Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens mažosios bendrijos „Teisinės apsaugos abonementas“ atskirąjį skundą ir pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SMD“ nemokumo administratoriaus Justino Stasiškio, trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Dahlgera“ bei biudžetinės įstaigos Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijos prisidėjimus prie atskirojo skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SMD“ nemokumo administratoriaus Justino Stasiškio prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir teisių eiti vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Nemokumo administratorius prašė pripažinti BUAB „SMD“ (toliau – ir Bendrovė) bankrotą tyčiniu; pripažinti D. R. asmeniu, kuris sąmoningai blogai valdydamas Bendrovę ją privedė prie bankroto; apriboti D. R. teisę iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

2. Nurodė, kad Bendrovei esant nemokiai ir turint pradelstų įsiskolinimų darbuotojams daugiau nei 3 mėnesius, tuometinis Bendrovės vadovas D. R. inicijavo ne bankroto bylos iškėlimą, o restruktūrizavimo procesą, nuslėpdamas duomenis apie tikrąją Bendrovės finansinę būklę. Be to, jam vadovaujant Bendrovė vykdė atsiskaitymus su vienu iš savo kreditorių, kurio reikalavimo terminas dar nebuvo suėjęs, nors tuo metu Bendrovė turėjo pradelstų įsiskolinimų kitiems kreditoriams, todėl pažeidė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų tvarką. Šios aplinkybės atitinka tyčinio bankroto požymius pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 4 punktą.

3. D. R. nevykdė imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, savo veiksmais iš esmės pablogino Bendrovės padėtį, jo neveikimas sukėlė dideles neigiamas pasekmes kreditoriams. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas taikyti jam ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Teismas pažymėjo, kad vien prievolės suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas Bendrovės tyčiniam bankrotui pripažinti, taigi šiuo atveju nenustačius kitų pažeidimų, susijusių su Bendrovės valdymu, nėra pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Atskirojo skundo, prisidėjimų prie atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

11.5. Apeliantė nepateikia jokių įrodymų ir / ar argumentų, pagrindžiančių tyčinio bankroto požymius, t. y. priežastinį ryšį tarp sąmoningai blogo Bendrovės valdymo ir Bendrovės nemokumo, todėl bankrotas negali būti pripažintas tyčiniu.

11.8. D. R. šioje byloje ir pareiškėjos, ir apeliantės yra įvardintas trečiuoju asmeniu (ne atsakovu), todėl remiantis CPK nuostatomis prašymas dėl jo teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo iš viso yra negalimas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų.

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo

13. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Juridinių asmenų nemokumo įstatymui, neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šiame straipsnyje išvardytas išimtis.

14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis. ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktas).

15. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „SMD“ bankroto byla iškelta galiojant ĮBĮ, ginčas dėl šio bankroto pripažinimo tyčiniu spręstinas pagal iki JANĮ įsigaliojimo galiojusio ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis).

Dėl tyčinio bankroto

16. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

17. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

18. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytus požymius bei 3 dalies 2 punkte nustatytą prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą nurodytų teisės normų taikymo aspektu.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

19. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

20. Viena iš tokių pareigų nustatyta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje – jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

21. Įstatyme nustatytą įmonės vadovo, kuris geriausiai žino įmonės finansinę būklę ir veiklos perspektyvas, pareigą inicijuoti bankroto procesą lemia bankroto instituto paskirtis ir tikslas – įmonei tapus nemokiai, per įmanomai trumpiausią laiką pradėti bankroto procesą, kad būtų sustabdytas kreditorių skaičiaus, jų skolų didėjimas ir kiek įmanoma sumažinti kreditorių ir pačios įmonės turtiniai praradimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-415-219/2016 20 punktą).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018 27 punktas).

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. R., būdamas Bendrovės vadovu ir vieninteliu akcininku, 2017 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo Bendrovei. Nuo 2017 m. lapkričio 28 d. Bendrovės vienintele akcininke įregistruota Estijos bendrovė Mainpoint OU, tačiau D. R. toliau ėjo Bendrovės vadovo pareigas. Vienintelės akcininkės sprendimu 2018 m birželio 18 d. D. R. atšauktas iš Bendrovės vadovo pareigų. Kadangi tuo metu jis turėjo laikiną nedarbingumą, iš pareigų jis buvo atleistas 2018 rugpjūčio 27 d., pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui. Nuo 2018 m. liepos 3 d. pagal darbo sutartį Bendrovės direktoriumi iki bankroto bylos iškėlimo dirbo G. J., nors akcininkės sprendimas dėl šio asmens paskyrimo Bendrovės vadovu Juridinių asmenų registro tvarkytojui nebuvo pateiktas, administratoriui toks dokumentas taip pat nebuvo perduotas.

