Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. patikslintą ieškinį atsakovams A. L., L. L., O. B. dėl valdymo teisės pažeidimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nors tarp O. B., A. L. ir L. L. 2017-04-10 buvo sudaryta ginčo garažo pirkimo - pardavimo sutartis, tačiau ginčo garažas pirkimo - pardavimo sandorio metu O. B. nepriklausė. O. B. sudarant ginčo garažo pirkimo - pardavimo sutartį A. L. ir L. L. pardavė nuosavybės teise jam nepriklausanti turtą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ir neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, todėl pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu atsakovai A. L. ir L. L. netapo teisėtais garažo savininkais. Akivaizdu, kad atsakovai, sudarydami garažo pirkimo - pardavimo sutartį, nebuvo sąžiningi. Ginčo garažas 2018-08-20 pareiškimo - sutarties pagrindu L. L. buvo perleistas A. L.. Tačiau pripažinus 2017-04-10 pirkimo - pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, darytina išvada, kad nei L. L., nei A. L. neįgijo šio garažo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Todėl ir 2018-08-20 pareiškimo - sutarties dalis, kuria L. L. atsisakė nuosavybės teisės į ginčo garažą buvusio sutuoktinio A. L. naudai, pripažinus 2017-04-10 garažo pirkimo - pradavimo sutartį sudarytą tarp A. L., L. L. ir O. B. negaliojančia, yra neteisėta ir pripažintina niekine ir negaliojančia.

Teismo posėdžio metu ieškovas, jo atstovas patikslintą ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad garažų įsigijimas patvirtintas notariškai. Garažais leido naudotis pažįstamam. Pats garažais praktiškai nesinaudojo. Paskutinius dešimt metų niekas garažais nesinaudojo. 2018 m. pamatė, jog pakeistos garažo durys. Tada kreipėsi į policiją, vėliau – 2019 m. į teismą.

Teismo posėdžio metu atsakovas O. B. paaiškino, kad nuo 1996 m. garažus Nr. 1 ir Nr. 2 kooperatyve „(duomenys neskelbtini)“ nuomojo savo įmonei. Dirbo ten praktiškai nuo garažų pastatymo, remontuodavo automobilių įrangą. Garažas Nr. 3 buvo nenaudojamas, jame gyveno benamiai, kas sukėlė nepatogumų. Jis sutvarkė garažą ir uždarė jo duris. 1998-1999 m. išvažiavo į Kaliningradą, kur sutiko ieškovo brolį. Kai paklausė ieškovo brolio dėl garažo, šis pasakė, jog jokių pretenzijų neturi, garažu nesinaudoja. Iš kalbos suprato, kad garažas ieškovo broliui nereikalingas. Garažą pardavė kaip savo, nes ilgai mokėjo mokesčius už jį. Apie tai, jog garažas priklausė ieškovo broliui, žinojo iš kalbų. Kai jo įmonė baigė veiklą, pirmą ir antrą garažą grąžino savininkui, o trečią nusprendė parduoti. Pasakė atsakovui A. L., kad garažas yra be dokumentų. Atsakovas sutiko pirkti garažą. Nei vienas garažas neturėjo jokių dokumentų ir buvo parduodami susitariant. A. L. apžiūrėjo garažą, jam patiko, sužinojo, kad notariškai tvirtinti sutarties nereikia, taigi surašė sutartį ranka. Apie tai, kad notarinės sutarties nereikia, pasakė atsakovo žmona. Kiti žmonės, kurie pirkdavo ir parduodavo garažus, taip pat netvirtindavo sutarčių notariškai.

