Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Visagino transporto centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1907-779/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Visagino transporto centras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus betono demontavimo technika“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Visagino transporto centras“ ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriuo patikslinusi reikalavimus prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ 17 361,06 Eur skolos, 8,05 proc. metinių palūkanų nuo pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo padavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 26 d. ieškovė ir atsakovė sudarė paslaugų teikimo sutartį (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė atsakovei įsipareigojo suteikti atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugas, o atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti. 2016 m. žodiniu susitarimu ieškovė ir atsakovė sutarė, kad atsakovei laiku sumokant už paslaugas bus pritaikyta nuolaida, todėl birželio ir liepos mėnesiais buvo išrašytos sąskaitos su mažesne paslaugų kaina. Atsakovei mokėjimų neatlikus, sąskaitos buvo patikslintos. Kreipusis į teismą, atsakovė už paslaugas dalinai sumokėjo, liko skolinga ieškovei 23 466,81 Eur pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 0003177, 0003178, 0003179. Vėliau atsakovė sumokėjo dar 6 105,75 Eur. Ieškovė paaiškino, kad sutartyje nustatyti paslaugų įkainiai yra 110 Lt pridedant PVM už vieną darbo valandą darbo dienomis ir 120 Lt pridedant PVM už vieną darbo valandą nedarbo dienomis. Šalys nors ir susitardavo dėl papildomų paslaugų įkainių, tačiau sutartimi sulygtos paslaugos visada būdavo teikiamos pagal sutartimi nustatytus paslaugų įkainius.Atsakovė UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2015 m. viduryje šalys žodžiu susitarė, kad pagal sutartį bus teikiamos ir kitos paslaugos, kurių kaina ir apmokėjimas bus derinami žodžiu. Po 2015 m. birželio 30 d. ieškovė išrašė 8 PVM sąskaitas faktūras, kurių tik viena – 2015 m. lapkričio 30 d. serija VTC Nr. 0003113, išrašyta vykdant sutartį, kitos 7 PVM sąskaitos faktūros išrašytos pagal tarp šalių sutartus įkainius, jų apmokėjimo terminas nebuvo sutartas apmokėti per 3 dienas. Dėl atskirų įkainių buvo susitarta 2015 m. viduryje, bet ne 2016 m. viduryje. PVM sąskaitas faktūras Nr. 0003162 ir Nr. 0003172 atsakovė apmokėjo dar iki ieškinio pateikimo dienos, o 2016 m. rugpjūčio 11 d. ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros išrašytos nepagrįstai, nes ieškovė neturėjo teisės keisti šalių paslaugų sutartų įkainių bei išrašyti papildomas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė pagal šalių sutartus įkainius sumokėjo ieškovei pagal 2016 m. rugpjūčio mėnesio PVM sąskaitas faktūras 6 105,75 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas nustatė, kad pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VTC Nr. 0003162, atsakovė turėjo sumokėti 49 414,17 Eur, pagal 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VTC Nr. 0003172 – 23 257,41 Eur, pagal 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VTC Nr. 0003177 – 10 672,05 Eur, atėmus pagal 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą mokėtiną sumą – 40 838 Eur, pagal 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VTC Nr. 0003178 – 5 312,86 Eur, atėmus pagal 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą mokėtiną sumą – 19 221 Eur, pagal 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VTC Nr. 0003179 – 7 481,90 Eur.2016 m. birželio 30 d. atsakovė ieškovei sumokėjo 275,28 Eur, 2016 m. rugpjūčio 4 d. atsakovė ieškovei sumokėjo 25 000 Eur, 2016 m. rugpjūčio 22 d. – 24 138,89 Eur, 2016 m. rugpjūčio 25 d. – 23 257,41 Eur. Iš atsakovės atsiskaitymų laikotarpio nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 10 d. matyti, kad