Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Nesutikdamas su minėtu nutarimu, E. K. 2021 m. gegužės 19 d. skundu kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus, prašydamas panaikinti Inspekcijos 2021 m. balandžio 28 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

4. Apeliaciniu skundu E. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. rugsėjo 13 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei VTPSI prie Aplinkos ministerijos vedėjos G. M. 2021 m. balandžio 28 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti.

4.1. Apelianto teigimu, jo veiksmuose nėra ANK 362 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties. Nurodo, kad gyvenamojo daugiabučio pastato (duomenys neskelbtini), paprastojo remonto (fasado keitimo) projektas (toliau – Projektas) buvo pateiktas savivaldybės administracijai 2020 m. birželio 18 d. per IS „Infostatyba“. Vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – ir Reglamentas) 14 punktu, savivaldybės administracijos vyriausiasis specialistas V. M. tikrino, pažymėjo šį projektą kaip priimtą ir paskelbė subjektus, privalančius pagal kompetenciją patikrinti statinio projekto atitiktį teisės aktų reikalavimams. Kadangi buvo atliktos visos derinimo procedūros, minėtam projektui IS „Infostatyboje“ buvo pritarę visi subjektai, o projekto derinimo procedūrų pabaigoje vyriausiasis specialistas V. M. atostogavo, jis (E. K.), kaip pavaduojantis atostogaujantį valstybės tarnautoją, vadovaudamasis Statybos įstatymo 27 straipsnio 13 dalimi ir Reglamento 17 punktu, privalėjo per IS „Infostatyba“ nustatytą terminą suformuoti ir išduoti šį statybos leidimą. Pažymi, kad teisės aktai nenumato prievolės registruojant statybą leidžiančio dokumento duomenis IS „Infostatyboje“ pakartotinai atlikti Reglamento 13, 14 punktų procedūras. Nors jis, kaip įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, išdavė statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau yra nubaustas nepagrįstai, nes Projektą IS „Infostatyboje“ tikrino, pažymėjo jį kaip priimtą ir paskelbė subjektus, privalančius patikrinti statinio projekto atitiktį teisės aktų reikalavimams kitas atsakingas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) pareigūnas. Mano, kad nei VTPSI pareigūnai, nei pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir nenustatė visų jai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, todėl buvo priimti nepagrįsti nutarimai. Teigia, kad jo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 362 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementų, nes jis nėra nusižengimo subjektas, jo veiksmuose nėra kaltės, o tarp jo veiksmų ir galimų pasekmių nėra jokio priežastinio ryšio, nes jis Projekto tikrinimo veiksmų neatliko, tik išdavė leidimą. Projektą teikti derinti Kultūros paveldo departamentui (toliau – ir KPD) jis neprivalėjo, nes tai buvo jau kito valstybės tarnautojo atlikti veiksmai. Projekto patikrinimą šiuo atveju atliko V. M., o jis (E. K.) išdavė statybą leidžiantį dokumentą.

4.2. Pasak E. K., VTPSI 2020 m. spalio 28 d. administracinio nusižengimo protokole bei 2021 m. balandžio 28 d. nutarime minima Statybos įstatymo 24 straipsnio 6 dalis nagrinėjamu atveju visiškai neaktuali, nes, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 47 dalimi, specialieji reikalavimai (statiniui nustatytų specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų rinkinys, kurį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) neprivalomi ir gali būti nustatomi statytojo (užsakovo) pageidavimu. Nagrinėjamu atveju jie nebuvo išduoti. Be to, VTPSI 2020 m. spalio 28 d. administracinio nusižengimo protokole bei 2021 m. balandžio 28 d. nutarime nenurodė imperatyvių teisės normų, kurios buvo pažeistos paskelbiant Projektą tikrinančius subjektus.

