Panevėžio apygardos teismo nutartis

2012-04-05 · Civilinė byla Nr. 2A-181-252/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-12-29Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-05Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-05
Bylos Nr.
2A-181-252/2012
Teisminio proceso Nr.
2-15-3-00623-2011-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Zina Mickevičiūtė (pirm.), Nijolė Danguolė Smetonienė (pran.), Birutė Valiulienė
Trečiasis asmuo
Vaikų socializacijos centro „Širvėna“
Ieškovas
V. D.
Atsakovas
Valstybės biudžetinės įstaigos Vaikų socializacijos centro „Širvėna“
Civilinė byla Nr. 2A - 181 - 252 - 2012Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00623-2011-6Procesinio sprendimo kategorija: (S) 11.9.10.7; 15.5; 121.15; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 5 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zinos Mickevičiūtės (kolegijos pirmininkė), Nijolės Danguolės Smetonienės (pranešėja), Birutės Valiulienės,

sekretoriaujant Rimutei Markelevičienei,dalyvaujant ieškovei apeliantei V. D., jos atstovei adv. Eglei Grucytei,atsakovo apelianto Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ atstovei adv. Ingai Radinienei,trečiojo asmens Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ atstovei direktorei L. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. D. ir atsakovo Valstybės biudžetinės įstaigos Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-728-830/2011 pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovui Valstybės biudžetinei įstaigai Vaikų socializacijos centrui „Širvėna“, trečiajam asmeniui – Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ direktorei L. V. dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimą, drausminių nuobaudų panaikinimo, senaties terminų joms ginčyti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė: 1) pripažinti neteisėtu darbo sutarties su ja nutraukimą DK 136 str. 3 d. 1 p. pagrindu pagal Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ ( toliau –Centras )direktorės 2011 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. P-121 „Dėl direktoriaus pavaduotojos ugdymui V. D. atleidimo iš darbo”; 2) grąžinti ją į pirmesnį darbą į turėtas atleidimo momentui pareigas (direktorės pavaduotoja ugdymui) Vaikų socializacijos centre „Širvėna”; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2011-06-13) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) atnaujinti ieškinio senaties terminus ginčyti drausminėms nuobaudoms, skirtoms direktorės 2008-12-19 įsakymu Nr. P-28 ir 2009-04-15 įsakymu Nr. P-64, kaip praleistus dėl svarbių priežasčių; 5) panaikinti jai drausmines nuobaudas papeikimus, skirtas atsakovo direktorės 2008-12-19 įsakymu Nr. P-28 ir 2009-04-15 įsakymu Nr. P- 64; 6) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuo 1978 m. gruodžio l d. pagal 2002-08-01 Darbo sutartį Nr. 7 (kurios 8-me punkte pažymėta, kad darbo santykiai tęsiasi nuo 1978-12-01) ji dirbo Kučgalio specialiojo ugdymo Centre (nuo 2009 m. įstaigos struktūra pertvarkyta į Panevėžio apskrities socializacijos Centrą, nuo 2010 m. pervadinta į Vaikų socializacijos centrą „Širvėna“) pavaduotoja ugdymui, pedagoge. Nesutinka su Centro direktorės 2011 m. birželio 13 d. Įsakymu dėl jos atleidimo iš darbo. Nesutinka ir su jai skirtomis direktorės 2008-12-19 įsakymu Nr. P-28 ir 2009-04-15 įsakymu Nr. P-64 skirtomis drausminėmis nuobaudomis – papeikimais. Nurodo, kad darbo sutartis su ja nutraukta nepagrįstai, nesant drausminės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, nesilaikant drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų. Ji (ieškovė) darbo drausmės pažeidimų nepadarė, nebuvo ir jos kaltės, o pats įsakymas dėl atleidimo iš darbo yra pripažintinas neteisėtu, nes priimtas ydingu pagrindu. Įsakymas dėl atleidimo iš darbo