- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-10
- Bylos Nr.
- eA-266-463/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01208-2022-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Veslava Ruskan, Jolanta Malijauskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja R. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Panevėžio skyrius) 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą VPE_SP1E-54058 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją R. M.“ (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas).
2. VSDFV Panevėžio skyrius sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjai lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos šeimos, auginančiai neįgalų vaiką, nes ji neatitiko Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (toliau – ir Transporto lengvatų įstatymas, Įstatymas) 7 straipsnyje ir Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2.2 papunktyje numatytų reikalavimų, t. y. pareiškėjos globotinei L. B. iki 18 metų nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. L. B. pirmą kartą specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatytas 2003 m. gegužės 20 d., kai jai buvo sukakę 34 metai.
3. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
3.1. Pareiškėja Telšių apylinkės teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-2436-344/2020, buvo paskirta neveiksnios L. B. globėja. Pareiškėja 2022 m. kovo 22 d. atsakovui pateikė prašymą skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją (toliau – ir Kompensacija). VSDFV Panevėžio skyrius atsisakė skirti pareiškėjai Kompensaciją.
3.2. Nei Įstatyme, nei Tvarkos apraše nėra detalizuojama, koks dokumentas ir kokia valstybės institucija turi nustatyti visišką negalią Kompensacijai gauti. Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministerijos 1984 m. lapkričio 13 d. išduotame pažymėjime nurodyta, kad L. B. nustatytas invalidumas be termino iš vaikystės, ji yra nedarbinga ir jai reikalinga nuolatinė kito asmens slauga ir priežiūra. Šis pažymėjimas, priešingai nei tvirtina atsakovas, nėra rekomendacinio pobūdžio, nes pareiškėjos globotinė L. B. 1987 metais teismo sprendimu buvo pripažinta visiškai neveiksnia ir šios aplinkybės patvirtina, jog ji yra visiškai neįgali.
Atsiliepimas
4. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
5.1. VSDFV teritoriniai skyriai kompensacijas skiria ir moka vadovaudamiesi Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatomis. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 3¹ dalies ir Tvarkos aprašo 2.2 papunktį Kompensacija negali būti skiriama šeimai, auginančiai (globojančiai) vyresnį nei 18 metų neįgalų asmenį, kuriam iki sukankant 18 metų nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba iki 2005 m. birželio 30 d. nebuvo neterminuotai pripažinta visiška negalia. Nagrinėjamu atveju VSDFV Panevėžio skyrius nustatė, jog pareiškėjos globojamai L. B. iki sukankant 18 metų nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba visiška negalia. Visiška negalia ir specialusis nuolatinės slaugos poreikis L. B. buvo nustatyti 2003 m. gegužės 30 d., kai jai buvo suėję 34 metai ir šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti dokumentai, t. y. Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. 000040 ir invalidumo pažymėjimas Serija VMES-1 Nr. 869150.
5.2. Pareiškėjos pateiktame Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministerijos 1984 m. lapkričio 13 d. pažymėjime Nr. 070773 nėra nurodyta, kad jos globojamam asmeniui – L. B. nustatyta visiška negalia. Pažymėjimas yra rekomendacinio pobūdžio, kuriame pateikiama darbinė rekomendacija, jog L. B. reikalinga nuolatinė kito asmens slauga ir priežiūra, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti visišką šio asmens negalią Įstatymo ir Aprašo nuostatų turinio prasme.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindė šiais argumentais:
7.1. VSDFV išnagrinėjo pareiškėjos jai pateiktus 2022 m. gegužės 2 d. ir 2022 m. gegužės 17 d. skundus, prie jų pridėtus dokumentus bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktus duomenis, bei nustatė, kad pareiškėjos globotinei L. B. iki jai sukankant 18 metų, t. y. iki 2005 m. liepos 1 d. nebuvo nustatyti specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba visiška negalia.
7.2. Pareiškėja neatitiko Įstatymo 7 straipsnyje ir Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų, todėl VSDFV Panevėžio skyrius sprendimu pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai Kompensaciją. Pareiškėjos pateiktame Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministerijos 1984 m. lapkričio 13 d. pažymėjime Nr. 070773 nurodyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos globotinei L. B. buvo rekomenduojama nuolatinė priežiūra ir slauga, bet šiuo dokumentu nebuvo nustatyta šio asmens visiška negalia arba specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Visiška negalia pareiškėjos globotinei buvo nustatyta pirmą kartą 2003 m. gegužės 20 d., t. y. kai jai sukako 34 metai.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjos R. M. skundą.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2022 m. kovo 22 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu skirti jai lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją dėl jos neįgalios globotinės L. B. VSDFV Panevėžio skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-54058 atsisakė skirti jai Kompensaciją, kaip šeimai auginančiai neįgalų asmenį – L. B. Sprendime nurodyta, jog pareiškėja neatitiko Įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reiklavimų, t. y. L. B. iki sukankant 18 metų nebuvo pripažinta visiška negalia arba nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, jį apskundė VSDFV, kuri 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr.(18.2E) I-5548 (toliau – ir VSDFV sprendimas) atmetė pareiškėjos skundą, konstatavusi, kad VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai skirti Kompensaciją, yra pagrįstas ir teisėtas.
