- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-23
- Bylos Nr.
- e2A-1412-640/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01205-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- A. N., N. N., A. K., L. K., A. L.
- Atsakovas
- V. S.
- Trečiasis asmuo
- E. T., I. Z., UAB „Visana“, V. Š., A. K., V. L., V. A., A. A., J. A., M. Č., V. B., N. B., A. B.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka, išnagrinėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. N., N. N., A. K., L. K., A. L. ieškinį atsakovei V. S., tretieji asmenys – E. T., I. Z., UAB „Visana“, V. Š., A. K., V. L., V. A., A. A., J. A., M. Č., V. B., N. B., A. B., A. B., dėl statinio nugriovimo ir įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai pateikė ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti atsakovę V. S. per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo dalyje, pažymėtoje indeksu “A”, savavališkai pastatytą stoginę, kurios plotas yra apie 9,0 kv. m ir aukštis apie 2,5 m., bei pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti betoninius stulpus, pamatus, sutvarkyti sklypą, atsakovei per nurodytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo, leisti ieškovams nurodytus darbus atlikti savo jėgomis ir atsakovės lėšomis, reikiamas lėšas išieškant iš atsakovės, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovams, atsakovei ir tretiesiems asmenimis bendrosios nuosavybės teise priklauso 0,7854 ha kitos paskirties, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritorijos žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini). Bendraturčiai yra sudarę susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo pagal kurį 3249 kv. m (0,3249 ha) sklypo dalimi, pažymėta indeksu „A”, naudojasi bendrai. 2013 metų rudenį atsakovė, neturėdama visų bendraturčių sutikimo, bendrai naudojamoje sklypo dalyje pradėjo neaiškios paskirties statybas. Dėl šios priežasties ieškovai trimis skundais kreipėsi į LR Aplinkos ministeriją bei Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją (VTPSI). VTPSI 2014 m. sausio 30 d. atsakyme nurodė, kad „Nesudėtingi statiniai” „betoniniai stulpai” ir „betoninės sienelės” nelaikomi nesudėtingais statiniais ir jiems netaikomi Statybos įstatymo ir statybos techninio reglamento reikalavimai, kadangi objektas nėra priskiriamas inžinerinių ar kitų statinių grupei. 2016 metų vasaros pradžioje atsakovė baigė statybas, todėl ieškovai 2016 m. rugsėjo 27 d. pakartotinai kreipėsi su skundu į VTPSI ir papildomai 2016 m. gruodžio 1 d. pateikė skundą Vilniaus rajono savivaldybės administracijai. VTPSI 2016 m. spalio 24 d. ir 2017 m. sausio 12 d. nurodė, kad išnagrinėjus pateiktą informaciją nustatyta, kad pastatyta stoginė (I grupės nesudėtingas statinys), kurios plotas yra apie 9,0 kv. m ir aukštis apie 2,5 m. Pažymėjo, kad skundo nagrinėjimas nutraukiamas, nes pažeidimas laikytinas mažareikšmiu ir informavo apie galimybę kreiptis į teismą. Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką buvo numatyta, kad šia sklypo dalimi naudosis visi bendraturčiai, kuriems ji yra priskirta, ir ji bus naudojama laisvam gyventojų judėjimui, vaikų žaidimų aikštelėms, gėlynams ir pan. Jokio sprendimo ar sutikimo, kurio pagrindu šioje sklypo dalyje būtų leidžiama statinių statyba, bendraturčiai nėra davę. Atsakovė faktiškai savavališkai savo asmeniniam naudojimui užėmė žemės sklypo dalį ir joje pastatė statinį, todėl jis turi būti nugriautas, t.y. vadovaujantis CK nuostatomis juo naudotis ar disponuoti yra draudžiama. Ieškovai nedavė ir neketina duoti sutikimo tokiai statybai ir neprivalo tokio nesutikimo motyvuoti. Taigi, statybomis pažeidžiama ieškovų nuosavybės teisė.