Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutarties.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiu J. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 7 punktais, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai A. V. padarytą 35 Lt turtinę žalą.

Iš J. A. nukentėjusiajai A. V. priteista 35 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusiajam S. V. – 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nutartimi nuteistojo J. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąją byla,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 12 d., apie 10.40 val., Šilalės r., (duomenys neskelbtini) esančiame gyvenamajame name, bendrosios nuosavybės teise priklausančiame A. V. ir J. A., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę į namo dalį, kurioje gyvena A. ir S. V., t. y., siekdamas įbauginti, kad jie išsikraustytų iš šios namo dalies, panaudodamas psichinę prievartą, tyčia užkišo A. ir S. V. kūrenamos krosnies dūmtraukį, dėl to pro krosnyje esančias landas pradėjo sklisti dūmai į Vitkų gyvenamąsias patalpas, kilo grėsmė jose buvusių neįgaliojo S. V. ir A. V. sveikatai, buvo padaryta didelės žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus nuteistojo J. A. apeliacinio skundo argumentus ir pagrįstai konstatavo, kad jis, užkimšdamas besikūrenančios krosnies kaminą ir taip panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius A. ir S. V., savavališkai vykdė ginčijamą teisę į namo dalį, kur jie gyvena. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis, esant nenustatytoms tarp jo ir A. V. paveldėto namo dalims, rengė dokumentus teismui siekdamas ginčyti faktiškai užimamą A. V. namo dalį, t.y. dar neturėdamas jokio teisinio pagrindo pretenduoti į A. V. užimamą namo dalį, suprasdamas, kad tai padaryti gali tik teisiškai pagrįstu būdu (kreipiantis į teismą), ėmėsi nusikalstamos veikos savo tariamai teisei realizuoti.

Teismai nustatė, kad kasatoriaus panaudota psichinė prievarta pasireiškė bauginimu - tyčiniu kūrenamos krosnies dūmtraukio užkišimu, dėl to pro krosnyje esančias landas pradėjo sklisti dūmai į A. ir S. V. gyvenamąsias patalpas. Priešingai nei teigia kasatorius, nukentėjusiosios parodymai, kad ji negalėjo nurodyti, kokiu tikslu buvo užkimštas kaminas - ar norint ją iškraustyti, ar numarinti neįgalų jos vyrą ir po to ją - patvirtina, kad J. A. tikslas buvo būtent iškraustymas. Be to, ir pats kasatorius neneigė, kad yra reikalavęs nukentėjusių persikelti į kitą namo dalį. Dėl šių priežasčių kūrenamos krosnies kamino užkišimas laikytinas bauginimu, kuriuo nukentėjusieji buvo bandomi iškraustyti. Po įvykio jie buvo priversti laikinai negyventi toje patalpoje. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad ir ankstesni kasatoriaus veiksmai buvo paremti baimę keliančios aplinkos sukūrimu, siekiant nukentėjusiuosius išsikraustyti iš namo dalies. 2009 m. spalio 22 d. J. A. buvo nubaustas administracine tvarka už savavaldžiavimą (už tai, kad išdaužė šios namo dalies langus).

Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad BK 294 straipsnio 1 dalies blanketinė dispozicija įpareigoja teismą įvardyti, kokią įstatymų nustatytą tvarką nuteistasis pažeidė. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo būtina išdėstyti teisės normų, reglamentuojančių bendrasavininkų nuosavybės atidalijimą. Pats kasatorius nurodė, kad jis yra raginęs nukentėjusiuosius išsikraustyti iš jų gyvenamosios namo dalies, kad rengė dokumentus kreiptis į teismą ir ginčyti A. V. namo dalį, t.y. suprato, kaip teisėtai jis turėtų elgtis ir kokią savo tariamą teisę jis savavališkai vykdė. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kasatorius nenurodė, kad jam nesuprantamas pranešimas apie įtarimą ar kad jis nesupranta, kuo yra kaltinamas.

Iš A. V. atsiliepime išdėstytų aplinkybių matosi, kad pastaroji nesutinka su kasacinio skundo argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo

Už savavaldžiavimą numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. ATPK 188 straipsnyje savavaldžiavimas apibrėžtas kaip savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamas kito asmens, nepadaręs esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Šioje įstatymo normoje pateikta savavaldžiavimo samprata.

BK 294 straipsnis nustato dvi savavaldžiavimo nusikaltimo sudėtis: pirmoje dalyje – pateikta savavaldžiavimo sudėtis, kai padaroma didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams; antroje dalyje – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias bylos aplinkybes: J. A. įvykio metu gyvenamajame name, kuris bendrosios nuosavybės teise priklauso jam ir A. V., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę į namo dalį, kurioje gyvena A. ir S. V., t. y., siekdamas įbauginti, kad jie išsikraustytų iš šios namo dalies, panaudodamas psichinę prievartą, tyčia užkišo A. ir S. V. kūrenamos krosnies dūmtraukį, dėl to pro krosnyje esančias landas pradėjo sklisti dūmai į V. gyvenamąsias patalpas, kilo grėsmė jose buvusių neįgaliojo S. V. ir A. V. sveikatai, buvo padaryta didelės žalos jų teisėms ir teisėtiems interesams.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo skundą ir patikrinęs įrodymų vertinimą bei baudžiamojo įstatymo pritaikymą, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo bei nuteistojo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

J. A. ir A. V. yra brolis ir sesuo ir yra gyvenamojo namo, kuris jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise (kiekvienam po ½ dalį), savininkai. Namo naudojimo tvarka tarp bendrasavininkių nenustatyta, todėl tarp jų kyla ginčai dėl naudojimosi konkrečiomis patalpomis. A. V. su vyru gyvena toje namo dalyje, kuri, anot J. A., priklauso jam. Taigi konflikto dalyviai yra tikro teisinio santykio subjektai. Teismas nustatė, kad J. A. įvykio metu savavaldžiaudamas tyčia užkišo A. ir S. V. kūrenamos krosnies dūmtraukį, dėl to pro krosnyje esančias landas pradėjo sklisti dūmai į V. gyvenamąsias patalpas ir kilo grėsmė žmonių sveikatai. Teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes bei 2009 m. rugsėjo 24 d. savavaldžiavimo atvejį, kai J. A. iš ginčijamos namo dalies išėmė trijų langų rėmus (už tai nubaustas pagal ATPK 188 straipsnį), neteisėtus veiksmus – kamino užkišimą – pagrįstai vertino kaip psichinę prievartą A. V. siekiant, kad ji išsigąstų ir persikeltų į kitą namo dalį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. A. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Kasatoriaus teiginys, jog savavaldžiavimas galėjo būti inkriminuojamas tik tuo atveju, jeigu jis būtų užkimšęs kaminą, taip baugindamas nukentėjusiuosius, ir kartu ėmęsis jų iškraustymo veiksmų, yra nepagrįstas. BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyti du alternatyvūs savarankiški objektyvieji požymiai – savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, todėl pakanka nustatyti bent vieną.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nuteistojo apeliacinio skundo esminiai argumentai: ginčijo įrodymų vertinimą bei faktinių bylos aplinkybių nustatymą, neigė savo kaltę bei ginčijo baudžiamojo įstatymo taikymą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl J. A. kaltės bei teisingai kvalifikavo jo veiksmus. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, ypač tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo išvados yra išsamiai motyvuotos. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. A. kasacinį skundą atmesti.