kad anksčiau yra teistas, tačiau už nesunkius nusikaltimus, administracine tvarka nebaustas. Dėl padaryto nusikaltimo išgyvena, todėl, mano, kad teismas turėjo galimybę skirti švelnesnę bausmę (bausmės rūšį) nei numato įstatymas.
Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės individualizavimu. Todėl aukštesnės instancijos teismas pirmos instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Pažymėtina, kad individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat turi įtakos konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad T. B. paskirta bausmė skirta laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padaryto nusikaltimo pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, amžių, jį charakterizuojančią medžiagą, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), bei lengvinančią aplinkybę – prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat į tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas anksčiau teistas, turėdamas neišnykusį teistumą, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas nepakankamai įvertino šias aplinkybes ir paskyrė per griežtą bausmę. Už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą jam paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė netgi gerokai mažesnė nei šios bausmės sankcijos vidurkis. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nebuvo nustatyta. Baudžiamoji byla nebuvo baigta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baudžiamuoju įsakymu, todėl nebuvo ir pagrindų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.
Apelianto teigimu, jam gali būti pritaikytos BK 54 straipsnio nuostatos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas tik išimtiniais atvejais gali skirti bausmę, išeidamas už baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytų ribų. Tokie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą teismas taiko tada, kai, įvertinęs visas bylos aplinkybes, padaro išvadą, kad kaltininkui konkrečiame BK straipsnyje numatyta švelniausia bausmė nėra teisinga, ir gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Teismas minėtą nuostatą gali taikyti, kai nėra BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų. Tačiau pabrėžtina, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, turi nurodyti, dėl kokių išimtinių byloje nustatytų aplinkybių sankcijoje numatytos bausmės skyrimas konkrečiam asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas privalo motyvuotai įvertinti tiek padarytos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes (vietą, laiką, būdą, padarinius ir pan.), tiek ir tą veiką padariusį asmenį apibūdinančius požymius prieš nusikalstamos veikos padarymą, jos metu ir po veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2010; 2K-588/2010; 2K-128/2011 ir kt.). Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai byloje nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, numatytų šios dalies 1-6 punktuose. Tik esant tokių sąlygų visumai teismas gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytas nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Nagrinėjamoje byloje šių sąlygų visumos nenustatyta. Tai, kad apeliantui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė, argumentuojama tuo, jog jis nėra baustas administracine tvarka, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, anksčiau teistas už nesunkias nusikalstamas veikas. Tačiau šios aplinkybės jau buvo visapusiškai įvertintos priimant skundžiamą nuosprendį, o naujų reikšmingų, išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį nėra pateikta.
Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad narkotinių medžiagų platinimas yra sunkus nusikaltimas, darantis poveikį asmens fizinei bei psichinei būklei, sunaikinantis žmogų kaip asmenybę, keliantis pavojų genofondui, taip pat skatinantis įvairių rūšių nusikaltimų darymą, tarp jų ir organizuoto nusikalstamumo augimą. Todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visos visuomenės interesą gyventi sveikoje bei saugioje aplinkoje. Taip pat reikia atsižvelgti ir į padaryto nusikaltimo dalyką (neteisėtai disponuojama stiprų neigiamą poveikį žmogaus sveikatai turinčiomis medžiagomis), mastą (jis nėra didelis). T. B. veikė kryptingai ir tikslingai, t. y. įgydavo narkotinių medžiagų tam, kad galėtų jas platinti tretiesiems asmenims. Taigi narkotinių medžiagų įgijimas, o vėliau perdavimas tretiesiems asmenims yra platinimo veiksmai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. B. sistemingai daro nusikalstamas veikas, kurios vis sunkėja, tad ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikų pavojingumui, kad paveiktų asmenį ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, todėl darytina išvada, kad T. B. iš savo klaidų nesimoko, nesistengia keisti savo elgesio ir būti pavyzdingu visuomenės nariu. Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik su realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimu, priešingu atveju, tai gali būti paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo.
Tiesėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Manytina, tai buvo tik nuoseklus nuteistojo gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Atsižvelgiama ir į kitus T. B. asmenybę apibūdinančius požymius: jauną amžių (23 metai), šeiminę padėtį (nevedęs), išsilavinimą (vidurinis), legalaus pragyvenimo šaltinio nebuvimą (niekur nedirba, nesimoko), sveikatos būklę (duomenų, kas paskirtą laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku atlikti dėl sveikatos problemų nėra) ir pan. Įvertinus visus šiuos kriterijus, darytina išvada, kad jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nėra. Nagrinėjama situacija yra daugiau tipinė nei išskirtinė, socialinės aplinkybės nuteistojo nevertė nusikalsti, padarytas nusikaltimas nėra nežymiai pavojingas.
Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos, bausmė nuteistajam individualizuota tinkamai ir subendrinta teisingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam T. B. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2014-08-04 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-2640 matyti, kad advokatas V. Kaminskis, pateikęs advokato orderį Nr. 163722, teikia antrinę teisinę pagalbą T. B. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 100 Lt (T. 4, b. l. 51).
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo T. B. netenkintinas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.