Teismo posėdžio metu atsakovė L. L. paaiškino, kad yra buvusi A. L. sutuoktinė, ieškovo nepažįsta. Prieš kažkiek laiko su vyru pirko garažą iš O. B., po to ieškovas pareiškė pretenzijas į garažą. Garažo pirkime dalyvavo, O. B. sakė, kad garažas yra jo. Sutartį parašė iš anksto, tik pasirašė pirkimo - pardavimo metu. Pinigų perdavimas vyko mašinoje. O. B. sakė, kad garažo dokumentai yra, bet jų neranda. Kalbėjo su garažų kaimynais, kurie sakė, kad niekas neturi dokumentų. A. L. keitė garažo duris, tvarkė stogą, tvarkė vidų. Santuokos nutraukimo metu pasidalino tik registruotą turtą, o ginčo garažą A. L. perleido tarpusavio sutartimi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

patikslintas ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas dviem 1996 m. liepos 4 d. notarinėmis pirkimo - pardavimo sutartimis, sudarytomis su V. R. ir A. R., nuosavybės teise įsigijo du monolitinius garažus, esančius garažų statybos kooperatyvo (GSK) „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje (notarinėse sutartyse teritorijos adresas nenurodytas). Ieškovas teigia, kad šie garažai yra GSK „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini). Garažas Nr. 3 VĮ Registrų centre nėra ir niekada nebuvo registruotas. Ieškovo teigimu, nuo pat garažų įsigijimo jam priklausantį garažą Nr. 3 nuomojo R. P.. Garažas buvo nuomojamas maždaug iki 2008 metų. Nuo to laiko dešimt metų garažu nesinaudojo. 2018 metais į garažą patekti nebegalėjo.

2017 m. balandžio 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu atsakovai (sutuoktiniai) A. L. ir L. L. (sutarties šalis) iš atsakovo O. B. už 2700 Eur įsigijo šį garažą.

2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškimu - sutartimi L. L. atsisakė nuosavybės teisės į ginčo garažą buvusio sutuoktinio A. L. naudai.

Dėl CK 4.95 straipsnyje įtvirtintos savininko teisės išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo įgyvendinimo sąlygų, sąžiningumo ir restitucijos taikymo

Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Pagal šiuose straipsniuose nustatytą teisinį reglamentavimą būdas, kuris turėtų būti taikomas, ginant pažeistas savininko teises, priklauso nuo to, kaip pasireiškia daikto savininko teisių pažeidimas. Jei savininko teisių pažeidimas susijęs su valdymo praradimu, turėtų būti reiškiamas ieškinys dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo – vindikacinis ieškinys.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas, kuris save laiko ginčo garažo savininku, nuo 2018 m. nebegali patekti į šį garažą, t. y. prarado jo valdymą.

Teismų praktikoje pažymėta, kad teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškovas, pasinaudodamas šia teise, reiškia vindikacinį ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008 ir kt.).

Konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą turinys yra, inter alia (be kita ko), detalizuotas CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė – teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Ši nuostata patvirtina, jog tik pats savininkas sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę, įskaitant ir disponavimo savo turto objektu teisę.

Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015 ir kt.).

Minėta, kad ieškovas savo nuosavybės teisę į ginčo garažą Nr. 3 įrodinėja 1996 m. liepos 4 d. notarinėmis pirkimo - pardavimo sutartimis, iš kurių matyti, jog ieškovas 1996 m. liepos 4 d. iš V. R. ir A. R. įsigijo 2 monolitinius garažus, esančius GSK „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Nurodytų sutarčių pagrindu įgytas turtas VĮ Registrų centre neįregistruotas. Prie šių sutarčių pateikti prekių (monolitinių garažų) gabenimo važtaraščiai. Iš VĮ Registrų centro, Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra registruotas žemės sklypas su statiniais (daugiaaukštis garažas). Ieškovas nurodo, kad šalia daugiaaukščio garažo ir buvo pastatyti keli monolitiniai garažai, iš kurių Nr. 3 ir Nr. 5 priklauso jam. Nors nurodytų sutarčių pagrindu įgytas turtas VĮ Registrų centre neįregistruotas, o iš sutarčių turinio neįmanoma identifikuoti ir atskirti konkretaus ieškovo įsigyto turto, tačiau byloje esančių įrodymų visuma bei proceso dalyvių teisme teiktų paaiškinimų visuma leidžia daryti išvadą, kad ginčo garažas vis dėlto nuosavybės teise priklauso ieškovui.

CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisės sąvoka – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas 1996 m. liepos 4 d. notarinėmis pirkimo–pardavimo sutartimis iš V. R. ir A. R. įsigijo 2 monolitinius garažus, esančius GSK „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje. Apklaustas teismo posėdžio metu atsakovas O. B. patvirtino, kad jis manė, jog ginčo garažas Nr. 3 priklausė ieškovo broliui J. N., tačiau jis šiuo garažu kelis metus naudojosi, jį aptvarkė, mokėjo už elektrą, todėl manė, kad įgijo savininko teises.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą). Akcentuotina, jog O. B. patvirtino, kad ginčo garažas jam nuosavybės teise nepriklausė, tačiau jis šiuo garažu naudojosi, manė, kad garažas priklausė ieškovo broliui J. N.. Taigi teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus rašytinius įrodymus (1996 m. liepos 4 d. notarines pirkimo–pardavimo sutartis) bei proceso dalyvių teisme teiktus paaiškinimus daro išvadą, jog šiuo atveju labiau tikėtina, kad ginčo garažas nuosavybės teise priklauso ieškovui.

Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Taigi sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymo leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB „SEB investicijų valdymas“, bylos Nr. 3K-3-232/2012).

CK 1.78 straipsnio 3, 5 dalyse nustatyta, jog niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai, o reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, taip pat niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

Pagal CK 1.80 straipsnį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).

CK 6.307 straipsnis reglamentuoja pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimo pasekmes. Pagal šio straipsnio 1 dalį, pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Remiantis aptariamo straipsnio 3 dalimi, jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje.

Tai reiškia, kad daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis įstatymo ar sutarties pagrindu atsiradusių teisių į be savininko valios parduotą daiktą (nagrinėjamu atveju – ieškovas), turi teisę reikalauti pripažinti daikto pardavimo sutartį negaliojančia ir išreikalauti daiktą iš neteisėto valdymo, t. y. toks asmuo, pripažinus daikto pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, turi teisę pareikšti neteisėtai daiktą įgijusiam asmeniui daiktinį (vindikacinį) ieškinį dėl daikto išreikalavimo. Toks ieškinys reiškiamas dėl to, kad daiktas išėjo iš savininko valdymo be jo valios ir savininkas (kitas turintis reikalavimo teisę asmuo) nėra daikto neteisėtos pirkimo – pardavimo sutarties šalis, jo su pirkėju nesieja prievoliniai teisiniai santykiai ir jis neturi teisinio pagrindo reikalauti daikto prievolių teisės normų pagrindu.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovas yra garažo savininkas, o atsakovas O. B. ginčo garažą pardavė nebūdamas parduodamo daikto savininku, jam nebuvo suteiktas įgaliojimas parduoti ginčo garažą, todėl, teismas laiko, kad yra visos faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai.

Teismo vertinimu, reikia pasisakyti ir dėl atsakovų sąžiningumo, t. y. vertinti ar 2017 m. balandžio 10 d. ir 2018 m. rugpjūčio 20 d. sandoriai yra galiojantys ir šiuo aspektu.

Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011, kt.).

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas O. B., žinodamas, kad parduodamas garažas jam nepriklauso nuosavybės teise, sudarydamas sandorį elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai. Atsakovų L. L. ir A. L. elgesys sudarant pirkimo – pardavimo sutartį, o vėliau L. L. garažą perleidžiant A. L. taip pat negali būti laikomas sąžiningu. Jie patys pripažįsta, kad žinojo jog toks sandoris negali būti patvirtintas notaro, neįsitikino, kad parduodamas turtas nuosavybės teise priklauso O. B. (buvo nepakankamai apdairūs ir rūpestingi), nutraukdami santuoką šio turto neįtraukė į dalintino turto masę. Toks jų elgesys nelaikytinas rūpestingu ir apdairiu bei neatitinka vidutinių protingo elgesio standartų, todėl taip pat laikytinas nesąžiningu.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-356/2014). Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio padariniai nurodyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje – tokiu atveju viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Patenkinus ieškinį, ginčo garažas grąžintinas ieškovui.

