Vilniaus apygardos teismo nutartis

išnagrinėjo pareiškėjos I. B. atstovo adv. P. Butkevičiaus (toliau – pareiškėjos atstovo) skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos atstovo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro Mykolo Girdziušo 2012-01-16 nutarimo panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011-08-12 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad P. B. galimai 2010-12-15 apie 12.31 val. savo žmonai I. B. ranka sudavė į veidą šios darbovietėje, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat, kad jis 2010-12-17 savo žmoną I. B. sumušė namuose, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat, kad jis 2010-12-23 neteisėtai atliko bankinį pavedimą 860 Lt sumai iš I. B. sąskaitos į savo sąskaitą be jos sutikimo ir, kad jis 2010-01-10 privertė savo žmoną I. B. pasirašyti jiems abiems priklausančio automobilio „AUDI A3” pardavimo sutartį jo motinai M. B. už 1000 Lt, nors reali automobilio vertė 15000 Lt.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroras Valentas Gritė 2011-11-23 nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, požymių. Prokuroras nutarime nurodė, kad įvertinus byloje surinktus duomenis matyti, kad galimai yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl nukentėjusiajai pasiūlyta su skundu kreiptis privataus kaltinimo tvarka į Trakų rajono apylinkės teismą.

Skunde nesutinkama ir su skundžiamos nutarties argumentais, jog „šeimoje gyvenančių asmenų turtas yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl P. B. veiksmai negali būti traktuojami kaip nusikalstami, kadangi nėra nustatytas šių veiksmų neteisėtumas ir pavojingumas”. P. B. 2010 m. gruodžio 23 d., pasinaudojęs I. B. elektronine mokėjimo priemone ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis, iš I. B. banko sąskaitos atliko 860,00 Lt dydžio bankinį pavedimą į savo banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „už neištikimybę”. Kadangi aukščiau nurodyta finansinė operacija buvo atlikta be pareiškėjos žinios iš jai priklausančios banko sąskaitos, ji laikytina atlikta neteisėtai. Taip pat pažymėtina, kad šiai finansinei operacijai atlikti buvo neteisėtai panaudoti pareiškėjos elektroninės bankininkystės duomenys (naudotojo duomenys, slaptažodžiai), o tai atitinka BK 215 str. 1 d. įtvirtintą požymį, kad finansinė operacija atlikta neteisėtai, panaudojus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, paneigdamas P. B. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 215 str. 1 d., visiškai nepagrįstai nurodė, kad P. B. veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami, kadangi nukentėjusioji I. B. ir P. B. yra sutuoktiniai. Šie teismo argumentai yra visiškai nepagrįsti bei prieštarauja objektyvioms bylos aplinkybėms bei suformuotai teismų praktikai. Tiek I. B., tiek P. B. patvirtino faktą, kad jie atskirai gyvena nuo 2010 m. gruodžio 21 d., o bankinis pavedimas padarytas 2010 m. gruodžio 23 d., t.y. bankinis pavedimas buvo padarytas tuo metu, kai I. B. ir P. B. nebevedė bendro ūkio. Be to, nebuvo įvertintas faktas, kad bankinio pavedimo dieną I. B. neturėjo galimybės naudotis internetinės bankininkystės priemonėmis, nes jos buvo P. B. žinioje, kaip ir daugelis kitų I. B. asmeninių daiktų, laikytų kaip priemonė šantažuoti nukentėjusiąją. Šias aplinkybes patvirtina, P. B. ranka parašytas raštelis, kuriuo buvo leista I. B. pasiimti jos daiktus, tik po to, kai I. B. neatlygintinai perleido automobilį AUDI A3 (v/n (duomenys neskelbtini) reg. dok. Nr. (duomenys neskelbtini)) P. B. motinai M. B.. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad banko mokėjimo instrumentas nuosavybės teise priklauso emitentui (mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai), kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam (kitam) asmeniui ji yra svetima BK 215 straipsnio prasme. Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kurios panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad mokėjimo instrumento turėtoja yra nukentėjusioji, todėl P. B. šis mokėjimo instrumentas - svetimas. Be to, faktą, kad piniginių lėšų pasisavinimo tikslas buvo ne bendriems poreikiams tenkinti, o siekiant neteisėtais veiksmais neigiamai paveikti I. B., įrodo paties P. B. nurodyta mokėjimo paskirtis „už neištikimybę”. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad P. B. nusikaltimų padarymo metu suvokė savo veikos neteisėtumą, t. y. suvokė, kad jis naudojasi jo sutuoktinei išduotu mokėjimo instrumentu, ir norėjo taip veikti, taigi P. B. veikė tiesiogine tyčia. P. B., turėdamas savanaudiškų paskatų, nusikalstamu būdu pasinaudojo svetimu mokėjimo instrumentu ir atliko vieną finansinę operaciją, taip pasisavindamas I. B. priklausančias pinigines lėšas, kas atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 215 str. 1 d. požymius.