atsakovė PVM sąskaitas faktūras Nr. 0003162 ir Nr. 0003172 apmokėjo.Sutartimi šalys nustatė, kad atsakovė turi teisę pasirinkti kelis mokėjimo variantus už teikiamas paslaugas: 1) teikiamų paslaugų kaina yra nustatoma kiekvieno atskiro objekto sąmatoje arba 2) pagal fiksuotus įkainius 110 Lt su PVM per valandą darbo dienomis ir 120 Lt su PVM nedarbo dienomis už kiekvieną mechanizmo ir transporto priemonės vienetą (sutarties 2.1 punktas). Iš 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras, taikydama 26 ir 30 Eur už valandą įkainius, tačiau atsakovei pagal sutartį laiku neapmokant išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ieškovė, papildomai perskaičiavusi tarp šalių vykdomų paslaugų įkainius pagal sutartyje nustatytą kainą, pateikė atsakovei apmokėti 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. 0003177 ir Nr. 0003178, kuriomis papildomai atsakovei nurodoma sumokėti iš viso 15 984,91 Eur už 2016 m. birželio – liepos mėnesiais suteiktas ieškovės paslaugas. Iš atsakovės byloje pateiktų 2015 m. ieškovės išrašytų atsakovei PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad šalys už teikiamas ieškovės paslaugas buvo sutarusios ir dėl kitokio apmokėjimo už paslaugas, skaičiuojant paslaugų kainą vežimais – 20 Eur už vežimą, skaičiuojant paslaugų kainą valandomis – 35 Eur už valandą. Liudytojai R. L., A. Š., P. T. teismo posėdžio metu patvirtino, kad dėl įkainių už ieškovės teikiamas paslaugas kiekvieną kartą būdavo tariamasi atskirai, o PVM sąskaitos faktūros būdavo siunčiamos apmokėti atsakovei prieš tai suderinus atliktų ieškovo darbų kiekį ir apimtis. Taigi teismas konstatavo, kad ieškovės tvirtinimas, jog tarp šalių visuomet buvo taikomi sutartimi nustatyti ieškovės teikiamų atsakovei paslaugų įkainiai, yra nepagrįstas.Teismas nurodė, kad iš 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad buvo aiškiai numatytas ieškovės suteiktų paslaugų kiekis, paslaugų pavadinimas ir paslaugos vieneto kaina, jokių nuolaidų PVM sąskaitose faktūrose numatyta nebuvo. PVM sąskaitose išrašytos paslaugų kainos skiriasi nuo numatytų sutartyje, todėl nustačius, kad sutartimi nustatyti paslaugų įkainiai nebuvo visuomet taikomi, šios PVM sąskaitos faktūros laikytinos pagrindiniais mokestiniais dokumentais už ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas birželio-liepos mėnesiais. Teismas pažymėjo, kad už paslaugas, suteiktas birželio-liepos mėnesiais, ieškovė PVM sąskaitas faktūras išrašė tais pačiais mėnesiais, todėl pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) reglamentavimą, yra nepagrįstas ieškovės PVM sąskaitų faktūrų Nr. 0003177 ir Nr. 0003178 išrašymas 2016 m. rugpjūčio 11 d., kai PVM sąskaitos faktūros išrašytos praleidus PVMĮ nustatytą 10 dienų terminą PVM sąskaitai faktūrai išrašyti po to mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos, bei perskaičiuota kaina, nustatyta 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitomis faktūromis. Ieškovė, išrašydama 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitas faktūras, nurodė atsakovei mokėtiną kainą už suteiktas paslaugas ir jokių nuolaidų nesuteikė, todėl teismas, ieškinio dalyje dėl sumos pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 0003177 ir Nr. 0003178, priteisimo netenkino. Ieškovė iš atsakovės taip pat prašė priteisti mokėtiną pagal PVM sąskaitą faktūrą serija VTC Nr. 0003179 sumą – 7 481,90 Eur už suteiktas transporto paslaugas darbo dienomis taikant sutartyje nustatytą 31,86 Eur įkainį (110 Lt per valandą). Teismas konstatavo, kad tarp šalių paslaugos buvo teikiamos žodinio susitarimo tarp šalių įmonių darbuotojų pagrindu. Liudytojai nurodė, kad buvo tariamasi dėl 26 Eur už valandą įkainio už teikiamas paslaugas darbo dienomis ir 30 Eur už valandą įkainio teikiant paslaugas nedarbo dienomis. Iš anksčiau buvusių 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad paslaugos Vilniuje darbo dienomis