Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja R. Razumienė Procesinio sprendimo kategorija 121.;5.2.

NUTARTIS

2012 m. balandžio 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Badaugienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-105-287/2011 pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui R. R., trečiajam asmeniui notarei N. D. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliantės nuomone, kadangi ekspertams nebuvo pateikti visų teisme apklaustų liudytojų parodymai ir jie su jais nebuvo susipažinę, todėl neturėdami papildomų duomenų apie V. R. elgesį bei jo gyvenimo būdą, negalėjo nustatyti jo sveikatos stovio testamento surašymo dienai. Nepateikus ekspertams visų byloje surinktų įrodymų, liko neįvertintos visos bylos faktinės aplinkybės ir pažeisti CPK 214 str. 2 . reikalavimai, nes nebuvo leista ekspertams susipažinti su visa bylos medžiaga. Ryšium su tuo, kad ekspertų duota išvada yra duota nepilnai ištyrus bylos medžiagą, todėl turėtų būti paskirta byloje papildoma ekspertizė.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino surinktų įrodymų visumos, visiškai nepagrįstai suabsoliutino 2011 m. birželio 10 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte ekspertų padarytų išvadų įrodomąją galią ir reikšmę bylos baigčiai. Pagal įrodymų vertinimo taisykles nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į kitus įrodymus, gali prieiti ir prie kitos, nei atsakovas įrodinėja ar nurodo ekspertizės aktas, išvados. Dėl eksperto išvados vertinimo kasacinis teismas yra suformulavęs tokias taisykles, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma, kad ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir neanalizavo V. R. sudaryto testamento naudingumo, žalingumo, pagrįstumo. Teismas sprendime akcentavo tik tai, kad V. R. testamento sudarymo metu nesirgo psichine liga. Teismo sprendime nurodė, kad esant tik dviems gydytojos psichiatrės konsultacijoms ir nesant jokių duomenų apie V. R. gydymąsi, teismas negali spręsti, kad V. R. sirgo psichine liga, ar kad buvo faktiškai neveiksnus. Teismas taip pat pažymėjo, kad liudytojai nepateikė jokių konkrečių faktų ir aplinkybių apie V. R. psichinę ligą, gydymąsi ar vaistų vartojimą, nors liudytojai parodė priešingai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Teisinio ginčo objektu yra vienašalis sandoris - testamentas, kurį sudarė ieškovės vyras V. R. 2001m.liepos 11d., patvirtintas notaro. V. R. yra miręs (duomenys neskelbtini). Ginčijamo sandorio pagrindu nurodomas LR CK 1.89 str., kaip sandoris asmens, kuris šio sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kad sandorio sudarymo metu asmuo buvo tokios būsenos, dėl kurios nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, privalo įrodyti ieškovas ( LR CPK 178 str.). Yra nustatyta, jog V. R. gyvam esant jo atžvilgiu nebuvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo būtų pripažintas jo neveiksnumas. Po mirties paskyrus psichiatrinę ekspertizę, Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu 2011-06-10 ( b.l. 82-83, tomas 1) komisija atsakė, jog negali atsakyti į klausimą, ar V. R. suvokė savo veiksmų esmę ir ar galėjo juos valdyti testamento sudarymo metu, tai yra 2001-07-11, kadangi nuo 2000 metų lapkričio mėnesio medicininių įrašų apie jo psichikos būklę nėra. Komisija nurodė, jog 2000 metų balandžio mėnesį diagnozuotas depresinis sindromas, o 2000-11-27 diagnozuotas Astenodepresinis sindromas ( lengvas depresinis epizodas F 32.), o toliau nėra jokių medicininių įrašų nei kiek jis tęsėsi, nei kokia jo kilmė nėra, ir nėra įrašų, kad paskirtas ilgalaikis gydymas, todėl dėl medicininės dokumentacijos stokos, komisija negali įvertinti V. R. psichinės sveikatos būklės būtent 2001-07-11datai( testamento sudarymo dienai).

Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu prašymas paskirti papildomą V. R. pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę netenkintas, nes teismo psichiatrijos ekspertams jokia papildoma medicininė dokumentacija, jokie nauji V. R. sveikatos būklės faktai nei duomenys nėra surinkti, nėra pateikti ir teismui. Naujų papildomų duomenų apie mirusio asmens sveikatos būklę nesurinkta ir nėra pateikta. Jo ligos istorijoje esantys įrašai teismo psichiatrų yra įvertinti. Medicininių duomenų neatsirado naujų, papildomų. Teismo psichiatrijos ekspertai vertina medicininius duomenis. Liudytojų parodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva.

