Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš D. J. Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 13,18 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. kovo 8 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, tyčia du kartus laidu sudavė savo mažamečiam sūnui A. J., gim. (duomenys neskelbtini), per kairę koją, padarydamas nukentėjusiajam A. J. poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Apelianto teigimu, jis yra nuteistas nepagrįstai, nes jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepadarė.

Apelianto nuomone, Tauragės rajono apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi jo sūnaus A. J. parodymais, nes jie nėra išsamūs. Ikiteisminio tyrimo metu jo sūnus A. J. teigė, kad jis, D. J., jam trenkė vieną kartą laidu per dešinę koją. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis jau teigė, kad tėvas jį mušė pilku laidu du kartus į kairę koją žemiau užpakalio. Jis pradėjo verkti, jautėsi blogai, tėtis tai darė skaudžiai. Tai vyko namuose, kai jis jau buvo parėjęs iš mokyklos ir nevalgė sriubos.

Liudytoja J. D. parodė, kad yra diplomuota socialinė pedagogė-psichologė. Nurodė, kad tą dieną A. mokytoja E. atvedė vaiką pas ją į kabinetą, nes jis smurtavo prieš kitus vaikus. A. norėjo nukreipti mintį nuo tos situacijos, kas vyko klasėje, todėl pasakė, kad jis vakar pabėgo iš namų. Kai paklausė, kodėl, jis nelabai ką paaiškino.

Tuo tarpu jis, D. J., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme paaiškino, kad jo sūnus namuose yra labai judrus ir galėjo susižaloti bežaisdamas su kitais vaikais.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų, turinčių esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas privalėjo išsamiai ir visapusiškai bei objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, įrodymus įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tačiau, apelianto teigimu, šių esminių įstatymo reikalavimų, vertinant surinktus byloje surinktus įrodymus, nebuvo laikomasi, o išlikę prieštaravimai tarp nukentėjusiojo A. J. ir jo, D. J., bei kitų asmenų parodymų bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pašalinti. Todėl skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

Nuteistojo D. J. gynėja advokatė A. I. Matiukienė prašo nuteistojo D. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog D. J. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl jo kaltės 2016-03-08 tyčia du kartus laidu sudavus savo mažamečiam sūnui A. J. per kairę koją ir tokiu būdu nežymiai jį sužalojus, teigia, jog prieš sūnų nesmurtavo ir jo nesužalojo, jis pats galėjo susižaloti žaisdamas su kitais vaikais, todėl prašo jį išteisinti. Tačiau nuteistojo prašymas išteisinti jį pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes, D. J. teigimu, jis prieš mažametį sūnų A. J. smurto nevartojo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nors nuteistasis D. J. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jo kaltę patvirtina byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti bei nuosprendyje išsamiai aptarti įrodymai. Kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai D. J. pripažino kaltu dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės nežymiai sužalojus savo mažametį sūnų A. J. nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro mažamečio nukentėjusiojo A. J., kuris buvo apklaustas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodymai apie tai, kad tėvas dėl to, kad jis nevalgė sriubos, sudavė jam du kartus telefono laidu per kairę koją, jam sumuštą vietą skaudėjo, jis verkė; kaip liudytojos apklaustos mažamečio mokykloje dirbančios socialinės pedagogės-psichologės J. D. parodymai apie tai, kad atvestas mokytojos pas ją į kabinetą A. J. dėl smurto prieš kitus vaikus, paklausus pastarojo, ar jam nieko neatsitiko, vaikas pasakė, kad tėtis jį mušė su laidu, kartu su kolege apžiūrėjusios A. J., pamatė ant jo dešinės kojos iš priekinės pusės kraujosruvą; iš dalies nukentėjusiojo A. J. atstovės pagal įstatymą R. J., A. J. mamos, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad rengdama savo sūnų ji matė ant jo šlaunies dvi rausvas juostas, tačiau nurodė nežinanti, iš kur jos atsirado; 2016-03-10 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Tauragės poskyrio teismo medicinos eksperto specialisto išvada Nr. G 65/16(11), kurioje A. J. šis sužalojimas: poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus D. J. veiksmus.