24. Minėtas pareiškimas dėl Bendrovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo 2017 m. gruodžio 1 d. buvo atsiimtas ir teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartimi paliktas nenagrinėtas. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi Bendrovei iškelta bankroto byla. Nemokumo administratoriaus teigimu, Bendrovė jau 2017 m. rugsėjo 30 d. buvo nemoki, todėl jos tuometinis vadovas D. R. pažeidė įstatyme nustatytą pareigą laiku inicijuoti bankroto bylą.

25. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas konstatuojamas, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję.

26. Bendrovės 2017 m. rugsėjo 30 d. balanse įrašyta viso turto vertė – 657 222,54 Eur. Pareiškime dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo nurodyta, kad Bendrovė turi 88 965 Eur pradelstų mokėjimų kreditoriams. Nemokumo administratorius iš Bendrovės dokumentų nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 30 d. Bendrovė iš viso turėjo 287 651,22 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams.

27. Trečiasis asmuo D. R. laikosi pozicijos, kad nemokumo administratorius į 2017 m. rugsėjo 30 d. Bendrovės pradelstų įsipareigojimų sumą nepagrįstai įtraukė 119 511,79 Eur skolą kreditorei UAB „Gora“ ir 38 876,81 Eur skolą kreditorei UAB „INNO system“. D. R. 2020 m. kovo 3 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad tarp UAB „SMD“ ir UAB „Gora“ buvo kilęs ginčas, o Klaipėdos apygardos teismo sprendimas už akių dėl UAB „Gora“ skolos priteisimo priimtas tik 2018 m. spalio 12 d., kai D. R. jau nebėjo Bendrovės vadovo pareigų. Tai, kad Bendrovė 2017 m. rugsėjo 30 d. neturėjo nurodytos prievolės kreditorei UAB „INNO system“, patvirtina Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 29 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-4377-1032/2018, kuriuo buvo pripažinta UAB „SMD“ teisė į mokėjimo sulaikymą pagal atsakovės UAB „Inno System“ pateiktą 2017 m. balandžio 25 d. Atliktų darbų aktą Nr. 1 ir 2017 m. balandžio 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą INNO Nr. 61838, kol bus visiškai pašalinti rangos darbų metu nustatyti defektai, bet ne trumpiau kaip iki 2018 m. rugsėjo 15 d. Taigi, atėmus šias skolas, likusi pradelstų reikalavimų suma 2017 m. rugsėjo 30 d. sudaro 129 262,62 Eur (287 651,22 Eur - 119 511,79 Eur - 38 876,81 Eur).

28. Bendrovės nemokumo administratorius nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 30 d. balanse įrašyto turto reali vertė buvo ne 657 222,54 Eur, o 360 007 Eur. Tačiau ir tokiu atveju, laikant, kad tuo metu pradelstų reikalavimų suma buvo tik 129 262,62 Eur, ši suma neviršijo administratoriaus nurodytos realios turto vertės pusės sumos (180 003,50 Eur).

29. Taip pat administratorius nurodė, kad pagal 2017 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis Bendrovės turto vertė 635 565 Eur, tačiau reali šio turto vertė daugiausiai buvo 254 304 Eur, o pradelstos skolos tuo metu sudarė mažiausiai 340 696 Eur. Iš administratoriaus pažymos matyti, kad į pradelstų įsipareigojimų sumą buvo įtrauktos ir tos pačios skolos kreditorėms UAB „Gora“ bei UAB „INNO system“, kurias atėmus dėl jau minėtų priežasčių (žr. šios nutarties 27 punktą), tokiu atveju likusi pradelstų reikalavimų suma 2017 m. gruodžio 31 d. sudaro 182 307,40 (340 696 Eur - 119 511,79 Eur - 38 876,81 Eur). Ši suma neviršija pusės į 2017 m. gruodžio 31 d. balansą įrašytos turto vertės (317 782,50), tačiau viršija pusę administratoriaus nurodytos realios turto vertės sumos (127 152 Eur).