10. Teismas išaiškino, jog, pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, šeima (artimieji giminaičiai, įtėviai, vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjai (rūpintojai), neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys (toliau – ir šeima)) turi teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 64 BSI dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją pagal faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus, jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį ir jei šeima atitinka vieną iš šių kriterijų: 1) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia; 2) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Šio Įstatymo 7 straipsnio 3¹ dalyje taip pat numatyta, kad šeima turi teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 64 BSI dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją pagal faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus, jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį, turi ir tuo atveju, kai šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytam neįgaliam vaikui (įvaikiui, globotiniui, rūpintiniui), kuriam sukako 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas nurodė, kad Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatyta, jog kompensacija skiriama ir mokama šeimoms (artimiesiems giminaičiams; įtėviams; vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjams (rūpintojams); sutuoktiniams arba neįregistravusiems santuokos ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims), auginančioms namuose neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia, arba neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (toliau – ir neįgalus vaikas), jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį (toliau – ir šeimos, auginančios neįgalų vaiką). Šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui, sukakus 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis (jei vietoj specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).
12. Teismas nustatė, kad Mažeikių rajono liaudies teismo 1987 m. sausio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-26/87 (toliau – ir Teismo sprendimas), L. B. buvo pripažinta neveiksnia. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. gegužės 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-2436-344/2020, konstatuota, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimu buvo pakeistas minėtas 1987 m. sausio 28 d. teismo sprendimas ir L. B. pripažinta neveiksnia tam tikrose sprendime įvardintose srityse. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2YT-2436-344/2020, pareiškėja R. M. buvo paskirta L. B. globėja ir turto administratore.
13. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjai, kaip neįgalios L. B. globėjai, Kompensacija galėjo būti paskirta tik tuomet, jeigu L. B. iki jai sukankant 18 metų būtų buvę nustatyti visiška negalia arba specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos byloje pateiktas Lietuvos TSR Socialinio aprūpinimo ministerijos Klaipėdos psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos 1984 m. lapkričio 13 d. pažymėjimas Nr. 070773 patvirtina, jog L. B. pripažinta I grupės neįgaliu asmeniu nuo 1984 m. lapkričio 13 d. be termino, invalidumo priežastis – iš vaikystės, pažymėjime įrašyta darbinė rekomendacija – nedarbinga, reikalinga nuolatinė kito asmens slauga ir priežiūra, tačiau šiame Pažymėjime nėra nurodyta duomenų, patvirtinančių, kad L. B. buvo nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Teismas sprendė, jog pirmą kartą L. B. nustatyta visiška negalia tik 2003 m. gegužės 20 d., t. y. kai jai sukako 34 metai.
14. Teismas nurodė, jog į bylą pateiktas Mažeikių rajono liaudies teismo sprendimas dėl pareiškėjos globotinės neveiksnumo nei patvirtina, nei paneigia L. B. visiškos negalios ar specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo, nes pagal ginčui aktualius teisės aktus, sprendimus šiais klausimais priima atitinkamos institucijos, bet ne teismai.
15. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjos globotinei L. B. iki šiai sukankant 18 metų nebuvo nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis, todėl VSDFV Panevėžio skyrius pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjai Kompensacijos tuo pagrindu, kad ji neatitinka Įstatymo 7 straipsnio ir Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje įtvirtintų reikalavimų, suteikiančių teisę šeimai gauti Kompensaciją. Teismas vertino, jog VSDFV Panevėžio skyriaus priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
III.
16. Pareiškėja R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą.
17. Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
17.1. Nei Įstatyme, nei Tvarkos apraše nėra numatyta, koks dokumentas ir kokia valstybės institucija turi nustatyti asmens visišką negalią. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ne tik siaurinamai išaiškino ginčui aktualiose teisės aktuose įtvirtintos visiškos negalios sampratą, bet ir neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, jog pareiškėjos globotinė nuo pat gimimo yra neveiksni, t. y. negali savarankiškai atlikti jokių veiksmų. Šios aplinkybės, priešingai nei tvirtina atsakovas ir teismas, atitinka visiškos negalios turinį.
17.2. Teismas nepagrįstai nurodė, jog visiškos negalios nustatymo bei specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo sprendimus pavesta priimti atitinkamoms valstybės institucijoms, nes ginčui aktualiose teisės aktuose nenurodoma ir nedetalizuojama, kad tik konkrečių valstybės institucijų priimti dokumentai patvirtintų visiškos negalios buvimą.
