- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-02
- Bylos Nr.
- A-1468-624/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundais kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 200 Eur ir 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 1–6, 12–17).
Paaiškino, kad nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 28 d. buvo laikomas karantino kameroje. Šioje 15 kv. m ploto patalpoje buvo laikomi 10 asmenų, tualeto patalpa naudojosi 20 asmenų. Nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. vasario 8 d. buvo laikomas kameros tipo patalpoje, nuo 2015 m. vasario 9 d. iki 2015 m. kovo 10 d. – baudos izoliatoriuje. Nurodė, kad šiose kamerose buvo laikomi 3 asmenys, jų plotas buvo 12 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė nežmoniškas kančias, nepatogumus, jautė skausmą, patyrė stresą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, nuolat jaučia baime.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25–30).
Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kuriose asmenims buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nurodė, kad pareiškėjas į kamerų tipo patalpas ir drausmės grupės gyvenamąsias patalpas pateko dėl savo veiksmų. Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse“. Minėtų taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN administracijai ar kitoms institucijoms neteikė. Manė, kad Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė, taigi, nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 120 Eur neturtinės žalos. Kitą skundo dalį atmetė (b. l. 66–68).
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.250 straipsnių nuostatomis. Pagrindas, dėl kurio pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, yra pareiškėjo laikymas Vilniaus PN kameroje, kurioje ploto norma vienam asmeniui galimai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėta, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida. Teismas vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 11¹.2 punktu.
Pareiškėjas skundą pateikė tik dėl jo laikymo sąlygų kameros tipo patalpose (toliau – ir KTP), drausmes grupės gyvenamosiose patalpose (toliau – ir DGGP) ir karantino kameroje. Iš atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas KTP Nr. 1, kurios plotas 13,05 kv. m, įrengtos 3 vietos, Nr. 3, kurios plotas 13,64 kv. m, įrengtos 3 vietos, Nr. 12, kurios plotas 14,01 kv. m, įrengtos 3 vietos, Nr. 14, kurios plotas 13,50 kv. m, įrengtos 3 vietos ir DGGP Nr. 5D kurios plotas 14,57 kv. m, įrengtos 3 vietos. Kaip matyti iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, pareiškėjas buvo laikomas KTP ir DGGP, kuriose pareiškėjui buvo suteikta daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, taigi nebuvo pažeistas Taisyklių 11¹.2. punktas, nustatantis, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpos, kuriose jis buvo laikomas buvo apstatytos baldais, todėl laisvo ploto jam teko mažiau. Šiuo aspektu atkreiptas dėmesys, kad Taisyklėse nenustatyta, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl minėtas pareiškėjo argumentas dėl kamerų apstatymo baldais atmestas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 16 d. atvyko į Vilniaus PN, iki 2015 m. sausio 28 d. buvo laikomas karantino kameroje. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 28 d. jis buvo laikomas 15 kv. m ploto karantino kameroje, kurioje buvo laikoma 10 asmenų, tualeto patalpa naudojosi 20 asmenų. Atsakovo atstovas atsiliepime nenurodė, kokioje patalpoje buvo laikomi asmenys atvykimo į Vilniaus PN metu. Nenurodė, kiek asmenų yra laikoma karantino kamerose, koks minėtų kamerų plotas, taip pat atsiliepime nepateikė argumentų dėl pareiškėjo nurodytos tualeto naudojimosi tvarkos karantino kameroje laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 28 d. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad kelia ginčą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne tik KTP, DGGP, tačiau ir dėl netinkamų kalinimo sąlygų karantino kameroje. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad 15 kv. m karantino kameroje buvo laikoma 10 asmenų, taigi asmenims nebuvo suteikta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad tualetu karantino kamerose naudojosi 20 asmenų. Byloje nepateikti duomenys, paneigiantys pareiškėjo nurodytas aplinkybes, todėl teismas vertino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 28 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nustatytos aplinkybės, kad 12 dienų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudarė pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę (80 dienų), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 120 Eur (10 Eur x 12 dienų) suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 1 400 Eur suma nelaikyta adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo netenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 73–76).
