Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Kazio Kailiūno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. S. ir I. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 21 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-562-357/2012 pagal ieškovės Z. L. ieškinį atsakovams V. S. ir I. S. dėl priverstinio akcijų pardavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Z. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą V. S. parduoti jam nuosavybės teise priklausančias 44 UAB ,,Senojo bokšto“ klinika paprastąsias vardines akcijas ieškovei už kainą, kurią nustatys teismo paskirti ekspertai CK 2.118 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismas pavedė ekspertams atsakyti į klausimą, kokia buvo UAB ,,Senojo bokšto“ klinika 44 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų rinkos kaina 2010 m. gruodžio 31 dieną. Ekspertizės aktu nustatyta, kad akcijų rinkos vertė 2010 m. gruodžio 31 dienai galėjo būti 541 000 Lt. Ieškovė pateikė įmonių akcijų vertinimo specialistų ,,Gild“ išvadą, kurioje nurodyta, kad minėtų akcijų rinkos vertė galėjo būti 294 762 Lt ir prašė skirti pakartotinę ekspertizę. 2012 m. kovo 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas paskyrė pakartotinę ekspertizę UAB ,,Senojo bokšto“ klinika 44 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų rinkos kainai 2010 m. gruodžio 31 dienai nustatyti.

2012 m. kovo 19 d. atsakovai teismui pateikė prašymą ieškovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovei priklausančio kilnojamojo, nekilnojamojo turto areštą, o jo nesant pakankamai - ir piniginių lėšų areštą ne mažesnei nei 294 762 Lt sumai. Atsakovai nurodė, kad 2010 m. gruodžio 23 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu ieškovei nustatytos turtinės prievolės – ateityje atsakovams sumokėti parduodamų akcijų kainą – įvykdymas nėra užtikrintas. Atsakovai pažymėjo, kad nors prašymo pateikimo dieną tiksliai nėra žinoma priverstinai parduodamų akcijų vertė, tačiau pagal byloje esančius duomenis, akivaizdu, kad ji nebus mažesnė nei 300 000 Lt. Tokio dydžio prievolė ieškovei, kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, kas objektyviai padidina teismo sprendimo įvykdymo negalimumą. Atsakovai nurodė, kad teismo posėdis, skirtas akcijų kainos nustatymui, ieškovės atstovų prašymu buvo atidėtas kelis kartus, o praėjus net trims mėnesiams po ekspertizės atlikimo, ieškovė teismui pateikė prašymą skirti pakartotinę ekspertizę. Atsakovų nuomone, tokiais veiksmais ieškovė ir jos atstovai vilkina civilinės bylos nagrinėjimą, turėdami tikslą kaip įmanoma labiau atitolinti akcijų išpirkimo iš atsakovų momentą arba apskritai išvengti prievolės sumokėti atsakovams akcijų vertę atitinkančią kainą. Atsakovų manymu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, priešingu atveju atsakovų teisė į teisingos ir teismo bei ekspertiniu būdu nustatytos akcijų kainos sumos sumokėjimą gali likti nepatenkinta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 21 d. nutartimi atsakovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Teismas nurodė, kad atsakovai byloje nebuvo pareiškę ieškovei savarankiškų materialiųjų reikalavimų, kurie galėtų būti išspręsti priimant vienokį ar kitokį teismo sprendimą dėl ginčo esmės. Paprastai laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsakovui, kadangi materialieji teisiniai reikalavimai yra pareiškiami atsakovui ir jam tenka pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad priklausomai nuo būsimo teismo sprendimo turinio tokios priemonės kai kuriais atvejais gali būti taikomos ne tik atsakovui, bet ir ieškovui. Šiuo atveju, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atsižvelgė, kad atsakovai nepateikė teismui jokių svarių rašytinių įrodymų, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės atžvilgiu, priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps nebeįmanomas. Be to, teismas nurodė, kad civilinio proceso įstatymas apskritai nenumato galimybės atsakovui, nepareiškusiam priešieškinio, prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovui. Teismas pažymėjo, kad atsakovų prašymas taikyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę nėra susijęs su teismo sprendimo pagal byloje pareikštų materialiųjų reikalavimų turinį įvykdymo užtikrinimu, todėl atsakovai neturi subjektinės teisės į tokio prašymo patenkinimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskiruosius skundus argumentai

