Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. spalio 20 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNAV-7692 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš V. B., vykdant užsienio valstybės prašymą“ (toliau – ir Raštas) (b. l. 6–11). Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijame Rašte nurodyta, jog VMI 2015 m. rugsėjo 9 d. gavo Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės (toliau – ir VFR tarnyba) prašymą išieškoti iš pareiškėjo 84 179, 08 Eur akcizų mokesčio ir su juo susijusių sumų (toliau – Prašymas). Pareiškėjui buvo nurodyta, kad jeigu per 30 dienų nuo Rašto gavimo dienos pareiškėjas neįvykdys mokestinės prievolės, ji bus išieškota iš pareiškėjo kredito įstaigų sąskaitose esančių lėšų. Pareiškėjas darė išvadą, kad jo tariama mokėtina suma kildinama iš įvykio, susijusio su pareiškėjo buvusiu darbu. Prašyme nurodoma, kad pareiškėjas nesumokėjo tabako akcizo mokesčių už įvykį, įvykusį 2009 m. birželio 18 d. Pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Viename iš eilinių reisų, 2009 m. birželio 18 d. vežant maisto produktus iš Lietuvos į Airiją, Kylyje, muitinės patikros poste, buvo patikrintas pareiškėjo vairuojamas krovininis automobilis ir paaiškėjo, kad maisto produktų pakuotėse buvo paslėptos kontrabandinės cigaretės. Apie tai pareiškėjas nežinojo (jos buvo labai profesionaliai paslėptos, todėl net kraunant pakuotes į krovininį automobilį nekilo jokio įtarimo, kad pakuotėse gali būti kažkas daugiau negu oficialiai vežami maisto produktai). Pareiškėją tą pačią dieną apklausė Vokietijos policijos pareigūnai, vėliau jis buvo paleistas, pažadėta, kad bus informuotas apie tolimesnę eigą. Pareiškėjas po šio įvykio kurį laiką dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau apie 2009 m. birželio 18 d. įvykį daugiau nieko nežinojo. Taigi, daugiau kaip 6 m. iki skundžiamo Rašto gavimo negavo jokios informacijos, todėl nesuprantama, kodėl pareiškėjas, kurio pagrindinės darbo funkcijos buvo prekių pervežimas iš vienos vietos į kitą, VFR tarnybos nuomone, turi sumokėti akcizą už nelegaliai krovinyje paslėptas cigaretes, nors nei vežti maisto produktai, nei tuo labiau cigaretės nebuvo pareiškėjo nuosavybė, o apie nelegaliai paslėptas cigaretes pareiškėjas nieko nežinojo ir negalėjo žinoti. Pareiškėjo nuomone, Vokietijos kompetentinga institucija, neatliko jokių veiksmų, kad pareiškėjui, kaip tariamam akcizo mokėtojui, būtų tinkamai pranešta apie jo atžvilgiu pradėtas vykdyti ir / ar vykdomas, apskaičiuojant mokėtinus mokesčius, apie priimtus procesinius sprendimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo įteiktas joks dokumentas, leidžiantis išieškojimo vykdymą Vokietijoje, kurio pagrindu pareiškėjas galėtų numanyti, kad iš jo bus vykdomas išieškojimas, dėl to pareiškėjui nesuteikta galimybė pasinaudoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teise į teisingą klausimo dėl teisių ir pareigų nagrinėjimą ir 13 straipsnyje įtvirtinta teise ginti savo pažeistas teises, reiškiant pretenzijas / ginčijant pradėtas ir / ar vykdomas procedūras, priimtus procesinius sprendimus prašančioje valstybėje.Pasak pareiškėjo, ginčijamas Raštas yra nepagrįstas, nes jame nenurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios jame išvardytų teisės normų taikymą. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Raštas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų pagrįstumo, teisėtumo, aiškumo reikalavimų, nes jame nenurodytos jokios faktinės aplinkybės, įpareigojimas sumokėti atitinkamo dydžio akcizo mokestį yra visiškai nemotyvuotas, neaišku, kokiu pagrindu kildinamas reikalavimas, kaip jis yra apskaičiuotas bei panašios aplinkybės. Be to, skundžiamas Raštas, pareiškėjo nuomone, neatitinka gero valdymo principo. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis su medžiaga, kurios pagrindu priimtas Raštas, buvo supažindintas tik po jo priėmimo, t. y. prieš priimant Raštą pareiškėjui nesuteikta teisė būti išklausytam, neleista pateikti paaiškinimus bei apsiginti nuo pat mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros pradžios. Pasak pareiškėjo, nėra aišku, ar Prašymas apskritai buvo surašytas dėl pareiškėjo: nors Prašyme teisingai nurodyti pareiškėjo vardas ir pavardė, tačiau gyvenamosios vietos adresas neatitinka tikrosios gyvenamosios vietos adreso (pareiškėjo registruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), o Prašyme nurodytas adresas – (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas pastebėjo, kad Prašyme nurodyta, jog data, nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas, yra 2011 m. gegužės 31 d., todėl senaties terminas baigiasi 2017 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjo nuomone, Vokietijos kompetentinga institucija, kreipdamasi į kompetentingą Lietuvos Respublikos instituciją dėl akcizo mokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimo, privalėjo pateikti tokius dokumentus (informaciją), iš kurių būtų galima aiškiai nustatyti, ar nėra suėjęs 5 m. senaties terminas (Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau pareiškėjui nebuvo pateikti jokie dokumentai (pavyzdžiui, Vokietijos kompetentingos institucijos sprendimo dėl akcizo mokesčio išieškojimo kopija), kurių pagrindu būtų galima aiškiai nustatyti, ar Prašyme nurodytos leidimo vykdyti išieškojimą ir senaties termino datos yra teisingos.Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nurodė, kad VMI, tenkindama Prašymą, visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo socialinę ir ekonominę padėtį, o pareiškėjas neturėjo galimybės pats pranešti VMI apie tokią savo padėtį, nes su medžiaga, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Raštas, pareiškėjas buvo supažindintas tik po jo priėmimo. Tenkinant Prašymą visiškai neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas nepajėgs sumokėti tokios sumos ir kad ji traktuotina kaip beviltiška. Šiuo metu pareiškėjo darbo užmokestis (neatskaičiavus mokesčių) siekia apie 500 Eur per mėnesį, o šeimoje auga 3 vaikai. Be to, pareiškėjas daugiau neturi jokio kito turto, kuriuo galėtų padengti reikalavimą. Akivaizdu, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra sudėtinga, o padengti 84 179, 08 Eur reikalavimą jis neturi jokių galimybių, taigi, VMI turėjo taikyti MAĮ 113 straipsnį ir pripažinti mokestinę prievolę beviltiška.Atsakovas VMI prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–32).Atsakovas paaiškino, kad Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administratorių (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos, išieškant mokestines nepriemokas, nagrinėjami ir vykdomi pagal Įstatyme nustatytą tvarką. VMI 2015 m. rugsėjo 29 d. gautas VFR tarnybos Prašymas kartu su 2015 m. rugsėjo 28 d. suvienodintu dokumentu, kuriame leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, išieškoti iš V. B. 84 639,08 Eur (tabako akcizų) mokesčio ir su juo susijusių sumų skolą. Prašymas pateiktas vadovaujantis 2010 m. kovo 16 d. Tarybos Direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusios su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva 2010/24/ES) bei 2011 m. lapkričio 18 d. Komisijos įgyvendinimo Reglamentu, kuriame nustatomos išsamios taisyklės, susijusios su tam tikromis Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, nuostatomis Nr. 1189/2011 (toliau – ir Reglamentas). Būtent šių dokumentų gavimas, pasak VMI, yra pagrindas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo. Remiantis Įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, todėl VMI turi pradėti išieškojimo veiksmus iš pareiškėjo. VMI ginčijamu Raštu tik informavo pareiškėją apie gautą Prašymą ir pranešė, kad per 30 dienų nuo Rašto gavimo dienos nesumokėjus mokestinės nepriemokos, ji bus išieškoma iš pareiškėjo banko sąskaitose esančių lėšų. Pareiškėjas informuotas, kad VFR tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta, vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymais, pateikiant skundą Vokietijos Federacinės Respublikos įstaigai. Kaip priedai buvo pateiktas VFR tarnybos Prašymo bei suvienodinto dokumento kopijos. VMI nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog nėra aišku, ar VFR tarnybos Prašymas surašytas dėl jo, yra nepagrįstas. Pareiškėjas nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu: (duomenys neskelbtini), todėl VMI nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Raštas neatitinka individualiam aktui keliamų pagrįstumo, teisėtumo, aiškumo reikalavimų, nes jame nurodyta, kam jis adresuotas, nurodoma pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta, kokiu klausimu jis siunčiamas, kokių veiksmų bus imamasi ateityje, pateikiama papildoma informacija dėl Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos sprendimo ginčijimo ir siunčiamo sprendimo apskundimo tvarka, pateikiamos Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos išduotų dokumentų popierinės kopijos. Be to, VMI nėra pradėjusi Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytos mokesčio skolos išieškojimo, o ginčijamas VMI Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.VMI nuomone, taip pat nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą Vokietijos kompetentinga institucija, kreipdamasi į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją, privalėjo pateikti dokumentus (informaciją), iš kurios būtų galima aiškiai nustatyti, ar nėra suėjęs 5 m. senaties terminas. Suvienodintame dokumente nurodyta, kad išieškojimo vykdymas leidžiamas nuo 2011 m. gegužės 31 d., pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pirminis dokumentas, kurio pagrindu apskaičiuoti mokesčiai, buvo ginčytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje nuo reikalavimo nustatymo datos iki Suvienodinto dokumento pateikimo, nėra suėjęs 5 m. senaties terminas nuo datos, kada leidžiamas išieškojimo vykdymas, t. y. 2011 m. gegužės 31 d., todėl VMI neturėjo teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą.VMI paaiškino, kad mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą gali būti pripažinta beviltiška, kai netikslinga ją išieškoti dėl sunkios fizinio asmens padėties. Mokesčių mokėtojų mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiška, jos revizavimo bei apskaitos tvarką nustato VMI viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakyme Nr. VA-92 patvirtintos Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo bei apskaitos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Sunkią asmens ekonominę (socialinę) padėtį liudijančios aplinkybės turi būti patvirtintos kompetentingų institucijų išduotais dokumentais, patvirtinančiais, jog fizinis asmuo yra sulaukęs pensinio amžiaus, yra neįgalusis (kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme), jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą. Vien tik asmens priklausymas išvardytoms socialinės padėties asmenų grupėms negali būti pagrindu pripažinti jo mokestinę nepriemoką beviltiška; būtina įvertinti ir tokio asmens ekonominę padėtį, t. y. surinkti duomenis apie asmens ir jo šeimos gaunamas pajamas bei turimą turtą, nustatyti, ar asmuo (jo šeima) turi pajamų (ar turto), iš kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, galėtų būti išieškota mokestinė nepriemoka. Pagal Taisyklių 11.1 punktą asmens, jo sutuoktinio ir kitų šeimos narių mėnesio pajamos (jų sumos vidurkis per mėnesį einamaisiais metais arba per paskutinius 6 mėn., atskaičiavus išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas), skaičiuojant vienam šeimos nariui, neviršija 80 proc. minimalios mėnesinės algos dydžio. Pareiškėjas mokesčių administratoriui nėra pateikęs prašymo ir privalomų pateikti dokumentų dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, todėl pareiškėjo argumentas dėl prašomos išieškoti sumos pripažinimo beviltiška, pasak VMI, yra nepagrįstas.VMI nurodė, kad pareiškėjas, gavęs Raštą, galėjo įgyvendinti savo teisę skųsti Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytos mokesčio skolos išieškojimą, pateikdamas skundą kompetentingai Vokietijos įstaigai. Pagal Įstatymo 12 straipsnį Lietuvos Respublikos institucija sustabdyti arba nutraukti išieškojimą gali tik gavusi prašančiosios institucijos pranešimą apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais. Taigi, net jeigu skundžiamas Raštas ir būtų panaikintas, VMI vis tiek privalėtų pradėti vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytais pagrindais. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad yra pasinaudojęs savo teise skųsti Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytos mokesčio skolos išieškojimą, pateikdamas skundą kompetentingai Vokietijos kompetentingai įstaigai. Su skundu pateikti dokumentai nepaneigia VFR tarnybos Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytų aplinkybių.VMI pažymėjo, kad VMI viršininkas 2015 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. VMI nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas šį sprendimą skundė įstatymų nustatyta tvarka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 71–78).Pirmosios instancijos teismas, aptaręs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad ginčijamas Raštas yra administracinis aktas, skųstinas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (jame tai yra nurodyta), šio Rašto antroje pastraipoje yra aiškiai nurodomas įpareigojimas pareiškėjui geruoju įvykdyti mokestinę prievolę per nurodytą terminą, taip pat išaiškinamos tokio įpareigojimo nevykdymo pasekmės.Teismas nurodė, kad pareiškėjo abejonės dėl mokestinės prievolės, kilusios Vokietijos Federacinėje Respublikoje, turinio nėra šio administracinio ginčo dalyku, nes Rašte paaiškinta, jog Vokietijos Federacinės Respublikos tarnybos prašoma išieškoti skola gali būti užginčyta, vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymais, pateikiant skundą kompetentingai Vokietijos Federacinės Respublikos įstaigai. Pareiškėjo argumentai, kad Raštas nėra aiškus, kad jo gyvenamosios vietos adresas nurodytas netiksliai, kad pareiškėjas su medžiaga, kurios pagrindu priimtas Raštas, buvo supažindintas tik po jo priėmimo, t. y. prieš jį priimant pareiškėjui nesuteikta teisė būti išklausytam, neleista pateikti paaiškinimus bei apsiginti nuo pat mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros pradžios, nėra tokio pobūdžio, kurie įgalintų teismą panaikinti skundžiamą administracinį aktą. Teismo vertinimu, skundžiamas Raštas yra visiškai aiškus, be to, pareiškėjas nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 56), todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Raštas neatitinka individualiam aktui keliamų pagrįstumo, teisėtumo, aiškumo reikalavimų. Teismas konstatavo, kad Raštas nustato pareiškėjo pareigą mokestinę prievolę, kuri nustatyta Vokietijoje, įvykdyti geruoju, todėl kaip teisiškai bereikšmius vertino pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas su medžiaga, kurios pagrindu priimtas Raštas, buvo supažindintas tik po jo priėmimo, t. y. prieš priimant Raštą pareiškėjui nesuteikta teisė būti išklausytam, neleista pateikti paaiškinimus bei apsiginti nuo pat mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros pradžios. Teismas sprendė, kad taip pat nepagrįstas yra pareiškėjo argumentas, jog pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą Vokietijos kompetentinga institucija, kreipdamasi į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją, privalėjo pateikti dokumentus (informaciją), iš kurios būtų galima aiškiai nustatyti, ar nėra suėjęs 5 m. senaties terminas. Suvienodintame dokumente nurodyta, kad išieškojimo vykdymas leidžiamas nuo 2011 m. gegužės 31 d., pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pirminis dokumentas, kurio pagrindu apskaičiuoti mokesčiai, buvo ginčytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje.Be to, teismas ex officio (pagal pareigas) įvertino ir VMI 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, padarydamas išvadą, kad šis sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, taip pat teisės aktų normomis, jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis yra nepajėgus sumokėti nurodytą sumą, teismas paaiškino pareiškėjui, kad šio prašymo mokesčių administratorius nesprendė ir, kad pareiškėjas su tokiu prašymu gali kreiptis į mokesčių administratorių.

