Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Liudytoja S. S. teismo posėdyje parodė, kad yra V. R. kaimynė, nes ribojasi jų sklypai, kad L. gyvena nuo 1999 m. birželio 7 d., po tėvukų mirties. Labai gerai prisimena R. vyrą, kadangi turėjo su juo keletą incidentų. R. buvo jos mamos draugė. Iš pradžių ponia R. labai dažnai ateidavo pas ją susinervinusi, streso būsenoje, išsigandusi, kelis kartus yra pas ją nakvojusi. Ji pradėjo stebėti jos vyrą ir pastebėjo labai neadekvatų jo elgesį, keistokas buvo žmogus. Visų pirma, namas buvo labai keistai tvarkomas, langai užkalti, žiemą uždėta plėvelė, apaugęs sklypas. Ne kartą teko matyti, kad vasaros metu ponios V. būdavo kažko prisodinta, o R. su traktoriumi sukdavosi ratu, važinėdavo ir važinėdavo ratu, išmaldavo visą sklypą. R. nuogas gulėdavo ir degindavosi pievoje prie jos sklypo galo ir vienas garsiai šnekėdavo, koliodavosi. Vieną kartą mieste, turgelyje girdėjo, kaip jis prie kažkokių moteryčių pasakojo apie V. nebūtus dalykus, o jai pabandžius jį sudrausminti, pasakė, kad ir ji tokia pat. Ji dažnai jį sutikdavo, besivežantį ant dviračio pagalį arba malkų ryšulį, užkalbinus, sakydavo, kad jį puls, griebs. Pastovi persekiojimo manija jam būdavo. Kad žmogus taip išėjo iš gyvenimo (savo noru), tai irgi daug pasako apie jį, nors priežasčių ji nežino. Nežino, ar jis sirgo. Gal jam buvo senatvinis marazmas. Žino, kad jį vienu metu gydė marti, R. R. žmona, kad buvo labai suinteresuota, vežė pas psichiatrus, nes jai pasakojo ponia R. Ar R. dirbo, ji nežino, atrodo, kad buvo pensijoje, o su savo traktoriuku važinėdavo, tačiau ką su juo veikdavo, nežino. Kažkoks žmogus rūkykloje rūkė mėsą, o R. išmėtė to kaimyno mėsą lauk.

Liudytojas A. R. teismo posėdyje parodė, kad ieškovė yra jo mama, o atsakovas brolis. Apie kokius 1999 metus tėvas pradėjo nusenti, pasidarė nesupratingas, pradėjo nebeatpažinti žmonių, pulti ant mamos, įtarinėti neištikimybe, kad jis ne jo sūnus. Jis L. negyvena nuo 1995 metų, tačiau atvažiuodavo pas mamą ir matydavo, kad ji gyvena viename kambaryje, o tėvas kitame, girdėdavo kaip tėvas vienas kalbėdavosi. 2001 m. sausio 29 d. mama verkdama paskambino ir pasakė, kad nežino ką daryti, nes tėvas norėjo ją užmušti, neturi kur eiti, prašė atvažiuoti jos paimti, buvo nuėjusi pas R., o R. taip pat išvarė ją iš namų. Tą dieną jis labai gerai atsimena, nes pas mamą nenuvažiavo, kadangi buvo apvogta jo mašina, išlaužta spynelė. Rytojaus dieną nuvažiavo pas mamą ir nuėjo pasikalbėti su tėvu. Tėvas jį išvadino visokiais žodžiais, jis pabarė tėvą, kad negalima taip daryti. Tėvas pridarydavo visokių nesąmonių, tai katiną buvo įmetęs į šulinį, tai pripylęs mazuto. Su traktoriuku nuvažiuodavo už tvarto ir sukdavo ratus, taip sukdavo valandą kitą. Mama sakydavo, kad plikas vaikščiodavo už tvarto. Jis nesėdėdavo prie tėvo kiekvieną dieną, nes jo darbas tolimi