- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-03
- Bylos Nr.
- 1A-501-491-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-1-00388-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Meidus (pirm.), Jolanta Raščiuvienė, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- A. P.
- Nukentėjusysis
- P. I.
- Advokatai
- Valdas Kersnauskas, Vytautas Kupcikevičius
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl 2014 m. balandžio 18 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam P. I. (P. I.) nusikalstama veika padarytą 87, 17 Lt dydžio turtinę žalą.
Nuosprendžiu A. P. pagal BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš A. P. nukentėjusiajam P. I. priteista 87, 17 Lt turtinei ir 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
R. P. civilinis ieškinys dėl 75, 89 Lt turtinės ir 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 2 d., apie 8.30 val. namo kieme (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., P. I. vieną kartą galva sudavė į veidą, stūmė link namo medinio stulpo, į kurį atsitrenkiant sumušė kairę galvos pusę, taip dėl nosies kaulų lūžimo, galvos smegenų sukrėtimo bei kraujosruvos galvos kairėje nukentėjusiajam P. I. nesunkiai sutrikdydamas sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d., ir jį išteisinti. Nurodo, kad šios nusikalstamos veikos nepadarė, o teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, kadangi teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Tvirtina, kad teismas elgėsi nenuosekliai ir prieštaringai, kadangi dalį P. I. ir R. P. parodymų atmetęs kaip suinteresuotų bylos baigtimi asmenų, kitą dalį šių asmenų parodymų vertino kaip jo kaltę pagrindžiančius įrodymus. Pažymi, jog jis nuosekliai teigė, kad P. I. galva į veidą tyčia nesmogė bei nurodė aplinkybę, patvirtinančią šį jo teiginį, t. y. kad įvykio vietoje buvo rasti nesulaužyti jo akiniai nuo saulės. Pabrėžia, jog išvadą, kad galva tyčia smogė P. I. į veidą, paneigia ir teismo medicinos specialisto išvada, jog jo veide nėra jokių sužalojimų, kas tikrai turėjo būti, jei jis iš tiesų būtų atlikęs veiksmus, už kuriuos yra nuteistas. Apeliantas teigia pripažįstantis, kad netyčia galėjo nesunkiai sutrikdyti P. I. sveikatą, t. y. tuo metu, kada buvo pargriautas ant pilvo ir mušamas, jis kėlė galvą aukštyn ir tokiu būdu trenkė P. I.. Mano, kad būtent tokį tikėtiną P. I. sveikatos sutrikdymo mechanizmą patvirtino kiti bylos duomenys – nukentėjusiojo radimo vieta pagal policijos pareigūnų parodymus, įvykio vietos apžiūros duomenys apie jo batų ir akinių radimo vietą, jo marškinėlių apžiūros duomenys, kai kraujo pėdsakai rasti nugarinėje dalyje, kur kraujas galėjo patekti tik iš P. I. nosies, šiam esant pasilenkus virš jo nugaros. Nuteistasis pažymi, jog negalima apkaltinamojo nuosprendžio grįsti spėjimu, kad terasoje apžiūrint įvykio vietą rastos dėmės yra būtent kraujas, kad tai būtent P. I. kraujas ir kad kraujas negalėjo ten patekti pastarajam einant praustis. Nors niekas negali pasakyti, kokia buvo P. I. judėjimo praustis kryptis terasoje, bet kad kraują P. I. ėjo praustis per terasą, pripažino ir jis pats. Kartu apeliantas pažymi, jog R. P. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi ji nuosekliai siekė, kad jis būtų nuteistas bei kategoriškai tvirtino priešingas aplinkybes, nei buvo nustatytos byloje, t. y. kad įvykio dieną jis vilkėjo ne tuos marškinėlius, ant kurių nugaros buvo rasta kraujo. Be to, P. I. sužalojimo aplinkybių nepatvirtina ir įvykio vietos apžiūros duomenys, kuriuose nėra užfiksuoti kraujo pėdsakai žolėje, kur jis buvo sulaikytas. Mano, jog įvykio vietos apžiūra buvo atlikta neatidžiai, kadangi neapžiūrėta atitinkamomis priemonės bei pirminės apžiūros metu nebuvo rasti nei jo batai, nei marškiniai, o ir pati įvykio vieta buvo pakeista. Pažymi, jog teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad stūmė nukentėjusįjį P. I. link namo medinio stulpo, taip pat nėra pagrįsta, nes nukentėjusiojo ir liudytojos R. P. parodymai apie tokį jo veiksmą prieštarauja elementariai logikai, kadangi anot šių liudytojų, jis tokį veiksmą atliko tuo momentu, kuomet P. I. laikė abi jo rankas suėmęs jas už dilbių savo rankomis – taip stumti kitą asmenį į stulpą, kuomet jis laiko suėmęs abi rankas, tiesiog neįmanoma. Tai tik patvirtina šių liudytojų parodymų nepatikimumą.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d., ir tvirtina, kad nukentėjusiojo tyčia jis nesužalojo – tai jis galėjo padaryti nebent netyčia, kai nukentėjusiojo P. I. ir jo žmonos R. P. buvo pargriautas ant pilvo ir mušamas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis nuteistojo argumentas nėra pagrįstas, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Kartu pažymėtina, jog tam, kad nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas, jis turi būti priimtas remiantis byloje esančiais įrodymais. Įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertina teisėjai (BPK 20 str. 5 d.). Kalbant apie įrodymus neabejotina, kad surašydamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį teismas turi vadovautis BPK 305 str. 1 d. 2 p., pagal kurį tokio nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, bet kuris teismo nuosprendis turi būti konkretus, logiškas, aiškus, teisėtas ir pagrįstas. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje įrodymų turi būti tiek, kiek jų pakanka neabejotinai išvadai apie kaltininko kaltumą ar nekaltumą. Perteklinis įrodymų kiekis daro nuosprendį neaiškų, sukelia rimtų abejonių dėl jo pagrįstumo, o atskirais atvejais – ir dėl jo teisėtumo. Taigi, tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Aprašinėti ir vertinti faktinius duomenis, kurių teismas nelaiko esminiais, nėra būtina. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Iš bylos matyti, kad įvykio metu 2013-06-02 apie 8.30 val. namo kieme (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., P. I. buvo sulaužyti nosies kaulai, padarytas galvos smegenų sukrėtimas bei kraujosruva galvos kairėje, t.y. jam dėl šių sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tai nustatyta specialisto išvada, kurios apeliantas iš esmės ir neginčija. Išvadoje be to nurodyta, kad šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, mažiausiai dviem trauminiais poveikiais (1 t., 128 – 130 b.l.). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas teismo medikas R. L. visiškai patvirtino savo išvadą. Jis teismo posėdyje papildomai paaiškino, jog be nosies kaulų lūžio ir hematomos kairėje galvos pusėje galvos smegenų sutrenkimas galėjo įvykti nuo bet kurio sužalojimo, t.y. nuo bet kurio trauminio poveikio. Specialistas sutiko, kad nosies kaulai nukentėjusiajam galėjo būti sulaužyti smūgiu kakta į nosį, t.y. tokiu būdu, kurį vienodai nuosekliai savo parodymuose nurodė P. I.. Visa tai – objektyvūs duomenys, leidžiantys spręsti apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mastą, laiką ir vietą.