17.3. Pareiškėjos globotinė Mažeikių rajono liaudies teismo sprendimu buvo pripažinta neveiksnia. Taigi, ne tik Pažymėjimas, bet ir šis teismo sprendimas patvirtina, kad pareiškėjos globotinė iki 2005 m. birželio 30 d. buvo pripažinta neveiksnia. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesirėmė Pažymėjimo bei minėtos teismo nutarties, turiniu, ir neįvertino to fakto, kad teisės aktai nedetalizuoja, kokie dokumentai, nustatant visišką negalią yra tinkami, o kurie netinkami, kaip ir nenurodoma, kokie dokumentai yra privalomojo, o kokie rekomendacinio pobūdžio. Pažymėjime aiškiai nurodoma, kad pareiškėjos globotinei neterminuotai nustatytas ne tik nedarbingumas, bet ir nuolatinė kito asmens slauga ir priežiūra, ir šios aplinkybės atitinka visiškos negalios sampratą.
Atsiliepimas
18. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
19.1. Teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas, ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, išsamiai išanalizavo ir pasisakė dėl pareiškėjos argumentų bei pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Pažymėjimu pareiškėjos globotinei būtų nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Pareiškėjos nurodomas Mažeikių rajono liaudies teismo sprendimas visiškos negalios nustatymo bei specialiojo nuolatinės slaugos poreikio jos globotinei fakto nei patvirtina, nei paneigia, nes teisės aktuose numatyta, jog sprendimus šiais klausimais priima atitinkamos valstybės institucijos, bet ne teismai.
19.2. Nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog teismas neįvertino pareiškėjos skunde nurodytų faktinių aplinkybių ir visiškos negalios sampratos. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose aiškiai įvardyti kriterijai, kuriems esant, atsiranda pagrindas spręsti dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skyrimo klausimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas atliko materialiosios teisės normų pažeidimus, netinkamai išnagrinėjo bylą.
Atsiliepimas
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
21. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
21.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pareiškėjai, kaip neįgalios L. B. globėjai, Kompensacija galėtų būti skiriama, jeigu L. B. iki sukankant 18 metų būtų buvusi nustatyta visiška negalia arba specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad L. B. visiška negalia pirmą kartą buvo nustatyta ne 1987 metais, o 2003 m. gegužės 20 d., t. y. kai jai sukako 34 metai, ir, kad pareiškėja neatitiko Įstatyme ir Tvarkos apraše įtvirtintų kriterijų, suteikiančių teisę šeimai gauti kompensaciją. Teismas teisingai nusprendė, kad Mažeikių rajono liaudies teismo sprendimas visiškos negalios nustatymo bei specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo L. B. nei patvirtina, nei paneigia, nes teisės aktais sprendimus šiais klausimais pavesta priimti atitinkamoms valstybės institucijoms, o ne teismams.
21.2. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos skundžiamas VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Ginčas byloje kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą motyvuodamas tuo, kad iki 18 metų sukakties dienos pareiškėjos globotinei L. B. nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialusis slaugos poreikis, todėl pareiškėja neatitiko Įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų.
24. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, siaurinamai aiškino visiškos negalios sampratą, neatsižvelgė į bylos faktines aplinkybes, jog pareiškėjos globotinė nuo pat gimimo yra neįgali. Pareiškėjos teigimu, Mažeikių rajono liaudies teismo sprendimas ir Pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjos globotinė yra neveiksni, jai neterminuotai nustatytas ne tik nedarbingumas, bet ir nuolatinė kito asmens slauga ir priežiūra, ir šios aplinkybės patvirtina visiškos negalios sampratą, todėl nepagrįstai pareiškėjai atsisakyta skirti Kompensaciją.
25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
26. Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Įstatymo 7 straipsniu ir Tvarkos aprašu, patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-668.
27. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šeima (artimieji giminaičiai, įtėviai, vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjai (rūpintojai), neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys) (toliau – ir šeima) turi teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 64 BSI dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją pagal faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus, jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį ir jei šeima atitinka vieną iš šių kriterijų: 1) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia; 2) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.
28. Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatyta, kad šeimoms (artimiesiems giminaičiams; įtėviams; vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjams (rūpintojams); sutuoktiniams arba neįregistravusiems santuokos ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims), auginančioms namuose neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia, arba neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (toliau – ir neįgalus vaikas), jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį (toliau – ir šeimos, auginančios neįgalų vaiką). Šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui, sukakus 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis (jei vietoj specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).
29. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, užtikrinančiame neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatančiame neįgaliųjų socialinės integracijos principus, jos prielaidas bei sąlygas (redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad „invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinant savo teisių ir pareigų (3 straipsnio 1 dalis). Pagal pasireiškimo lygį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III) (3 straipsnio 2 dalis). Šio įstatymo 3 dalyje numatyta, kad invalidas – tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visais ar iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Atsiranda nauja sąvoka, kurios nebuvo ankstesnėse įstatymo redakcijose, tai visiškos negalios invalidas – tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankišku (3 straipsnio 4 dalis). Nustatyta, kad invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (3 straipsnio 5 dalis). Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl: 1) invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio; 2) invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių; 3) invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų; 4) invalidų nuolatinės slaugos būtinumo; 5) specialių kompensacijų priemonių invalidams; 6) visiškos negalios pripažinimo. Taigi įstatyme atsiranda naujas sprendimas, t. y. visiškos negalios pripažinimas, kurio nebuvo iki 1999 m. sausio 1 d., o nuo 2005 m. liepos 1 d. minėtame įstatyme nebeliko invalidumo sąvokos, reglamentuojamas neįgalumas, kuris gali būti trijų lygių – sunkus, vidutinis ir lengvas.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-798-502/2021).
31. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktikoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, jog teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visada turi vadovautis įstatymais ir teise, be kita ko, iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimus).
32. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu bei teisės aiškinimu. Pareiškėja laikosi pozicijos, jog jai nepagrįstai atsisakyta skirti Kompensaciją, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog jos globotinė yra neįgali, jai nuo 1984 metų neterminuotai nustatytas ne tik nedarbingumas, bet ir nuolatinė kito asmens slauga ir priežiūra, ir šios aplinkybės atitinka visiškos negalios sampratą.
33. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 26-30 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikydamas ginčui aktualių teisės aktų reikalavimus, jų visapusiškai ir tinkamai neįvertinęs bylai reikšmingų aplinkybių ir byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, priėmė galimai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas pakankamai formaliai įvertino pareiškėjos skunde išdėstytas aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, kurie galimai patvirtina pareiškėjos globotinės faktinę sveikatos būklę, ir tai, kad ji visiškos negalios neįgaliaja faktiškai buvo pripažinta iki jai sulaukiant pilnametystės. Pareiškėja pateikė į bylą teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos globotinė buvo pripažinta neveiksnia tam tikrose srityse ir Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo ministerijos Klaipėdos psichiatrinės medicininės darbingumo ekspertizės komisijos pirminio patikrinimo 1984 m. lapkričio 13 d. pažymėjimą Nr. 070773, kuriame pažymima, kad L. B. nustatytas invalidumas iš vaikystės be termino, ji nedarbinga ir jai reikalinga nuolatinė kito asmens slauga ir priežiūra, kuriais grindė savo skundo reikalavimą, tačiau teismas nepagrįstai nevertino šių įrodymų, kaip galimai įrodančių pareiškėjos globotinės visišką negalią, be to, nevertino, ar nuo 1999 m. sausio 1 d. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtinta visiškos negalios sąvoka savo turiniu nėra tapati iki tol Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintai I grupės invalido apibrėžties turiniui. Taigi neatliko vertinimo, ar pareiškėjos globotinei iki sueinant 18 metų pripažintas jos neįgalumo lygis (I) nėra laikomas tapačiu visiškai negaliai pagal ginčo laikotarpiui aktualų teisinį reguliavimą. Pareiškėjos pateiktas Pažymėjimas apie jos globotinės sveikatos būklę nenuginčytas ir galiojantis, todėl jis turėjo būti tinkamai įvertintas sprendžiant klausimą dėl Kompensacijos pareiškėjai skyrimo. Teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III medicininės socialinės ekspertizės komisijos išduotas Invalidumo pažymėjimas Serija VMSE-1 Nr. 869150 šiuo atveju patvirtina, jog L. B. visiška negalia pirmą kartą buvo nustatyta tik 2003 m. gegužės 20 d., nes net ir šiame pažymėjime nurodoma, kad, atlikus pakartotinį patikrinimą, pareiškėjos globotinei I grupės invalidumas faktiškai nustatytas nuo vaikystės neterminuotai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, neįvertinęs visų įrodymų visumos, netinkamai aiškindamas atitinkamų įrodymų turinį ir jų pagrindu padaręs neteisingas išvadas. Formalus Įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje įtvirtintų reikalavimų aiškinimas ir taikymas, tinkamai neįvertinus individualios pareiškėjos situacijos, prieštarauja teisingumo principui, be to, susidaro teisinė situacija, kai yra pažeidžiami Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtinti skirtingų poreikių tenkinimo ir lygių galimybių principai, paneigiamas finansinės pagalbos priemonės tikslingumas ir apribojama pažeidžiamo asmens teisė į socialinę paramą formaliais pagrindais.
35. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, formaliai taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kurį yra pagrindas panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
36. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjos apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.