yra neinformatyvus, be esminės reikiamos informacijos, be dėstomosios dalies, pažeidžiantis jos, kaip darbuotojos, teises ir DK 35 str. l dalies reikalavimus darbdaviui veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Mano, kad darbdavė ją atleido už tai, kad ji nesukvietė Centro metodinės tarybos (mokytojų teikiamų ilgalaikių planų ir programų aprobavimui), nesuderino jų ir nepateikė direktorei tvirtinti iki 2009-09-10, kaip reglamentavo Centro ugdymo plano 2009/2010 mokslo metams, patvirtinto Centro direktorės 2009-08-31 įsakymu Nr. V-223 III skyriaus 6.2 punktas. Iki 2009-09-01 Centras dirbo pagal specialiąsias ugdymo programas, o nuo 2009-09-01 teko pradėti dirbti pagal Bendrojo lavinimo programas. Todėl Centro pedagogams pasikeitimai buvo esminiai, tačiau Centro direktorė, organizuodama darbą ir nurodydama nerealų jo atlikimo terminą (tik 8 darbo dienas), į tai neatsižvelgė, o pati nuo šio darbo nepagrįstai nusišalino. Be to, iš direktorės 2009-08-31 įsakymo Nr. V-223 nebuvo aišku, kaip darbas turi būti organizuojamas, kas turi organizuoti metodinio būrelio sušaukimą, kokie įgaliojimai ir konkrečios pareigos nustatomi Centro direktorės pavaduotojai, kontroliuojant šių veiksmų įgyvendinimą ir pedagogų darbą. Visas šis darbas privalėjo būti atliktas visos komandos – mokytojų, pavaduotojos, direktorės derinamais veiksmais. Šiuo atveju direktorės subjektyvumą ieškovės atžvilgiu rodo ir tai, kad drausminių nuobaudų už pavėluotą šio komandinio darbo atlikimą direktorė daugiau niekam kitam neskyrė. Tuo tarpu ilgalaikiai planai buvo paruošti tik šiek tiek vėliau, t. y. ne iki 2009-09-10, o per 2010 m. rugsėjo ir spalio mėnesius, ir dėl to jokių neigiamų pasekmių įstaigai bei ugdytiniams neatsirado. Darbdavė nemotyvavo ir to, kodėl parinko pačią griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš darbo, nenurodė, kokios aplinkybės jai neleido siekiamų darbdavio interesų pasiekti kitomis, švelnesnėmis priemonėmis. Įsakymas dėl jos atleidimo iš darbo buvo išleistas 2011-06-13, t. y. praėjus net dvejiems mokslo metams po tariamo pažeidimo. Per tą ilgą 2009-09-10 – 2011-06-13 laikotarpį ji nebuvo nė karto darbdavės nubausta, kaip visada intensyviai ir tinkamai dirbo savo darbą. Atleidžiant ją iš darbo nesilaikyta ir DK 136 str. 3 d. 1 p. – nuo 2008-12-19 ir 2009-04-15 direktorės įsakymais skirtų nuobaudų iki 2011-06-13 (atleidimo datos) praėjo daugiau nei 12 mėnesių, be to, tos nuobaudos (skirtos 2008-12-19 ir 2009-04-15 direktorės įsakymais) taip pat yra nepagrįstos, skirtos dėl asmeniškumų, pažeidžiant drausminės nuobaudos skyrimo terminą. Iš 2009-04-15 įsakymo Nr. P-64 teksto matyti, kad papeikimu direktorė L. V. nubaudė ją už tai, kad ji, pavaduodama Centro direktorę, 2008-12-30 įsakymu Nr. P-31 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Centro darbuotojams Kalėdų proga ir pašalpos išmokėjimo” paskyrė vienkartinę piniginę išmoką sau, kuri buvo jai išmokėta. Pagal posėdžio protokolą, tik vėliau (po 2009 m. sausio pradžioje) darbuotojos parengė 2008-12-30 įsakymą, o išmokas darbuotojams (tame tarpe ir jai) vyr. buhalterė išmokėjo irgi jau 2008-12-30. Įsakymo tekstas buvo ne jos inicijuotas ir ne jos ruoštas. Be to, jai išmokėtą sumą jau iki įsakymo dėl drausminės nuobaudos skyrimo buvo grąžinusi (grąžino 2009-03-23), todėl bausti ją jau ir dėl šios aplinkybės nebebuvo pagrindo. Be to, direktorė 2009-04-15 įsakymu jai papeikimą skyrė pažeisdama drausminės nuobaudos skyrimo vieno mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo terminą, nustatytą DK 241 str. 1 dalyje (drausminė nuobauda buvo skirta 2009-04-15 už pažeidimą, kurį ji neva padarė 2008-12-30). Todėl nuobauda yra naikintina. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl drausminės nuobaudos, skirtos 2009-04-15 įsakymu, panaikinimo, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Svarbios termino praleidimo priežastys yra tai, kad ji skundą dėl nuobaudos panaikinimo pateikė netinkamam subjektui: pateikė darbdaviui, o ne teismui (2009-06-05, kuomet iki termino pateikti ieškinį teismui dar buvo likusios 4 dienos). Taip pat prašė panaikinti drausminę nuobaudą, skirtą direktorės 2008-12-19 įsakymu Nr. P-28, už tai, kad neva savavališkai aiškinosi įtarimus mokinio J. A. atžvilgiu, tuo pažeisdama pedagogo etiką santykiuose su mokiniais. Priešingai, šio darbo drausmės pažeidimo ji nepadarė. Nebuvo ir nėra ir jokių įrodymų apie neva atsiradusias pasekmes – įtampą santykiuose tarp mokinių ir mokinių bei mokytojų. Būdama Prevencinio darbo grupės bei krizių valdymo komandos grupės vadovė ir spręsdama iškilusias problemas ji neviršijo jai suteiktų įgaliojimų, kurie reglamentuoti „Prevencinio darbo grupės darbo reglamente” ir LR švietimo ir mokslo ministro 2007- 07-12 įsakymu Nr. ISAK-1374 patvirtintame „Krizių valdymo mokyklose tvarkos apraše”, nepažeidė ir savo, kaip pavaduotojos ugdymui, pareiginės instrukcijos 29.4 bei 29.9 punktų. Pedagoginės etikos nepažeidė jokiais veiksmais, o informacijos, kurią sužinojo, niekur neplatino, ir ja naudojosi tik atliekamo tyrimo ribose. Prašė atnaujinti senaties terminą ginčyti šią nuobaudą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Svarbios termino praleidimo priežastys yra tos, kad Panevėžio Apskrities atstovas, kuravęs jų įstaigą, į kurį ji kreipėsi 2008-12-20 Prašymu (dėl šios drausminės nuobaudos), paprašė jos, kad ji nesikreiptų į Darbo ginčų komisiją ir į teismą bei nekeltų viešumon įstaigos problemų, nes prieš pat įstaigos numatomą reorganizavimą tai būtų labai nenaudinga įstaigai. Jei net būtų daroma prielaida, kad jos veiksmuose yra darbo drausmės pažeidimų požymių, tai vis tiek ši drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo yra aiškiai per griežta, pažeidžianti teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus.

Žemesnės instancijos teismas

Biržų rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Panaikino ieškovei V. D. Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ direktorės 2008-12-19 įsakymu Nr. P-28 skirtą nuobaudą papeikimą ir 2011-06-13 įsakymu Nr. P-121 skirtą nuobaudą atleidimą iš darbo. Pripažino, kad darbo sutartis, sudaryta tarp V. D. ir Vaikų socializacijos centro „Širvėna“, 2011-06-13 buvo nutraukta neteisėtai pagal DK 136 str. 3 d. 1 p. ir konstatavo, kad darbo sutartis yra nutraukta nuo šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos pagal DK 297 str. 4 d. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė. Be to, priteisė ieškovei iš atsakovo 19 002 Lt (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką bei po 3 167 Lt kas mėnesį (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2011-06-13 iki šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Iš 2011-06-12 Vaikų socializacijos Centro „Širvėna“ direktoriaus įsakymo Nr. P-121 teismas nustatė, kad vadovaujantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-06-28 sprendimu bei Vilniaus apygardos teismo 2011-06-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-727-623/2011 pagal Centro ieškinį Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai dėl darbuotojų atstovaujančio organo atsisakymo duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą ir DK 136 str. 3 d. 1 p. direktoriaus pavaduotoja ugdymui V. D. atleidžiama iš darbo nuo 2011-06-13. Iš 2002-07-01 darbo sutarties Nr. 7 (su vėlesniais sutarties intarpais ir priedais) nustatė, kad V. D. priimta į darbą Kučgalio specialiojo ugdymo Centrą, pavaduotoja ugdymui pareigoms. Darbo santykiai tęsiasi nuo 1978-12-01, nuo 2009-09-01 ji eina pareigas direktoriaus pavaduotojos ugdymui ir socializacijai. 