- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-04
- Bylos Nr.
- e2A-874-614/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41955-2017-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- R. I.-P.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų bankroto administratoriaus S. B. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Terra LT-International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų bankroto administratoriaus S. B. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Terra LT-International“, kuriai atstovauja bankroto administratorius S. B., ieškinį atsakovui A. B. dėl atlyginimo, administravimo išlaidų ir palūkanų priteisimo bei žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. I.-P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė: 1) priteisti ieškovui BUAB „Terra LT-International“ iš atsakovo 881,31 Eur žalos atlyginimo ir penkių procentų procesines palūkanas; 2) priteisti ieškovui BUAB „Terra LT-International“ bankroto administratoriui 2 280 Eur atlyginimo, 675,26 Eur administravimo išlaidų ir penkių procentų procesines palūkanas. Ieškovai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartimi iškėlė UAB „Terra LT-International“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė S. B.. Nurodyta nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 13 d. 2017 m. liepos 14 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Anot ieškovų, atsakovas, kaip faktinis įmonės vadovas, nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų: neteikė įmonės finansinių ataskaitų, neinicijavo bankroto bylos iškėlimo įmonei, žinodamas, kad įmonė nevykdo veiklos ir yra nemoki. Ieškovai pažymėjo, kad nors nuo įmonės įregistravimo 2011 m. vasario 3 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. įmonės vadovė buvo R. I., tačiau nuo 2011 m. birželio 14 d. iki 2013 m. kovo 1 d. faktinis ir paskutinis įmonės vadovas buvo atsakovas, kurio vadovavimo laikotarpiu ir susidarė įmonės skolos kreditoriams. Ieškovų nuomone, bylos duomenys nepatvirtina, kad įmonei faktiškai vadovavo akcininkė (S. P.); būtent atsakovui, kaip faktiniam vadovui, turi būti taikoma įstatymuose įtvirtinta įmonės vadovo atsakomybė.
2. Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Anot atsakovo, jis vykdė vadybininko pareigas ir nebuvo įmonės faktinis vadovas – įmonei faktiškai vadovavo akcininkė S. P.. Atsakovas pabrėžė, kad ieškovų nurodoma atsakomybė gali būti taikoma tik formaliems, bet ne faktiniams įmonės vadovams. Kadangi atsakovas nebuvo paskirtas įmonės vadovu, tai ir neturėjo teisės inicijuoti bankroto bylos.
3. Trečiasis asmuo palaikė ieškinio reikalavimus. Anot trečiojo asmens, jai, kaip formaliam įmonės vadovui išėjus atostogų, atsakovas įmonėje ėmė veikti kaip vadovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai atkreipė dėmesį į kasacinio teismo suformuluotas nurodytų Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1, 4 dalių taikymo ir aiškinimo taisykles, kad „pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies norma dėl civilinės atsakomybės turi būti siejama ir taikoma kartu su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, nes civilinė atsakomybė už bankroto bylos neinicijavimą laiku gali kilti tik asmenims, turintiems pareigą (o ne teisę) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Už nepasinaudojimą savo teise gali atsirasti tam tikrų teisinių pasekmių, tokių kaip tam tikrų teisių praradimas ar pan., tačiau negali kilti civilinė atsakomybė. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui“.
6. Teismas sprendė, kad atsakovui (net įrodžius, kad būtent jis, o ne kuris nors kitas asmuo, buvo faktinis įmonės vadovas) negali būti taikoma atsakomybė pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
7.1. Teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi kasacinio teismo suformuluotomis ĮBĮ 8 straipsnio 1, 4 dalių taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, tačiau visiškai nepagrįstai nevertino faktinės aplinkybės, kuri šioje byloje turėjo esminę reikšmę - įmonės vadovą pavaduojančio asmens vadovavimo įmonei trukmė 2 metai, nes formali (de jure) įmonės vadovė buvo vaiko priežiūros atostogose.
