- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-28
- Bylos Nr.
- 1S-1062-72/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Tomas Zdanavičius
- Kaltinamasis
- N. N.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, teismo posėdyje išnagrinėjęs Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Romualdo Prokopavičiaus skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje N. N. kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., perduota prokurorui, kadangi baudžiamojoje byloje buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tuo buvo pažeista kaltinamosios teisė į tinkamą gynybą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
2012-11-28 Anykščių rajono apylinkės teisme su kaltinamuoju aktu gauta baudžiamoji byla Nr. 53-2-029-11, kurioje N. N. kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., t. y. kaltinama tuo, jog žinodama, kad 2010-10-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. A2-92-786/2010 buvo panaikintas 2010-03-22 teismo sprendimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos 2002-10-14 miręs tėvas P. J. nuosavybės teisėmis įgijo pagal įgyjamąją senatį pastatą – tvartą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Debeikių seniūnijoje, Anykščių rajone, ir šiuo metu yra išlikę tvarto pamatai, kurį ginčijo suinteresuoti asmenys: Utenos apskrities viršininko administracija (jos teises perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Anykščių rajono savivaldybės administracija, VĮ Registrų centro Utenos filialas, D. R., L. G., F. V., N. R. ir A. Š., nelaukdama naujo Anykščių rajono apylinkės teismo pradžios bei sprendimo dėl to civilinio ginčo, iki 2011-03-07 apie 14.25 val., šį jai žinomai netikrą (negaliojantį) dokumentą laikė (duomenys neskelbtini) kaime, Svėdasų seniūnijos, Anykščių rajone, o 2011-03-07 atgabeno į Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Utenos filialą, esantį Kauno g. 20, Utenoje, ir realizavo kaip tikrą, galiojantį dokumentą, apgaule pateikdama jį filialo darbuotojams su prašymu atlikti to pastato – tvarto kadastrinius matavimus, sudaryti kadastro bylą, įregistruoti pastatą P. J. vardu bei išduoti registro išrašą, dėl ko tuo teismo sprendimu suklaidinti VĮ Registrų centro Utenos filialo darbuotojai 2011-03-10 sudarė nekilnojamojo daikto – tvarto dalių kadastrinių matavimų bylą ir 2011-05-02 tvartą įregistravo Nekilnojamojo turto registre (V. K. g. 18, Vilniuje), kaip jos mirusio tėvo P. J. nuosavybė, o ji, 1998-03-05 notarės patvirtintu testamentu po 2002-10-14 P. J. mirties tapusi viso jo turto paveldėtoja, apgaule savo naudai įgijo jai dar svetimą ir teisme ginčijamą turtinę teisę į tą 70 proc. fizinio nusidėvėjimo pastatą – tvartą, kurio vidutinė rinkos vertė 1120 Lt, po ko, 2011-05-30 paminėtą civilinę bylą pradėjus nagrinėti Anykščių rajono apylinkės teisme, pareiškė, kad pastatas – tvartas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tikslas, dėl kurio ji kreipėsi į teismą, yra pasiektas, teismui nebetikslinga tenkinti jos reikalavimo ir 2011-05-30 nutartimi teismas civilinę bylą dėl pastato valdymo įgyjima senatimi fakto ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatyto nutraukė; apgaule, savo naudai įgijusi dar jai svetimą ir teisme suinteresuotų asmenų ginčijamą turtinę teisę į 1120 Lt vidutinės rinkos vertės 70 proc. fizinio nusidėvėjimo pastatą – tvartą, N. N. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d., o VĮ Registrų centro Utenos filialui realizavus jai žinomai netikrą (negaliojantį) 2010-03-22 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą, kuris buvo panaikintas 2010-10-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi, N. N. padarė ir nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d.