reisai, tačiau mama dažnai skambindavo ir sakydavo, kas dedasi, dejuodavo. Anksčiau tėvas nepuldavo ant mamos, nerėkdavo, nebuvo girdėjęs, kad tėvas pultų ant mamos ir mama jo klausydavo ir tėvas mamos klausydavo. Tėvui sveikata pablogėjo senatvėje, būtent 1999 metų rudenį, pasirodė tokie keistumai. Mama nuėjo pas gydytoją L., atvažiavo greitoji pagalba su policija, apsisuko ir išvažiavo. Neišvežė, gydytoja gal pabijojo. Kitą kartą atvažiavo greitoji su policija ir tada tėvas buvo išvežtas į Pakruojį, kur jis buvo apžiūrėtas gydytojos Stabinskienės, kuri davė siuntimą į Šiaulius. Į Šiaulius tėvas išvežtas buvo su policija, palaikė kiek laiko, diagnozavo kažkokią ligą ir paleido. Į ligoninę tėvo nepaguldė. Agresyvumo tuo metu tėvas neparodė. Tėvas mamai neduodavo pinigų, sakydavo, kad ji nemoka taupyti. Tėvas buvo darbštus žmogus, taupus, dirbo visą gyvenimą. Būdamas pensininku dar dirbo su traktoriuku, važinėdavo, suveždavo šieną. Prieš 25 metus buvo sutarta dėl namo, brolis žinojo susitarimą. Brolis sulaukė, kai tėvas nebesuvokė savo veiksmų, pasikvietė tėvą ir sukurstė dėl testamento. Apie testamentą jis sužinojo tik praėjus laidotuvėms po trijų dienų. Visą laiką buvo šnekama, kad namas bus jam. Tėvas jo nepažindavo jau 1999 -2000 metais, jam tai pasakydavo mama, kad kai išvažiuodavo, tėvas klausdavo, kas čia toks buvo atvažiavęs. Jis su tėvu pasisveikindavo, tėvas jam atsakydavo. Tėvui tada buvo 72 metai. Mama nusprendė, kad reikia ginčyti testamentą. Tėvo dalis R. nepriklauso, kadangi visą laiką šeimoje buvo kalbama, kad namas priklausys jam. Čia yra apgaulė, apgaulė šeimoje, nereikia daryti tokių apgaulių. Pastatyti du namai. Brolis neprisidėjo prie tėvų namo, nieko nedirbo, nepadėjo. Sodyba dabar naudojasi mama. Brolis nieko nedaro. Aišku, kad namas ir sodyba priklauso mamai. Po tėvo mirties negali būti po pusę. Šeimoje buvo nutarta, kad vienas namas broliui, o kitas namas jam. Testamentas išviliotas apgaulės būdu.

Liudytojas V. K. teismo posėdyje parodė, kad su R. yra kaimynai, kad pažinojo V. R., bendraudavo, kad V. buvo labai darbštus ir geras žmogus. Jis gyveno ūkiškai, o V. turėjo malūną, kartu maldavo, vakarais, savaitgaliais pasikalbėdavo. Jis nežino, kas tvarkė V. reikalus. A. V. laikė gyvulių, turėjo ūkelį, o nuo kokių 2000 metų nebeturėjo, nebelaikė. Apie 2000 metus V. pradėjo elgtis įdomiai, keistai. 2001 metų birželio mėnesį jis paprašė leisti pirtelėje išsirūkyti mėsą, V. leido, o nuėjęs už 2 valandų, rado mėsą iš rūkyklos išmėtytą. Klausė V., ką padarė, jis atsakė, kad nieko, o po kiek laiko klausė, kodėl mėsos nerūkė. R. atbėgdavo pas juos nakvoti. Jis matė ne vieną kartą V. R. lakstantį su peiliu ir su kirviu. R. buvo savotiškas, išsirengdavo nuogas, vienas su savimi kalbėdavosi, su juo nenorėdavo kalbėtis, gal ir dėl senatvės. Buvo ne toks, koks būdavo anksčiau, gal tai buvo senatvė.