2008-12-19 Panevėžio apskrities vaikų socializacijos Centro direktoriaus įsakymu Nr. P-28 V. D. už pareiginės instrukcijos, patvirtintos direktoriaus 2002-12-10 įsakymu Nr. V-69, 29.4, 29.9 punktų pažeidimą, Mokytojo, spec. pedagogo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 18, patvirtintos direktoriaus 2005-07-19 įsakymu Nr. V-208 5.2 p., pažeidimą, už tai, kad be jai suteiktų atskirų įgaliojimų aiškinosi įtarimus mokinio J. A. atžvilgiu, tuo pažeisdama pedagogo etiką santykiuose su mokiniais, paviešino savavališkų apklausų metu gautus mokinių paaiškinimus, dėl to buvo psichologiškai traumuoti J. A. ir K. S., sukelta įtampa santykiuose tarp mokinių bei tarp mokinių ir pedagogų, paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. 2009-04-15 Panevėžio apskrities vaikų socializacijos Centro direktorės įsakymu Nr. P-64 V. D. už tai, kad 2008-12-30 įsakymu Nr. P-31 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos Centro darbuotojams Kalėdų proga ir pašalpos išmokėjimo“ paskyrė rugsėjo mėnesio darbo užmokesčio dydžio vienkartinę piniginę išmoką sau, kuri buvo išmokėta, tuo pažeidė LRV 1993-07-07 nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 5.4 p. ir Kučgalio specialiojo Centro vidaus darbo taisyklių, patvirtintų Centro direktoriaus 2002-10-28 įsakymu Nr. 1.14.-45 „Dėl naujų Centro vidaus darbo taisyklių tvirtinimo“ bei Centro direktoriaus 2005-01-06 įsakymu Nr. V-89 „Dėl Kučgalio specialiojo ugdymo Centro vidaus darbo tvarkos taisyklių papildymo ir pakeitimo“ 14.2.5 p. pažeidimą, skirta nuobauda – papeikimas.

Teismas sprendė, kad senaties terminai ginčyti paskirtas nuobaudas yra praleisti dėl svarbių priežasčių, todėl juos atnaujino. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, nesuvokė, kad gali prašyti praleistą terminą atnaujinti, taip pat jai paskirtos nuobaudos lėmę paskesnę nuobaudą – jos atleidimą iš darbo.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatė, kad 2007-10-08 Centro direktoriaus įsakymu Nr. V-30, remiantis LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymu 2007-07-12 Nr. ISAK –1374 „Dėl krizių valdymo mokyklose tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo suformuota Centro prevencinio darbo grupė bei krizių valdymo komanda, kurios vadovė buvo paskirta V. D.. Mokinio J. A. elgesys buvo svarstomas 2008-11-26 Vadovų pasitarime. Šio pasitarimo metu buvo nutarta sušaukti ir prevencinio darbo grupės pasitarimą. 2008-11-27 Prevencinio darbo grupės pasitarime toliau buvo svarstomas J. A. elgesys, V. D. supažindino darbo grupę su J. A. paaiškinimu. V. D. iš J. A. paaiškinimą paėmė 2008-11-26 vakare, dalyvaujant socialinei pedagogei A. Vaicekavičienei, auklėtojai kuratorei I. B., kurios taip pat buvo Centro Krizių valdymo komandos narės, auklėtojui D. Š.. Teismo nuomone, įvykus Krizei mokykloje – gavus informaciją apie galimai netinkamą bei galimai nusikalstamą mokinio J. A. elgesį, Centro prevencinio darbo grupės bei krizių valdymo komandos nariai privalėjo aiškintis situaciją, imtis priemonių Krizei suvaldyti, tame tarpe ir apklausti mokinį J. A. (paimti iš jo paaiškinimą). Tai, kad J. A. paaiškinimas buvo paskelbtas (supažindintas) prevencinės darbo grupės pasitarime, negali būti pagrindas V. D. drausminei atsakomybei kilti. Šiuo atveju gauta informacija (J. A. paaiškinimas) buvo tikrinama, pranešant Vaiko teisių apsaugos tarnybai, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apie tai, kad mokiniai J. A. ir K. S. buvo psichologiškai traumuoti, byloje nėra jokių objektyvių duomenų. Teismo manymu, apklausdama J. A. 2008-11-26 vakare bei 2008-11-27 jo apklausą paviešinusi prevencinės darbo grupės pasitarime, V. D. nepažeidė savo pareigybinės instrukcijos bei kitų Centro instrukcijų. Tokiu būdu, V. D. 2008-12-19 Centro direktoriaus įsakymu Nr. P-28 paskirta nuobauda – papeikimas buvo paskirta be jokio pagrindo.