Skundžiama Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje N. N. kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., perduota prokurorui, kadangi baudžiamojoje byloje buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tuo buvo pažeista kaltinamosios teisė į tinkamą gynybą. Teismas nutartyje konstatavo, kad sukčiavimo sudėtis yra materiali, kas reiškia, jog vienas iš pagrindinių nusikalstamos veikos sudėties požymių yra pasekmės, todėl jas nustatyti ir įrodyti yra būtina, nes tai yra teisės į tinkamą gynybą užtikrinimas. Tuo tarpu kaltinamajame akte nėra nurodyta, kokius padarinius sukėlė kaltinamosios nusikalstama veika, nes sukčiavimo sudėtyje nusikalstamos veikos padariniai apibrėžiami tokiais pat požymiais kaip ir veika, t. y. kad įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, o šie požymiai iš esmės reiškia turtinės žalos padarymą nukentėjusiajam. Teismas taip pat pažymėjo, kad kaltininkui teisėtai priklausančios turtinės teisės ar reikalavimo įgijimas, ar net realizavimas apgaule, nesudaro sukčiavimo sudėties. Inkriminuojant asmeniui BK 182 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką būtina nurodyti, kad apgaulė buvo panaudota svetimam turtui užvaldyti. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad turtas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip kaltinamosios mirusio tėvo P. J. nuosavybė. Kaltinamoji N. N. testamentu yra paveldėjusi visą P. J. turtą, todėl akivaizdu, kad P. J. vardu įregistruotas turtas nėra svetimas kaltinamajai, nes ji yra P. J. testamentinė įpėdinė. Be to, Panevėžio apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, kuria Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-07-10 nuosprendis, kuriuo N. N. buvo išteisinta iš kaltinimų pagal BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., jai nepadarius šių veikų, panaikintas ir byla perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nurodė, jog vienas iš kaltinamojo akto trūkumų yra tas, kad kaltinime dėl BK 182 str. 1 d. nenurodoma, kieno atžvilgiu N. N. įgyjama turtinė teisė yra svetima, nes byloje apie jokius nukentėjusiuosius ar galimus kitus kaltinime nurodyto turinio savininkus duomenų nėra. Tačiau prokuroras, šalindamas kaltinamojo akto trūkumus, šio trūkumo nepašalino ir dar kartą perdavė bylą teismui su kaltinamuoju aktu, neatitinkančių įstatymo reikalavimų. Teismas konstatavo, kad kaltinamajame akte nekonkretizuotas sukčiavimo dalykas – svetimas turtas ar turtinė teisė, nenurodyti dėl nusikalstamos veikos kilę padariniai – turtinės žalos padarymas nukentėjusiajam asmeniui. Teismo nuomone, tai yra kaltinamosios N. N. teisės į tinkamą gynybą pažeidimas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje, todėl byla, kaltinant N. N. nusikalstama veika, numatyta BK 182 str. 1 d., turi būti perduota prokurorui.
Žemesnės instancijos teismas
Skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras Romualdas Prokopavičius prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo teisėjos Jolantos Gasparavičienės 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad su teismo nutartyje nurodytais motyvais nesutinka ir mano, kad jie neatitinka nustatytoms byloje aplinkybėms, be to, pažeidžia BPK 256 str. prokurorui suteikta teise iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos faktines bylos aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, todėl priimta nepagrįstai ir turėtų būti panaikinta. Iš tai, ką nutartyje konstatavo teisėja seka, jog ji padarė išankstinę, šališką ir klaidingą išvadą, jog N. N. nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d. nepadarė, nes, pasak teismo, pastatas – tvartas anksčiau Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip jos mirusiojo tėvo P. J. nuosavybė, ji testamentu yra paveldėjusi visą tėvo turtą, todėl akivaizdu, kad P. J. vardu įregistruotas turtas nėra jai svetimas, nes ji yra P. J. testamentinė įpėdinė, o kaltininkui teisėtai priklausančios turtinės teisės ar reikalavimo įgijimas, ar net realizavimas apgaule, nesudaro sukčiavimo sudėties. Reiškia teisėja pasisakė, jog ikiteisminio tyrimo metu nustatyti duomenys, kurie nurodyti N. N. pareikštame kaltinime, yra neteisingi. Su tuo sutikti negali, nes ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Anykščių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-377-266/2009 N. N. pradžioje siekė, jog būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jos miręs tėvas P. J. įgyjamosios senaties pagrindu įsigijo du pastatus: tvartą ir tvarto pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Debeikių seniūnijoje, Anykščių rajone, ir kad šiuo metu yra išlikę tų pastatų