- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-10
- Bylos Nr.
- 2A-855-340/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08279-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Tatjana Žukauskienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- G. D.
- Atsakovas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Lietrusa“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo G. D. ieškinį atsakovui J. P. ir trečiajam asmeniui UAB „Lietrusa“ dėl be pagrindo gautų lėšų sugrąžinimo, trečiasis asmuo – UAB „Lietrusa“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 8 348,56 Eur kaip be pagrindo gautą turtą (pinigines lėšas), 1 166,52 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei 285,45 Eur žyminį mokestį. Nurodė, kad 2011-05-23 per pinigų pervedimo sistemą „Western union“ atsakovui buvo pervesti 14 409,78 Lt (4 173,36 Eur), 2011-06-24 – 5 784,13 Lt (1 675,20 Eur) bei per kitą pinigų pervedimo sistemą „MoneyGram“ 2012-05-21 – dar 8 632,00 Lt (2 500,00 Eur), iš viso – 8 348,56 Eur. Ieškovas nurodė, jog šie pinigai buvo pervesti už medieną nuo ieškovo, kaip fizinio asmens, nesudarius raštiškos sutarties. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-06-09 sprendimu bei Vilniaus apygardos teismas 2015-03-03 nutartimi atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo ieškinyje nurodytais pagrindais, ieškovas šį kartą teikė teismui ieškinį vadovaudamasis kitu pagrindu, atsižvelgdamas į anksčiau minimų teismų sprendimus bei nustatytas išvadas, kartu įtraukiant ir trečiąjį asmenį. Ta aplinkybė, jog teismams nusprendus, kad ieškovo ieškinys negali būti tenkintas dėl raštiškos sutarties tarp šalių nebuvimo, ieškovo nuomone, neužkerta jam galimybės dar kartą prašyti teismo atsakovui pervestų lėšų priteisimo kitu pagrindu, t. y. dėl be pagrindo gautų lėšų sugrąžinimo. Ieškovas pabrėžė, jog šiuo atveju taip pat nėra jokios raštiškos sutarties tarp jo ir atsakovo dėl laidavimo (įkaito) už UAB „Lietrusa“ pervedimo, todėl manė, kad atsakovas be pagrindo pasisavino šiuos pinigus, nes, kaip ir jis pats pažymėjo savo atsikirtimuose jau išnagrinėtoje byloje, šiuos ieškovo pervestus pinigus jis laikys iki tol, kol UAB „Lietrusa“ nesumokės jo pilnai valdomai bendrovei OOO „Baltsibles“ kol kas nepatvirtintą įsiskolinimą, kurį UAB „Lietrusa“ ginčija. Nurodė, kad atsakovas prašomų priteisti 8 348,56 Eur į tarpusavio atsiskaitymus tarp jo ir UAB „Lietrusa“ neįtraukė, kas suponuoja išvadą, jog šios lėšos įgytos be pagrindo ir turi būti sugrąžintos. Ieškovas pažymėjo, jog negali įtakoti dviejų juridinių asmenų tarpusavio atsiskaitymų aplinkybių, tuo labiau, kai šios lėšos buvo pervestos fizinio asmens fiziniam asmeniui ir tuose pavedimuose nenurodoma jokia papildoma pavedimo tikslinė paskirtis, todėl laikytina, kad ginčas turi būti sprendžiamas tarp fizinių asmenų ir tik ieškovo su atsakovu. Ieškovo nuomone, Civilinio kodekso normos suteikia ieškovui paskutinę galimybę pasinaudoti įstatymų suteikta teise ir kitais pagrindais bei šalutiniais įrodymais atstatyti teisingumą ir išieškoti be pagrindo bei apgaulės būdu išviliotas lėšas.