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti bei priteisti jai iš ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovei nėra žinomas ieškinyje nurodytas 2016 m. liepos 12 d. bendraturčių susitarimas, ji nėra šio susitarimo pasirašiusi ir jai nėra žinomas tokio susitarimo turinys. Be to, ieškovai teismui nėra pateikę nei vieno iš ieškinyje nurodytų bendraturčių susitarimų. Kadangi įvažiavimas į atsakovei priklausantį garažą, kaip nurodyta aukščiau, yra iš pietinės žemės sklypo pusės, akivaizdu, kad žemės sklypo dalimi, esančia greta garažo, turi teisę naudotis išimtinai tik atsakovė. Tai yra, kiti žemės sklypo bendraturčiai neturi teisės naudotis ta žemės sklypo dalimi, per kurią yra vienintelis galimas patekimas į atsakovės garažą. Vadinasi, priešingai, nei nurodoma ieškinyje, žemės sklypo dalis, kurioje yra įrengta stoginė, nėra ir negali būti skirta vaikų žaidimų aikštelėms, gėlynams ar kitoms bendraturčių reikmėms. Priešingu atveju būtų grubiai pažeidžiama atsakovės teisė naudotis jai priklausančiu garažu, nes ji neturėtų jokios galimybės į šį garažą patekti. Lygiai taip pat žemės sklypo dalimis, esančiomis greta jiems priklausančių garažų ir kitų pastatų bei užtikrinančiomis patekimą į šiuos objektus, turi teisę naudotis tik jų savininkai, įskaitant ir ieškovus. Šios aplinkybės patvirtina, kad sudarant naudojimosi tvarką, bendraturčiai faktiškai yra susitarę, kad žemės sklypo dalimis, kurios užtikrina patekimą į jiems priklausančius statinius, naudosis išimtinai kiekvienas atitinkamas bendraturtis. Kitoks bendraturčių susitarimo ir naudojimosi tvarkos aiškinimas nebūtų įmanomas, nes tuomet nei vienas bendraturtis neturėtų galimybės tinkamai naudotis jiems priklausančiais statiniais ir pagal naudojimosi tvarką priskirtomis naudotis žemės sklypo dalimis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad, vadovaujantis naudojimosi tvarka ir žemės sklypo bendraturčių susitarimu, atsakovė turi išimtinę teisę savo nuožiūra naudoti žemės sklypo dalį, esančią greta jai priklausančio garažo, plane pažymėto indeksu „H“.
4. Tretieji asmenys atsiliepimų teismui nustatytu terminu nepateikė
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 10 d sprendimu ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovę V. S. per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo dalyje, matininko D. V. 2015 m. balandžio 23 d. parengtame žemės sklypo plane pažymėtoje indeksu „A”, savavališkai pastatytą pavėsinę, kurios plotas yra apie 9,0 kv. m ir aukštis apie 2,5 m bei išardyti betoninius stulpus, pamatus, sutvarkyti sklypą, o atsakovei šio įpareigojimo nustatytu terminu neįvykdžius – suteikti teisę ieškovams, t. y. A. N., N. N., A. K., L. K., A. L., nugriauti pastatytą pavėsinę bei išardyti betoninius stulpus, pamatus, sutvarkyti sklypą, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės V. S. ieškovams A. N., N. N., A. K., L. K., A. L. 531,00 Eur, bei valstybei 42,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Nustatė, kad iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusio Statybos įstatymo redakcijos 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo nustatyti statybą leidžiantys dokumentai, tais atvejais, kai šios dalies 1–4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, – yra šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai. Minėto įstatymo 2 straipsnio 71 punkte buvo numatyta, jog statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento ar turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius yra laikytina savavališka. Tuo tarpu statybą be leidžiančio dokumento, kai jis privalomas, draudžiama (23 str.28 d.).