30. Trečiasis asmuo D. R. byloje pateiktuose 2020 m. vasario 4 d. ir kovo 3 d. rašytiniuose paaiškinimuose, be kita ko, išdėstė savo argumentus, kodėl į Bendrovės 2017 m. rugsėjo 30 d. balansą buvo įrašytas atitinkamas turtas, kurio pagrįstumą administratorius ginčijo (dėl programinės įrangos, atsargų, per vienus metus gautinų sumų ir kt.). Iš administratoriaus pažymų matyti, kad jis ginčijo to paties turto pagrįstumą tiek pagal 2017 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis, tiek pagal 2017 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, todėl D. R. argumentai vertintini ir sprendžiant dėl pastarojo balanso duomenų teisingumo.

31. Administratorius nurodė, kad į Bendrovės 2017 m. gruodžio 31 d. balansą įtraukto ilgalaikio nematerialaus turto – programinės įrangos už 22 407 Eur realizavimas nėra galimas dėl licencijavimo. Be to, programinė įranga sukurta ir adaptuota Bendrovei, todėl jos panaudojimas kitais tikslais abejotinas. Nors administratorius nurodė, kad jam programinė įranga apskritai nebuvo perduota, nurodant, kad prisijungimo duomenų prie serverio nėra išlikę, tačiau byloje yra pateikti dokumentai, kurie patvirtina, kad Bendrovė buvo įsigijusi programinę įrangą. Nei administratorius, nei apeliantė nepateikė argumentų, kurie leistų spręsti, kad programinė įranga buvo netinkamai apskaitoma Bendrovės apskaitoje, jos buhalterinė vertė nepagrįstai įtraukta į balansą ir pan.

32. Vadovaujantis teismų praktikoje suformuluota taisykle, įmonės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-505-186/2015; 2018 m sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-391-381/2018). Administratorius sumažino Bendrovės turtą pagal lizingo sutartį įsigyto traktoriaus 16 866,76 Eur dalimi, tačiau nepaneigė D. R. argumento, kad dalis skolos už šį turtą (apie 6 000 Eur) jau buvo išmokėta, todėl įsipareigojimų suma turėtų būti atitinkamai sumažinta.

33. Likusį į Bendrovės 2017 m. gruodžio 31 d. balansą įtrauktą turtą, kurio realią vertę ginčijo administratorius, sudaro debitorių įsiskolinimai (dalis įrašyta prie atsargų kaip sumokėti avansai, dalis – kaip per vienus metus gautinos sumos). UAB „Kongera“ 92 561 Eur skolą administratorius nelaikė realiu Bendrovės turtu, nes šiai skolininkei 2018 m. sausio 17 d. iškelta restruktūrizavimo byla. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad UAB „Kongera“ restruktūrizavimo byloje buvo patvirtintas UAB „SMD“ finansinis reikalavimas. Tačiau dėl šios debitorės skolos D. R. jokių paaiškinimų nepateikė, kaip ir dėl UAB „Elduva“ 140 221 Eur skolos, su kuria Bendrovė bylinėjosi, nors administratorius neturi duomenų, kas sudaro šios skolos likutį. Administratorius nurodė, kad neturi dokumentų, kurie pagrįstų ir UAB „Gora“ 45 169 Eur skolą Bendrovei, tačiau su šia debitore, kaip jau minėta, vyko teisminiai ginčai dėl šalių viena kitai pareikštų priešpriešinių reikalavimų. Dėl UAB „Vakarų megrame“ 12 886 Eur skolos administratorius nurodė, kad ši įmonė yra patvirtinta kreditore Bendrovės bankroto byloje, todėl skolos likutis neteisingas. D. R. pateikė Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą, kuriuo atmestas UAB „Vakarų megrame“ ieškinys Bendrovei dėl 7 468,04 Eur skolos priteisimo, tačiau nepateikė jokių paaiškinimų, kokiu pagrindu į balansą įtraukta šios įmonės skola Bendrovei. Dėl Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos viltis“ 19 574 Eur skolos Bendrovei administratorius nustatė, kad skolininkė nėra apskaičiusi sąskaitos 14 953,57 Eur sumai, yra įskaičiusi 2 336,63 Eur netesybų bei sumažinusi darbų kainą 2 283,55 Eur suma (neatlikti darbai), sąskaita nepasirašyta, prie jos nėra pridėta darbų priėmimo–perdavimo aktų, todėl administratoriaus manymu, Bendrovė realiai nedisponavo šiuo debitorės įsiskolinimu ir neteisingai jį apskaitė. D. R. nurodė, kad šiai užsakovei buvo nusiųsti darbų priėmimo–perdavimo aktai ir PVM sąskaitos faktūros už atliktus darbus, tačiau užsakovė elgėsi nesąžiningai ir vengė apmokėti sąskaitas.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad byloje įrodyta, jog D. R. vadovavimo laikotarpiu Bendrovė buvo akivaizdžiai nemoki. Nors į Bendrovės 2017 m. gruodžio 31 d. balansą įtraukto tam tikro turto dalies reali vertė kelia pagrįstų abejonių, to nepakanka, kad šiuo atveju būtų galima konstatuoti, jog D. R. kaip Bendrovės vadovas tuo momentu, t. y. 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo aiškiai suvokti, kad nėra jokių galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto.