Skunde nurodoma, jog teismo argumentai, kad „ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad I. B. buvo verčiama pasirašyti automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, kad jos atžvilgiu buvo naudojama fizinė ar psichinė prievarta, grasinimai”, prieštarauja objektyvioms bylos faktinėms aplinkybėms. Po išsikraustymo pareiškėjos asmeniniai daiktai liko P. B. žinioje, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). P. B. skambučių metu pradėjo šantažuoti pareiškėją, nurodydamas, kad palikti jos daiktai jai bus grąžinti tik su sąlyga, kai pastaroji neatlygintinai perduos jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę AUDI A3 (v/n (duomenys neskelbtini) reg. dok. Nr. (duomenys neskelbtini)) P. B. motinai M. B.. Nukentėjusioji I. B., paveikta P. B. panaudotos psichinės prievartos, 2011 m. sausio 10 d. sudarė su P. B. motina M. B. fiktyvią Transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kuria nukentėjusioji I. B. perleido M. B. aukščiau nurodytą transporto priemonę už 1000,00 Lt. Kai tuo tarpu reali šios transporto priemonės rinkos vertė siekia 15 000 Lt. Pareiškėjos atstovo teigimu, net sutartyje nurodyta pinigų suma nukentėjusiajai perduota nebuvo. I. B. nurodytas aplinkybes patvirtina baudžiamosios bylos medžiagoje esantis P. B. po transporto priemonės perleidimo jo motinai raštu surašytas pakvitavimas, kuriuo jis leido I. B. pasiimti savo daiktus. Byloje taip pat yra pateikti objektyvūs įrodymai pagrindžiantys, smurto I. B. atžvilgiu naudojimą. Visų pirma, byloje yra pateiktas aukščiau aptartas vaizdo įrašas, kuriame yra užfiksuota, kad P. B. atvykęs į I. B. darbovietę ranka sudavė jai smūgį į veido sritį. Antra, pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusioji I. B. nurodė, kad P. B. po incidento darbovietėje smurtą jos atžvilgiu dar kartą panaudojo jo motinos namuose. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyrių, kur ją apžiūrėjusi specialistė surašė išvadą, pagal kurią I. B. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių tiek psichinio, tiek fizinio smurto naudojimą I. B. atžvilgiu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas konstatuodamas, kad P. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 str., sudėties požymių, pareiškėjos atstovo įsitikinimu, visiškai nepagrįstai remiasi Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimu, kuriuo I. B. ir P. B. santuoka buvo nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutarimu. Santuokos nutraukimo byloje negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl automobilio Audi A3, v/n (duomenys neskelbtini) padalijimo, kadangi šis turtas nuo 2011 m. sausio 11 d. nuosavybės teise priklauso P. B. motinai M. B.. Automobilis Audi A3, v/n (duomenys neskelbtini) buvo vienintelis turtas, kurį I. B. ir P. B. įgijo gyvendami santuokoje. Tuo tarpu, P. B. I. B. atžvilgiu panaudojus fizinį ir psichinį smurtą, bei privertus nukentėjusiąją perlesti šį turtą P. B. motinai, nebeliko turto, kuris galėjo būti dalijamas santuokos nutraukimo byloje. Būtent šios aplinkybės nulėmė tą faktą, kad pasirašius santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį, abi šalys patvirtino, kad neturi vienas kitam jokių turtinių pretenzijų. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad nukentėjusioji nesiekė šio turto padalinti įstatymų nustatyta tvarka. I. B. veiksmai kreipiantis į teisėsaugos institucijas su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame be kita ko buvo prašoma išnagrinėti P. B. veiksmus, kuriais jis privertė nukentėjusiąją perleisti automobilį trečiajam asmeniui, o būtent jo motinai M. B., pagrindžia nukentėjusiosios siekį, kad jos teisės būtų apgintos. Taigi, P. B. nesilaikydamas įstatymų nustatytos sutuoktinių turto padalijimo tvarkos, t. y. be adekvačios kompensacijos pasisavinęs jam ir nukentėjusiajai bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausantį automobilį, padarė didelės žalos nukentėjusiajai, nes ji neteko galimybės šį turtą santuokos nutraukimo byloje padalinti lygiomis dalimis bei gauti jai priklausančią šio turto dalį, kas neabejotinai atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos atstovo skundas tenkintinas iš dalies.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo teisėja skundžiamoje nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, jog prokurorų nutarimuose teisingai konstatuota, kad P. B. veiksmai buvo nukreipti į I. B. asmens sveikatą, buvo atlikti dėl staiga kilusių priešiškų asmeninių santykių ir nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad P. B. veiksmų objektas buvo nukentėjusiosios sveikata, P. B. veiksmų tikslai ir motyvai nebuvo susiję su noru ir tikslu sutrikdyti viešąją tvarką, todėl prokurorai pagrįstai nurodė, kad nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. 1 d.