Liudytoja G. K. teismo posėdyje parodė, kad su R. yra kaimynai, L. gyvena nuo 1999 metų, R. vyrą pažinojo tik iš matymo, bendrauti neteko. Ji nėra gydytoja, todėl išvadų nedarys, bet buvo tokių nuogirdų, kalbų apie R. Tokių jo keistenybių yra pastebėjusi ir ji pati. Praeinant pro šalį, teko matyti, kad R. kalbėjosi pats su savimi, agresyvumo nebūdavo. Buvo kalbama, kad R. šeimoje visko buvo. Ji matė, kaip pro langą R. išpildavo pamazgas (savo kieme). Jų kiemo teritorija buvo apaugusi žolėmis, dilgynėmis, nebuvo pjaunama, tvarkoma. Ryte R. išeidavo pasiėmęs gultą ir visą dieną tose žolėse pragulėdavo. Jai atrodo, kad normaliai žmonės taip nesielgia. Anksti ryte užsikurdavo traktorių ir su juo nieko nedirbdavo, birbindavo be jokio tikslo dvi ar tris valandas. Grynai R. kaimynystėje ji apsigyveno nuo 2005 metų, o prieš tai gyveno toliau. R. gyveno antrame namo aukšte, o R. pirmame. R. su traktoriumi kitiems žmonėms nuo 2005 metų, kai jie atsikėlė į kaimynystę, tikrai nedirbo, o ar dirbo anksčiau nėra girdėjusi.

Liudytoja J. S. teismo posėdyje parodė, kad V. R. pažinojo labai seniai, nes jis padėdavo parvežti šieną, kadangi L. ji gyvena visą gyvenimą, pažįsta visus R., o su R. bendrauja. Gal prieš kokį 18 metų parveždavo šieną jai V. R., nes tada ji laikė gyvulius, o vėliau nebelaikė. Jeigu jai padėdavo su traktoriumi, tai ji mano, kad ir kitiems kaimynams padėdavo. Likus iki mirties gal kokiems 4 ar 5 metams jai atrodo, jog kaimynams R. nebepadėdavo, nors tiksliai negali pasakyti. Prieš mirtį jai teko bendrauti su V. R., nes jis ateidavo į jos dėvėtų rūbų parduotuvę apsipirkti. Jis pats pasirinkdavo rūbų, bet kokių nepirkdavo, rinkdavosi, pasimatuodavo, kalbėdavo normaliai. Nuo 2000 metų ji nepastebėjo, kad V. R. nusikalbėtų, nepastebėjo kokio nors jo keisto elgesio. Visus reikalus tvarkydavosi pats V. R., pirkdavosi rūbus. Ji neįsivaizduoja, kaip galima, gyvenant šeimoje, šmeižti savo žmogų. Jai tai nepriimtina. Jeigu V. R. užrašė sūnui pusę namo, jeigu jis pasišventė tai padaryti, mano, kad tai yra teisinga, tai yra jo valia. Mano, kad dabar tuo namu naudojasi V. R., nes R. R. turi atskirus namus. Paskutiniu metu V. R. į jos parduotuvę ateidavo dažnokai, tiksliai, kas kiek laiko ateidavo, negali pasakyti, bet ateidavo. Kitą kartą gal ir kas savaitę, nes kai atvažiuodavo apsipirkti į parduotuvę maisto, dviratį pasistatydavo prie jos parduotuvės ir pasakydavo, kad pasistatė dviratį. Su V. R. jai teko bendrauti ir R. R. namuose, kai V. ateidavo į pirtį, kur jie atsigerdavo kartu arbatos ir niekada nepastebėjo, kad jam kas nors būtų blogai su sveikata. Niekada nepastebėjo, kad jis nusišnekėtų, nėra mačiusi, kad kam nors grasintų, nešiotųsi peilį, ar kirvį, buvo ramus žmogus. Kaip R. gyveno namuose, daug nežino, bet žino, kad paskutiniu metu gyveno atskirai. Nėra girdėjusi, kad jie pyktųsi, tik girdėjo, kad gyvena atskiruose aukštuose.