Priešingai apelianto tvirtinimui, nukentėjusiojo A. J. parodymai, kad tėtis jį mušė, suduodamas laidu per koją, yra nuoseklūs. Tiek apklausiamas pas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėją, dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistei O. P., tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. J. nuosekliai nurodė, kad tėtis jį mušė, suduodamas su laidu per koją. Tai, kad apklausos pas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėją metu A. J. nurodė, kad tėtis trenkė jam telefono laidu per dešinę koją dėl to, kad jis nesuvalgė sriubos, o apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, kad tėtis jam sudavė telefono laidu du kartus į kairę koją, įvertinus tai, kad nukentėjusiojo apklausa pas tyrėją vyko 2016-03-09, t. y. kitą dieną po įvykio, o pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis buvo apklaustas 2016-03-25, t. y. praėjus daugiau nei dviem savaitėms po įvykio ir pirmosios apklausos, natūralu, kad nukentėjusiojo mažamečio parodymai dėl neesminių aplinkybių galėjo skirtis. Tačiau ta aplinkybė, kad nukentėjusiojo mažamečio A. J. parodymuose yra nežymių neatitikimų, pirmoje apklausoje nurodant, kad tėtis jam sudavė telefono laidu į kairę koją, o apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuri buvo atlikta praėjus daugiau nei dviem savaitėms po pirmosios apklausos, metu teigė, kad tėtis jam sudavė su laidu į dešinę koją, negali būti besąlygiškas pagrindas teiginiams, jog šie parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Šiuo atveju, vertinant mažamečio parodymus, būtina įvertinti ir tai, jog nukentėjusysis A. J. nurodė, kad tėtis jį mušė nebe pirmą kartą. Tai, kad prieš vaiką buvo ir anksčiau smurtaujama, patvirtino ir teisme apklausta Tauragės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė L. A., nurodydama, kad jau 2015 metų vasarą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl A. J. sužalojimo, nes kolegės, kurios tiesiogiai bendravo su vaiku, pastebėjo smurto požymių ant vaiko kūno, o ir vaikas pats pasakė, kad jį mušė tėtis. Kartu nurodė, kad šioje šeimoje, kuri nuo 2015-11-02 įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, (įrašymo priežastys – gauti pranešimai iš policijos apie smurtą artimoje aplinkoje), smurto apraiškos ganėtinai dažnos, vaikas buvo laikinai apgyvendintas vaikų globos namuose, po to vėl grįžo į šeimą. Šių duomenų kontekste neesminis mažamečio vaiko parodymų skirtumas dėl prieš jį pavartoto smurto (šiuo atveju dėl to, į kurią koją vaikui buvo suduota su laidu), kurį jis patiria nebe pirmą kartą, pateisinamas. Kartu pažymėtina, jog kaip liudytoja teisme apklausta A. J. mokykloje dirbanti socialinė pedagogė-psichologė J. D. nurodė, kad A. pažįsta nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio, su juo nuolat bendrauja ir įsitikino, kad jis nėra linkęs fantazuoti vaikas. Taigi netikėti nukentėjusiojo parodymais, kurie dėl esminių detalių yra nuoseklūs, atitinka specialisto išvadoje A. J. konstatuotus sužalojimus ir kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrindo nėra.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti nuteistojo D. J. apeliacinio skundo teiginiai, kad jo sūnus A., būdamas labai judrus vaikas, galėjo susižaloti žaisdamas su kitais vaikais, nes, kaip teisingai pažymėta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nelogiška, kad įvykio metu vos daugiau nei trejų metų amžiaus buvęs septynmečio A. J. brolis G. (įvykio metu sesei A. buvo keli mėnesiai) būtų turėjęs tiek fizinės jėgos, kad laidu suduodamas broliui A. sukeltų jam ne tik fizinį skausmą, bet ir padarytų aiškiai matomus sužalojimus. Apelianto versiją, kad vaikas negalėjo susižaloti pats, paneigia ir specialisto išvadoje A. J. konstatuoto sužalojimo pobūdis – kairės šlaunies vidurinio 1/3 vidiniame-užpakaliniame paviršiuje melsvos spalvos, kilpos pavidalo poodinė kraujosruva 0,6 cm platumo, 15 cm ilgio. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio sužalojimas negalėjo atsirasti pačiam vaikui užsigavus į namuose esančius aštrius kampus, kaip teigė D. J. teisiamojo posėdžio metu, o buvo padarytas, kaip nurodė nukentėjusysis, suduodant jam su laidu. Tokią galimybę nustatė ir teismo ekspertas, savo išvadoje nurodydamas, jog A. J. konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas suduodant kietu buku daiktu, riboto paviršiaus, tai neatmestina, kad tai galėjo būti laidas.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog D. J. kaltė dėl nežymaus mažamečio sūnaus A. J. sveikatos sutrikdymo yra įrodyta. Akivaizdu, jog D. J., supykęs ant sūnaus dėl to, kad šis nevalgė sriubos, pavartojo smurtą prieš vaiką, suduodamas jam telefono laidu kelis kartus į koją, taip padarydamas A. J. specialisto išvadoje konstatuotą sužalojimą. Ši D. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes jis mušdamas nežymiai sužalojo savo mažametį sūnų.

Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes padarė išsamiai įvertinęs nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad būtent D. J., pavartodamas fizinį smurtą prieš savo mažametį sūnų A. J., jį sužalojo, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Apylinkės teismas išsamiai įvertino bei pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus ir juos vertino kaip D. J. pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, priešingai, ją paneigia anksčiau aptartų įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo motyvai išdėstyti pirmosios instancijos teismo priimtame procesiniame sprendime, teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo nuteistasis, negali būti pagrindu daryti išvadą, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kaip nepagrįstai teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.