Atsiliepimas
Nurodo, kad dėl Vilniaus PN darbuotojo klaidos susidarė situacija, kai Vilniaus PN atsiliepime pateikė duomenis tik dėl vieno pareiškėjo skundo, o į antrajame skunde išdėstytą dalyką ir pagrindus neatsiliepė. Būtent dėl atsakovo nepateiktų duomenų apie Vilniaus PN karantino gyvenamąsias patalpas teismas nusprendė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 28 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas ploto normas, tenkančias vienam asmeniui. Pabrėžia, kad Vilniaus PN karantino gyvenamosios patalpos ginčo laikotarpiu visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Per klaidą nepateikti duomenys dėl šių patalpų negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies. Teismas nebandė išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių atsakovas nepateikė duomenų apie Vilniaus PN karantino patalpas, neįpareigojo atsakovo papildomai pateikti minėtus duomenis.
Žemesnės instancijos teismas
Informuoja, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 16 d. buvo laikinai patalpintas į Vilniaus PN karantino kamerą Nr. 109. Jos plotas 19,78 kv. m, čia įrengtos 3 dviaukštės lovos. Pažymi, jog tokiame priežiūros poste nuteistieji laikomi trumpą laiko tarpą. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje. Karantino patalpa Nr. 109 dažniausiai nėra pilnai užpildyta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Vilniaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad, jo teigimu, Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas.
Pažymėtina, jog remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktais, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų plotus ir jose įrengtas miegamąsias vietas, pareiškėjui kalint KTP ir DGGP, jam buvo suteikta daugiau nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto; kadangi pareiškėjas taip pat teigė, kad jis buvo laikomas ir karantino kameroje, kurios plotas buvo 15 kv. m ir joje buvo laikoma 10 asmenų, tualeto patalpa naudojosi 20 asmenų, o atsakovas nepateikė šiuos pareiškėjo teiginius paneigiančių duomenų, teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 28 d. (12 dienų) pareiškėjas buvo laikomas karantino kameroje netinkamomis sąlygomis. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nusprendė, jog 120 Eur suma yra pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka, jog pareiškėjas karantino kameroje buvo laikomas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normą. Teigia, kad Vilniaus PN karantino gyvenamosios patalpos ginčo laikotarpiu visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, o tai patvirtinantys duomenys pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti dėl Vilniaus PN darbuotojų klaidos.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis nuostatas nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Pareiškėjas skunde aiškiai ir suprantamai nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 28 d. jis buvo laikomas 15 kv. m ploto karantino kameroje, kurioje buvo laikomi 10 asmenų. Atsakovas, kuris pripažįsta, kad abu pareiškėjo skundai jam buvo įteikti, duomenų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų karantino kameroje pirmosios instancijos teismui nepateikė dėl, kaip teigiama, darbuotojų klaidos, t. y. subjektyvių priežasčių. Taigi, jam (atsakovui) buvo sudaryta galimybės susipažinti su visomis pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl sąlygų Vilniaus PN, dėl objektyvių priežasčių, dėl kurių jis, kaip jau pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, neįvykdė pareigos paneigti visus pareiškėjo teiginius dėl kalinimo sąlygų pažeidimų, nėra, todėl su laikymu karantino patalpose susiję nauji įrodymai, nepateikti pirmosios instancijos teisme, nėra tiriami.
Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jis Vilniaus PN karantino kameroje buvo laikomas perpildytose kamerose.
Pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 28 d., t. y. iš viso 12 parų, pareiškėjas buvo laikomas karantino kameroje, kurioje plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Be to, pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog tualeto patalpa turėjo naudotis 20 asmenų, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013).
Dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje asmenims, kuriems kalint pataisos namuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, yra tiek priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (pvz., 2016 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1910-520/2016), tiek ir apsiribojama pažeidimo pripažinimu (pvz., 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju dėl patirtos neturtinės žalos kompensavimo sprendžiama individualiai. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atsižvelgęs į individualių bylos aplinkybių visumą, t. y. įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, jo nustatytas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 120 Eur – yra pagrįstas, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.