Liudytojas A. V. teismo posėdyje parodė, kad su V. R. 10 metų kartu dirbo melioracijoje. Tai buvo seniai. R. buvo sąžiningas, geras darbuotojas, geras žmogus. Vėliau nuo 2000 metų susitikdavo rečiau, kai atvažiuodavo į turgų Pakruojyje, susitikdavo, pasikalbėdavo. Kelis kartus važiavo su V. į mitingus Vilniuje, į Pakso mitingus už teisingumą. Važiavo jau po 2000 metų, važiavo, kariavo, ieškojo teisybės, nepastebėjo jokio jo keisto elgesio. Jis turėjo padėti kaimynams, nes buvo labai didelis darbininkas, labai darbštus, negėrė. Pažįsta V. R. žmoną, nes teko būti V. R. namuose, kur mainė traktoriaus ratą. Buvo normalus žmogus. Dabar jis miręs, o mirusį reikia padaryti bepročiu? Gyvas dar gali atsiginti, o negyvas tai ir bepročiu gali tapti.

Liudytoja P. D. B. teismo posėdyje parodė, kad pažinojo V. R. nuo tada, kai atėjo gyventi į L., tai yra, prieš 30 metų. V. R. turėjo traktoriuką, suveždavo šieną, padėdavo. Su R. bendravo vos ne iki jo mirties. Prašydavo R. padėti dirbti ir kitokius darbus, suarti daržiuką, atarti, kaime visokių darbų yra. Per sezoną su R. visada tekdavo susitikti ne vieną kartą, o po keletą kartų. 2000 metais ji pilnai bendravo su R., nes tuo metu laikė gyvulius, reikėjo vežti šieną. Nueidavo pas R., susitardavo, kad reikės vežti šieną, atvažiuoja, dirba, nepastebėjo jokio keisto jo elgesio. Nueidavo pas R. R., švęsdavo gimtadienius ir susitikdavo su V. R. R. su R. kartu negyveno gal koks 10 metų. Jos tėvelis ir V. R. dirbo kartu su traktoriais, jie pasišnekėdavo, kaip gyvena, kaip sekasi. V. R. nebuvo labai kalbus, bet su juo kalbantis, ko paklausus jis papasakodavo, pasakydavo, jis nebuvo plepys. Jis buvo labai sąžiningas, labai darbštus. R. elgesyje jokių keistumų nematė, jis nenusišnekėdavo, tai tikra nesąmonė, jis žmones pažindavo. Nesąmonė, kad V. R. nepažindavo savo vaiko. Su V. R. jie kalbėdavosi ne tik apie dabartį, bet ir apie praeitį. R. buvo išėjęs pas kitą moterį, nes pati R. yra sakiusi, kad vyrui netaisydavo valgyti, neskalbdavo drabužių. Kai žmona jam nieko netvarkydavo, tai jis ir išeidavo. Iki savo mirties V. R. dirbo, kiek jam leido sveikata, tiek jis ir dirbo. Paskutiniais metais nebedirbo. Su traktoriumi nebedirbo gal kokie 5 metai iki mirties, tiksliai negali pasakyti. Jis pjaudavo malkas, skaldydavo, pats save apsitarnaudavo. Žmona sakydavo, kad jam netaiso maisto, kad jis pasiima gabalą mėsos, išsiverda ir daugiau tampo. Jeigu moteris neparuošia maisto, tai vyras kiek sugeba, tiek ir pasiruošia. R. nesiskųsdavo, kad žmona neruošia maisto, neskalbia rūbų, jis buvo ne toks žmogus, kad dejuotų, neskleisdavo tokių šnekų. Iš žmonių kalbų ji girdėjo, kad pas R. buvo atvykusi policija, o pati nematė. Nėra girdėjusi, kad kas nors iš žmonių sakytų, jog V. R. yra kvailas.