Ieškinio ir jo priedų kopijos bei pranešimas apie atsiliepimo į ieškinį pateikimo tvarką ir terminus atsakovui buvo įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka (viešo paskelbimo būdu). Atsakovas nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė, atsiliepimo į ieškinį nepateikimo pasekmės atsakovui išaiškintos.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo UAB „Lietrusa“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu sutinka ir jį palaikė. Paaiškino, kad ieškovas tiesiogiai bendravo su atsakovu ir veikė tik savo iniciatyva be jokios trečiojo asmens įtakos ar bendrovės vardu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 11 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė (b. l. 35-37). Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6217-110/2014 ieškovo G. D. ieškinį atsakovui J. P. dėl skolos priteisimo atmetė, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-935-590/2015 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartis yra įsiteisėjusi, priimta civilinėje byloje tarp tų pačių šalių dėl tų pačių reikalavimų. Vilniaus apygardos teismo konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2011 metais medienos tiekimo sutartis buvo sudaryta ne tarp ieškovo ir atsakovo kaip fizinių asmenų, bet tarp įmonių, kurioms vadovauja ieškovas ir atsakovas ir mokėjimo dokumentuose nėra nurodyta jokia mokėjimo paskirtis, todėl ieškovas neturi jokio pagrindo teigti, kad buvo mokama pagal ieškovo ir atsakovo sutartį dėl medienos tiekimo. 2015 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis turi prejudicinę galią, todėl iš naujo nenustatinėtinos ir nevertintinos ieškovo nurodomos aplinkybės, jog medienos tiekimo sutartis buvo sudaryta ne tarp juridinių, o tarp fizinių asmenų. Pažymėjo, kad CK 6.237 str. taikymas yra įmanomas tik tuo atveju, jeigu šalių nesieja jokie kiti prievoliniai santykiai ir turtą asmuo įgijo be teisinio (įstatyme ar sutartyje nustatyto) pagrindo, ar jeigu pagrindas, kuriuo turtas buvo įgytas, išnyksta vėliau. Esant teismų nustatytoms aplinkybėms, kad atsiskaitymas už medienos tiekimą buvo vykdomas pagal 2011-01-18 rašytinę medienos tiekimo sutartį Nr. 01/11, sudarytą tarp G. D., kaip UAB „Lietrusa“ direktoriaus, ir J. P., kaip ribotos atsakomybės bendrovės „BaltSibLies“ direktoriaus, t. y. įmonių, kurioms vadovauja ieškovas ir atsakovas, negali būti laikoma prašoma priteisti suma nepagrįstu praturtėjimu. Nesant įstatymo nustatytų pagrindų – ieškovui G. D. neįrodžius ir bylos nagrinėjimo metu nenustačius, kad atsakovas J. P. būtų be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs ieškovo sąskaita, kad be teisinio pagrindo savo veiksmais tyčia ar dėl neatsargumo būtų įgijęs tai, ko negalėjo ir neturėjo gauti, nesant įstatymo nustatytų pagrindų grąžinti ieškovui 8 348,56 Eur sumą, ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 8 348,56 Eur kaip be pagrindo gautą turtą (pinigines lėšas) teismas atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas G. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-11 sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti visa apimtimi (b. l. 45-46). Apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo minimose Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartyse nėra nurodyta ar įrodyta, kad atsakovui pervesti pinigai buvo įtraukti į įmonių tarpusavio atsiskaitymų buhalteriją. Pažymėjo, jog neturi galimybės susigrąžinti pinigų, kaip tik teismine tvarka, kadangi jokio teisinio pagrindo reikalauti iš UAB „Lietrusa“ 8 348,56 Eur negali. RAB „Baltsibles“ teisiškai neįrodė tokios skolos egzistavimo aplinkybės, todėl akivaizdu, kad aukščiau nurodytą sumą atsakovas privalo grąžinti apeliantui, kaip fiziniam asmeniui.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo UAB „Lietrusa“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį tenkinti (b. l. 62). Nurodė, kad jokių pinigų įmonės vardu ieškovas atsakovui nepervedė ir negalėjo pervesti, nes UAB „Lietrusa“ tokio būtinybės niekada nebuvo ir tokių prašymų niekada nedavė. Papildomai nurodė, jog atsakovas ir jo įmonė liko skolingi UAB „Lietrusa“ ir kitoms įmonėms, o neteisėtai pasisavinti pinigai pervesti į Rusijos bankus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis CPK 320 str. 1, 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo šalių teisiniams santykiams. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas 2011-05-23 per pinigų pervedimo sistemą „Western union“ atsakovui buvo pervesti 14 409,78 Lt (4 173,36 Eur), 2011-06-24 – 5 784,13 Lt (1 675,20 Eur) bei per kitą pinigų pervedimo sistemą „MoneyGram“ 2012-05-21 – dar 8 632,00 Lt (2 500,00 Eur), iš viso – 8 348,56 Eur. Ieškovas nurodė, jog šie pinigai buvo pervesti už medieną nuo ieškovo, kaip fizinio asmens, nesudarius raštiškos sutarties. Mediena ieškovui patiekta nebuvo, todėl atsakovas privalo grąžinti už medieną pervestus pinigus. Ieškovas reikalavo priteisti šiuos pinigus iš atsakovo šalių sutarties pagrindu. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-935-590/2015 paliko nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą, kuriuo ieškinys dėl šių sumų priteisimo buvo atmestas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu nustatė, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus 2011-01-18 buvo sudaryta sutartis tarp Ribotos atsakomybės bendrovės „BaltSibLes“, atstovaujamo direktoriaus J. P. ir UAB „Lietrusa“, atstovaujamo direktoriaus G. D. dėl pjautinės medienos pagal pridedamą specifikaciją pirkimo. Tarp šalių susiklostė komerciniai santykiai ir dalykinis bendravimas bei prievoliniai - teisiniai santykiai. Byloje buvo nustatyta, kad ieškovas, susirašinėdamas su atsakovu, nurodė, jog mediena gali būti atsiųsta jo firmos vardu. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-935-590/2015 palikdamas nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šioje byloje neįrodė, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta medienos tiekimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2011 metais tokia sutartis buvo sudaryta ne tarp ieškovo ir atsakovo kaip fizinių asmenų, bet tarp įmonių, kurioms vadovauja ieškovas ir atsakovas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas, motyvuodamas, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatytas faktas, kad tarp fizinių asmenų – ieškovo ir atsakovo medienos tiekimo sutartis sudaryta nebuvo, prašo priteisti tuos pačius pinigus, neva pervestus atsakovui už medieną, nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu.
Nepagristas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje; jo paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-40-690/2015 ir joje nurodyta teismų praktika).
Faktinė situacija nagrinėjamoje byloje patvirtina, kad ginčijama suma yra susieta su sutartinais santykiais tarp įmonių, kurioms vadovauja ieškovas ir atsakovas ir negali būti vertinama kaip pervesta atsakovui be jokio pagrindo. Pats ieškovas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas civilinės bylos Nr. 2-3217-110/2014 pripažino, jog ši suma yra įkaitas ir ji bus sugrąžinta tuo atveju, jeigu UAB „Lietrusa“ (vadovaujama ieškovo) sumokės menamą skolą Ribotos atsakomybės bendrovei „BaltSibLes“ (vadovaujamai atsakovo J. P.); apelianto manymu, kadangi skolos egzistavimas neįrodytas, pinigai turi būti grąžinti jam, kaip fiziniam asmeniui, tačiau atsakovas jau 4 metus vengia grąžinti šią sumą. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos arbitražo teismas 2014-08-28 sprendimo arbitražo byloje atmetė ieškovo pretenzijas dėl galimo įsiskolinimo bendrovei „BaltSibLes“, tai patvirtina, kad UAB „Lietrusa“ neturi skolos. Iš tikrųjų Lietuvos arbitražas 2014-08-28 sprendimu nutraukė arbitražinį nagrinėjimą pagal 2014 m. birželio 5 d. bendrovės „BaltSibLes“ ieškinį dėl skolos priteisimo, pripažinęs Lietuvos arbitražo teismą nekompetentingu nagrinėti ginčą (b.l.25-26), t.y. ieškinys arbitraže buvo paliktas nenagrinėtas ir gali būti pareikštas teisme ieškinio senaties ribose. Nagrinėjamoje byloje UAB „Lietrusa“ skolos bendrovei „BaltSibLes“ nebuvimas nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku; taigi priešingai, nei teigia apeliantas, nėra akivaizdu, kad prašoma priteisti suma buvo pervesta atsakovui (fiziniam asmeniui J. P.) be jokio pagrindo. Taigi pats apeliantas pripažįsta, kad ieškovo sumokėtos 8 348,56 Eur sumos mokėjimas yra susietas su juridinių asmenų teisiniais santykiais ir jos grąžinimas yra susijęs su ieškovo vadovaujamos UAB “Lietrusa” prievolių bendrovei „BaltSibLes“ įvykdymu, be to, dėl šios sumos grąžinimo tarp juridinių asmenų vadovų yra ginčas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas dėl ieškovo sumokėtos 8 348,56 Eur sumos grąžinimo turi būti sprendžiamas byloje tarp juridinių asmenų, pagal jų sutarties dėl medienos tiekimo ir atsiskaitymo už ją nuostatas, t.y. ieškovas gali apginti savo pažeistą teisę kitomis priemonėmis, pareiškęs ieškinį kaip UAB “Lietrusa” vadovas. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, apelianto (ieškovo) išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.