7.2. Kasacinio teismo suformuota Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1, 4 dalių taikymo ir aiškinimo praktika yra bendra taisyklė, kuri nustato, jog civilinė atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje gali būti taikoma tik de jure vadovui ir negali būti taikoma de facto vadovui, nes paprastai formalų įmonės vadovą kitas asmuo pavaduoja trumpą laiko tarpą - vadovo atostogų metu, komandiruotės metu, ligos atveju ir pan. Net tuo atveju, kai per trumpą įmonės vadovo pavadavimo laiko tarpą įmonės finansiniai rodikliai pasikeičia tiek, jog įmonė tampa nemoki, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas pakankamas terminas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovaujamai įmonei įvykdymui
7.3. Būdama vaiko priežiūros atostogose formali įmonės vadovė negali turėti pareigos domėtis įmonės finansiniais rodikliais, įmonės mokumu ir dėl to, jai negali kilti civilinė atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą. Tokiu atveju civilinė atsakomybė asmeniui, pavaduojančiam įmonės vadovą, turi kilti visa apimtimi (kaip de jure vadovui) ne tik CK 2.87 straipsnio pagrindu, bet ir savarankiškais pagrindais, įtvirtintais ĮBĮ.
8. Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Teismas, įvertinęs šiuo metu galiojančią kasacinio teismo praktiką, tinkamai ir pagrįstai nurodė, jog nagrinėtinoje byloje nėra svarbu įrodyti, ar atsakovas veikė kaip faktinis įmonės vadovas, ar buvo jos vadovas de facto, kadangi ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis taikytina tik formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui - de jure vadovui.
8.2. Ieškovas, siekdamas taikyti atsakovui, kuris nebuvo formalus įmonės vadovas, atsakomybę pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, to reikalauja visiškai nepagrįstai ir neteisėtai. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies taikymo ribas, pažymėjo, jog tokia teisinė situacija, kai bendrovės vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
10. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
11. Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovui gali būti taikoma atsakomybė pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas už pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą nevykdymą.
12. Byloje nustatyta ir atsakovas neginčija, kad UAB „Terra LT-International“ buvo nemoki jau 2013 metais. Nuo 2011-02-03 iki 2014-04-17 UAB „Terra LT-International“ vadovė buvo trečiasis asmuo R. I., kuri nuo 2011-06-14 buvo motinystės ir vaiko priežiūros atostogose (e. b. l. 15-17, 72-73). UAB „Terra LT-International“ 2012-03-19 įsakymu R. I. nuo 2012-06-15 iki 2013-06-14 išleista vaiko priežiūros atostogų (e. b. l. 76). Minėtą įsakymą pasirašė atsakovas A. B., kaip laikinai einantis direktoriaus pareigas.
13. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
14. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pagal kasacinio teismo praktiką, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tik asmenims, turintiems formalų vadovo statusą, o teismas, spręsdamas tokio pareiškimo priėmimo klausimą ir vertindamas bankroto bylos iškėlimo būtinybę, turi įsitikinti realių vadovo įgaliojimų egzistavimu, t. y. kad pareiškimą pateikiantis asmuo iš tikrųjų yra įmonės vadovas, dėl ko įmonės de facto vadovo tokio pobūdžio pareiškimas teisme nebūtų priimtas. Todėl de facto vadovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos de jure vadovo pareigos pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
15. Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog įmonės vadovė buvo pavaduojama 2 metus, kol buvo vaiko priežiūros atostogose. Pasak apeliantų, būdama vaiko priežiūros atostogose formali įmonės vadovė negali turėti pareigos domėtis įmonės finansiniais rodikliais, įmonės mokumu ir dėl to, jai negali kilti civilinė atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad būtent atsakovas buvo de facto įmonės vadovas trečiojo asmens R. I.-P. motinystės ir vaiko priežiūros atostogų metu. Į bylą pateikti UAB „Terra LT-International“ 2012-03-19 įsakymas ir 2012-12-02 pranešimas, kuriuos pasirašė atsakovas, kaip laikinai einantis direktoriaus pareigas įmonės vadovas, nepatvirtina, kad atsakovas buvo įmonės vadovas ir de facto ir jam kilo pareiga, įmonei esant nemokiai, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad įmonės vadovė motinystės ir vaiko priežiūros atostogose buvo ilgą laiko tarpą, byloje nesant įrodymų apie kito įmonės vadovo paskyrimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas buvo įmonės vadovu de jure. Apeliantai į bylą nepateikė įrodymų apie atsakovo paskyrimą įmonės vadovu, tokių duomenų nėra ir VĮ Registrų centro išraše, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau minėtą kasacinio teismo praktiką, pagrįstai sprendė, kad atsakovui (netgi įrodžius, kad būtent jis, o ne kuris nors kitas asmuo, buvo faktinis įmonės vadovas) negali būti taikoma atsakomybė pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas, nepažeidė proceso normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovų apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą