Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog 2015 m. rugpjūčio 29 d. Tarnybos ar Marijampolės PN pareigūnai prieš jį naudojo neteisėtus veiksmus, nepasitvirtino. Pirmiausia, pažymėta, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 120 straipsnio, kuriame nustatytos specialiųjų priemonių, įskaitant kovinius veiksmus, panaudojimo tikslai ir ribos, 5 dalyje nustatyta, kad apie visus specialiųjų priemonių panaudojimo atvejus, jei dėl to padaryta asmens kūno sužalojimų, nedelsiant turi būti pranešama prokurorui ir atliekamas tarnybinis patikrinimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad Marijampolės PN būtų formaliai fiksavusi specialiųjų priemonių panaudojimo 2015 m. rugpjūčio 29 d. atvejį. Tai, kad 2015 m. rugpjūčio 29 d. jokios specialiosios priemonės ir fizinė jėga nebuvo panaudota, patvirtino ir teisme liudiję Tarnybos pareigūnų grupės vyresnysis R. B., Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus Pataisos namų direktoriaus budintysis padėjėjas V. C., Marijampolės PN apsaugos priežiūros inspektorius R. Z., kurie tiesiogiai dalyvavo 2015 m. rugpjūčio 29 d. atliekant patruliavimą ir kratas pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl galimo jo sumušimo 2015 m. rugpjūčio 29 d. buvo atliktas tyrimas, kurį atlikęs Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyrius 2016 m. balandžio 9 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nustatęs, kad 2015 m. rugpjūčio 29 d. Tarnybos pareigūnai, patruliuodami Marijampolės PN, prieš pareiškėją nenaudojo prievartos bei neviršijo savo įgaliojimų. Teismas kritiškai vertino kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų A. M. 2016 m. birželio 29 d. prašyme ir A. S. teismo posėdžio metu išsakytus teiginius, susijusius su pareiškėjo sumušimu. Jų nurodytos versijos yra nenuoseklios, jos nesutampa tarpusavyje, taip pat nesutampa su ta versija, kurią nurodo pareiškėjas, ir yra prieštaringos. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo mušamas tik 2015 m. rugpjūčio 29 d., prieš jį mušant iš gyvenamosios patalpos buvo išvaryti kiti kartu kalėję asmenys, mušimo metu jis buvo praradęs sąmonę. A. M. nurodė, kad pareiškėjas buvo mušamas dvi dienas (t. y. 2015 m. rugpjūčio 29 d. ir 2015 m. rugpjūčio 30 d.), pareiškėjas ir kiti kaliniai buvo jėga išvaryti iš gyvenamosios patalpos ir tik po to pareiškėjas buvo nuvestas atgal į kamerą. Teismo vertinimu, A. M. paaiškinimai, kad pareiškėjas po 30 min. grįžo sumuštas ir buvo pastatytas į rikiuotę, niekaip nesuderinami su pareiškėjo teigimu, kad ji buvo praradęs sąmonę ir su pareiškėjo nurodytos traumos pobūdžiu (šiame kontekste teismas neturi pagrindo netikėti SPT viršininko gydytojo G. K. teigimu, kad tokio pobūdžio traumos kaip kulnikaulio lūžimas yra labai skausmingos, o jas patyrę pacientai negali vaikščioti). Pasak A. S., jis girdėjęs pareiškėjo riksmus, iš kurių esą suprato, kad pareiškėjas buvo mušamas, bet, A. S. teigimu, pareiškėjas nebegalėjo paeiti tik kitą dieną. Taip pat A. S. teigė, kad pareiškėjui nebuvo leista kreiptis į medikus, nors kartu nurodė, kad kitą dieną pareiškėjas jau vaikščiojo su ramentais. Tai, kad 2015 m. rugpjūčio 29 d. prieš pareiškėją nebuvo naudojamos specialiosios priemonės, fizinė jėga ir nebuvo padaryti jo nurodyti sužalojimai, įrodė ir surinktiems rašytiniams įrodymams ir liudytojų parodymams prieštaraujančios pareiškėjo nurodomos medicininės pagalbos teikimo aplinkybės SPT. Pareiškėjas teigė, kad į SPT kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 30 d., prašė peršviesti koją rentgenu, tačiau SPT viršininkas nusprendė, jog padaryti pažeidimai nėra rimti ir nėra reikalo šviesti rentgenu. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 30 d. buvo sekmadienis ir tuo metu SPT viršininkui G. K. buvo nedarbo diena, todėl pastarasis niekaip negalėjo atlikti pareiškėjo nurodytų veikų. Kiek vėliau teismui 2016 m. gegužės 4 d. pateiktame prašyme į teismą liudytoja iškviesti SPT slaugytoją pareiškėjas nurodė kitą 2015 m. rugpjūčio 30 d. vykusių įvykių versiją, t. y. kad „seselė vardu E.“ 2015 m. rugpjūčio 30 d. jam išrašė ramentus, buvo surašiusi „ant popieriaus“, kad jam buvo praskelta lūpa, nuskeltas dantis. Tačiau šiuos pareiškėjo teiginius iš esmės paneigė liudytoja apklausta SPT 2015 m. rugpjūčio 30 d. dirbusi bendrosios praktikos slaugytoja E. S., kuri nurodė, kad, jeigu sveikatos sužalojimas būna rimtas, nuteistieji visada vežami į ligoninę, o ramentų be gydytojo nurodymo pareiškėjui išduoti ji negalėjo. Kartu pažymėta, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis 2015 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į SPT, nepatvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, kuriuose toks kreipimasis turėjo būti fiksuojamas, t. y. asmens sveikatos istorijoje nėra jokių įrašų apie 2015 m. rugpjūčio 30 d. atliktas apžiūras ar skirtą gydymą, apie tai nėra jokių įrašų ir būrio Nr. 20-21 nuteistųjų ambulatorinio priėmimo apskaitos žurnale Nr. 128/2015. Teismas kritiškai ir kaip neatitinkantį tikrovės vertino pareiškėjo teiginį, kad 2015 m. rugpjūčio 29 d. Tarnybos ar Marijampolės PN pareigūnai prieš jį naudojo neteisėtus veiksmus, taip pat atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytų sužalojimų pobūdį ir visą įvykių eigą, sekusią iki 2015 m. rugsėjo 9 d., kuomet kaip nustatyta, pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba. Pareiškėjas teigė, kad 2015 m. rugpjūčio 29 d. Tarnybos pareigūnai, suduodami smūgius rankomis ir kojomis, jam nuskėlė dantį, prakirto lūpą, taip pat nurodė, kad tuo metu jam buvo sulaužytas kulnas. Šioje byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad medicininė pagalba dėl kulnikaulio lūžimo pareiškėjui suteikta tik 2015 m. rugsėjo 11 d., t. y. praėjus 13 dienų nuo tariamo sumušimo. Teismas neturėjo pagrindo netikėti SPT viršininko G. K. paaiškinimais, kad kulnikaulio lūžimas yra itin skausminga trauma, kuri paprastai patiriama nukritus ant kulnų iš didelio aukščio, įprastai šokinėjant nuo 3 m aukščio tvorų, skiriančių lokalinius sektorius. Taip pat teismas, be kita ko, vadovaudamasis protingumo principu, sutiko ir su šio specialisto argumentais, jog pareiškėjo teiginiai, kad jam kulnikaulį 2015 m. rugpjūčio 29 d. ar 2015 m. rugpjūčio 30 d. sulaužė Tarnybos pareigūnai mušdami, neatitinka patirtos traumos pobūdžio. Teismo nuomone, tokio pobūdžio traumos iš esmės negalima padaryti, kaip pareiškėjas teigia, spardant kojomis ir mušant rankomis. Taip pat teismas kaip neįtikinamą, prieštaringą vertino ir teismo posėdžio metu pareiškėjo išdėstytą versiją (kuri nenurodyta skunde), pagal kurią kulnas jam esą lūžo jo mušimo metu Tarnybos pareigūnams pareiškėją numetus nuo stalo. Kartu pažymėta, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas per protingą terminą būtų išreiškęs nusiskundimų dėl nuskelto danties, praskeltos lūpos ar prakirsto šono (tai, kad pareiškėjas patyrė ir tokią traumą, teigia su juo kalėjęs ir rašytinius parodymus pateikęs A. M.). Visa tai leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjui apskritai laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. nebuvo nuskeltas dantis, praskelta lūpa, prakirstas šonas, o jo sveikatos istorijoje fiksuotą kulnikaulio lūžimą jis patyrė gerokai vėliau nei 2015 m. rugpjūčio 29 d. Šiame kontekste pažymėta, kad nustatęs, jog pareiškėjo kulno lūžimas negalėjo būti padarytas pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu nurodytu būdu ir laiku (t. y. 2015 m. rugpjūčio 29 d.), teismas nenustatinėjo, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas nurodytą traumą patyrė, nes tai neturi teisinės reikšmės šioje administracinėje byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl žalos, padarytos konkrečiais pareiškėjo nurodytais Tarnybos ir Marijampolės PN pareigūnų veiksmais, atlyginimo. Taip pat teismas nevertino, ar Kauno TI pareigūnai 2015 m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjo apžiūrų metu nustatę dešinio kulnikaulio lūžį, veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 174 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2014 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 1R-251 redakcija) 262 ir 263 punktuose ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (2014 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 1R-249 įsakymo redakcija) 111 ir 112 punktuose įtvirtintus reikalavimus; tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad Tarnybos ir Marijampolės PN pareigūnai laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d., vykdydami sustiprintą patruliavimą, dažnai lankėsi jo gyvenamojoje patalpoje, baugino demonstruodami kovinius ginklus, jais taikėsi į pareiškėją, o dėl tokių neteisėtų veiksmų jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Šioje byloje nustatyta, kad Tarnybos pareigūnai patruliavimą Marijampolės PN vykdė 2015 m. rugpjūčio 29 d. nuo 14 val. iki 24 val. Taip pat nustatyta, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo atliktos 6 kratos, jas atliko tik Marijampolės PN pareigūnai, kurie surašė tarnybinius pranešimus ir nurodė, kad kratų metu buvo rasti ir paimti draudžiami turėti daiktai, t. y. švirkštai, mobilaus telefono baterijos, užgaląstos geležtės, vandens šildytuvai, laidai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šių kratų atlikimo metu Tarnybos ar Marijampolės PN pareigūnai būtų nesilaikę teisės aktuose nustatytų reikalavimų, būtų pažeidę teisės aktuose nustatytas tokių kratų atlikimą reglamentuojančias teisės normas, ar kad būtų atlikę pareiškėjo skunde nurodytus neteisėtus veiksmus.

Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas konstatavo, jog nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog Tarnybos pareigūnai 2015 m. rugpjūčio 29 d. prieš pareiškėją naudojo neteisėtus fizinius veiksmus, o Marijampolės PN pareigūnai nenutraukė tokių Tarnybos veiksmų. Taip pat nenustatyta, kad Tarnybos pareigūnai laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. neleistinai dažnai lankėsi jo gyvenamojoje patalpoje, baugino demonstruodami kovinius ginklus, jais taikėsi į pareiškėją ar kad pareiškėjo nurodytus veiksmus atliko Marijampolės PN pareigūnai, nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. atlikdami kratas pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN ir Tarnybos, priteisti jo prašomą turtinę ir neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjo G. K. kildinamos iš Tarnybos ir Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (2015 m. rugpjūčio 29 d. minėtų įstaigų pareigūnai, pareiškėjo teigimu, jį sumušė ir kitaip pažemino), atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, pripažino, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir priteisti jam prašomą kompensaciją. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu, padavė apeliacinį skundą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires (lot. viršijant įgaliojimus), neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmens teisių pagarbą, padarytos žalos kompensavimą valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo apsprendžia, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apibendrinus šias nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tarnybos ir Marijampolės PN veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atitinkamos institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, bei atsižvelgdama į tai, kad atsakovo deliktinę atsakomybę pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai sieja su neteisėtu specialiųjų priemonių prieš jį panaudojimu (remiasi BVK 124 str.), teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl šių aplinkybių.

Bausmių vykdymo įstaigų pareigūnų teises ir pareigas reglamentuoja BVK (bylai aktuali teisės akto redakcija, galiojusi 2015 m. balandžio 1 d. – 2015 m. rugsėjo 1 d.). Šio kodekso 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas principas, kad bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigų ir pareigūnų konkrečias teises ir pareigas konkrečiose bausmių vykdymo sąlygų bei nuteistųjų teisių ir pareigų vykdymo užtikrinimo srityse nustato atskiri BVK skyriai.

Specialiąsias priemones, jų panaudojimo tikslą ir ribas apibrėžia BVK 120 straipsnis, kurio 1 dalis įtvirtina, kad šio kodekso 121–123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika. Specialiosios priemonės naudojamos atsižvelgiant į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir konkrečias aplinkybes bei situaciją. Naudodami specialiąsias priemones, pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių (BVK 120 str. 2 d.). Prieš naudojant specialiąsias priemones, jei leidžia aplinkybės, asmenys, prieš kuriuos jos bus panaudotos, įspėjami (BVK 120 str. 3 d.). Specialiųjų priemonių naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Panaudojęs specialiąsias priemones pareigūnas privalo suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą, jei tai būtina (BVK 120 str. 4 d.). Apie specialiųjų priemonių panaudojimo atvejį, jei dėl to padaryta asmens kūno sužalojimų, nedelsiant pranešama prokurorui ir atliekamas tarnybinis patikrinimas (BVK 120 str. 5 d.).

Pagal BVK 121 straipsnio 1 dalį, Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: 1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; 2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; 3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; 4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas BVK 120 ir 121 straipsnių nuostatų turinį, 2016 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-236-858/2016 pažymėjo, kad pareigūnai turi teisę ir įgaliojimus save bei kitus asmenis ginti nuo neteisėtų veiksmų ir šiuo tikslu gali panaudoti visas įstatyme nustatytas prievartos priemones ir jėgą būtinojo reikalingumo atveju, kiek to reikia jų pareigoms atlikti, jei norimų tikslų negalima pasiekti kitomis įtikinimo priemonėmis. Kita vertus, specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais ir jų naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Taikant šias priemones turi būti gerbiamos asmens teisės, pareigūnai negali veikti nesilaikydami teisės aktų numatytų reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteikiamais įgaliojimais, asmenims tokioje situacijoje turi būti užtikrinamos Konstitucijos 21 straipsnyje, BVK 7 straipsnio 1 dalyje garantuojamos teisės, atsižvelgiama į tai, kad vykdant bausmę neturi būti siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nustatyta, kad kreipdamasis teisminės gynybos, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog 2015 m. rugpjūčio 29 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN. Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, vykdydami sustiprintą patruliavimą, atėjo į drausmės grupės 21 būrį. Marijampolės PN Apsaugos priežiūros inspektorius R. Z. ir budintis direktoriaus padėjėjas V. C. parodė jiems į pareiškėją, tvirtindami esą šis nuolat skundžiasi dėl kalinimo sąlygų, todėl turėtų būti gerai pamokytas. Tarnybos pareigūnai, pasak pareiškėjo, prieš tai iš gyvenamosios patalpos išvarę kitus nuteistuosius, panaudodami specialiąsias priemones ėmėsi jį „auklėti“, t. y. mušti rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Smūgiai buvo stiprūs, sukeliantys labai didelius skausmus, todėl pareiškėjas prarado sąmonę. Kadangi smurtautojai dėvėjo kontaktines pirštines, ant kūno neliko aiškiai matomų paviršinių sužalojimų. Labiausiai nukentėjo pareiškėjo kojos, taip pat buvo suduotas stiprus smūgis jam į veidą, todėl nuskilo pusė danties, buvo prakirsta lūpa. Dėl patirtų sužalojimų, pareiškėjas, jo teigimu, 2015 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydamas suteikti reikiamą medicinos pagalbą, nes maudė visą kūną, o ypač skaudėjo vieną koją, todėl įtarė lūžį.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą paminėtuoju aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, proceso dalyvių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, iš esmės pagrįstai pripažino, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad tarp Tarnybos ir / ar Marijampolės PN pareigūnų ir nuteistųjų 2015 m. rugpjūčio 29 d. būtų kilę konfliktų, kurie būtų objektyviai lėmę fizinės jėgos ar kitokių specialiųjų priemonių BVK 120 straipsnio 1 dalies požiūriu panaudojimą. Taip pat nenustatyta, jog 2015 m. rugpjūčio 29 d. planinių kratų metu pas pareiškėją buvo rasta draudžiamų daiktų, jis kitaip nepakluso bausmės atlikimo režimo reikalavimams, priešinosi, tuo sudarydamas prielaidas konkrečiai prieš jį imtis kovinių imtynių veiksmų.

BVK 114 straipsnio 1 dalies ir ją detalizuojančios Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, nuostatų sisteminė analizė leidžia teigti, jog Marijampolės PN, užtikrindami laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, turi teisę vykdyti nuolatinę nuteistųjų elgesio kontrolę bei atlikti jų gyvenamųjų patalpų apžiūras, kratas. Šiems tikslams neprieštarauja ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su Tarnyba 2010 m. rugsėjo 16 d. sudarytas bendradarbiavimo susitarimas, kurio pagrindu 2015 m. rugpjūčio 29 d. vyko Tarnybos patruliavimas.

Kaip minėta, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo (CK 6.271 str.), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tikrinamoje byloje, kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad duomenų, kurie patvirtintų, jog Tarnyba ir Marijampolės PN, realizuodami jų kompetencijai priskirtus viešojo administravimo įgaliojimus, nesilaikė įstatymų, be kita ko BVK 124 straipsnio, apibrėžiančio šaunamųjų ginklų panaudojimo sąlygas, reikalavimų, nėra.

Šiame kontekste pažymėtina, jog ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir kaip taisyklė nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d., 25 str.). Administraciniai teismai sprendžia tik tuos ginčus dėl žalos priteisimo, kurie yra įvardyti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. administraciniams teismams išimtinai priskirtos bylos dėl žalos, kilusios viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Taigi visi likusieji, išskyrus paminėtąjį, žalos atlygimo klausimai nepatenka į administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją, todėl kitomis aplinkybėmis (ne viešojo administravimo veiklos metu) pareiškėjo galbūt patirtų fizinių ir emocinių traumų vertinimas nėra administracinio teismo kompetencijos dalykas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.