Pažymėtina tai, jog pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, jog incidentas tarp P. B. ir I. B. įvyko pastarosios darbovietėje, parduotuvėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į apsaugos darbuotojų tarnybines patalpas apie 12.31 val., - dienos metu. Minėta vieta neabejotinai laikytina vieša vieta, į kurią turėjo teisę patekti kiti asmenys be P. B. leidimo (beje, kaip matyti iš medžiagoje esančio vaizdo įrašo, apsaugos darbuotojų tarnybinėje patalpoje kartu su I. B. buvo dar vienas apsaugos darbuotojas, tuo tarpu iš karto po to, kai I. B. vyras pastarajai sudavęs smūgį nuėjo nuo minėtų patalpų durų, į apsaugos darbuotojų tarnybines patalpas užėjo dar du apsaugos darbuotojai) ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustų nukentėjusiosios, liudytojų parodymų taip pat seka, jog įvykį matė ne vienas asmuo. Iš I. B., liudytojo A. B. parodymų seka, jog I. B. P. B. sudavė vieną smūgį į veidą, kas matyti ir iš byloje esančio vaizdo įrašo. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, tiek prokurorų, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjos išvados, jog P. B. veiksmų objektas buvo nukentėjusiosios sveikata, P. B. veiksmų tikslai ir motyvai nebuvo susiję su noru ir tikslu sutrikdyti viešąją tvarką, yra nepagrįstos, P. B. veiksmuose yra įžiūrimi nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., požymiai.

Taip pat nepagrįstai ikiteisminio tyrimo teisėja skundžiamoje nutartyje pritarė prokurorų nutarimuose išdėstytiems argumentams, kad negalima vertinti, jog P. B., pervesdamas pinigus iš jo žmonos I. B. sąskaitos į jam priklausančią sąskaitą, padarė nusikaltimą, numatytą BK 215 str. 1 d. Šeimoje gyvenančių asmenų turtas yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl P. B. veiksmai negali būti traktuojami kaip nusikalstami, kadangi nėra nustatytas šių veiksmų neteisėtumas ir pavojingumas, todėl nagrinėjamu atveju negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 215 str. 1 d.

Viena iš veikų, už kurių padarymą BK 215 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, – tai neteisėtas inicijavimas ar atlikimas vienos ar daugiau finansinių operacijų, viena ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių. Banko mokėjimo priemonė nuosavybės teise priklauso banko kortelę išdavusiai institucijai, kuri pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko mokėjimo kortelė yra svetima. Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (byla Nr. 2K-197/2011). Šio straipsnio prasme neteisėtu finansinės operacijos inicijavimu ar atlikimu yra pripažįstamas tik toks finansinės operacijos inicijavimas (atlikimas), kai tai daroma prieš asmens, teisėtai disponuojančio elektronine mokėjimo priemone, valią. Paprastai baudžiamosios atsakomybės pagal BK 215 straipsnio 1 dalį neužtraukia finansinės operacijos su svetima elektronine mokėjimo priemone inicijavimas (atlikimas) esant asmens, teisėtai disponuojančio šia priemone, žodiniam ar rašytiniam sutikimui dėl tokios operacijos (operacijų) (byla Nr. 2K-130/2012).

BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog finansinės operacijos inicijavimas svetima elektronine mokėjimo priemone yra neteisėtas, ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas išreiškia veikos siekimą (norėjimą). Jei asmuo nesuvokė bent vieno objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, jo negalima nuteisti, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Kaip matyti iš teismui skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje esančio banko kvito, 2010-12-23 buvo atliktas bankinis pavedimas 860 Lt sumai, nurodant „mokestis už neištikimybę”, tačiau iš minėto kvito nesimato iš kokios ir kam konkrečiai priklausančios banko sąskaitos į kokią ir kam konkrečiai priklausančią banko sąskaitą pinigai buvo pervesti, šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjamos. Iš P. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų seka, jog jo žmona I. B. naudodavosi jo internetine bankininkyste Swedbanke ir tam jis neprieštaravo, taipogi ir jis naudojosi jos internetine bankininkyste. Jis su žmona buvo sutaręs, kad ji duos pinigų kalėdinei vaiko dovanai ir, kad jis persivestų iš jos sąskaitos į savo sąskaitą 860 Lt, kadangi tiek kainavo rankinis žaidimas „Playstation”. Tuo tarpu I. B. apklausų metu nurodė, jog ji minėto bankinio pavedimo nedarė ir to neleido daryti P. B.. Iki to laiko P. B. niekada nebuvo naudojąsis jos internetine bankininkyste. Šeimoje visus bankinius pavedimus darydavo tik ji viena. Atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai siekiant pašalinti aukščiau nurodytus P. B. ir I. B. parodymuose esančius prieštaravimus. Tuo tarpu būtent aukščiau nurodytos aplinkybės yra reikšmingos nustatinėjant aptariamos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės, tyčios P. B. veiksmuose buvimą arba nebuvimo nagrinėjamu atveju.

BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje – pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai (2K-93/2012).

Aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju pritaria prokurorų bei ikiteisminio tyrimo teisėjos pozicijai, jog ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad I. B. buvo verčiama pasirašyti automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, kad jos atžvilgiu buvo naudojama fizinė ar psichinė prievarta, grasinimai. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų apie tai, jog P. B., kaip nurodoma pareiškėjos atstovo skunde, būtų I. B. šantažavęs telefoninių skambučių metu, kad palikti namuose jos daiktai bus grąžinti tik su sąlyga, kai pastaroji perduos transporto priemonę jo motinai M. B.. Pareiškėjos atstovo skundo argumentai, jog I. B. atžvilgiu du fizinio smurto panaudojimo atvejai yra taip pat susiję su automobilio pirkimo pardavimo sutarties pasirašymu, taip pat yra nepagrįsti. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, jog I. B. atžvilgiu pastarosios darbovietėje fizinis smurtas galimai buvo panaudotas P. B. susijaudinus, sužinojus galimą pareiškėjos neištikimybės faktą. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje duomenų apie tai, jog P. B. galimai 2010-12-17 namuose, adresu (duomenys neskelbtini), I. B. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą tikslu, kad ši perleistų automobilį Audi A3 jo motinai M. B., taip pat nėra. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas ir esminis BK 294 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymis – didelės žalos padarymas. Tuo pačiu pažymėtina tai, jog nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Be to, prokurorų 2011-11-23 ir 2012-01-16 nutarimuose ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu pagrįstai konstatuota, jog P. B. veiksmuose galimai yra ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. požymių. Kadangi ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 str. 1 d., 215 str. 1 d. atnaujintinas, tuo pačiu atnaujintinas ikiteisminis tyrimas ir dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos I. B. atstovo adv. Petro Butkevičiaus skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus vyriausiojo prokuroro Mykolo Girdiušo 2012-01-16 nutarimą, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroro Valento Gritės 2011-11-23 nutarimą dalyje dėl ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.