Dėl atsakovų tarpusavio atsiskaitymo klausimų ar turto pagerinimo išlaidų teismas byloje nepasisako, nes tokių reikalavimų nėra.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovo A. L. atstovė prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad ieškovo teigimu jis 2018 m. atvyko prie ginčo garažo Nr. 3 ir pamatė, kad pakeistos durys bei nebegalėjo patekti į garažą. Todėl ieškinio senaties termino pradžia yra 2018 m., o 3 metų senaties terminas suėjo 2021 m. Tuo tarpu patikslintas ieškinys parengtas 2022 m. rugsėjo 26 d., akivaizdu suėjus ieškinio senaties terminui.

Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovai A. L. ir L. L. ginčo garažą įsigijo 2017 m. balandžio 10 d. pirkimo - pardavimo sutartimi. Ieškovas apie jo manymu pažeistą nuosavybės teisę sužinojo 2018 metais ir kreipėsi į teismą su pradiniu ieškiniu 2019 m. lapkričio 20 d. Taigi, nuo ieškovo sužinojimo apie jo pažeistas teises į daiktą, iki ieškinio pateikimo praėjo mažiau nei dveji metai, o nuo to laiko, kai atsakovai A. L. ir L. L. įsigijo ginčo garažą iki ieškinio padavimo praėjo mažiau nei treji metai. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalis.). CK 4.96 straipsnio 1 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų terminas, kurį prašo taikyti atsakovo atstovė, yra susijęs su pažeistų teisių į kilnojamąjį daiktą gynimu. Nuo ieškovo sužinojimo apie savo pažeistas teises iki kreipimosi į teismą dienos praėjo mažiau nei treji metai (net jei ginčo objektas būtų kilnojamasis turtas), todėl tenkinti atsakovo A. L. atstovės prašymą dėl ieškinio senaties taikymo nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas šioje byloje pateikė įrodymus, jog sumokėjo 263 Eur žyminio mokesčio (už ieškinį, patikslintą ieškinį, apeliacinius skundus) ir turėjo 4 600 Eur advokatų pagalbos išlaidų, iš viso – 4 863 Eur.

Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių 7, 8.14 punktuose nurodyto dydžio. Bylinėjimosi išlaidų realumą, pagrįstumą pagrindžiantys dokumentai teismui pateikti.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir CPK 3 straipsnio 7 dalyje nurodytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į šių išlaidų susidarymo priežastis, be kita ko, įvertindamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo rezultatą ir jo poveikį ginčo šalims, taip pat atsižvelgdamas į ieškovo ir atsakovų procesinį elgesį ir kitas šiam klausimui išspręsti reikšmingas individualias bylos aplinkybes.

Šioje byloje teismas atsižvelgia į tai, jog ginčo situacija iš esmės susiklostė dėl atsakovo O. B. nesąžiningo elgesio – jis pardavė jam nepriklausantį daiktą, garantavo pirkėjus (atsakovus L. L. ir A. L.), kad parduodamas garažas jam priklauso nuosavybės teise, žadėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, todėl iš jo priteistina didesnė dalis (80%) ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Likusi bylinėjimosi išlaidų suma lygiomis dalimis priteistina iš atsakovų L. L. ir A. L..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2017 m. balandžio10 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp O. B. ir L. L. niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Pripažinti 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškimo - sutarties dalį, kuria L. L. perleido nuosavybės teisę į garažą Nr.3, esantį (duomenys neskelbtini), A. L. niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Įpareigoti A. L. per 1 mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos išsikraustyti su visais jam priklausančias daiktais iš ieškovui priklausančio garažo Nr. 3, esančio (duomenys neskelbtini) ir grąžinti jį ieškovui A. N..

Priteisti iš O. B. 3 890 Eur bylinėjimosi išlaidų A. N..

Priteisti iš L. L. ir A. L. po 487 Eur bylinėjimosi išlaidų A. N..

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.