Nustatė, kad ieškovė pasirašytinai buvo supažindinta su 2005-01-06 Centro direktoriaus įsakymu Nr. V-89 „Dėl Kučgalio specialiojo ugdymo Centro vidaus darbo tvarkos taisyklių papildymo ir pakeitimo“, kurio 14.2.5 punktas nurodo, kad premijos mažinamos kai yra drausminės nuobaudos: pastaba – mažinama 80 proc., papeikimas – premija nemokama. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Vidaus audito ataskaitoje 2.3 p. buvo konstatuota, kad V. D. sau priedą skyrė pažeisdama 1997-07-02 Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas bei 1993-07-08 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 511 5.4 p. nuostatas. 2008-12-30 (įsakymo Nr. P-31, kuriuo V. D., pavaduojanti Centro direktorių, įsakymu skyrė visiems Centro darbuotojams rugsėjo mėnesio darbo užmokesčio be priedų vienkartines pinigines išmokas Kalėdų ir Naujųjų metų proga, priėmimo dieną) V. D. turėjo 2008-12-19 Centro direktorės įsakymu jai skirtą galiojančią ir nenuginčytą drausminę nuobaudą – papeikimą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pavaduodama Centro direktorę ieškovė negalėjo pasiskirti piniginio priedo sau. Todėl nustačius šiuos pažeidimus, pagrįstai už juos buvo paskirta nuobauda – papeikimas. Teismo manymu, vertinant paskirtą V. D. nuobaudą, šioje situacijoje visiškai nėra svarbi aplinkybė, ar V. D. dalyvavo 2008-12-30 Centro tarybos posėdyje ar ne. Teismas taip pat atmetė ieškovės paaiškinimus, kad ši nuobauda jai buvo skirta praleidus DK 241 str. nustatytus nuobaudų skyrimo terminus. Nurodė, jog byloje nėra nustatyta neginčijamų duomenų, kad Centro direktorė apie V. D. padarytą pažeidimą sužinojo ankščiau nei 2009-03-16, t. y. kai gavo Audito ataskaitą bei šios atsąskaitos projektą.

Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities vaikų socializacijos Centro veikla įgyvendinama pagal nustatyta tvarka patvirtintas programas ir planus, todėl nesant tokiems planams iškyla grėsmė paties Centro veiklai. Kad dalykų ilgalaikiai planai bus ruošiami ir kad už jų pateikimą tvirtinimui yra atsakinga V. D., buvo preliminariai žinoma jau 2009-02-20 patvirtinus Centro veiklos programas 2009 metams. Centro mokytojai buvo ruošiami dirbti pagal atnaujintas bendrąsias programas, mokytojai buvo siunčiami į seminarus, kurie vyko 2009 m. kovo – birželio mėnesiais. 2009 m. vasario – balandžio mėnesiais jau buvo priimti mokytojų prašymai dirbti mokytojais nuo 2009-09-01, todėl praktiškai buvo žinoma, kokių dalykų ilgalaikiai planai bus reikalingi. 2009-08-31 patvirtinus Centro ugdymo planą, V. D. buvo paskirta atsakinga už ilgalaikių planų bei neformaliojo švietimo programų pateikimą Centro direktoriui tvirtinti iki 2009-09-10, prieš tai šiuos planus aprobuojant metodinėje taryboje. Teismas konstatavo, kad planai nebuvo pateikti paskirtu laiku Centro direktorei tvirtinti, planai nebuvo laiku aprobuojami metodinėje taryboje, kurios veiklą privalėjo pagal pareigas koordinuoti V. D.. Teismo manymu, ieškovė, pagal pareigas ir įgaliojimus turėjusi prižiūrėti mokytojų veiklą, kontroliuoti sprendimų ir nurodymų vykdymą, šio darbo tinkamai neatliko, dėl ko atsirado pagrindai jos drausminei atsakomybei kilti. Atmetė ieškovės paaiškinimus, kad skirti šią nuobaudą darbdavys negalėjo, nes nuo ankstesnės nuobaudos buvo praėję daugiau nei 12 mėnesių. Pažymėjo, kad darbdavys, remdamasis minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo panaikintas atitinkamo organo atsisakymas duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, turi teisę skirti šiam darbuotojui drausminę nuobaudą, dėl kurios skyrimo kreipėsi išankstinio sutikimo arba švelnesnę nuobaudą, nepaisant to, kad nuo ankstesnės nuobaudos skyrimo dienos praėjo daugiau nei 12 mėnesių. Tačiau, teismo nuomone, šiuo atveju esant drausminės atsakomybės pagrindams, V. D. 2011-06-13 paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo yra neadekvati jos padarytam darbo drausmės pažeidimui (įvertinus ir ankstesnį pažeidimą). Šiuo atveju nebuvo tinkamai įvertintos DK 238 str. įvardintos nustatytinos aplinkybės, o būtent: byloje nėra jokių duomenų, kad dėl ilgalaikių planų nepateikimo tvirtinti sustojo mokymo procesas ar nustojo funkcionuoti įstaiga ar kaip nors kitaip buvo pakenkta įstaigos veiklai, ar atsirado kitokios neigiamos pasekmės; ilgalaikiai planai, neformaliojo švietimo bei pagilinto mokymo programos buvo pateikti direktorei tvirtinti 2009 spalio m. Pradžioje; ilgalaikių planų paruošimas buvo naujovė didelei daliai mokykloje dirbusių pedagogų; įstaigoje V. D. dirbo nuo 1978-12-01, t. y. daugiau nei 30 metų; nuo 2009-09-14 ji dirbo pusę etato.

Nustatė, kad ieškovės pareigybė panaikinta 2011-07-18, keičiant Centro organizacinę struktūrą. Tačiau nenustatyta, kad ši pareigybė panaikinta siekiant užkirsti kelią ieškovei grįžti į pirmesnį darbą, kaip kad teigia ieškovė. Teismas pažymėjo, jog ieškovės konfliktas su Centro direktore yra įsisenėjęs ir nesiliaujantis, pasireiškiantis daugkartinėmis drausminėmis nuobaudomis ir jų ginčijimu, kas iš esmės įtakoja ir neigiamą viso kolektyvo, visos visuomenei svarbios įstaigos – socializacijos Centro darbą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovei, grąžinus ją į darbą, dėl nuolatinių konfliktų su darbdaviu gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl egzistuoja aplinkybės, kurios suvaržo galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti. Tokiu būdu, yra pagrindas taikyti DK 297 str. 4 d. numatytą alternatyvų jos teisių gynimo būdą. Teismas ieškovės į darbą negrąžino priteisdamas jai DK 297 str. 4 d. nustatytas išmokas, kurios skaičiuojamos vidutiniais vieno mėnesio darbo užmokesčiais.