buvo teikiamos už 26 Eur už valandą, nedarbo dienomis – 30 Eur už valandą. Liudytojai, davę parodymus, dirba ieškovės ir atsakovės įmonėse, gauna fiksuotus atlyginimus, todėl, anot teismo, nėra suinteresuoti nurodyti kitą paslaugų kainą, nei buvo šalių susitarta teikiant paslaugas. Ieškovė nurodo, kad sutartimi nustatyti įkainiai pradėti taikyti atsakovei pagal sutartį laiku neapmokant ieškovės siųstų PVM sąskaitų faktūrų, tačiau, teismo vertinimu, tai nesuteikia teisės ieškovei paneigti tarp šalių susiklosčiusių paslaugų apmokėjimo santykių ir taikyti didesnių, nei šalys susitarė, paslaugų įkainių, kurie buvo faktiškai šalių nustatyti vykdant sutartį. Teismas pažymėjo, kad šalių sudarytoje sutartyje nėra nurodyta, jog negalimi taikyti kitokie paslaugų teikimo įkainiai, o šalys ilgalaikio bendradarbiavimo pagal sutartį eigoje įkainius koreguodavo, todėl pagal 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VTC Nr. 0003179 reikalaujama sumokėti iš atsakovės suma laikytina nepagrįsta. Pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą teiktos transporto paslaugos Vilniuje darbo dienomis, todėl proporcingai pritaikius 26 Eur valandai įkainį perskaičiuotina mokėtina pagal PVM sąskaitą faktūrą suma su PVM yra 6 105,76 Eur. Atsakovė 2016 m. spalio 10 d. šią sumą ieškovei sumokėjo, todėl teismas laikė, kad ieškinio reikalavimo dalis pagal PVM sąskaitą faktūrą serija VTC Nr. 0003179 yra nepagrįsta, todėl šioje dalyje ieškinio netenkino.Teismas konstatavo, kad atsakovė 2016 m. birželio 30 d., 2016 m. liepos 29 d., 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitas faktūras pagal šalių sutartus įkainius už ieškovės teikiamas paslaugas yra apmokėjusi, todėl PVM sąskaitoms faktūroms Nr. 0003177 ir Nr. 0003178 esant nepagrįstoms, ieškinį šioje dalyje atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „Visagino transporto centras“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas iškraipė liudytojų parodymus ir priešingai bylos medžiagai nurodė, kad atsakovės darbuotojai – R. L. ir A. Š. – esą dirba už fiksuotą darbo užmokestį bei neturi suinteresuotumo byla. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad mažesnės kainos taikymo sąlyga buvo tinkamas įsipareigojimų vykdymas, ko atsakovė nevykdė, o atsakovės darbuotoja R. L., kuri vienintelė iš atsakovės pusės tarėsi dėl mažesnių nei sutarties ginčo paslaugų kainų, teisme melavo apie gaunamą atlyginimą, bandė paveikti liudytoją P. T. ir yra neginčijamai suinteresuota bylos baigtimi.Teismas neobjektyviai įvertino situaciją, klaidingai nustatė sąskaitų išrašymo datos ir jų nuolaidos grafos reikšmę bei visiškai nepasisakė dėl esminių ir bylai itin reikšmingų ieškovės pateiktų argumentų bei byloje esančių įrodymų.Ieškovė atsakovei paslaugas teikė pagal rašytinę sutartį, kurios 4.2 punkte šalys aiškiai ir neginčijamai įtvirtino, kad visi sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik tuo atveju, jeigu yra šalių pasirašyti. Nagrinėjamu atveju dėl mažesnių nei sutarties kainų nebuvo sudarytas joks rašytinis susitarimas, o atsakovė mažesnes kainas bandė įrodinėti liudytojų parodymais, kas pagal Civilinio kodekso 1.93 straipsnį nepaneigia sutarties kainų, juo labiau kad sutartis buvo sudaryta tarp dviejų verslo subjektų.Priešingai nei sprendė teismas, šalys nesusitarė, jog atsakovei bet kokiu atveju bus taikoma mažesnė kaina, o atsakovės naudai liudijusios R. L. parodymų apskritai negalima vertinti dėl jos nepatikimumo ir suinteresuotumo byla.Bandydama išvengti sutartyje numatytų įkainių taikymo, atsakovė byloje taip pat bandė įrodinėti, kad ginčo paslaugos buvo suteiktos ne pagal sutartį, tačiau tokie atsakovės aiškinimai buvo paneigti ne tik P. T. liudijimais, bet ir R. L. laišku.Sąlyginis susitarimas dėl žemesnės paslaugų kainos buvo realus ir tikras, o tai sąlygojo objektyvūs veiksniai.Susitarimą, kad ieškovė dėl atsakovės vėlavimo įvykdyti įsipareigojimus turi teisėtą ir pagrįstą teisę reikalauti apmokėjimo pagal sutartyje numatytus įkainius, patvirtina ir atsakovės elgesys po sąskaitų gavimo, t. y. kad atsakovė pretenzijų dėl sutartinių įkainių neturėjo, ir jos atsirado tik vėliau, siekiant nesąžiningai išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.Nuolaidos grafos niekuomet nebuvo ir kitose ieškovės sąskaitose, kurios buvo išrašytos pagal sutartį, bet mažesniais nei sutarties įkainiais.