Kartu pažymėtina, jog tiek specialisto išvada, tiek jo paaiškinimas teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme atitinka nukentėjusiojo P. I. bei liudytojos R. P. parodymus dėl nukentėjusiajam padaryto sužalojimo aplinkybių ir kitą bylos medžiagą. O būtent, nukentėjusysis P. I. viso šio baudžiamojo proceso metu iš esmės nuosekliai aiškino jo sužalojimo aplinkybes. Jis tvirtino, kad įvykio dieną jam būnant pas R. P. atėjo A. P., su kuriuo kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis su galva jam suduodamas smūgį sulaužė nosį ir nubloškė į medinę terasos koloną (1 t., 116, 117 b. l.; 2 t., 187 – 188 b. l.). Iš esmės tokias pat aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 119 – 126 b. l.). Liudytoja R. P. parodė, kad įvykio dieną atėjęs A. P. pradėjo konfliktuoti su P. I., galva smogė jam į veidą ir nubloškė į medinę terasos koloną (1 t., 33, 34, 38 b. l.; 2 t., 184 – 187 b. l.). Be to, ką visiškai pagrįstai nuosprendyje nurodė ir apylinkės teismas, byloje esančiame įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys taip pat sutampa su nukentėjusiojo P. I. bei liudytojos R. P. parodymais, kartu paneigdami nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad neva jis nukentėjusįjį galėjo sužaloti pievoje, toliau nuo namo. Iš 2013-06-02 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint įvykio vietą namo terasoje ant grindų ir prie kolonos buvo rastos dėmės, panašios į kraują, kurių išsidėstymas atitinka nukentėjusiojo parodymus apie vietas, kur A. P. jam galva sudavė smūgį į veidą bei nubloškė į medinę terasos koloną (1 t., 10 – 15 b. l.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad namo terasoje rastų į kraują panašių dėmių vieta neatitinka nuteistojo tvirtinimo, kad kraujas iš nukentėjusiojo nosies galėjo lašėti jam einant iš kiemo į namą praustis, nes dėmės buvo rastos ne prie įėjimo į namą, o gerokai toliau nuo įėjimo. Priešingai, ties pačiu įėjimu į namą apžiūrint įvykio vietą nebuvo užfiksuota jokių įtartinų ar tyrimui reikšmingų dėmių. Be to, pagaliau pasak nukentėjusiojo, tuo metu, kai jis ėjo praustis veido, jam kraujas iš nosies jau nebėgo. Šiuos prieštaravimus apylinkės teismas pakankamai aiškiai išdėstė nuosprendyje ir nurodė suprantamus motyvus, kodėl atmetė apelianto versiją apie į kraują panašių dėmių atsiradimą namo terasoje.
Negalima nepaminėti ir to, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai S. Š., D. K., L. B. ir R. J., kurie pagal iškvietimą vyko į įvykio vietą, taip pat patvirtino, kad R. P. ir P. I. tiksliai įvardino su nusikaltimu susijusias vietas, ir būtent namo terasoje ir buvo rastos dėmės, panašios į kraują (1 t., 136, 137, 138, 139 b. l.; 3 t., 188 – 190 b. l.). R. J. papildomai nurodė, jog įvykio metu paklaustas, kodėl taip elgiasi, pats A. P. pasakė taip darantis todėl, kad žmona atsivedė meilužį (1 t., 139 b.l.). Taigi, visi šie duomenys sutampa, papildo vieni kitus ir sudaro logišką įrodymų visetą, kuris leidžia tvirtinti, kad apeliantas nukentėjusiajam P. I. sveikatą nesunkiai sutrikdė teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, ir už tai jis visiškai pagrįstai pripažintas kaltu.
Apeliantas skunde tvirtina, kad tiek nukentėjusysis P. I., tiek jo žmona R. P. yra prieš jį nusiteikę priešiškai, suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymais teismas negalėjo grįsti jo kaltės. Be to, kaip nurodo apeliantas, dalis R. P. parodymų (dėl grasinimo ją nužudyti (BK 145 str. 1 d.) ir dėl nežymaus jos sveikatos sutrikdymo (BK 140 str. 1 d.) nepasitvirtino, jis dėl to buvo išteisintas, kas rodo, jog jo žmonos parodymai turėjo būti vertinami kaip tendencingi ir neobjektyvūs. Su tuo iš dalies galima sutikti – vykstantis skyrybų procesas tarp P., R. P. bandymai inicijuoti kitus tyrimus, prašymai keisti kardomąją priemonę nuteistajam – rodo į tai. Tačiau, plačiau neanalizuojant įrodymų dėl paminėtų kaltinimų, kadangi ši teismo nuosprendžio dalis nėra skundžiama ir nėra šio apeliacinio proceso dalykas, atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad esminiai, kertiniai parodymai kalbant apie P. I. padarytą sveikatos sutrikdymą yra paties nukentėjusiojo. R. P. parodymai, kaip ir kiti jau aukščiau paiminėti faktiniai duomenys, tik papildo nukentėjusiojo parodymus ir prideda tam tikro įrodyminio svorio. Tuo tarpu abejoti paties nukentėjusiojo P. I. parodymais ir juos besąlygiškai atmesti kaip siūlo apeliantas, kolegija neturi jokio pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis ir nuketėjusysis iki įvykio buvo mažai pažįstami (buvo susitikę vos vieną ar du kartus), nėra duomenų, kad jie būtų pykęsi ar konfliktavę ar būtų bet kokių kitokių priežasčių P. I. tyčia, be jokio pagrindo kaltinti apeliantą nusikaltimų padarymu. Be to, pagal bylos aplinkybes, įvykio vietoje daugiau pašalinių žmonių nebuvo, todėl buvo apklausti visi įvykio dalyviai, visi jie pateikė savo įvykio versiją, buvo apžiūrėta įvykio vieta, surinkti kiti įrodymai. Pripažindamas apeliantą kaltu pagal BK 138 str. 1 d. apylinkės teismas visus juos įvertino ir visiškai motyvuotai atmetė apelianto versiją, kad jis nukentėjusįjį sužaloti galėjo tik netyčia, gindamasis, visiškai kitoje vietoje, nei tai nurodė nukentėjusysis ir R. P.. Su tokiu įrodymų vertinimu kolegija sutinka.