Atskiruoju skundu atsakovai V. S. ir I. S. prašo apeliacinės instancijos teismą Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovei priklausančio kilnojamojo, nekilnojamojo turto areštą, o jo nesant pakankamai - ir piniginių lėšų areštą ne mažesnei nei 294 762,00 Lt sumai. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovų prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę - ieškovės turto areštą - nėra susijęs su teismo sprendimo pagal byloje pareikštų materialinių reikalavimų turinį, įvykdymo užtikrinimu. Atsakovai prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo atsakovas įpareigotas parduoti ieškovei 44 UAB ,,Senojo bokšto“ klinika paprastąsias vardines akcijas už ekspertų nustatytą kainą, įvykdymo užtikrinimui. Ieškovė per dvi savaites nuo teismo nutarties, kuria bus nustatyta akcijų kaina, įsiteisėjimo privalės sumokėti atsakovams ekspertų nustatytą kainą. Akivaizdu, kad prašymas taikyti areštą ieškovės turto atžvilgiu yra tiesiogiai susijęs su 2010 m. gruodžio 23 d. teismo sprendimo pagal byloje pareikštų materialinių reikalavimų turinį, įvykdymo užtikrinimu.Klaidinga teismo išvada, kad civilinio proceso įstatymas apskritai nenumato galimybės atsakovui, nepareiškusiam priešieškinio, prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovui. Įstatymas nedraužia atsakovui kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tais atvejais, kai teismo sprendimas sukuria ar gali sukurti prievolę ir ieškovui, kadangi atsakovas yra priskirtinas prie dalyvaujančių byloje asmenų kategorijos, turi materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, ir yra viena iš bylos šalių (CPK 144 str. 1 d.). Dėl galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo atžvilgiu pagal atsakovo prašymą yra pasisakęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2135/2011. Atsakovai prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones aiškiai išdėstė aplinkybes (didelė prievolės vertė, ieškovės ir jos atstovų procesinis elgesys nesiekiant operatyvaus ir greito bylos išnagrinėjimo, ieškovė yra fizinis asmuo, jos turtinė padėtis nėra žinoma ir kt.), pagrindžiančias teismo sprendimo įvykdymo galimą pasunkėjimą ar pasidarymą neįmanomu, taip pat nurodė Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuriose spręsti iš esmės analogiški klausimai, motyvavo prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių mastą, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, didžiosios dalies atsakovų argumentų ir motyvų neįvertino ir neanalizavo.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė Z. L. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad atsakovų pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovei yra nesusijęs su nagrinėjamu materialinio reikalavimo pobūdžiu bei turiniu, todėl negali būti tenkinamas. Atsakovai nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2135/2011, nes skiriasi šios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškinys dėl priverstinio akcijų pardavimo, nesukuria jokių turtinių prievolių ieškovei, o tik įtvirtina ieškovės teisę siekti tolesnio priverstinio akcijų etapo vykdymo, t.y. akcijų kainos nustatymo. Ieškovė bet kuriame etape gali užbaigti priverstinį akcijų pardavimą. Ieškovei apskritai negali būti taikomos kokios nors laikinosios apsaugos priemonės, nes vėlesnis priverstinio akcijų pardavimo etapas dėl bendrovės akcijų kainos nustatymo nenumato imperatyvo šį etapą pabaigti. Atsakovai byloje nepagrindė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas. Atsakovai prašo užtikrinti sprendimo įvykdymą dėl tos pačios bendrovės akcijų kainos sumokėjimo, kurios 56 procentai akcijų priklauso ieškovei, taigi, akivaizdu, kad ieškovės turimų akcijų vertės užtektų atsakovų nurodytam priverstiniam išieškojimui. Be to, atsakovų prašoma areštuoti 294 762 Lt suma ieškovei nėra didelė, tai patvirtina aplinkybė, kad ieškovė savo sąskaitoje turi 300 000 Lt pinigų sumą grynais. Atsakovų teiginiai, kad ieškovė vilkina priverstinio akcijų pardavimo procesą neatitinka byloje priimtų teismo nutarčių turinio, kadangi patys atsakovai nurodo, kad teismas patenkino ieškovės prašymą dėl pakartotinės ekspertizės bendrovės akcijų paketo rinkos kainai nustatyti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Atskirasis skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovų skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu įpareigojo atsakovą parduoti jam nuosavybės teise priklausančias 44 UAB ,,Senojo bokšto“ klinika paprastąsias vardines akcijas už kainą, kurią nustatys teismo paskirti ekspertai CK 2.118 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovai pareiškė prašymą areštuoti ieškovei priklausantį turtą 294 762 Lt sumai, siekdami, kad nustačius priverstinai parduodamų akcijų kainą, būtų užtikrintas pirmosios instancijos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo įvykdymas, t.y. atsakovams būtų sumokėta ekspertų nustatyta suma už parduodamas akcijas. Vadovaujantis CK 2.120 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl kainos nustatymo, atsakovas per dvi savaites turi perduoti ieškovo nuosavybėn akcijas, o ieškovas turi priimti akcijas ir sumokėti nustatytą kainą. Tai reiškia, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl kainos nustatymo, pirmosios instancijos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo pagrindu ieškovei kils pareiga sumokėti atsakovams ekspertų nustatytą sumą už perduodamas akcijas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra susijęs su teismo sprendimo pagal byloje pareikštų materialiųjų reikalavimų turinį įvykdymo užtikrinimu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad civilinio proceso įstatymas apskritai nenumato galimybės atsakovui, nepareiškusiam priešieškinio, prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovui. Kaip teisingai nurodo atsakovai, CPK nenumato draudimo atsakovui kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepareiškus savarankiškų materialinių teisinių reikalavimų. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir jų taikymo esmė yra būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, todėl priklausomai nuo būsimo teismo sprendimo turinio tokios priemonės kai kuriais atvejais gali būti taikomos ne tik atsakovui, bet ir ieškovui, nors jam ir nebūna pareikšta savarankiškų materialiųjų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2135/2011).

Būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovai grindžia didele reikalavimo suma ir aplinkybe, kad ieškovė vilkina 2010 m. gruodžio 23 d. teismo sprendimo vykdymą. Atsakovai prašo taikyti ieškovės turto areštą ne mažesnei nei 294 762 Lt sumai, nurodydami, kad ši suma yra šalių nekvestionuojama ginčo akcijų kainos dalis. Pagal teismų praktiką didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau ši prezumpcija gali būti paneigiama asmeniui, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikus duomenis apie savo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė pateikė savo sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad ieškovės sąskaitoje yra 300 000 Lt grynųjų pinigų likutis (b.l.51). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė paneigė objektyvios grėsmės teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos.

Atsakovų nurodytas teiginys, kad ieškovė vilkina procesą, siekdama atitolinti ar išvengti akcijų kainos sumokėjimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Patikrinus teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, nustatyta, kad teismo posėdis dėl akcijų pardavimo kainos nustatymo vieną kartą buvo atidėtas ieškovės atstovų prašymu, antrą kartą – abiejų šalių prašymais. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė vilkina procesą, siekdama atitolinti/išvengti nustatytos kainos už akcijas sumokėjimo. Aplinkybė, kad ieškovė pateikė teismui prašymą paskirti pakartotinę ekspertizę UAB „Senojo bokšto" klinika 44% akcijų paketo kainai nustatyti, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė vilkina procesą. Juo labiau, kad teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino, nurodęs, kad esant didelei akcijų kainos, nustatytos ekspertizės akte ir ieškovės pateiktoje įmonių akcijų vertinimo specialistų išvadoje, disproporcijai yra tikslinga pakartotinai byloje atlikti akcijų kainos ekspertizę. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo – grėsmės, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių kiltų grėsmė teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 str. 1 d.).

Nesant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nėra pagrindo tenkinti atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 21 d. nutartį nepakeistą.