Įvairūs buhalteriniai trūkumai nėra ir negali būti pagrindas atleisti asmenį nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ir neatleidžia jo nuo skolos. Kita vertus, teismas ne tik nepagrįstai suabsoliutino buhalterijos reikšmę šalių santykiams ir visiškai nevertino paties susitarimo turinio, bet ir klaidingai aiškino patį buhalterinį reguliavimą.Teismas nesąžiningai suteikė pirmenybę atsakovei, dėl ko buvo priimtas ne tik nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas, bet ir netinkamai išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas.Nuoseklus teismo procesinių veiksmų ir argumentų nepagrįstumas (liudytojų parodymų iškraipymas; išvadų, akivaizdžiai prieštaraujančių bylos medžiagai, darymas; byla suinteresuoto atsakovės liudytojo preferavimas; atsakovės pozicijos atkartojimas ir vengimas ją vertinti kritiškai) kartu su ieškovės argumentų ir įrodymų nepaisymu bei išimtiniu palankumu atsakovei leidžia objektyviai spręsti ne tik tai, kad sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, bet ir tikėtinai priimtas neteisėtos sudėties teismo. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Pagal šalių sudarytą sutartį suteikusi paslaugas ieškovė išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodydavo, kad jos išrašytos vykdant būtent šią sutartį. 2015 metų viduryje šalys sutarė, kad ieškovė teiks atsakovei ir tokias transporto paslaugas, kurių kaina ir apmokėjimo sąlygos kiekvienu atveju bus atskirai žodžiu sutartos. Tą patvirtino ir teisme liudiję R. L., A. Š., pripažino ir ieškovės liudytojas – jos darbuotojas P. T.. Tą taip pat patvirtina ir byloje pateiktas pastarojo 2015 m. balandžio 13 d. el. laiškas. Antai po 2015 m. birželio 30 d. ieškovė išrašė aštuonias PVM sąskaitas faktūras, kurių tik vienoje nurodė, kad ji išrašyta vykdant sutartį. Kitas septynias PVM sąskaitas faktūras ieškovė išrašė atsakovei pagal šalių atskirai žodžiu sutartus transporto paslaugų įkainius, kurie buvo įvairūs, kartais ir sutapdavo su sutartyje nustatytais. Šalys visais šiais atvejais nebuvo sutarusios, kad šios PVM sąskaitos faktūros turi būti apmokėtos per tris dienas nuo jų gavimo, ką įrodo ir apmokėjimo per žymiai ilgesnį laiką faktai. Ieškovė dėl tokio sąskaitų apmokėjimo laikotarpio pretenzijų nereiškė, įkainių už suteiktas paslaugas nedidino, PVM sąskaitų faktūrų neperrašinėjo, nurodydama didesnius įkainius. Tad ir tai įrodo, kad nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog jos suteiktoms transporto paslaugoms turėjo būti taikomi visais atvejais sutartyje nustatyti įkainiai, jei atsakovė per tris dienas neapmokės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų su mažesne kaina.Ieškovė ieškinyje net nepripažino buvus susitarimų dėl paslaugų suteikimo kitokiomis, nei sutartyje nurodytos, kainomis. Tą ieškovė pripažino tik vėliau dublike.2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0003162 ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0003172 išrašytos ne už sutartyje numatytas paslaugas, bet už atskirai aptartas transporto paslaugas. Šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti konkretūs darbai – transporto paslaugos, nėra jokios nuorodos į sutartį. Šalims sutarus dėl šių transporto paslaugų konkrečių įkainių, ieškovė juos nurodė ne tik PVM sąskaitose faktūrose, bet ir pačios sudarytuose atliktų darbų apskaitos žiniaraščiuose. Šalių sutartą kainą patvirtina ir šalių atstovų 2016 m. liepos 13 d. ir 2016 m. liepos 19 d. el. laiškai.Ieškovės darbuotojų 2016 m. rugpjūčio 5 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. el. laiškuose nurodomas atsakovės skolos dydis apskaičiuotas pagal sutartus įkainius ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. 