pamatai bei liekanos. Teismas 2009-06-22 sprendimu patenkino jos pareiškimą ir nusprendė tą faktą nustatyti. Tačiau tokį teismo sprendimą užginčijo L. G. su N. R., dėl ko buvo pakeistas apylinkės teismo sprendimas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad N. N. tėvas P. J. nuosavybės teisėmis įgijo pagal įgyjamą senatį ne du pastatus, o vieną - tvartą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog šiuo metu yra išlikę to tvarto pamatai. Panevėžio apygardos teismo nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-03-22 sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. N. N. teismo posėdyje dalyvavo, todėl turėjo žinoti apie tokią teismo nutartį. Taigi paminėti duomenys įrodo, kad N. N. tėvas nebuvo pripažintas pastato – tvarto savininku, kaip, kad klaidingai teigia teisėja. Civilinėse bylose duomenų, kad pastato - tvarto pamatų savininkas yra N. N. tėvas ir tas faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra. Tas faktas civilinėse bylose buvo nustatinėjamas ir ginčijamas L. G., N. R., A. Š., Utenos apskrities viršininko administracijos pareiškimais bei 2010-10-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi. Nelaukdama Anykščių rajono apylinkės teismo pradžios bei sprendimo, N. N. 2011-03-07 kreipėsi į VĮ Registrų centras Utenos filialą su prašymu atlikti to pastato - tvarto kadastrinius matavimus, sudaryti jo kadastro bylą, įregistruoti P. J. vardu bei išduoti registro išrašą ir pateikė 2010-10-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi panaikintą bei jai žinomai netikrą (negaliojantį) 2010-03-22 Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą. Remiantis tuo teismo sprendimu VĮ Registrų centras Utenos filialas 2011-03-10 sudarė nekilnojamojo daikto – tvarto dalių kadastrinių matavimų bylą ir 2011-05-02 tvartą įregistravo Nekilnojamojo turto registre kaip jos tėvo P. J. nuosavybė. Mano, kad byloje surinkta pakankamai objektyvių N. N. kaltės įrodymų, kad ji apgaulė tėvo vardu savo naudai įgijo turtinę teisę į pastato – tvarto pamatus. Jos tokie veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d. sudėtį. VĮ Registrų centro Utenos filialo darbuotojams sąmoningai pateikusi žinomai teismo panaikintą ir negaliojantį sprendimą, N. N. juos suklaidino, nuslėpė nuo jų objektyvią tiesą, suvokė, kad jiems pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Jos tokie veiksmai VĮ Registrų centro Utenos filialo darbuotojų apsisprendimui turėjo lemiamos įtakos dėl pastato – tvarto pamatų įregistravimo jos tėvo vardu. Ji piktnaudžiavo pasitikėjimu. Jos veiksmai rodo, kad ji ne tik turėjo tikslą apgauti VĮ Registrų centro Utenos filialo darbuotojus, bet juos ir apgavo, suklaidino, nes jie patikėjo jos pateikta informacija ir 2011-03-10 sudarė nekilnojamojo daikto – tvarto dalių kadastrinių matavimų bylą ir 2011-05-02 tvartą įregistravo Nekilnojamojo turto registre kaip jos tėvo P. J. nuosavybė. Tarp N. N. veiksmų ir gauto rezultato yra tiesioginis priežastinis ryšys. Ji gavo turtinę teisę į pastato – tvarto pamatus ir galėjo ja (teise) bei pamatais disponuoti. Nurodo, kad teisėja nutartyje nenurodė, kas jos manymu, kaltinamajame akte yra parašyta blogai, kokie jame yra esminiai trūkumai tiek turinio, tiek formos prasme, kokios nusikalstamos veikos padarymo ir kitos svarbios aplinkybės jame aiškiai nenurodytos, dėl ko ir kas teismui trukdo nagrinėti bylą. Mano, kad kaltinamojo akto turinys surašytas laikantis BPK 219 str. reikalavimų. Jame nuosekliai aprašytos visos N. N. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės ir duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Mano, kad teisėja neįvertino byloje esančių teismų sprendimų bei N. N. veiksmų, kurių ji ėmėsi, kad jos tėvo vardu Nekilnojamojo turto registre neteisėtai pagal panaikintą (negaliojantį) 2010-03-22 teismo sprendimą būtų išduotas išrašas, kad nekilnojamas daiktas – pastatas – tvartas nuosavybės teise priklauso jos tėvui. Nutartyje teisėja nenurodė, kokie konkretūs kaltinamojo akto turinio pažeidimai padaryti bei nepateikė motyvų, kodėl negalima ištaisyti teismo akto turinį, kad nebūtų tokių pažeidimų ir kokiu būdu šie pažeidimai trukdo nagrinėti bylą. Mano, kad šioje byloje kaltinamajame akte surašyti duomenys teismui netrukdė nagrinėti bylos, nes esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdytų nagrinėti bylą, nėra. Įrodymų vertinimas, ar jų pakanka, ar jie tikri, yra bylos nagrinėjimo teisme stadijos funkcija. Nurodo, kad teisėja nesivadovavo įstatymų nuostata, jog teismas savo iniciatyva apkaltinamajame nuosprendyje gali patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas su sąlygą, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Numatyta, kad kaltinamajame akte, be formalių turinio elementų, svarbiausia yra aiškiai aprašyti veiką, kurios padarymu yra kaltinamas asmuo, taip pat tiksliai kvalifikuoti veiką, aiškiai nurodant, kokia BK norma ar kokios normos už veiką numato baudžiamąją atsakomybę. Mano, kad šių įstatymo reikalavimų buvo laikomasi, todėl nebuvo pagrindo bylą perduoti prokurorui. Nurodo, kad nutartimi teisėja išreiškė tik savo nuomonę apie tai, kad kaltinamoji nežinojo, kokie konkretūs nusikalstami veiksmai jai yra inkriminuojami, kokie šių veiksmų padariniai (pasekmės), kad ji galėtų tinkamai pasirengti gynybai teismo proceso metu, tačiau pačios N. N. ar jos gynėjos advokatės nuomonės tuo klausimu nėra. Mano, kad pirma reikėjo sužinoti šių proceso dalyvių nuomonę, tuo labiau, kad prieš tai vieną kartą teisme ši byla jau buvo nagrinėta. Šis kaltinamasis aktas yra analogiškas prieš tai byloje surašytam kaltinamajam aktui. Nurodo, kad nesuprantamas teisėjos sprendimas bylą N. N. kaltinant nusikalstama veika, numatyta BK 182 str. 1 d. perduoti prokurorui. Lieka neaišku, kaip pasielgti su kita bylos dalimi, kurioje N. N. kaltinama nusikalstama veika, numatyta BK 300 str. 1 d. Reiškia, kad toje dalyje N. N. kaltinama teisingai, kaltinamasis aktas prokuroro surašytas laikantis BPK 219 str. reikalavimų, kaltinamosios teisės į gynybą nepažeistos ir tai netrukdo nagrinėti bylos teisiamajame posėdyje. Tačiau tos abi veikos tarpusavyje susijusios viena su kita, nes paprastai, be žinomai netikro (negaliojančio) dokumento panaudojimo nėra ir apgaulės (sukčiavimo), ir atvirkščiai.
Skundžiama Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-12-05 nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutartimi baudžiamąją bylą perdavė prokurorui, nustatęs, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. numatytų reikalavimų ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui išspręsti asmens kaltumo, padarius nusikalstamą veiką, klausimą, per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-01-16 nutarimas). Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuris turi atitikti jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, nes šis dokumentas yra išeities pozicija bylai nagrinėti pirmosios instancijos teisme bei šiuo dokumentu yra apibrėžiamos bylos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai), kas vertintina kaip BPK 219 str. 3 p. pažeidimas, dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą. Byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, kai yra pagrindas manyti, kad tada kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2006).
Pirmosios instancijos teismas nutartimi perduodamas baudžiamąją bylą prokurorui nurodė, kad kaltinamajame akte nekonkretizuotas sukčiavimo dalykas – svetimas turtas ar turtinė teisė, nenurodyti dėl nusikalstamos veikos kilę padariniai – turtinės žalos padarymas nukentėjusiajam asmeniui ir tai yra kaltinamosios N. N. teisės į tinkamą gynybą pažeidimas, trukdantis nagrinėti bylą teisiamajame posėdyje.
Pagal BK 182 str. 1 d. sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas.
Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, ar apgaulės panaudojimas prieš asmenis, turinčius reikalavimo į turtą teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis 2K-620/2010). Apgaulė gali pasireikšti ir suklaidinimu dėl kaltininko turimos pareigos nukentėjusiajam. Turto savininkas, valdytojas ar asmuo, turintis prievolės teisę, gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą ar turinčio turtinę prievolę, nustatymą ar prievolės fakto nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą be kriminalinės justicijos įsikišimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui, o esant turtinei prievolei, sprendimui dėl jos reikalavimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys 2K-851-2001, 2K-387-2009, 2K-538-2010). Paprastai asmuo suklaidinamas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, ar turtinę prievolę, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikavimo duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, išvengusio turtinės prievolės, nustatymą.
Be to, esminis požymis, darantis veiką sukčiavimo nusikaltimu yra tas, kad esant apgaulei iš esmės apsunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų iš esmės paveikdamas asmens apsisprendimą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo. Būtent tai jo padarytą veiką daro nusikalstama (kasacinės nutartys Nr. 2K-329-2011, 2K-535-2011).
Svetimas, t. y. kitam asmeniui (tiek fiziniam, tiek juridiniam) nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu.
Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo apylinkės teismas, sukčiavimo sudėtis yra materiali, todėl būtinas nusikaltimo sudėties požymis, įrodinėtinas byloje, yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar turtinės teisės, negaudamas tolygaus ekvivalento, arba jis negauna turto, kurį pagal prievolę kaltininkas turi jam perduoti, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo ir paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe ar be teisėto pagrindo laiko savo nuosavybe.
Motyvuojamoji dalis
Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėties būvimas kaltinamojo veiksmuose, todėl pasekmes nustatyti ir įrodyti yra būtina. Materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse tikslus pasekmių nustatymas ir nurodymas kaltinamajame akte yra ir teisės į gynybą tinkamas užtikrinimas.
Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte nurodoma, kad kaltinamoji N. N. apgaule savo naudai įgijo dar jai svetimą ir teisme suinteresuotų asmenų ginčijamą turtinę teisę į 1120 Lt vidutinės rinkos vertės 70 proc. fizinio nusidėvėjimo pastatą – tvartą, kuris buvo įregistruotas jos mirusio tėvo P. J. vardu. Teismas pažymi, kad vien šių aplinkybių nepakanka kvalifikuojant veiką pagal BK 182 str. 1 d., nes, kaip minėta, būtinas šios veikos požymis yra pasekmės, t. y. turtinės žalos padarymas nukentėjusiajam asmeniui. Tačiau nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad dėl N. N. veiksmų (įregistruojant Nekilnojamojo turto registre pastatą – tvartą kaip jos mirusio tėvo P. J. nuosavybę) buvo kam nors padaryta turtinė žala, t. y. suformuluotame kaltinime nenurodyti dėl nusikalstamos veikos kilę padariniai (turtinės žalos padarymas nukentėjusiajam asmeniui). Pažymėtina, kad kaltinimas neaiškus ir dėl to, jog jame nenurodomas asmuo, kurio turtinę teisę kaip jai svetimą apgaule savo naudai įgijo N. N., apie ką iš esmės jau yra pasisakęs ir Panevėžio apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, kuria Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 nuosprendis, kuriuo N. N. buvo išteisinta iš kaltinimų pagal BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., jai nepadarius šių veikų, panaikintas ir byla perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, nurodydamas, jog vienas iš kaltinamojo akto trūkumų yra tas, kad kaltinime dėl BK 182 str. 1 d. nenurodoma, kieno atžvilgiu N. N. įgyjama turtinė teisė yra svetima, nes byloje apie jokius nukentėjusiuosius ar galimus kitus kaltinime nurodyto turto savininkus duomenų nėra. Tačiau kaip matyti iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, prokuroras, šalindamas kaltinamojo akto trūkumus, šio trūkumo nepašalino ir dar kartą perdavė bylą teismui su kaltinamuoju aktu, nors byloje apie jokius nukentėjusiuosius ar galimus kitus kaltinime nurodyto tvarto savininkus duomenų nėra.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (su pakeitimais ir papildomais protokolais) 6 str. (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 3 dalies „a“ punkte nurodyta, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Ši nuostata atsispindi ir BPK 44 str. 7 d. Be to, BPK 10 str. įtvirtinta kaltinamojo teisė į gynybą ir nurodyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę kaltinamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų, o taip pat imtis reikiamų priemonių užtikrinti jo asmeninių teisių apsaugą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju matyti, kad N. N. pareikštas kaltinimas dėl BK 182 str. 1 d. yra ydingas, nes jame iš esmės neatskleistas nusikalstamos veikos turinys, nusikalstamos veikos aprašyme nurodytos ne visos būtinos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (nenurodyti dėl nusikalstamos veikos kilę padariniai) ir tai laikytina kliūtimi kaltinamajai realizuoti teisę į tinkamą gynybą. Teismas tokiu atveju negalėjo nagrinėti bylos iš esmės ir privalėjo gražinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, ką ir padarė, vadovaudamasis BPK 219 str. nuostatomis.
Tačiau negalima sutikti su apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad kaltinamajame akte nekonkretizuotas sukčiavimo dalykas – svetimas turtas ar turtinė teisė, nes kaip matyti iš N. N. pareikšto kaltinimo, jame sukčiavimo dalykas pakankamai aiškiai konkretizuotas, nurodant, kad ji apgaulė savo naudai įgijo turtinę teisę į pastatą – tvartą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiama Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-12-05 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti prokuroro skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Romualdo Prokopavičiaus skundą ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį.
Nutartis neskundžiama.