Liudytoja Ž. J. teismo posėdyje parodė, kad ji dirba gydytoja psichiatre jau 25 metus ir 2000 metais jos pavardė buvo Stabinskienė. Labai miglotai prisimena ligonį R., todėl gali pakomentuoti įrašus iš jo ambulatorinių kortelių. Pirmą kartą V. R. buvo atsiųstas konsultacijai šeimos gydytojo Beniulio 2000 m. balandžio 27 d. Jis skundėsi padidintu dirglumu, dusuliu, sveikatos neturėjimu, pablogėjusia nuotaika, darbingumo sumažėjimu, galvos svaigimu. Jis buvo pažemintos nuotaikos, kiek piktokas, kontaktas formalokas, kliedesių neišklausta. Apžiūrėjusi ligonį įrašė, kad tai gali būti depresinis sindromas prie bendrinės aterosklerozės ir paskyrė gydymą, kadangi galvojo, kad tokio amžiaus žmonėms būna kraujotakos, sklerozės sutrikimai. Tą kartą išrašė vaistus nakčiai, kurie veikia kaip migdomieji ir antidepresantai, švelniai gerinantys miegą, kad nuimtų įtampą, nerimą. Gydymas buvo skirtas 3 savaitėms, o po trijų savaičių jis turėjo ateiti pas ją, bet neatėjo. Ji nežino ar jis gydėsi, ar gėrė vaistus. Antrą kartą teko su juo bendrauti tų pačių metų lapkričio 27 dieną Pakruojo ligoninės priėmimo skyriuje, kai jis buvo atvežtas greitosios pagalbos iš namų į priėmimo skyrių. Skundų tuo metu jis pats neišsakė, bet namiškių žodžiais apie metus laiko jis tapęs keisto elgesio, žmoną kaltina neištikimybe, mano, kad vienas iš sūnų yra ne jo, kad kažkas jį apvagia, kad dingsta pinigai, mėsa, pienas nešama iš namų. Kalbantis su juo pačiu, kontaktas formalus, pažemintos nuotaikos, nerimastingas, dirglus ir sakė, kad žmona jam yra neištikima, neša maistą iš namų, sūnus ne jo. Kadangi jis buvo atvežtas greitosios pagalbos, o žmona sakė, kad namuose gyventi baisu, kaltina ją, užrakina, todėl parašė siuntimą į Šiaulių psichiatrinę ligoninę konsultacijai dėl diagnozės patikslinimo. Įtarė organinį kliedesinį sutrikimą. Po to ligonis pas ją nesilankė, ar atsigulė į ligoninę, ar gydėsi, nežino. Kai yra dviejų žmonių skirtingos nuomonės šeimoje, reikalingas stacionarinis stebėjimas. Kai rašė V. R. siuntimą konsultacijai į Šiaulių psichiatrijos ligoninę, kilo abejonių dėl jo sveikatos būklės. Vien tai, kad tokio amžiaus žmogus kaltina žmoną neištikimybe, kyla klaustukų, ar tikrai yra taip, ar tai tiesa, tai yra dviejų žmonių nuomonė ir tai išspręsti reikalingas stacionarinis stebėjimas. Gydytojai stebi ir mato kaip iš tiesų yra. Žmona norėjo, todėl parašė siuntimą, o ar jie nuvažiavo į Šiaulių psichiatrijos ligoninę, nežino. Per prievartą, su policija niekas neveža, tik išrašomas siuntimas. Neatsimena, kad tą kartą būtų buvusi policija. Jeigu žmogus atvežamas su policija tai ligos istorijoje yra atžymima. Jeigu ligonis yra labai neramus, greitoji pagalba kreipiasi į policijos pareigūnus ir su policijos pagalba atvežamas į priėmimo skyrių. Jeigu žmogus sutinka važiuoti pats, tai policija nereikalinga, greitoji atveža į priėmimo skyrių. Ji nežino, koks jis buvo prieš tai