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo 2011 m. gruodžio 29 d. Biržų rajono apylinkės teismo sprendimą pakeisti ir panaikinti 2009-04-15 įsakymu Nr. P-64 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą bei grąžinti į turėtas atleidimo metu buvusias pareigas Vaikų socializacijos centre „Širvėna“. Nurodo, kad teismas pripažinęs, jog 2008-12-19 nuobauda (direktorės įsakymu Nr. P-28) ieškovei buvo paskirta nepagrįstai, negalėjo pripažinti, kad 2009-04-15 nuobauda buvo paskirta pagrįstai, nes 2009-04-15 nuobaudos skyrimo būtinoji sąlyga buvo per paskutinius 12 mėnesių paskirta drausminė nuobauda. Kaip matyti, 2008-12-30 įsakyme Nr. P-31 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos centro darbuotojams Kalėdų proga ir pašalpos išmokėjimo“ nėra nurodyta ieškovės pavardė, kaip asmens, kuriam yra skiriama vienkartinė piniginė išmoka. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog ji vienkartinės išmokos sau neskyrė, tik pasirašė lokalinį įstaigos aktą – 2008-12-30 įsakymą Nr. P-31. Tuo tarpu išmokas darbuotojams išmokėjo vyr. buhalterė 2008-12-30, visiškai nekreipdama dėmesio į įstatymų bei lokalinių teisės normų nuostatas dėl išmokos neskyrimo įstaigos darbuotojams, turintiems drausmines nuobaudas. Teigia, jog 2009-04-15 įsakymu paskirta drausminė nuobauda – papeikimas buvo paskirta suėjus imperatyviems įstatymu nustatytiems naikinamiesiems terminams (DK 241 str.). Įstaigos vadovė apie vienkartinės išmokos išmokėjimą vėliausiai žinojo 2009-01-25, būdama patvirtinusi savo parašu ir pateikusi mėnesinį balansą už 2008 metų gruodžio mėnesį bei metinį 2008 metų balansą. Todėl, vadovaujantis DK 241 str. nuostatomis, drausminė nuobauda galėjo būti skiriama ne vėliau kaip iki 2009-02-25. Apeliantės teigimu, dar iki drausminės nuobaudos skyrimo jai išmokėtą vienkartinę išmoką ji įstaigai grąžino. Teismas savo iniciatyva nerinko įrodymų, kurie buvo būtini siekiant teisingai išspręsti bylą, t. y. neišreikalavo iš atsakovo ataskaitų, nepaisant to, jog tiek apeliantė, tiek atsakovo atstovė patvirtino faktus apie ataskaitų teikimą bei jų pateikimo terminus, bei Audito ataskaitos projekto gavimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantės kaltė nebuvo įrodyta. Apeliantės manymu, teismas netinkamai aiškino DK 297 str. 3 ir 4 d. įtvirtintas teisines nuostatas ir nepagrįstai, neatsižvelgdamas į ieškovės valią, netenkino jos reikalavimo grąžinti ją į pirmesnį darbą. Ji aiškiai išreiškė savo poziciją grįžti į darbą, taip pat ieškinyje pažymėjo, jog trisdešimt trejus metus dirba šį darbą, darbą myli, nuolat siekia ir stengiasi tobulėti, yra įgijusi aukštąjį pedagoginį išsilavinimą bei švietimo vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį, III mokyklos vadovo kvalifikacinę kategoriją, ilgą laiką nuobaudų už darbo drausmės pažeidimų neturėjo, dėl jos amžiaus gali būti sudėtinga susirasti darbą, visą laikotarpį nuo atleidimo dienos (2011-06-13) apeliantė neranda kito darbo, be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ji gyvena 30 km nuo rajono centro, kas dar labiau apsunkina darbo paieškas, o darbas, į kurį ji nori grįžti, yra jos gyvenamojoje vietotoje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškinys patenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškinys dėl 2008-12-19 drausminės nuobaudos skyrimo teisme pareikštas praleidus jam pareikšti taikytiną trijų mėnesių terminą (DK 296 str.), o dėl 2009-04-15 paskirtos drausminės nuobaudos – 14 dienų terminą baigus darbo ginčų nagrinėjimo procedūrą (DK 293 str.). Byloje ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis (CK 1.131 str.). Ieškovė pagal savo pareigas turėjo žinoti darbo kodekso nuostatas, tame tarpe ir tinkamai taikyti normas dėl darbdavio ir darbo ginčų komisijos priimtų sprendimų apskundimo tvarkos. Apelianto teigimu, neteisėtai atlikdama mokinio apklausą, ieškovė pažeidė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 str. nuostatas dėl vaiko teisės