III.

Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 84–89).Pareiškėjas savo poziciją apeliaciniame skunde grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovas VMI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 93–96).VMI savo poziciją atsiliepime grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą. VMI papildomai pastebi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimas Milan Kyrian byloje, C-233/08). Ši pozicija, pasak VMI, atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (administracinė byla Nr. A14-398/2007 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

26. Šioje byloje kilo ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai išieškoma mokestinė nepriemoka pagal užsienio valstybės prašymą.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

28. Iš apeliacinio skundo seka, kad, apelianto nuomone, iš jo mokesčiai negali būti išieškomi, nes jis nieko nežinojo apie paslėptas cigaretes krovinyje, Vokietijos kompetentinga institucija jo neinformavo apie priimtus sprendimus dėl mokesčių išieškojimo, buvo pažeistos jo teisės pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad šie argumentai galėtų būti reikšmingi pareiškėjui Vokietijos Respublikoje ginčijant sprendimus išieškoti iš jo mokestinę nepriemoką pagal tos valstybės įstatymus, bet jokie įstatymai nenumato, kad dėl apelianto paminėtų aplinkybių gali būti mokesčiai neišieškomi Lietuvos Respublikoje, gavus atitinkamos valstybės prašymą.

29. Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administratorių (kompetentingų institucijų) prašymai dėl pagalbos išieškant mokestinės nepriemokas nagrinėjami ir vykdomi Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančios institucijos naudai gavusi prašančios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas įrodė, kad tokie dokumentai yra (b. l. 33–48).

30. Be to, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad ginčus dėl prašančios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Apeliantas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi į Vokietijos Respublikos kompetentingą instituciją dėl prašančios valstybės prašymo vykdyti reikalavimą ir/arba imtis prevencinių priemonių bei suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą, pagrįstumo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas (Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendimas Milan Kyrian byloje, C-233/08, 44 p.).

31. Apeliantas nurodo, kad nėra aišku, ar Vokietijos Federacinės Respublikos prašymas apskritai surašytas jo atžvilgiu, nes nors ir teisingai nurodyti jo vardas ir pavardė, tačiau gyvenamosios vietos adresas neatitinka tikrosios Pareiškėjo tikrosios gyvenamosios vietos adreso – jis registruotas (duomenys neskelbtini), o prašyme nurodytas adresas – (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kad ši teismo išvada būtų klaidinga. Todėl nėra abejonių, kad Vokietijos Federacinės Respublikos prašymas surašytas pareiškėjo atžvilgiu.

32. Apeliantas abejoja, ar skundžiamas aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Teismas susipažinęs su šio akto turiniu (b. l. 12) mano, kad jis atitinka individualiam aktui keliamus pagrįstumo, teisėtumo, aiškumo reikalavimus, nes jame nurodyta, kam jis adresuotas, kokiais įstatymais vadovaujamasi, kokiu klausimu jis siunčiamas, kokių veiksmų bus imamasi ateityje, pateikiama papildoma informacija dėl Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos sprendimo ginčijimo ir siunčiamo rašto apskundimo tvarka, pridedamos Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos išduotų dokumentų popierinės kopijos.

33. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti pagalbą (išskyrus keitimąsi informacija be išankstinio prašymo), jeigu pagalbos prašoma dėl daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimų, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos. Apeliantas teigia, kad Vokietijos Respublikos kompetentinga institucija, kreipdamasi į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją, privalėjo pateikti dokumentus (informaciją), iš kurios būtų galima aiškiai nustatyti, ar nėra suėjęs penkerių metų senaties terminas. Teismas atmeta šį apelianto argumentą. Suvienodintame dokumente nurodyta, kad išieškojimo vykdymas leidžiamas nuo 2011 m. gegužės 31 d., t. y. aukščiau paminėtoje normoje prievolė įvykdyta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad paminėta data nurodyta klaidingai. VMI Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės prašymą išieškoti iš pareiškėjo akcizų mokestį ir su juo susijusias sumas gavo 2015 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 27). Akivaizdu, kad aukščiau paminėtas terminas nepraleistas, o Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentinga institucija visus Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo reikalavimus įvykdė.

34. Apelianto nuomone, mokesčių administratorius vykdydamas prašymą vykdyti reikalavimą privalėjo taikyti MAĮ 113 straipsnį ir pripažinti mokestinę prievolę kaip beviltišką. Teismas atmeta šį apelianto argumentą, kadangi byloje nėra duomenų, kad jis būtų pateikęs mokesčių administratoriui prašymą ir privalomus pateikti dokumentų dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

35. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.