0003162, Nr. 0003172. Juose prašoma apmokėti būtent pagal šias PVM sąskaitas faktūras apskaičiuotą skolą bei nėra jokio nurodymo, kad suteiktų paslaugų kaina gali būti pakeista ir skolos dydis gali būti perskaičiuotas ir/ ar padidintas.Teiginiai apie nuolaidą iki ieškinio pateikimo niekada nebuvo išsakyti. Jokia nuolaida nenurodyta ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, nors, kaip teisingai pažymėjo teismas, nuolaida, pagal PVMĮ 80 straipsnio 1 dalies 9 punktą, jose privalėjo būti nurodoma.Ieškovė nepagrįstai vietoje 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0003162 išrašydama 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0003177, o vietoje 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0003172 išrašydama 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0003178, pakeitė suteiktų transporto paslaugų valandų kiekius. Tad išrašant šias PVM sąskaitas faktūras net buvo nesąžiningai sumažintas suteiktų pigesnių transporto paslaugų valandų kiekis ir padidintas brangesnių paslaugų valandų kiekis.Ieškovės sąskaita už suteiktas transporto paslaugas 2016 m. rugpjūčio mėnesį buvo išrašyta 2016 m. rugpjūčio 11 d. (PVM sąskaitos faktūros Nr. 0003179), joje nurodant iškart didesnį įkainį (31,86 Eur / val.), nei buvo šalių atstovų sutartas (26 Eur / val.). Tačiau šiuo atveju jokio trijų dienų vėlavimo apmokėti sąskaitą už rugpjūčio mėnesį nebuvo, todėl net nebuvo ir ieškovės nurodyto tariamo pagrindo taikyti sutartyje nurodytą įkainį, jei vėluojama mokėti. Be to, pati 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0003179 buvo gauta kartu su ieškovės 2016 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. S-32-(1.15). Šiame rašte nurodoma ją apmokėti iki 2016 m. rugpjūčio 16 d., tačiau raštas su šia PVM sąskaita faktūra buvo gautas jau po šios datos, o ieškovės pareiškimas teismui dėl įsakymo išdavimo teismui pateiktas 2016 m. rugpjūčio 18 d., net nesulaukus ir ieškovės akcentuojamo trijų darbo dienų termino.Šalims žodžiu sutarus dėl paslaugos kainos, viena šalis negalėjo jos pakeisti.Ieškovės teiginius, kad mažesnės kainos, nei numatytos sutartyje, įmanomos tik esant sudarytam rašytiniam susitarimui, paneigia jos pačios 2015-2016 metų praktika be jokio rašytinio susitarimo teikti transporto paslaugas ir išrašyti PVM sąskaitas faktūras su mažesniais, nei nurodyta sutartyje, įkainiais; taip pat dublike esantis ieškovės pripažinimas buvus tokius žodinius susitarimus dėl tam tikrų paslaugų teikimo ir jų kainos, kuri neatitiko sutartyje nustatytos.Žodiniai susitarimai dėl atskirų transporto paslaugų suteikimo ir jų kainos nustatymo gali būti traktuojami kaip atskiros žodžiu sudarytos paslaugų sutartys. Sutartis nedraudė šalims sudarinėti susitarimų dėl atskirų transporto paslaugų teikimo.Darbo užmokesčio siejimas su liudytojų parodymų teisingumu neturi jokio pagrindo. Pačios ieškovės liudytojas P. T. taip pat yra ieškovės darbuotojas, gaunantis iš jos atlyginimą, tačiau dėl jo liudijimo ieškovė neabejoja. Be to, jis patvirtino ir liudytojos R. L. parodymus dėl sutartos transporto paslaugų 2016 m. rugpjūčio mėnesį kainos (26 Eur už valandą).Ieškovės argumentas, kad sprendimas buvo priimtas neteisėtos sudėties teismo, yra nesuprantamas. Tokiais teiginiais bandoma, neturint kitų pagrįstų argumentų, paneigti teismo sprendimo teisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tinkamo atsiskaitymo už suteiktas paslaugas fakto nustatymo.Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė prašė priteisti iš atsakovės skolą pagal išrašytas tris 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitas faktūras: Nr. 0003177, Nr. 0003178 ir Nr. 0003179.Byloje nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0003177 ir Nr. 0003178 išrašytos perskaičiavus atitinkamai 2016 m. birželio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0003162 ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0003172 nurodytas mokėtinas sumas (suteiktų paslaugų kainą). Apeliantė teigė (-ia), kad ankstesnės 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitos faktūros su mažesne paslaugų kaina išrašytos šalių susitarimu, su sąlyga, kad mokėjimai pagal šias sąskaitas bus atlikti laiku, todėl atsakovei vėluojant apmokėti sąskaitas, paslaugų kaina perskaičiuota (2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 0003177 ir Nr. 0003178 išrašytos) pagal 2013 m. balandžio 26 d. šalių sudarytoje sutartyje nustatytus įkainius.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad sutartimi nustatyti paslaugų įkainiai šalių bendradarbiavimo praktikoje nebuvo visuomet taikomi, sprendė, kad 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitos faktūros laikytinos pagrindiniais mokestiniais dokumentais už apeliantės atsakovei suteiktas paslaugas birželio-liepos mėnesiais; jose aiškiai numatytas apeliantės suteiktų paslaugų kiekis, paslaugų pavadinimas ir paslaugos vieneto kaina, jokių nuolaidų PVM sąskaitose faktūrose numatyta nebuvo. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo reglamentavimą, yra nepagrįstas apeliantės PVM sąskaitų faktūrų Nr. 0003177 ir Nr. 0003178 išrašymas 2016 m. rugpjūčio 11 d., kai PVM sąskaitos faktūros išrašytos praleidus minėtame įstatyme nustatytą 10 dienų terminą PVM sąskaitai faktūrai išrašyti po to mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos, bei perskaičiuota kaina, nustatyta 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitomis faktūromis.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės pozicija, kad PVM sąskaitų faktūrų išrašymo (ne)atitikimas įmonių buhalterinę apskaitą ir mokesčius reguliuojančių įstatymų reikalavimams savaime nelemia skolininko sutartinių įsipareigojimų apimties, kuri yra nustatoma pagal šalių susitarimo sąlygas, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai dėl nepagrįsto 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaitų faktūrų išrašymo pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą nagrinėjamos bylos kontekste neturi esminės teisinės reikšmės. Nepaisant to, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad priimtas teismo sprendimas būtų neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos R. L. parodymais, kuri melavo apie gaunamo darbo užmokesčio pobūdį, bandė paveikti apeliantės liudytoją P. T. ir yra suinteresuota bylos baigtimi. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, minėtos liudytojos parodymais teismas rėmėsi tiek, kiek nustatė tarp šalių buvus praktiką susitarti ir dėl kitų, nei sutartyje numatyta, paslaugų įkainių, ko neneigia ir pati apeliantė. Dėl tos pačios priežasties atmetami kaip nenuoseklūs ir prieštaraujantys apeliantės pozicijai ir jos argumentai, kad dėl mažesnių, nei numatytos sutartyje, kainų turėjo būti sudarytas rašytinis susitarimas – vien 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitų faktūrų su mažesnėmis kainomis išrašymu apeliantė patvirtino tarp šalių buvus praktiką keisti paslaugų kainas, raštu nekeičiant pačios sutarties.Minėto susitarimo taikyti mažesnes, nei sutarties, kainas sąlyginį pobūdį, t. y. kad mažesnės kainos turėjo būti taikomos tik su sąlyga, kad išrašytos PVM sąskaitos faktūros bus apmokėtos per tris darbo dienas, apeliantė įrodinėjo liudytojo P. T. parodymais. Tačiau pastarasis yra taip pat apeliantės darbuotojas, o tai, kad jis, priešingai nei atsakovės darbuotojai, gauna ne kintamą, o fiksuotą darbo užmokestį, objektyviai nedaro jo parodymų patikimesnių nei atsakovės darbuotojų. Įvertinęs atsakovės darbuotojos R. L. 2016 m. spalio 10 d. P. T. siųsto el. laiško turinį, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad R. L. tokiais veiksmais bandė paveikti šį liudytoją, t. y. kaip tvirtina apeliantė, prašė patvirtinti kitokį, nei buvo pasiektas, šalių susitarimą (CPK 185 straipsnis).Taigi byloje nesant jokių priešingų objektyvių duomenų, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo pagrindo spręsti, kad 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodytos šalių sutartos ir šia apimtimi šalims privalomos paslaugų kainos. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantės atsakovei siųstuose 2016 m. rugpjūčio 5 d. ir 10 d. el. laiškuose atsakovės skola apeliantei, net ir esant praleistam apeliantės nurodomam trijų darbo dienų terminui, yra apskaičiuojama ne pagal sutartyje nustatytus įkainius (kaip turėtų būti pagal apeliantės byloje įrodinėjamą poziciją), o pagal 2016 m. birželio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitas faktūras ir jose nurodomas kainas, kas papildomai patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą.Kaip matyti iš bylos medžiagos, trečioji 2016 m. rugpjūčio 11 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0003179 buvo išrašyta už 2016 metų rugpjūčio mėnesį suteiktas transporto paslaugas. Byloje nustatyta (visų liudytojų parodymais, t. y. ir apeliantės darbuotojo P. T.), kad šalių faktiškai sutartas paslaugų įkainis buvo 26 Eur / val.; pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad šią sumą atsakovė apeliantei sumokėjo. Todėl dėl pirmiau aptartų motyvų (t. y. nesant įrodyto sąlyginio susitarimo dėl mažesnių įkainių taikymo) pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės reikalavimas priteisti skolą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0003179 (kurioje skola apskaičiuota taikant didesnį, sutartyje numatytą įkainį) yra nepagrįstas (neįrodytas).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė esmines bylos faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Taigi ieškovės argumentai, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ir tuo buvo nesąžiningai prielankus atsakovei, nepasitvirtino.Teisėjų kolegijos vertinimu, galimo teismo šališkumo nagrinėjant bylą nepatvirtina ir kiti apeliantės argumentai apie netinkamą, apeliantės nuomone, bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir atsakovės procesinių prašymų tenkinimą teismo posėdžio metu. Kaip pripažįsta pati apeliantė, teismo procesinių sprendimų nepalankumas šaliai savaime nereiškia teismo šališkumo, taip pat nagrinėjamu atveju nustatyta, kad teismas neturėjo pagrindo tenkinti apeliantės byloje pareikštų ieškinio reikalavimų, nes jie nebuvo tinkamai pagrįsti (įrodyti). Taigi įvertinus apeliantės argumentus apie teismo šališkumą viso bylos išnagrinėjimo rezultato kontekste, jie atmetami kaip nepakankami teismo šališkumui įrodyti.Kitų absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Teismas atsisako priimti apeliantės 2017 m. lapkričio 20 d. teismui pateiktus naujus įrodymus, nes, kaip nurodo pati apeliantė, jie susiję su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais naujais argumentais, kurių apeliacinės instancijos teismas, kaip išeinančių už apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribų, nagrinėjamu atveju nevertino.Atsakovė prašė priteisti iš apeliantės 1 210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Teismas, įvertinęs byloje nagrinėtų klausimų sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant byloje pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą, atsiliepime išdėstytų argumentų sąsajumą su apskųstu pirmosios instancijos teismo sprendimu bei dalies jų ankstesnį pateikimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovės prašymą tenkina iš dalies, priteisdamas atsakovei iš apeliantės 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Vilniaus betono demontavimo technika“ iš ieškovės UAB „Visagino transporto centras“ 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.