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovė neturėdama statybą leidžiančio dokumento – žemės sklypo bendraturčių sutikimo pradėjo statybas ir savavališkai pastatė nesudėtingą statinį – pavėsinę. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų įrodančių, kad ieškovai (išskyrus A. L.) davė sutikimą statyti pavėsinę. Aplinkybę, kad sutikimas nebuvo duotas patvirtina ir tai, kad dar 2013 m. ieškovai N. N. ir A. N. kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos dėl atsakovės vykdomų darbų bendro naudojimo žemės sklypo dalyje. Pažymėjo, kad taip pat byloje nėra duomenų apie tai, jog bendraturčiai susitarė, kad šalia atsakovei nuosavybės teise priklausančio garažo (malkinės) esančiu sklypu ji gali naudotis išimtinai savo nuožiūra ar statyti jame statinius. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti ieškinį ir įpareigoti atsakovę per 2 mėnesius, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nugriauti sklypo bendro naudojimo dalyje savavališkai pastatytą pavėsinę, kurios plotas yra apie 9,0 kv. m ir aukštis apie 2,5 m bei išardyti betoninius stulpus, pamatus, sutvarkyti sklypą. Teismas sprendė, jog atsakovei neįvykdžius reikalavimo, ieškovams suteiktina teisė patiems nugriauti atsakovės savavališkai pastatytą pavėsinę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės. Taip pat, patenkinus ieškinį buvo nuspręsta iš atsakovės ieškovams priteisti bylinėjimosi išlaidas (31, 00 Eur žyminio mokesčio, 500 Eur advokato pagalbai apmokėti) ir valstybei 42,56 Eur išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliaciniu skundu V. S. prašė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują teismo sprendimą – pareikštą ieškinį atmesti.
9. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo LAT suformuota teismų praktika, pagal kurią savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo. Teismas visiškai neatsižvelgė, kad statinio nugriovimas galimas tik tais atvejais, kuomet pagal galiojančius teisės aktus jis negali būti įteisintas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Šiuo metu galiojanti 2013 m. balandžio 3 d. naudojimosi tvarka (4.13 p.) suteikia bendraturčiams teisę jiems priklausančiose Žemės sklypo dalyse savo nuožiūra statyti statinius, įrenginius bei nuosavybės teises į šiuos objektus registruoti savo vardu, tiesti vandentiekio, buitinių nuotekų tinklus, įsirengti vandens gręžinius, tiesti kabelius, elektros tinklus/linijas, o taip pat projektuoti, statyti (įskaitant, bet neapsiribojant, naujai statyti, rekonstruoti, remontuoti, griauti) esamus ir/ar būsimus statinius teisės aktų nustatyta tvarka, registruoti atitinkamus statinius (jų dalis) viešuose registruose ar kitose įstaigose, organizacijose, institucijose kaip priklausančius atitinkamam bendraturčiui (ir/arba jo sutuoktiniui) nuosavybės teise (tiek bendrosios, tiek asmeninės). Taigi, teismui patenkinus atsakovės pareikštą ieškinį bei pakeitus naudojimosi tvarką, atsakovė, vadovaudamasi pakeista naudojimosi tvarka turėtų teisę toje pačioje vietoje pastatyti tokią pačią pavėsinę, kokia yra pastatyta šiuo metu bei tam ji neprivalėtų gauti jokių bendraturčių sutikimų.
11. Teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-3727-860/2017 arba sujungti abi šias bylas. Akivaizdu, kad civilinėje byloje Nr. e2-3727-860/2017 teismui patenkinus atsakovės ieškinį, žemės sklypo dalimi, kurioje yra pastatyta pavėsinė, naudotis galėtų tik viena atsakovė. Kitų žemės sklypo bendraturčių, tame tarpe ir ieškovų, sutikimas jai nebūtų reikalingas. Be to, vadovaujantis teismo pakeista naudojimosi tvarka, atsakovė turėtų teisę be jokių bendraturčių sutikimų asmeniškai naudojamoje žemės sklypo dalyje statyti statinius. Taigi, atsakovės pastatyta pavėsinė, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais būtų laikoma teisėtai pastatytu statiniu, todėl c. b. Nr. e2-3727-860/2017 teismui patenkinus atsakovės pareikštą ieškinį, šioje byloje teismas turėtų atmesti ieškinį dėl įpareigojimo nugriauti pavėsinę. Teismas atsisakydamas sustabdyti bylą nenurodė jokių tokio atsisakymo priežasčių ar motyvų, tačiau iš skundžiamo sprendimo galima pagrįstai manyti, jog teismo vertinimu, netgi pakeitus naudojimosi žemės sklypu tvarką pavėsinė būtų laikoma neteisėtai pastatytu statiniu ir turėtų būti nugriauta, o atsakovė norėdama pastatyti tokią pačia pavėsinę vadovaudamasi pakeista naudojimosi tvarka, turėtų statybos darbus pradėti iš naujo. Toks teismo sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, todėl yra nepagrįstas ir naikintinas.
12. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. gruodžio 31 d., 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Ši teisės norma numatė, kad žemės sklypo bendraturčio rašytinis sutikimas yra laikomas statybą leidžiančiu dokumentu, kai tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu galiojantis Statybos įstatymo 27 straipsnis rašytinio sutikimo nebelaikė statybą leidžiančiu dokumentu. Taigi, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, atsakovei nebėra taikoma pareiga prieš pradedant tokio paties statinio statybos darbus gauti statybą leidžiantį dokumentą.
13. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad į atsakovei priklausantį garažą patekti įmanoma tik per žemės sklypo dalį, kurioje yra pastatyta pavėsinė. Taigi, šios aplinkybės taipogi patvirtino, kad bendraturčių susitarimu atsakovė turi išimtinę teisę naudotis žemės sklypo dalimi, kurioje yra pastatyta pavėsinė. Tokiu būdu tiek atsakovai, tiek kiti žemės sklypo bendraturčiai dar sudarant 2013 m. balandžio 3 d. naudojimosi tvarką išreiškė savo valią, kad atsakovė asmeniškai naudosis žemės sklypo dalimi, kurioje yra pastatyta pavėsinė. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė neprivalėjo gauti jokių papildomų ar atskirų sutikimų pavėsinei statyti, nes naudojimosi tvarkos 4.13 p. suteikia bendraturčiams teisę jiems priklausančiose žemės sklypo dalyse savo nuožiūra statyti statinius, įrenginius ir juos registruoti. Be to, aplinkybė, kad atsakovė šiuo metu garaže laiko malkas, nesudaro pagrindo manyti, kad vien dėl laikino garažo naudojimo būdo pakeitimo atsakovė nebeturi teisės savo nuožiūra naudoti žemės sklypo dalies, skirtos patekimui į garažą, ar naudoti garažo pagal jo paskirtį. Pavėsinė yra nesudėtingas statinys, todėl ateityje nusprendusi garažą naudoti automobilio laikymui, atsakovė neabejotinai nugriautų pavėsinę ir užsitikrintų pravažiavimą iki garažo automobiliu.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime ieškovai N. N., A. N., A. L., L. K., A. K. prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti jų naudai atstovavimo išlaidas už atsiliepimo parengimą.
15. Nurodė, kad teisinės galimybės kitaip spręsti atsakovės savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą įteisinant neteisėtai pastatytą statinį nagrinėjamu atveju visiškai nėra. Ieškovai tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu pažymėjo, kad neketina atsakovei duoti sutikimo ginčo statinio statybai, kas nuosekliai reiškia, kad neturėdama sklypo bendraturčių sutikimo atsakovė neturi galimybės įteisinti savavališkai pastatytą ginčo statinį, todėl vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas - neteisėtai pastatyto statinio nugriovimas. Net ir teismo sprendimu pakeitus naudojimosi tvarką ginčo žemės sklypu, atsakovė neįgytų teisės be bendraturčių sutikimo statyti pavėsinę toje pačioje vietoje, nes toks sutikimas būtų reikalingas CK 4.75 straipsnio 1 dalies pagrindu. Svarbu pažymėti, kad atsakovė civilinėje byloje Nr. e2-3727 860/2017 neprašo išplėsti nurodytos sutarties 4.8-4.14 punktų galiojimą ir tai sklypo daliai, kurią nori priskirti savo atskiram naudojimui teismo sprendimu, kas nuosekliai reiškia, kad susitarimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo 4.8-4.14 punktų nuostatos negalėtų būti aiškinamos plečiamai ir taikomos papildomai atskiram atsakovės naudojimui paskirtam žemės sklypo plotui. Atsakovė negali įgyti daugiau teisių ir didesniam sklypo plotui, nei apibrėžia minėtas susitarimas. Taigi net ir tuo atveju, jei teismas tenkintų atsakovės ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-3727-860/2017 ir atsakovės atskiram naudojimui priskirtų didesnį plotą, 2013 m. balandžio 3 d. susitarimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo 4.8-4.14 punktų nuostatos šiam plotui negalėtų būti taikomos ir atsakovė vis tiek privalėtų gauti kitų bendraturčių sutikimą statinio statybai. Kaip jau minėta, ieškovai tokio sutikimo neketina duoti. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo, nes be bendraturčių sutikimo atsakovė negali ir neturi teisės statyti statinių daugiabučio namo kieme - kitoks sprendimas pažeistų proceso ekonomiškumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Dėl šio atsiliepimo 7 punkte nurodytų priežasčių apeliacinio argumentas, kad ši byla turėjo būti sustabdyta iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-3727-860/2017, taip pat atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas, spręsdamas ginčą, visų pirma turi nustatyti laikotarpį, kuriuo susiformavo ginčo teisiniai santykiai, teisės normas, galiojusias šių santykių susiformavimo metu bei aplinkybę, ar nurodomos teisės normos buvo pažeistos ar ne. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovė neteisėto statinio statybas pradėjo 2013 metais ir jas baigė 2016 metų vasarą. Taigi, teismas pagrįstai rėmėsi iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusia Statybos įstatymo redakcija.
