Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Sigito Bagdonavičiaus, Donato Jatužio ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė gynėjui advokatui Anatolij Šichovcov, jo padėjėjai Aušrai Levinienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė I. J. atstovės pagal įstatymą E. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria pripažinta, kad I. J., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje ir jam nuspręsta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. J., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, o būtent: 2021 m. kovo 31 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo koridoriuje, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių kuopos mobiliojo būrio vyriausiajam patruliui G. N., t. y. sudavė metaliniu plaktuko kotu ne mažiau du kartus į galvą, padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusi odos nubrozdinimais ir poodine kraujosruva kairėje momeninėje srityje - nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

I. J. atstovės pagal įstatymą E. J. apeliacinis skundas atmetamas

5. Nagrinėjamu atveju I. J., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, atstovė pagal įstatymą E. J., sutinka su teismo parinkta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi, tačiau ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigiant, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog I. J. nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams ar, kad vieną iš jų sužalojo. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, kad I. J., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje ir taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teismas, spręsdamas ar I. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje, rėmėsi nukentėjusiojo G. N., liudytojų I. P., D. P., Š. B., G. J. parodymais, iš dalies I. J. atstovės pagal įstatymą E. J. parodymais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų apžiūros protokolu ir kitų objektų apžiūros protokolais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nutartį bei pati atlikusi dalinį įrodymų tyrimą bei dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl šios baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymių buvimo, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir nepažeisdamas BPK reikalavimų padarė pagrįstą išvadą, jog I. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.

7. BK 286 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014).

8. Iš bylos duomenų matyti, kad 2021 m. kovo 31 d., apie 21 val., I. J. būdamas namuose, pradėjo elgtis neadekvačiai – po priepuolio, atsistojo ir pradėjo daužyti namuose esančius daiktus, todėl E. J. išsigandusi išėjo, užrakino buto duris ir paskambino Bendrajam pagalbos centrui, kad pastarasis atsiųstų policijos pareigūnus ir greitąją pagalbą. Liudytojai, policijos pareigūnai I. P. ir D. P., duodami parodymus apie nagrinėjamą įvykį, nurodė, kad jie gavo iškvietimą, jog moteris kviečiasi pagalbos, nes jos sūnus tapo agresyvus ir mėto daiktus. Atvykus į įvykio vietą, juos pasitiko E. J. – I. J. mama, kuri nurodė, kad jos sūnus serga, jam užėjo priepuolis, tapo agresyvus ir dabar viską namuose mėto. Jiems atidarius buto duris, jie pastebėjo ant žemės išmėtytus ir sudaužytus daiktus, o tada pamatė iš kito kambario išėjusį I. J., kuris rankoje turėjo daiktą panašų į peilį. Jie reikalavo, šaukė jam, kad padėtų peilį ant žemės, tačiau I. J. į tai nereagavo ir ėjo link jų. Visos šios aplinkybės ne tik patvirtina, kad I. J. mama E. J., tiek ir policijos pareigūnai neabejotinai suprato, kad I. J. elgesys kelia pavojų aplinkiniams, bet ir paneigia apeliantės tvirtinimą, kad I. J. nebuvo agresyvus, niekam nekėlė pavojaus. Šiuo atveju susidarius tokiai situacijai, o būtent – policijos pareigūnams atvažiavus į iškvietimą pagal moters, kuri baiminosi dėl sūnaus agresyvaus elgesio, ir ten nuvykus bei gavus pirminę informaciją, kad asmuo - I. J. serga psichine liga, kad jis daužo daiktus, laiko rankoje metalinį daiktą, kuris policijos pareigūnams atrodė kaip peilis, t. y. supratus, jog I. J. elgesio negalima prognozuoti, policijos pareigūnai teisėtai reikalavo iš I. J. atitinkamo elgesio – paklusti jų reikalavimams.

