Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. Š. atskirąjį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-03-19 nutarties, priimtos sprendžiant ieškovo K. Š. ieškinio dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio dėl antstolės veiksmais padarytos žalos atlyginimo teismingumo klausimą, netinkamai identifikavo atsakomybės subjektą tokio pobūdžio ginčuose, dėl šios priežasties, neturėdamas tam pakankamo pagrindo, nepagrįstai sprendė, kad ieškinys yra teismingas Utenos rajono apylinkės teismui. Tokiu atveju klausimas dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo teismingumo pagal kompetenciją perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo, atsižvelgus į pateiktus išaiškinimus (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Dėl kitos nutarties dalies, kuria buvo sprendžiamas pareiškimo dėl antstolės atliktų veiksmų apskundimo priėmimo klausimas – dėl turto arešto akto pripažinimo neteistu ir jo panaikinimo bei vykdymo išlaidų sumos apskaičiavimo pripažinimo neteisėta (1 ir 2 pareiškimo reikalavimai), o šie klausimai nagrinėtini ypatingosios teisenos tvarka (CPK V dalies XXXI skyrius), teisėjų kolegija nepasisako, apeliantui atskirajame skunde nenurodžius visiškai jokių šios nutarties dalies neteisėtumą pagrindžiančių teisnių argumentų ir motyvų. Tokia apelianto pozicija sudaro prielaidas manyti, jog apeliantas likusios nutarties dalies nekvestionuoja (CPK 320 str. 1 d.).

Kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui pozityvių teisinių padarinių gali sukelti tik tuo atveju, jeigu ši teisė bus įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų (CPK 137 str.). Viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendinimo būtinųjų sąlygų – bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Civilinės bylos priskyrimas konkrečiam teismui (CPK 25 str., 26 str.) reguliuojamas teismingumo instituto taisyklių pagalba, suskirstančių teismų kompetenciją teismų sistemos viduje (CPK IV skyrius). Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas (ieškinio dalykas) – atlyginti neteisėtais antstolio veiksmais padarytą žalą, yra sietinas su civiline atsakomybe, kilusia iš antstolių profesinės veiklos, sprendžiant klausimą, kokiam teismui, remiantis bendrojo teritorinio teismingumo taisyklėmis (CPK 29 str.), teismingas tokio pobūdžio ginčas, privalu remtis su antstolių veikla susijusius santykius reglamentuojančio 2002-05-09 Antstolių įstatymo Nr. IX-876 (aktuali redakcija nuo 2009-04-01) 16 str. 1 d. bei 18 str. 1 ir 2 dalies nuostatomis, iš kurių seka, kad už neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą žalą antstolis atsako asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-07 nutartis c.b. 3K-3-456/2008).

Antstolių atsakomybę reglamentuojantis Antstolių įstatymo 16 str. 1 d. nurodo, jog antstolis, kaip valstybės įgaliotas asmuo, už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu antstolio kontora įstatymų leidėjo valia yra tik antstolio darbo vieta, įkuriama antstolio veiklos teritorijoje, kuri nėra civilinių teisinių santykių, įskaitant ūkinę komercinę veiklą, subjektas (Antstolių įstatymo 18 str.1 d. ir 2 d.). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, kad dėl tokio pobūdžio ginču, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra kreipiamasi į teismą pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisykles (CPK 29 str.), tačiau ne pagal antstolės A. Mikulėnienės kontoros, kuri net nėra juridiniu asmeniu, buvimo vietą, o pagal antstolės, kaip fizinio asmens, gyvenamąją vietą. Kaip minėta, už neteisėtais veiksmais padarytą žalą antstolis atsako asmeniškai. Šis ieškinio trūkumas šalintinas ieškinio trūkumų šalinimo instituto pagalba (CPK 111 str. 2 d. 4 p., 135 str. 2 d.), nustatant protingą terminą jam pašalinti bei išaiškinant apeliantui (CPK 158 str. 3 d.), kad fizinio asmens gyvenamąją vieta laikoma ta, kur asmuo iš tikrųjų dažniausiai gyvena (CK 2.16 str.). Paprastai asmens gyvenamoji vieta nurodoma jo asmens tapatumą patvirtinančiuose dokumentuose. Pagal 1992-01-23 Gyventojų registro įstatymą Nr. I-2237 (nauja įstatymo redakcija 1999-06-01 Nr. VIII-1085) ir 1998-07-02 Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą Nr. (VIII-840) kiekvienas fizinis asmuo privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Todėl nustatant asmens gyvenamąją vietą, turėtų būti remiamasi visais galimais įrodymais, tačiau asmens viešame registre deklaruota gyvenamoji vieta yra vienas iš pagrindinių ir svarbiausių jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų (CK 2.17 str.).

Atskirajame skunde suformuluotas apelianto prašymas priteisti iš antstolės A. Mikulėnienės jo patirtų nuostolių dalį, lygią neteisėtai areštuoto turto daliai – 13 806,34 Lt, nenagrinėtinas. Tik įstatymo nustatyta tvarka išsprendus ieškinio priėmimo klausimą ir iškėlus civilinę bylą, atlikus byloje parengiamuosius veiksmus jos nagrinėjimui iš esmės, vėliau teismo posėdyje ištyrus bylos įrodymus, t.y. išnagrinėjus šį ieškinio reikalavimą iš esmės, galima padaryti vienokias ar kitokias išvadas dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo. Ieškinio priėmimo procesinėje stadijoje nei šio reikalavimo motyvai ir teisiniai argumentai, nei pateikti įrodymai nevertinami ir dėl jų esmės nepasisakoma. Kita vertus, teismų instancinė sistema lemia, kad kiekvienos pakopos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atlikti įvardintus veiksmus – iškelti bylą ir ją išnagrinėti iš esmės - yra pirmosios instancijos, o ne apeliacinės instancijos teismo prerogatyva.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio dalyje dėl antstolės veiksmais padarytos žalos atlyginimo, priėmimo klausimą, nevisiškai tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančiais ieškinio turinį ir privalomus jo rekvizitus (CPK 111 str. 2 d. 2 p.), kas atitinkamai apsprendžia ir bylos teismingumą, o tai sudaro prielaidas grąžinti klausimą iš naujo spręsti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartį iš dalies panaikinti: ieškinio dalyje dėl antstolės neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Likusioje dalyje nutartį palikti nepakeistą.