35. Apeliantė remiasi Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartimi, kuria Bendrovei iškelta bankroto byla. Toje nutartyje teismas, įvertinęs 2017 m. balanso duomenis, konstatavo Bendrovės nemokumą. Apeliantė remiasi šia aplinkybe kaip prejudiciniu faktu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Šis argumentas atmestinas, nes teismui sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokumo momento nustatymas nebuvo bylos įrodinėjimo dalykas. Todėl minėta teismo nutartis neturi prejudicinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

36. Kadangi D. R. Bendrovės vadovo pareigas faktiškai ėjo iki 2018 m. birželio 18 d., aplinkybės dėl vėliau pablogėjusios Bendrovės finansinės būklės neturi įtakos vertinant jo kaltę dėl Bendrovės privedimo prie bankroto.

37. Apeliantė taip pat nurodo, kad Bendrovės akcijos buvo perleistos fiktyviai, Bendrovės vadovu neaiškiomis aplinkybėmis paskirtas G. J., kuris įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, ir kuris pasisavino pinigus iš Bendrovės kasos. Apeliantės teigimu, tokiu būdu buvo sukurta schema, siekiant D. R. išvengti atsakomybės ir kreditorių reikalavimo patenkinimo. Anot apeliantės, tai, kad D. R. po akcijų pardavimo iš savo asmeninių lėšų mokėjo darbo užmokestį, Darbo ginčų komisijos priteistą sumą, avansus, rodo ne siekį išsaugoti įmonę, o tai, kad jis laikė save įmonės savininku, atitinkamai – akcijų perleidimo fiktyvumą. Tačiau pažymėtina, kad šis sandoris nebuvo ginčijamas ir pripažintas negaliojančiu, apeliantės teiginys, jog G. J. pasisavino Bendrovės pinigus, kas rodo, kad jis realiai dalyvavo Bendrovės valdyme ir turėjo galimybę gauti (galimai neteisėtai) Bendrovės pinigus, t. y. nebuvo fiktyvus vadovas.

38. Paminėti argumentai nepaneigia teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas Bendrovės valdymo organo pareigų pažeidimas, kuris sudarytų pagrindą Bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Bendrovės vadovo asmeninių lėšų panaudojimas atsiskaitant su kreditoriais savaime nėra neteisėtas veiksmas, Bendrovės finansinė būklė dėl to nepablogėjo.

39. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 dalyje įtvirtintą požymį.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 3 dalies 2 punkto taikymo

40. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

41. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

42. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma turi tam tikras sąlygas – turi būti ne tik pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, bet ir apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, išieškojimo pirmenybė sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams ir taip padaryta žinant, kad kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti išieškojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).

43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2013 m. birželio 4 d. Bendrovė ir AB Šiaulių bankas sudarė Kredito linijos sutartį (pakeista vėlesniais susitarimais, toliau – Sutartis Nr. 1), pagal kurią Bendrovei buvo suteikta maksimali kredito limito suma – 110 000 Eur; galutinis kredito grąžinimo terminas – 2019 m. kovo 29 d. Ši sutartis nutraukta 2017 m. lapkričio 15 d. šalių sudarytu susitarimu, kuriame nurodyta, kad, Bendrovei pateikus pranešimą dėl ketinimo kelti restruktūrizavimo bylą, bankas pasinaudojo sutartyje numatyta teise tokiu atveju neišmokėti kredito ar jo išmokėjimą nutraukti. 2014 m. spalio 6 d. Bendrovė ir AB Šiaulių bankas sudarė Kredito su portfeline garantija sutartį (pakeista vėlesniais susitarimais, toliau – Sutartis Nr. 2), pagal kurią Bendrovei suteikto kredito suma – 35 000 Eur; galutinis kredito grąžinimo terminas – 2017 m. spalio 6 d. Taip pat nustatyta, kad Bendrovė ir AB Šiaulių bankas 2017 m. spalio 5 d. sudarė kitą Kredito su portfeline garantija sutartį (Sutartis Nr. 3), kuri buvo nutraukta 2017 m. spalio 11 d. sudarytu susitarimu, tačiau byloje nėra ginčo, kad kreditas pagal šią sutartį Bendrovei nebuvo išmokėtas ir jokie mokėjimai bankui pagal šią sutartį nebuvo vykdomi.