Šalies argumentai
17. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovai patvirtino, kad bendraturčių susitarimu atsakovė turi išimtinę teisę naudotis sklypo dalimi, kurioje pastatyta pavėsinė, kas įrodo, kad atsakovei nereikia jokių bendraturčių sutikimo jos statybai. Tokie teiginiai prieštarauja susitarimui dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo ir nepagrįstai išplečia susitarimo 4.13 punkto nuostatų taikymą bendram naudojimui priskirtoms sklypo dalims. Be to apeliantės argumentus apie neva egzistuojantį susitarimą sklypo dalį su neteisėtai pastatyta pavėsine skirti jos atskiram naudojimui paneigia kiti apeliacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad ji kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo ir sklypo dalį, kurioje stovi stoginė, prašo priskirti jos atskiram naudojimui. Jeigu toks susitarimas egzistuotų, atsakovei nereikėtų kreiptis į teismą dėl sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo. Ties įvažiavimu į garažą ar patekimu į pirtį mašinas stato visi kas nori, tačiau dėl to problemų nekyla, nes tuo atveju, jei tai trukdo jam pačiam patekti į garažą, jis paprašo ir kaimynai mašinas patraukia. Susitarimo neužstatyti įvažiavimų į garažą tarp kaimynų nėra, nes teisiškai to padaryti negalima. Tuo tarpu įvažiavimo į atsakovės garažą nėra, nes ji ant jo pastatė ginčo statinį. Taigi susitarimo, pagal kurį žemė sklypo dalis, kurioje ieškovė neteisėtai pastatė pavėsinę, būtų skirta jos atskiram naudojimui, tarp sklypo bendraturčių nėra ir niekada nebuvo.
18. V. S. pateikė teismui prašymą leisti jai bylą papildyti įrodymais – liudytojų paaiškinimais ir šiais paaiškinimais kartu su prie jų teikiamas dokumentais bei paskirti byloje žodinį nagrinėjimą, kad būtų atskleista bylos esmė, kuri nebuvo atskleista pirmos instancijos teisme. Ypač tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų šios bylos negrąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Nurodė, kad pirmosios instancijos teisme ir rengiant apeliacinį skundą apeliantė nebuvo tinkamai ir kvalifikuotai atstovaujama. Pirmosios instancijos teisme atsakovė siekė apginti jos teisę turėti jai priklausiančiame žemės sklype pavėsinę, tačiau jai ieškinį rengęs ir teisme atstovavęs advokatas šio jos pavedimo nevykdė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-13908-534/2018 nustatė, kad advokatas veikė ne pagal atsakovės pavedimą, piktnaudžiavo atsakovės pasitikėjimu ir jai tinkamos kokybės paslaugų nesuteikė. Teismas nustatė, kad teikdamas paslaugas advokatas naudojosi tuo, kad atsakovė teisinių žinių neturi ir jai teikė netinkamos kokybės paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
20. Apeliantės nuomone, sprendime nėra nustatyta, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė ir atsakovai naudojosi žemės sklypu ir jo dalimi, kurioje yra pastatyta pavėsinė – įstatymo ar 2013 m. balandžio 3 d. susitarimu dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, t.y. įstatymo ar sandorio. Teismas nenustatė ir sprendime nenurodė, kada atsakovė atliko statybos darbus ar pastatė statinį, kurį ieškovai byloje prašė nugriauti. Šios datos ieškinyje nenurodė ir pats ieškovas. Sprendime nenurodyta ginčo pavėsinės statybos datos ar datos, kada ginčo pavėsinė pastatyta. Tai esminis sprendimo trūkumas, dėl kurio šis sprendimas turi būti panaikintas kaip nepagrįstas. Kreipimosi į statybų priežiūrą vykdančią instituciją data nėra statybos darbų atlikimo data ar data, kada atsakovė pastatė ginčo pavėsinę ir nenustačius šios datos negalima tinkamai taikyti teisės normų, bei išspręsti ginčą.
21. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrasavininkų sutarimas neprivalo būti rašytinės formos. Toks teisinis reguliavimas užtikrina nevaržomą asmens teisę naudotis jam pilnai ar iš dalies nuosavybės teise priklausančiu daiktu ir nustato naudojimosi ribą - naudojantis nepažeisti įstatymo ir kitų asmenų interesų. Byloje jokių ieškovų interesų nėra atskleista, o sprendime nėra jų aprašyta. Sprendime remiamasi tuo, kad žemės sklypu ieškovai ir atsakovė turi naudotis bendrai, tačiau kokių nors ieškovų teisėtų interesų į žemės sklypo dalį, kurią atsakovė užstatė ginčo pavėsine, teismas nenustatė. Atsakovei žemės sklype priklausė 300/9470 Žemės sklypo dalis, kas sudaro 300 kv.m. iš 9470 kv.m. Žemės sklypo (žr. 2013 m. balandžio 3 d. susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo). Dabar atsakovei priklauso 580/7300 žemės sklypo dalis, kas sudaro 580 kv.m. Tuo tarpu, atsakovės pavėsinė yra 9 kv.m., visų jai priklausančių statinių ir statinio dalių plotas žemės sklype - 100 kv.m. (9 kv.m. pavėsinė + 73,5 kv.m. butas (pridedama NTR registro išrašas Nr. 10/328770) + 17,5 kv.m. garažas). Taigi, sudėjus atsakovės pavėsinės plotą su visų jai priklausančių statinių ir statinio dalių plotu žemės sklype, gauname - 100 kv.m., kas yra 480 kv.m. mažiau nei atsakovei priklausančios idealiosios dalies žemės sklype plotas - 580 kv.m. Tai reiškia, kad pasistačiusi ginčo pavėsinė atsakovė nesinaudoja net ta idealiąja žemės sklypo dalimi, kuri jai priklauso.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.
Dėl žodinio nagrinėjimo
23. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes kad būtų atskleista bylos esmė, kuri nebuvo atskleista pirmos instancijos teisme. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes taip būtų atskleista bylos esmė. Teisėjų kolegijos nuomone, šis prašymas netenkinamas, kadangi bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus, šalys dalyvavo ir pasisakė duodamos paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai buvo apklausti. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).
Dėl naujų įrodymų
24. Apeliantė yra pateikusi rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus byloje ir prašo juos prijungti. CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės prašomi prijungti papildomi įrodymai negali būti priimti į bylą, nes jie nėra susiję su ginčo dalyku. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantės pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka bylos nagrinėjimo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu patikrinimas, o ne bylos nagrinėjimas iš naujo.
25. Kolegija nurodo, jog CPK nenumato galimybės šalims bylą nagrinėjant apeliacinio rašytino proceso tvarka teikti rašytinius paaiškinimus. Savo argumentus šalys turi teisę išdėstyti procesiniuose dokumentuose, t.y. apeliaciniame skunde, atsiliepime į jį. Todėl rašytiniai paaiškinimai nepriimami ir nevertinami (CPK 321 str. 2 d.).
Dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą
26. Apeliantė pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, nurodydama, jog Vilniaus regiono apylinkės teisme yra byla pagal V. S. ieškinį, kuriuo ji prašo nustatyti jos teisę atskirai nuo kitų bendrasavininkų – ieškovų šioje byloje, naudotis ta pačia 176 kv. m. ploto, to paties žemės sklypo dalimi.
27. Kolegija patikrinusi LITEKO sistemoje nustatė, jog apeliantės nurodyta byla nėra iškelta, t.y. jos ieškinys teisme yra tik registruotas, tačiau nepriimtas (e2-12900-892/2018). Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo bylos nagrinėjimo sustabdymui (CPK 163 str.). Tokiu būdu apeliantės prašymas atmestinas.