Kolegija atmeta apelianto skundo argumentą, kad jis įvykio vietoje buvo su akiniais nuo saulės, jie po įvykio buvo rasti nesulaužyti, kas rodo, jog jis jų nesulaužydamas negalėjo kakta smogti ir sulaužyti nukentėjusiajam nosies kaulus. Kolegija tai laiko tik apelianto gynybos pozicija, kuri neatitinka faktinių bylos duomenų. Vis pirma pažymėtina, kad nei nukentėjusysis P. I., nei liudytoja R. P. niekada nenurodė, jog A. P., smurtaudamas prieš P. I., dėvėjo akinius nuo saulės. Priešingai, pagal R. P. parodymus, pamačiusi ateinantį A. P. matė, kad jo akys buvo pasruvusios krauju, o žvilgsnis paklaikęs. Jei nuteistasis būtų buvęs su tamsiais akiniais nuo saulės, jo akis ir žvilgsnį liudytojai būtų buvę sunku įžiūrėti ir įvertinti. Be to, pagal nukentėjusiojo P. I. parodymus, būtent apeliantas priėjo prie jų koliodamas žmoną, kuomet jie buvo arčiau terasos, iš pradžių jiedu susistumdė ir tik po to apeliantas smogė jam galva į nosį. Iš to galima spręsti, kad nuteistasis buvo agresyviai nusiteikęs, siekė konflikto ir jį provokavo, tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis yra maždaug to paties ūgio ir kūno sudėjimo, todėl neįtikėtina, kad jis konflikto metu dėvėjo akinius nuo saulės. Kolegijos vertinimu, labiau suprantami ir logiški R. P. parodymai, kad betarpiškai prieš konfliktą apelianto akiniai nuo saulės buvo už kojelės pakabinti priekyje, ant sportinių marškinėlių. Pagaliau, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos specialistas R. L. aiškiai nurodė, jog smogiančiojo veide po smūgio kitam asmeniui į nosį gali ir nelikti jokių požymių, o nukentėjęs po nosies lūžimo gali aktyviai judėti. Šie duomenys vėl gi paneigia apelianto bandymą įtikinti, jog smūgiuodamas galva nukentėjusiajam į veidą, jis taip pat būtinai turėjo susižaloti. Pastebėtina, kad apeliantas šią situaciją skunde bando pateikti akivaizdžiai sau naudinga linkme, o būtent – iš vienos pusės jis skunde tvirtina, kad jam smogiant nukentėjusiajam priekine galvos dalimi, jam sužalojimai būtinai turėjo likti; o iš kitos gi pusės, parodydamas, jog jis P. I. galėjo sužaloti keldamas galvą į viršų ir trenkdamas nukentėjusiajam į nosį pakaušiu, jis nurodo, kad pakaušyje, t.y. plaukuotoje galvos dalyje, sužalojimas galėjo likti ir nepastebimas. Žinoma, toks sužalojimas galėjo likti nepastebimas, tačiau juk niekas netrukdė nuteistajam atkreipti į tai įvykį tyrusių pareigūnų, teismo medicinos specialisto dėmesį, kad ši jo galvos dalis būtų apžiūrėta ir tiksliai nustatyta, ar yra kokių nors sužalojimų ar ne. Negalima ginčytis ir dėl to, kad toks nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas yra visiškai galimas, tačiau sugretinus bylos įrodymus akivaizdu, jog tai prieštarauja jų visetui.
Ikiteisminio tyrimo metu iš tikro nebuvo tirta, ar namo terasoje rastos dėmės yra kraujo dėmės ir ar šis kraujas yra nukentėjusiojo – apsiribota formuluote, jog rastos dėmės, yra panašios į kraują. Tačiau, net ir pats apeliantas neginčija fakto, jog P. I. kraujas iš nosies tikrai bėgo, kad jis ėjo praustis į namo vidų ir ėjo per terasą. Tai patvirtino ir nukentėjusysis. Jų parodymai yra įrodymais, todėl teigti, jog kraujo priklausomybė nukentėjusiajam tėra spėjimas, kuriuo negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, šiuo atveju taip pat negalima.
Kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, jog pirminė įvykio vietos apžiūra 2012-06-02 nebuvo visiškai išsami, todėl įvykio vieta buvo apžiūrinėjama papildomai 2012-06-07, ir toks laiko tarpas tikrai galėjo turėti įtakos reikšmingų bylai pėdsakų (tokių kaip kraujas), kitokių daiktinių įrodymų išlikimui ir jų suradimui bei užfiksavimui. Tačiau, nekyla jokių abejonių, kad po konflikto su P. I., nukentėjusysis ir R. P. stengėsi sulaikyti apeliantą iki atvyks policija, grūmėsi su juo ir tai vyko toliau nuo gyvenamojo namo terasos. Pagal duomenis baudžiamojoje byloje apeliantas buvo sulaikytas tuoj pat po įvykio, toje pačioje sodyboje ar netoli jos. Jausdamasis nukentėjusiu, kolegijos nuomone, jis taip pat galėjo atkreipti atvykusių pareigūnų dėmesį į suplėšytus jo batus, numestus akinius, iš karto nurodyti grumtynių vietą, kad ją būtų buvę galima atidžiau apžiūrėti, nes sodybos teritorija yra pakankamai didelė, leistis patikrinti jo girtumą, kaip kad tai padarė R. P. ir P. I., ir t.t. Iš bylos matyti ir tai, kad pats apeliantas esminių prašymų tyrimą atliekantiems pareigūnams neturėjo ir tyrimo metu. Taigi, pirminis įvykio vietos apžiūros neišsamumas šiuo atveju nelaikytinas esminiu proceso pažeidimu, galinčiu tiesiogiai įtakoti priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Kolegija atmeta ir apelianto skunde minimą argumentą, kad jis negalėjo sužaloti nukentėjusiojo P. I. stumdamas jį į terasos medinį stulpą, nes tuo momentu jį nukentėjusysis laikė sugriebęs už abiejų rankų. Toks nukentėjusiajam galvoje padaryto sužalojimo mechanizmas, t.y. galimybė sužaloti žmogui galvą jį stipriai pastumiant, dėl ko atsitrenkiama galva į kietą daiktą, yra visiškai realus. Be to, P. I. parodė, kad jį apeliantas stūmė, dėl ko jis galva atsitrenkė į medinę koloną, o jo parodymais, kaip jau minėta ankščiau, abejoti nėra pagrindo. Pagaliau, ir pats apeliantas neneigė konflikto ir susistumdymo su P. I. fakto, sužalojimas nukentėjusiajam nustatytas objektyviai.
Iš skundo matyti, kad apeliantas neskundžia jam skirtos bausmės. Įvertinusi jo padarytos veikos pavojingumą, padarymo aplinkybes, apelianto asmenybę bei kitas nuosprendyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės parinkimui ir jos dydžio nustatymui, kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismo skirta bausmė yra teisinga.
Tokiu būdu, atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje yra pakankamai duomenų daryti neginčijamą išvadą dėl A. P. kaltės tyčia nesunkiai sutrikdžius P. I. sveikatą, bei paneigiančių apelianto skundo teiginius, kad nukentėjusįjį jis sužalojo netyčia. Skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistajam paskirta teisinga ir tinkamai individualizuota bausmė, o taip pat tinkamai išspręsti ir kiti nuosprendžio klausimai, dėl ko nuosprendį naikinti ar keisti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Nukentėjusiojo P. I. atstovas prašo išieškoti iš nuteistojo A. P. 400 Lt proceso išlaidų už jo dalyvavimą nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka (pateiktas pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini)). Šis apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas – taigi, yra pagrindas šias išlaidas iš nuteistojo A. P. išieškoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš A. P. nukentėjusiajam P. I. 400 litų išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.