4.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad dėl ANK 362 straipsnio taikymo analogiškoje situacijoje yra pasisakęs Klaipėdos apygardos teismas (2021 m. liepos 22 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-241-361/2021), tačiau apylinkės teismas dėl šios teismų praktikos nepasisakė. Pažymima, kad šiuo atveju Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. pastato ir žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini)), kuriais disponavo patikrinimo procedūras atlikęs Panevėžio savivaldybės administracijos darbuotojas V. M., jų žymose (juridiniai faktai) nurodyta, kad „nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje)“. Kad šie nekilnojamieji daiktai yra būtent nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos apsaugos zonoje teisme patvirtino ir institucijos atstovė G. M., nors Nekilnojamojo turto kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, kurioje buvo apibrėžta apsaugos zonos sąvoka, neteko galios nuo 2020 m. sausio 1 d. Taigi, vadovaujantis nekilnojamojo turto registro duomenimis nei pastatas, nei žemės sklypas, esantys adresu: (duomenys neskelbtini) , nebuvo ne tik kad nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, tačiau net ir jos apsaugos zonoje. Tai, kad KPD nebuvo įtrauktas kaip statinio projektą tikrinantis subjektas, lėmė aplinkybė, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui nebuvo pateikti ar patikslinti duomenys nekilnojamojo turto registrui.

4.4. Be to, jeigu ir būtų žyma nekilnojamojo turto registre, kad pastatas ir žemės sklypas, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, vis tiek projektas nederintinas su KPD. Remiantis teisiniu reglamentavimu bei susiformavusia tarpinstitucine praktika ir kompetentingų institucijų išaiškinamais, įgalioti savivaldybės administracijos darbuotojai, išduodami leidimą statyti, neprivalėjo jo teikti derinti KPD, nes Projekte nurodytas gyvenamasis namas galimai patenka tik į (duomenys neskelbtini) istorinę dalį (unikalus objekto kodas – (duomenys neskelbtini)), įregistruotą Kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008-03-31 aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Ji yra paskelbta ir saugoma (duomenys neskelbtini) savivaldybės, todėl derinimo funkciją atlieka pati savivaldybės administracija, o ne KPD. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 25, 26 dalyse yra nustatytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos, tarp jų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, t. y. savivaldybių paveldosaugos padaliniai savivaldybės tarybos paskelbtų saugomų objektų atžvilgiu atlieka NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 2, 7–11, 13–19 punktuose numatytas funkcijas, todėl savivaldybės administracija Projekto KPD teikti tikrinimui neprivalėjo.

4.5. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad KPD 2019 m. kovo 21 d. raštu Nr. (11.13E)2-696 pateikė nuomonę, jog NKPAĮ yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą ir sprendimus savivaldybių saugomų paskelbtų kultūros paveldo vertybių atžvilgiu turėtų priimti tik savivaldybių įgalioti subjektai (neįtraukiant KPD). Apibendrinant teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad tuos pačius teisinius santykius tuo pat metu skirtingai reglamentuoja dviejų įstatymų, t. y. NKPAĮ ir Statybos įstatymo, normos. Teisine prasme tokia situacija vadinama teisės normų kolizija, kuri galėtų būti tinkamai sprendžiama tik tinkamai sureguliavus teisinius santykius. Iki to kolizija turėtų būti sprendžiama vadovaujantis bendruoju teisės principu lex specialis derogat legi generali, reiškiančiu, kad kai santykį reglamentuoja bendroji ir specialioji norma, taikoma specialioji norma. Be to, skundžiamame VTPSI nutarime buvo remiamasi ir negaliojančia NKPAĮ 19 straipsnio 6 dalies redakcija, t. y. NKPAĮ 19 straipsnio 6 dalies 3 punktu, kuris panaikintas 2019 m. birželio 6 d.

4.6. Skunde taip pat nurodoma, kad ANK 21 straipsnyje numatyta, jog pagal šį kodeksą neatsako asmuo, kuris šiame kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė vadovaudamasis klaidinga oficialia konsultacija. Šiuo atveju įgalioti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai, tikrindami statinių projektus, patenkančius į (duomenys neskelbtini) istorinę dalį (unikalus objekto kodas – (duomenys neskelbtini)), kurios statusas – savivaldybės saugoma vietovė ir įrašyta į Kultūros vertybių registrą, vadovavosi kompetentingų institucijų oficialia konsultacija (2017-11-09 Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisijos raštas Nr. VI 1-297(1.12) ir KPD 2019-03-21 raštas Nr. (11.13E)2-696), todėl, remiantis ANK 21 straipsniu, įgalioti projektus tikrinti administracijos valstybės tarnautojai negali atsakyti už nutarime nurodytą nusižengimo požymių turinčią veiką.

4.7. Kartu apeliantas pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų rodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti vertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.