Dėl statinio nugriovimo
28. Apeliantė ginčija teismo sprendimą, kuriuo ji įpareigota nugriauti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo dalyje, matininko D. V. 2015 m. balandžio 23 d. parengtame žemės sklypo plane pažymėtoje indeksu „A”, savavališkai pastatytą pavėsinę. Ginčo, jog apeliantės pastatyta pavėsinė yra būtent toje žemės sklypo dalyje, kuri priskirta pagal bendraturčių susitarimą naudotis bendrai, nėra. Tiek 2013 m. balandžio 3 d. susitarimo metu, tiek šiai dienai faktinė situacija nėra pasikeitusi, nes apeliantė dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo, kad ginčo statinys būtų tik jai priskirtoje žemės sklypo dalyje, ketina iškelti civilinę bylą teisme, tačiau to dar nėra padariusi. Taigi, pripažintina, jog ginčo statinys yra bendraturčių žemės sklypo dalyje, kuria visi bendraturčiai naudojasi bendrai, todėl statinio statybai turi būti bendraturčių sutikimas (CK 4.75 str.).
29. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota teismų praktika, pagal kurią savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo. Teismas visiškai neatsižvelgė, kad statinio nugriovimas galimas tik tais atvejais, kuomet pagal galiojančius teisės aktus jis negali būti įteisintas. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog teisinės galimybės kitaip spręsti atsakovės savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą įteisinant neteisėtai pastatytą statinį nagrinėjamu atveju nėra. Ieškovų kaip bendraturčių išreikšta pozicija, jog jie neketina atsakovei duoti sutikimo ginčo statinio statybai, reiškia, kad neturėdama sklypo bendraturčių sutikimo atsakovė neturi galimybės įteisinti savavališkai pastatytą ginčo statinį, todėl vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas - neteisėtai pastatyto statinio nugriovimas.
30. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-3727-860/2017, kurioje apeliantė siekė pakeisti naudojimosi žemės sklypu, kuriame pastatytas ginčo statinys, tvarką. Pagal LITEKO duomenis matyti, jog 2018 m. kovo 5 dienos nutartimi teismas bylą pagal ieškovės ieškinį dėl naudojimosi žemės sklypo tvarkos pakeitimo nutraukė, priimdamas V. S. atsisakymą nuo ieškinio. Todėl kolegija dėl šių skundo argumentų nepasisako.
31. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog bendraturčiai buvo pritarę žodžiu dėl ginčo statinio statybos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Statybos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. gruodžio 31 d., 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą, apeliantė turėjo turėti rašytinį bendraturčių sutikimą statyti statinį, todėl neturėdama statybą leidžiančio dokumento – žemės sklypo bendraturčių sutikimo, pradėjo statybas ir savavališkai pastatė nesudėtingą statinį – pavėsinę. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra jokių duomenų įrodančių, kad ieškovai (išskyrus A. L.) davė sutikimą statyti pavėsinę, pagrįsta. Tai, jog tokio sutikimo (nei rašytinio, nei žodinio) ieškovai nebuvo davę patvirtina byloje pateikti jų skundai Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (I tomas, 30-45 puslapiai), teikti 2013-2016 metų laikotarpiu.
32. Kolegija atmeta apeliantės argumentą, jog nėra aišku, kada statinys pastatytas ir teismas nepagrįstai vadovavosi Statybos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. gruodžio 31 d. Iš byloje pateikto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. spalio 24 d. rašto (I tomas, 38-39 puslapiai) matyti, jog jame yra konstatuotas faktas, kad ginčo stoginė yra pastatyta. Todėl galima teigti, jog 2016 metų spalio mėnesį ginčo statinys buvo pabaigtas statyti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Statybos įstatymo redakciją galiojusią pažeidimo padarymo, o ne sprendimo priėmimo metu. Kolegija nurodo, jog iš minėto rašto matyti, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos konstatavo pažeidimą, tačiau dėl jo mažareikšmiškumo nesiėmė jokių veiksmų ir netaikė atsakomybės, tačiau tai nekerta kelio bendraturčiams teismine tvarka ginti savo interesus.
33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliantės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
34. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ieškovai patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (II tomas, 33-34 puslapiai), todėl iš apeliantės jų naudai priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.), suma.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės V. S. ieškovų A. N., N. N., A. K., L. K., A. L. naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.