44. Byloje pateiktas Bendrovės banko sąskaitos AB Šiaulių banke išrašas patvirtina, kad 2017 m. spalio 3 d. į Bendrovės sąskaitą gautas 93 382,85 Eur mokėjimas iš Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijos. 2017 m. spalio 4 d. iš šios sąskaitos buvo atlikti du mokėjimai: 70 670 Eur suma pervesta į Sutartyje Nr. 1 nurodytą kredito sąskaitą, 22 708,84 suma pervesta į Sutartyje Nr. 2 nurodytą kredito sąskaitą. Kitas byloje pateiktas Bendrovės banko sąskaitos AB Šiaulių banke išrašas patvirtina, kad 2017 m. lapkričio 7 d. į Bendrovės sąskaitą gautas 154 607,25 Eur mokėjimas iš Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijos ir tą pačią dieną 79 240,26 Eur suma buvo pervesta į Sutartyje Nr. 1 nurodytą kredito sąskaitą.

45. Trečiasis asmuo D. R. atsiliepime paaiškino, kad Bendrovės gaunamos piniginės lėšos buvo pervedamos į kredito sąskaitas tam, kad bankas neskaičiuotų palūkanų, o kreditas buvo naudojamas prireikus atlikti mokėjimus. Pasak buvusio vadovo, taip buvo daroma nuolat ir tai patvirtina Bendrovės banko sąskaitos išrašai. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rodo vadovo siekį nedidinti Bendrovės turimų įsiskolinimų, o ne sąmoningą jo tikslą apriboti kitų kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į Bendrovės turtą. Apeliantės argumentas, kad atlikus minėtus pavedimus Bendrovės padėtis pablogėjo, stokoja pagrįstumo. Nors tuo metu Bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, byloje neįrodyta, kad atliekant minėtus pavedimus į kredito sąskaitas Bendrovė buvo nemoki. Aplinkybę, kad Bendrovei laikant pinigines lėšas Sutarties Nr. 1 kredito sąskaitoje po pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos pateikimo bankas pasinaudojo šioje sutartyje numatyta savo teise nebeišduoti kredito, patvirtina šalių susitarimas dėl šios sutarties nutraukimo. Kreditas pagal Sutartį Nr. 2 buvo grąžintas suėjus šioje sutartyje nustatytam kredito grąžinimo terminui, todėl Bendrovė toliau nebegalėjo skolintis pagal šią sutartį.

46. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinio bankroto požymio pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Taip pat šiuo atveju negalima vadovautis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto prezumpcija dėl tyčinio bankroto, nes byloje neįrodytas Bendrovės vadovo pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimas ir nenustatyta, kad tuo metu Bendrovės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Nemokumo administratorius nustatė, kad Bendrovė turi pradelstų darbo užmokesčio mokėjimų nuo 2018 m. balandžio mėn., tačiau D. R. byloje pateikė duomenis, kad tuo metu kol jis dar ėjo Bendrovės vadovo pareigas mokėjimai darbuotojams buvo atliekami iš jo asmeninių lėšų.

Dėl prašymo apriboti teisę eiti valdymo organo pareigas

47. Byloje buvo prašoma taikyti buvusiam Bendrovės vadovui D. R. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją – apriboti jo teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Šis apribojimas gali būti taikomas, jeigu asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

48. Nagrinėjamu atveju tokių pažeidimų nenustatyta, todėl teismas pagrįstai atmetė šį prašymą.

Dėl bylos baigties

49. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir išnagrinėjęs šalių argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčo klausimą, atsisakydamas pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose nustatytus požymius bei 3 dalies 2 punkte nustatytą prezumpciją. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Trečiasis asmuo D. R. atsiliepime prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė, todėl šis prašymas netenkinamas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.