ir po to. Tą dieną, jis buvo nerimastingas, sujaudintas ir testamento rašyti negalėjo. Mano, kad ligonis buvo vežamas į priėmimo skyrių ne todėl, kad jam buvo stresas, o todėl, kad buvo kažkokios aplinkybės namuose. Namuose ji nebuvo ir tų aplinkybių nežino. Ji matė jį tik keletą minučių ir spręsti kaip tenai buvo iš tiesų, yra sunku, todėl siuntė diagnostikai ir gydymui. Ligoninė yra tam, kad pakonsultuotų, paskirtų gydymą, arba guldytų gydymui. Dažnai būna, kad ligoniui paskiria gydymą, guldo į skyrių, bet žmogus atsisako gultis. Jeigu žmogus yra neagresyvus, nelaksto, nėra pavojingas aplinkai gali atsisakyti gultis į ligoninę, prievarta jo niekas neguldys. Jeigu žmogus buvo nuvežtas į ligoninę, tada ligoninė parašo, kad konsultuotas, paskirtas gydymas. Priverstinis ligonio guldymas į ligoninę yra tada, kai ligonis kelia grėsmę sau ir aplinkiniams. Jei jis nepavojingas sau ir aplinkai, tai paleidžia į namus, tuo labiau, jei nesutinka gydytis. Kai buvo parašytas siuntimas konsultacijai į Šiaulių psichiatrijos ligoninę, R. galėjo nuvažiuoti pats, galėjo nuvežti namiškiai, galėjo nuvežti ir greitoji pagalba.

Liudytojas J. B. teismo posėdyje parodė, kad su R. yra kaimynai jau 25 metus ir labai gerai pažinojo V. R. apie 35 metus. V. R. buvo geras kaimynas, bendraudavo, pakalbėdavo, žmogus ramaus būdo. Matydavo jį labai dažnai, kadangi tekdavo praeiti pro jo namus einant namo, ar iš namų. Bendravo su juo beveik iki pat jo mirties, teko kartu dirbti melioracijoje, tai buvo labai darbštus žmogus, sąžiningas, labai nagingas. Po 2000 metų R. dar dirbo, tvarkydavosi sodybą, apdirbdavo linkuviečiams daržiukus, atardavo bulves, burokus. Dirbdavo su traktoriumi, kurį turėjo pasidaręs pats. Nieko negirdėjo apie tai, kad R. buvo kažkur išvežtas policijos, ar greitosios pagalbos pas psichiatrą. R. nesirgo, buvo sveikas žmogus, jokių keistenybių jo elgesyje nepastebėjo. Buvo senyvo amžiaus žmogus, tačiau jo elgesyje nieko keisto nepastebėjo. R. pats savo rankomis pasigamino traktorių, o po to dar nusipirko traktorių, dirbo, važinėjo su traktoriumi, buvo protingas. Kas sako, kad V. R. buvo neprotingas, tai yra netiesa. Bendravo su R., kaip kaimynai, vienas pas kitą ateidavo, paiskolindavo įrankių, bulves atardavo. Su R. žmona nebendraudavo, nes keista moteris, eidavo per L. liežuvaudama. Prieš R. mirtį, kurį laiką jo ir žmonos tarpusavio gyvenimas buvo pašlijęs, R. dažnai nebūdavo namuose, miegodavo pas drauges, o jis būdavo vienas, tvarkydavosi ūkį. R. nieko nedarydavo. R. vienas tvarkydavosi kieme, raudavosi žoles, sodyba būdavo apžėlusi žolėmis, kiek jis pats spėdavo tiek tvarkydavosi, prižiūrėdavo daržiuką, viską darydavo pats. Man yra sakęs, kad sveikata prastesnė, o be to jam buvo 80 metų, nuo amžiaus prastėja sveikata. Jis dirbo iki tol, kol galėjo, kiek leido sveikata. Paskutinius metus, prieš mirtį jau nebedirbo, nebeturėjo sveikatos, sunkiai eidavo.

Liudytojas A. V. teismo posėdyje parodė, kad pažinojo V. R. ir su juo bendrauti pradėjo nuo 1993 metų. Prieš jo mirtį, gal prieš kokį pusmetį buvo jį sutikęs, ėjo iš parduotuvės, paklausus apie sveikatą, sakė, kad gerai, eina senyn. R. dirbo labai gerai, atkalė jam traktorių ir jeigu jam ko reikėdavo prie ūkio, visada kreipdavosi pagalbos pas V. R., pasikviesdavo pas save į namus, nes buvo labai gabus žmogus, jam padėdavo prie technikos, prie traktoriaus. Labai dažnai teko bendrauti su R. Traktorių jam atkalė 1998 ar 1999 metais, o po to 2000, 2001, 2002 ir kitais metais jis jam padėdavo traktorių prižiūrėti, paremontuodavo, padėdavo dirbti. R. buvo labai sąžiningas, todėl su kitais jis nesusidėdavo, pasitikėdavo R. Jis buvo senas traktorininkas, turėjo visokių įrankių, raktų, todėl pas jį nueidavo raktų pasiskolinti, užeidavo į kambarį, pasikalbėdavo abu. Jam užėjus sakė, kad išsiskyrė, kad žmona gyvena antrame namo aukšte, o jį paliko pirmame. Gal prieš metus, iki jo mirties buvo pas jį namuose, tiksliai neatsimena ko reikėjo, tada R. jam sakė, kad sveikata eina blogyn, kad jėgos silpsta, jis irgi atsakė, kad ir jo jėgos silpsta, pakerta kojas. Daugiau R. atrodė normaliai, nieko blogo, jokių nusišnekėjimų nepastebėjo. Negirdėjo, kad R. pyktųsi su žmona, kad bartų vienas kitą. Su R. žmona bendrauti neteko, tik pasisveikindavo ir viskas. R. jam nėra sakęs, kad ar vaikai, ar žmona būtų vežę jį pas gydytojus.

Liudytojas A. D. teismo posėdyje parodė, kad gyvena netoli R. ir V. R. pažinojo 30 metų. Jie su R. kartu dirbo, darydavo „samadielkas“, nes abu turėjo galvas, pasitardavo ir darydavo traktoriukus. R. labai gerai išmanė apie techniką. Su R. traktoriukus gamino apie gal kokius 5 ar 6 metus atgal. „Samadielkas“ gamindavo ir vieno, ir kito namuose, R. turėjo originalą traktorių, o jis turėjo savo modelį. Jam daug kartų teko būti jo namuose. Jo namų kiemas buvo kaip kiemas, nieko blogo. Matydavo, kad namuose kiemą tvarkydavo daugiausia R., nes dažnai lankydavosi pas jį, kadangi tai to, tai ano reikėdavo iš R., matydavo, kada yra tvarka ir kada jos nėra. Su R. buvo draugai, o su R. žmona reikalų jam nebūdavo. Dėl savo sveikatos R. jam nesiskųsdavo, buvo normalus žmogus, nieko keisto jo elgesyje nepastebėjo, nenusišnekėdavo. V. R. buvo labai darbštus žmogus, protingas, doras, negėrė, nerūkė. Pastatė namus. Prieš R. mirtį jie buvo nesimatę gal kokie du mėnesiai, o gal mėnuo. Kai nueidavo pas R., jo gulinčio lovoje nerasdavo, rasdavo tai kieme, tai tvarte, tai garaže, tai už tvarto, visą laiką kažką dirbdavo. Rūkyklą mėsai rūkyti jis turėjo pasistatęs, ar leisdavo rūkytis mėsą kitiems nežino. Negirdėjo, kad R. iš rūkyklos būtų išmėtęs K. mėsą.