Kolegija laiko, jog LR CPK 214 str.2d. nuostatos nebuvo pažeistos. Byloje ekspertams nebuvo pateikti užrašyti teisme apklaustų liudytojų parodymai, tačiau, pats ekspertais( ekspertai) sprendžia, ar jam pakanka medžiagos išvadai duoti ir pats gali prašyti teismo pateikti jam papildomai medžiagos, jei tai yra reikalinga išvadai duoti. Patys ekspertai įvertino, jog pagal turimus medicininius dokumentus jie negali duoti kategoriškos išvados ir tos medicininės dokumentacijos negali atsirasti daugiau, nes asmuo, kurio stovis vertinamas, yra miręs. Liudytojų parodymai yra subjektyvus to asmens supratimas, tačiau tai nėra profesionalus medicininis mirusiojo psichinės būklės įvertinimas. Dėl pasakyto, kolegija nenustatė pagrindo skirti papildomai pomirtinei teismo psichiatrijos ekspertizei.

Apylinkės teismas nenurodė kaip vienintelį įrodymų šaltinį – teismo medicinos ekspertizės aktą. Eksperto išvada teismui ir nėra privaloma ir nei vienas įrodymas neturi teismui išankstinės galios. Juo labiau , kad toje išvadoje nėra nustatytas V. R. negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės būtent 2001-07-11 datai. Taigi, I instancijos teismas kaip tik ir vertino visus į bylą surinktus įrodymus, ir ekspertų išvadą ir abiejų šalių liudytojų parodymus, ir gyd. Ž. J. parodymus, ir padarė išvadą, jog būtent 2001-07-11 datai mirusysis V. R. nesirgo psichine liga, todėl nėra jokių patikimų tam momentui įrodymų, kad jis pats atvykęs pas notarą, nesuprato savo veiksmų esmės, todėl daroma išvada, jog 2001-07-11 testamente yra išreikšta aiški ir tikroji testatoriaus valia ir daroma išvada, jog ieškovės ieškinys yra neįrodytas, todėl atmestas. (LR CPK 185 str.).

Apeliantė nurodo, jog I instancijos teismas netinkamai įvertino visus įrodymus ir nematė ryšio tarp teismo psichiatrų-ekspertų išvadoje nurodyto mirusiojo V. R. diagnozuoto psichikos sutrikimo - depresinio sindromo, ką patvirtino teisme apklausta liudytoja gydytoja Ž. J. ir visa eilė kitų liudytojų, kurie nurodė neadekvatų, keistą mirusiojo elgesį nuo 2000 metų pavasario( kliedesius, šnekėjimą su savimi, žmonos įtarinėjimą neištikimybe, jos gąsdinimą ir kt.).

I instancijos teismas apklausė bei vertino visus abiejų bylos šalių į bylą pateiktus įrodymus, visų liudytojų parodymus kartu su teismo psichiatrijos ekspertizės išvada. Medicinos ekspertizės išvadoje yra nurodyta, jog medicininėje dokumentacijoje esantys du įrašai konstatuotą depresinį sindromą ir išduodant siuntimą tos diagnozės patikslinimui bei organinis kliedesinis sutrikimas 2000-11-27 yra nepakankami įvertinti mirusiojo V. R. psichikos būklei, kuri buvo būtent 2001m. liepos 11 dieną. Yra nustatyta, jog maždaug 10 metų iki savo mirties V. R. su žmona ir ieškove šioje byloje gyveno atskirai, nes nesutarė. Policijos kvietimus ir išvežimą į psichiatrijos ligoninę iniciavo būtent ieškovė – mirusiojo žmona. Pirmasis įrašas apie mirusiojo depresinį sindromą, kaip nurodė apklausta liudytoja gyd. Ž. J. galimai buvo dėl konfliktinės situacijos, iššauktos buitinėje aplinkoje. Paskirti tik laikinai vaistai miegui gerinti bei raminantieji. Ar mirusysis gėrė vaistus, nežinoma. Į ligoninę su siuntimu jis nepaguldytas. 2000 metais mirusysis V. R. buvo 73 metų amžiaus, todėl tokio amžiaus asmenims ir dėl bendrinės ateroskerozės galimi epizodiniai neadekvataus elgesio pasireiškimai, apie kuriuos nurodė kai kurie liudytojai- S. S., Vl.K, G. K.. Gydytoja Ž. J., apklausta teisme nurodė, jog mirusysis be minėtų apsilankymų 2004 metų balandžio mėn. ir atvežus jį su policija į priėmimo skyrių 2000m. lapkričio mėn., pas ją nesigydė. Nei vienas iš liudytojų nenurodė, kad mirusysis nuolat vartojo vaistus, kad gydėsi stacionare dėl psichikos sutrikimų. Mirusiojo neadekvataus epizodinio elgesio faktai, apie kuriuos nurodė minėti liudytojai, yra neatsiejami nuo fakto, kad tarp ieškovės ir mirusiojo, tai yra, tarp sutuoktinių buvo nesantaika ir net priešprieša, nesuderinamumas. Testamentą ieškovė ginčija dėl to, kad neva, esant tokiam testamentui, yra neteisingas turto paskirstymas tarp abiejų vaikų – sūnaus Rimanto ir sūnaus Alvydo atžvilgiu. Tačiau, ieškovės manymu nurodytas neteisingas turto paskirstymas, esant šiam testamentui, nėra šio ieškinio pateikimo nurodomas pagrindas testamento nuginčijimui. Nesantaika tarp vyro ir žmonos ir jų gyvenimas skyrium galėjo būti neadekvataus epizodinio mirusiojo neadekvataus elgesio padarinys, bet tai dar neįrodo, jog beveiks 10 metų iki V. R. mirties sudarytas jo testamentas neišreiškė tikrosios testatoriaus valios ir jam nesuprantant tokio sandorio pasekmių. Notarė, patvirtinusi testamentą, apklausta teisme nurodė, jog jai nekėlė jokių įtarimų testatoriaus neapsisprendimas ar jo psichinės sveikatos stovis. Juo lab, kad pačiame ginčo testamente yra raštu užfiksuotas įrašas: „Testatoriaus veiksnumu įsitikinau“.( b.l. 8, tomas 1).

Kolegija pripažįsta, jog visų liudytojų parodymai sąsajoje su turimais medicininiais dokumentais ir duomenimis apie V. R. psichinės sveikatos stovį yra įvertinti tinkamai bei adekvačiai.

Byloje yra apklausti ir kiti to paties miestelio gyventojai, kaimynai ( J. S., D. B., A. V. parodymai), kurie pažino ir bendravo su V. R. apie 30 metų ir iki pat jo mirties, tačiau jokių neadekvataus jo elgesio apraiškų nepastebėjo ir nenurodė.

Kitų liudytojų parodymai, kad V. R. su savo darbo traktoriumi važinėjo po savo sodybą ir išardavo žmonos apsodintą daržiuką, kad už namo savo kieme gulėjo nuogas žolėse, kad žmona, bijodama vyro, atbėgdavo nakvoti pas kaimynus, daugiau parodo buvus sutuoktinių nesantaiką, priešpriešą ir vaidus. Tačiau tai nėra medikų nustatyta ir diagnozuota stabili mirusiojo psichinė liga, nes stacionare dėl tokios psichinės ligos jis nėra nei gydytas, nei paguldytas, ir nėra jokių duomenų apie kokios tai psichinės jo negalios eigą, gydymą bei jo negebėjimą įvertinti savo veiksmus ir jų galimas pasekmes. Yra nustatyta, jog iki pat mirties V. R. pats vaikščiojo nusipirkti maistą, pats sau gamino maistą, pirko rūbus, pats save apsitarnavo, nes gyveno vienas. Tai rodo jo gebėjimą atlikti buitinius sandorius ir įvertinti jų pasekmes. Ta aplinkybė, kad jo mirties priežastimi yra mechaninė asfiksija ir toks pasirinktas šio asmens pasitraukimo iš gyvenimo būdas (duomenys neskelbtini) ( mirties liudijimas), niekaip negali būti vertinamas kaip to asmens psichinė negalia, kuri, neva, jau buvusi ir 2001-07-11. Nuo testamento sudarymo 2001-07-11 iki jo mirties (duomenys neskelbtini) yra vos ne 10 metų intervalas. Testamentą sudarė V. R., būdamas 73 metų amžiaus, o mirė, būdamas 83 metų amžiaus. Tai yra labai didelis laiko tarpas tokio amžiaus žmogaus gyvenime, todėl nurodoma mirties priežastis kaip įrodymas apie šio asmens buvusią, neva, psichinę negalią prieš 10 metų, yra niekaip nesusiejami ir nesugretinami dalykai.

I instancijos teismo išvada, jog nėra įrodytas V. R. negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti būtent 2001-07-11 testamento sudarymo metu, yra adekvati byloje surinktiems įrodymams (LR CPK 185 str.).

V. R. savo turtą testamentu paliko savo sūnui, o ne svetimam asmeniui. Šeimos turtas neišėjo iš tos šeimos valdymo. Kita pusė ( ½ dalis) pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), atiteko pragyvenusiam sutuoktiniu - būtent ieškovei, kuri ten ir gyvena. Taigi, testamento žalingumas nėra nustatytas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, ir tenkinti apeliacinį skundą pagal nurodytus argumentus, nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovės V. R. 700,00 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės pajamas, sumokant jas į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630.