9. Nors apeliantė neigia I. J. pavojingus veiksmus, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad I. J. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų (mesti ant žemės rankoje laikytą metalinio plaktuko kotą), taip pat pasipriešino panaudodamas fizinį smurtą jį sulaikančiam valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui. Tai patvirtina proceso metu apklausti liudytojai - policijos pareigūnai I. P., D. P., Š. B., nukentėjusysis G. N., tarnybiniai pranešimai bei bylos medžiagoje esantys vaizdo įrašai iš įvykio vietos. Kaip matyti, teisme apklausti liudytojai I. P., D. P., Š. B., tiek ir nukentėjusysis policijos pareigūnas G. N. apie įvykio aplinkybes davė iš esmės nuoseklius ir esminėmis detalėmis sutampančius parodymus, iš kurių turinio matyti, kad gavus E. J. pranešimą, jog jos sūnus I. J., kuris turi psichikos sutrikimų, yra agresyvus, mėto daiktus, į įvykio vietą buvo pasiųstas policijos ekipažas. Policijos pareigūnams (I. P. ir D. P.) nuvykus, I. J. į reikalavimus padėti rankoje laikytą metalinį daiktą ant žemės nereagavo, ėjo link pareigūnų. Dėl šių priežasčių ir įvertinus I. J. psichinę bei fizinę būklę ((duomenys neskelbtini)) buvo iškviestas pastiprinimas. Atvykus dar dviem policijos pareigūnams (Š. B. ir G. N.), buvo aiškiai ir garsiai reikalaujama padėti metalinį daiktą ant žemės, tačiau I. J. į reikalavimus vėlgi nereagavo, staigiu žingsniu pradėjo eiti link policijos pareigūnų, dėl to buvo panaudotas elektrošokas „Tazer“ – pirmas iššovė Š. B., paskui G. N., tačiau jokio poveikio nebuvo, I. J. nusiplėšė „Tazer“ laidus ir ėjo link G. N.. Nukentėjusysis G. N. parodė, kad I. J. priėjus prie jo, jis (G. N.) bandė sugriebti I. J. už rankos, kurioje jis laikė metalinį daiktą, tačiau tuo metu pajuto kelis smūgius į galvą, aptemo akyse. Jam (G. N.) pavyko atstumti I. J., pajautė, kad bėga kraujas. Tai, kad I. J. sudavė smūgius G. N. patvirtina ir liudytojo Š. B. parodymai, kuriuose nurodyta, jog tuomet kai pamatė, jog „Tazeriai“ neveikia, jie visi pradėjo trauktis nuo I. J.. I. J. staiga priėjo prie G. N. ir sudavė jam kelis smūgius. Išėjus į lauką pamatė, kad G. N. galva sužalota. Matė, kad bėga kraujas, galvoje buvo įbrėžimai. Policijos pareigūnų parodymus apie G. N. padarytus sužalojimus patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota, jog G. N. nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais ir poodine kraujosruva kairėje momeninėje srityje; sužalojimai padaryti kietu buku (bukabriauniu) daiktu ar paviršiumi, galimai suduodant plaktuko rankena, ar panašiai, mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasėkoje; sužalojimai vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 42).

10. Kaip matyti, apeliantė tvirtina, kad I. J., kaip neveiksnus asmuo, nesuvokiantis aplinkos, negalėjo atlikti policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų - padėti peilį, kadangi jis jo neturėjo (turėjo metalinio plaktuko kotą), tačiau tokie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi vaizdo įrašai neabejotinai patvirtina, jog iš I. J. net keletą kartų buvo aiškiai reikalaujama padėti rankoje laikytą daiktą, t. y. buvo reikalaujama padėti „tai“, „peilį“, „daiktą“, „plaktuką“ ant žemės, tačiau I. J. į reikalavimus, net ir nurodant padėti plaktuką, nereagavo. Taip pat atmestini ir apeliantės teiginiai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog I. J. sudavė policijos pareigūnui G. N. į galvos kairę pusę. Kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusiojo G. N. parodymus dėl sužalojimų patvirtina ne tik liudytojo Š. B. parodymai, kuriuose nurodyta, jog I. J. staiga priėjo prie G. N. ir sudavė jam kelis smūgius, bet ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog G. N. padaryti sužalojimai padaryti kietu buku (bukabriauniu) daiktu ar paviršiumi, galimai suduodant plaktuko rankena, ar panašiai, mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasėkoje. Netikėti liudytojo Š. B. parodymais ar abejoti specialisto išvada, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Liudytojas Š. B. duodamas parodymus buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jo parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti surinkti įrodymai, byloje nėra jokių duomenų, jog jis būtų turėjęs bent kokį pagrindą apkalbėti I. J., todėl teismas neturi pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu ar specialisto išvada, o vien tai, kad vaizdo medžiagoje nėra užfiksuotas pats smurto pavartojimo momentas, nepaneigia aplinkybės, kad I. J. panaudojo fizinį smurtą G. N. atžvilgiu. Šiuo atveju vertinant susidariusią situaciją, akivaizdu, kad įvykio metu vyko chaosas – policijos pareigūnai reikalauja I. J. padėti metalinį daiktą ant žemės, tačiau jis nereaguoja, tada panaudoja elektrošoką, tačiau jokio poveikio neduoda, I. J. nusitraukia laidus, bėga link pareigūnų, tiek policijos pareigūnai, tiek medicinos darbuotojai pasileidžia bėgti, G. N. bando sugriebti I. J. už rankos, kurioje laiko metalinį daiktą,- todėl natūralu, kad G. N. siekdamas sulaikyti I. J. už rankos, kurioje laikė metalinį daiktą, nestovėjo vietoje, fiziškai judėjo, o tai paneigia apeliantės iškeltą prielaidą, kad G. N. ir I. J. stovėjimo koridoriuje pozicija bei jų ūgio skirtumas prieštarauja specialisto išvadoje konstatuotiems sužalojimams. Priešingai nei nurodo apeliantė, G. N. pasakyta frazė, policijos pareigūnui paklausus, kas jam yra, „kažkur į galvą dėjo“, kaip tik patvirtina, jog G. N. buvo suduoti smūgiai į galvos sritį. Maža to, išskyrus apeliantės išsakytą versiją, byloje taip pat nėra ir jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti prielaidą, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, t. y. bėgdamas laiptais žemyn užkliūti už laiptinėje besimėtančių laidų, griūti ir išmušti koridoriaus stiklą. Liudytojas G. J. patvirtino, kad aptariamu įvykio metu, išgirdus triukšmą, pradarė buto duris ir pamatė į apačią nubėgantį policininką, o tada atbėgo I. J., kuris rankose laikė nedidelį virtuvinį peilį. I. J. tuo peiliu trenkė per laiptinės koridoriaus stiklą ir jis išdužo. Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad G. N. bėgdamas būtų griuvęs ar kaip kitaip susižalojęs, byloje nėra.

11. Taigi, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos aptarė bei pateikė motyvus dėl jų vertinimo, tinkamai nustatė fizinio smurto panaudojimo aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymių I. J.veiksmuose buvimo.

12. Atsakant ir tuo pačiu atmetant apeliantės skundo argumentus dėl policijos pareigūnų įgaliojimų viršijimo, pažymėtina, kad byloje yra pateiktas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos raštas „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame konstatuota, kad pareigūnai tinkamai panaudojo teleskopinę lazdą ir tai nevertintina kaip perteklinės jėgos panaudojimas, o vertintina kaip pareigūno panaudota prievarta, kuri buvo adekvati esamoms aplinkybėms ir proporcinga esamam pavojui, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias I. J. (fiziškai labai stiprus) savybes (4 t., b. l.16). Todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Nors apeliantė taip pat kelia klausimą dėl I. J. pavojingumo vertinimo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, padarė išvadą, jog I. J. nėra taip pavojingas visuomenei, kad dėl to būtų būtina jį atiduoti į specializuotą psichikos sveikatos priežiūros įstaigą ir paskyrė jam priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas I. J. baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimą, pritaikė tinkamai.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remiantis aptartu, sprendžia, kad asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė I. J. atstovės pagal įstatymą E. J. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant nutartį. Tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė I. J. atstovės pagal įstatymą E. J. apeliacinį skundą atmesti.