Liudytoja S. B. teismo posėdyje parodė, kad su R. yra kaimynai, V. R. pažinojo labai seniai, 25 metus, teko būti jo namuose, retokai, bet teko, daugiausia susitikdavo pas R. R., nes jis ateidavo pas sūnų, kalbėdavosi, bendraudavo, susitikę gatvėje pasikalbėdavo. R. sodyba iš jų namų matosi kaip ant „delno“. V. R. sveikata nesiskundė, buvo ramus, sąžiningas, protingas, tvarkingas, šviesios atminties žmogus. Teko dažnai bendrauti, bet niekada nepastebėjo, kad jam būtų kažkokių psichikos sutrikimų, ar protas pasimaišęs. Nei 2000, nei 2001, nei vėlesniais metais, nei paskutiniais jo gyvenimo metais nepastebėjo, kad jam kas nors būtų blogai su sveikata, nieko keisto nepastebėjo. Būdamas 80 metų, bedžiodavosi daržiuką, pasisodindavo daržovių, bulvių. Tokio amžiaus žmogui reikėjo pavydėti proto ir atminties. Vieną kartą V. R. atėjęs pas sūnų R. pasakojo ir dejavo, kad atvažiavo greitoji, pasakė, kad reikia pamatuoti kraujo spaudimą, pakilęs spaudimas, reikia važiuoti į ligoninę, o ką jis žmogelis darys, su policija išvežė. Jis pats sakė, kad su policija išvežė į psichiatrinę, į Šiaulius. Šiauliuose jį išleido. Ji pati to nematė, nes tai pasakojo pats R. Nesakė kas iškvietė greitąją pagalbą. R. sakė, kad greitoji jį vežė į Šiaulius, o ji nesigilino, sakė, kad grįžo iš Šiaulių, matomai patikrino, kad sveikas ir paleido. Paskutiniu metu V. R. su žmona gyveno atskirai, vienas pats pirkosi ir gaminosi maistą, skalbdavosi, tvarkydavosi. R. gyveno name, o R. ūkiniame pastate. R. eidavo pas drauges, nakvodavo pas drauges, o R. gyveno vienas, pats viską gamindavosi, tvarkydavosi. Ji matydavo, kad dideliais kiekiais prisipirkdavo maisto, susidėdavo į šaldiklį, kad nereikėtų dažnai vaikščioti į parduotuvę. R. pats nesisakė, kad jam kažkas buvo blogai su sveikata, nesiskundė, nesisakė, kad vartoja vaistus, kad kreipėsi į psichiatrus. R. elgesyje nepastebėjo jokių nukrypimų, buvo stabilios psichikos, protingas, lėtas, darbštus, ramus žmogelis. Apie jokį palikimą neteko girdėti, prie jos nekalbėjo. R. kaimynams su traktoriumi veždavo šieną, suardavo daržiukus, daug kam padėdavo. Jis dirbo beveik iki paskutinės savo gyvenimo dienos, sunku pasakyti iki kada, bet dirbo iki gyvenimo galo. V. R. jai nėra pasakojęs, kad vienas iš sūnų yra ne jo, tokių asmeninių dalykų nepasakojo. V. R. turėjo traktorių, atrodo, kad vieną traktorių.

Iš (duomenys neskelbtini) V. R. testamento, patvirtinto notarės (b.l. 8) matyti, kad palikėjas visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų savo mirties dienoje, palieka savo sūnui R. R.

Iš VšĮ Šiaulių ligoninės ir jos filialo psichiatrijos ligoninės pažymų (b.l. 54, 56, 59, 68, 75) matyti, kad V. R. nei Šiaulių ligoninėje, nei Šiaulių ligoninės filiale psichiatrijos ligoninėje nesigydė ir pacientų registre nebuvo. Šie duomenys pateikti teismui pagal raštiškus paklausimus ir telefoninius paaiškinimus dėl pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės V. R. atlikimo.

Pagal CK 5.16 str. 2 d. testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, iš kurių vienas, būtent, yra testamentas, sudarytas asmens, kuris, sudarydamas testamentą, buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl savo sveikatos būklės (CK 1.89 str.).