į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę. Tokiu būdu, ieškovė nesilaikė socialinio darbo etikos principų bei konfidencialumo reikalavimų. Teismas nevertino liudytojų parodymų apie tai, kaip buvo atlikta J. A. apklausa. Ar ieškovės veiksmai apklausos metu gali būti pateisinti, laikomi teisėtais, kokiu pagrindu buvo paviešinta informacija apie vaikų santykius, teismas taip pat netyrė. Dėl 2011-06-13 paskirtos drausminės nuobaudos nurodo, kad 2009-02-20 Panevėžio apskrities vaikų socializacijos centro direktoriaus įsakymu Nr. V-123 patvirtinta veiklos programa 2009 metams, kurios 3 priede Metodinės veiklos planas 3.6 p numatyta, kad neformaliojo ugdymo programos rengiamos iki rugsėjo mėnesio 1 d., atsakingas asmuo V. D.. Taigi, metodinės veiklos planą parengė ir pasirašė V. D.. Tokiu būdu, ieškovė pati planavo darbo procesą, jai buvo žinoma programų rengimo terminai ir tvarka, proceso kontroliavimo procedūra, atsakomybė už pareigos nevykdymą, tačiau ieškovė nesilaikė nustatytos tvarkos ir neatliko darbo pareigų. Be to, Panevėžio apskrities vaikų socializacijos centro mokytojai dalyvavo Panevėžio pedagogų švietimo centro nacionalinio projekto „Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrųjų programų įgyvendinimas“ seminaruose laikotarpiu nuo 2009-03-03 iki 2009-06-16. Mokytojai buvo apmokyti, kaip ruošti programas ir jas įgyvendinti dar prieš pusmetį iki minėtų programų parengimo termino. Ieškovė privalėjo šį procesą kontroliuoti ir užtikrinti savalaikį jo realizavimą. Bendrosios programos apibrėžia ugdymo turinį valstybės lygmeniu. Mokyklos ir mokytojai vadovaudamiesi bendromis programomis formuoja mokyklos ir klasės lygmens ugdymo turinį pagal atskirų klasių ir mokinių poreikius taip, kad mokiniai pagal savo išgales pasiektų kuo geresnių rezultatų. Nesant patvirtintų ilgalaikių planų ir programų, buvo sutrikdyta ugdomoji veikla, bendras įstaigos darbas. 2009-09-25, kuomet nustatytas ieškovės padarytas darbo drausmės pažeidimas, ji turėjo dvi galiojančias drausmines nuobaudas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog antroji drausminė nuobauda 2009-04-15 paskirta teisėtai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad darbuotoja sistemingai pažeidinėjant darbo tvarką įstatymu nustatyta tvarka nubausta per griežtai. Mano, kad teismas turėtų sumažinti priteistos kompensacijos dydį, nes šioje byloje turi būti atsižvelgiama į konkretaus darbdavio – atsakovo specifinį teisinį statusą ir funkciją, t. y. kad Centras yra ne pelno organizacija, užtikrinanti švietimo paslaugas specialių poreikių vaikams, yra finansuojamas iš valstybės biudžeto, todėl pernelyg didelės kompensacijos priteisimas atsakovui yra per sunki našta.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovė, būdama krizių valdymo komandos vadove, privalėjo aiškintis situaciją, įvykus krizei mokykloje, imtis priemonių šiai krizei suvaldyti bei imtis kitų veiksmų, kartu ir mokinių apklausos (paimti iš mokinio J. A. paaiškinimą). Šie ieškovės atlikti veiksmai nepažeidė 2002-12-10 įsakymu Nr. V-69 patvirtintos direktoriaus pavaduotojos ugdymui pareiginės instrukcijos nuostatų bei mokytojo, spec. pedagogo saugos ir sveiktos instrukcijos nuostatų. Informacija, kurią ieškovė sužinojo, buvo naudojama tik atliekamo tyrimo ribose. Byloje apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog dėl ieškovės veiksmų būtų nukentėję mokiniai J. A. ir K. S. ar kiti mokiniai bei jų tėvai. Apeliantas nepateikė ir jokių įrodymų apie ieškovės pateiktos informacijos paviešinimą spaudoje. Nurodo, kad 2009-05-18 Švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. ISAK-1047 buvo patvirtintos 2009-2011 metų bendrojo pradinio ugdymo programos. Būtent iki 2009-09-01 Vaikų socializacijos centras „Širvėna“ dirbo pagal Specialiąsias ugdymo programas, o nuo 2009-09-01 įstaigai teko pradėti dirbti pagal Bendrojo lavinimo programas. Vaikų socializacijos centras „Širvėna“ darbuotojams (tiek ieškovei, tiek pedagogams) pasikeitimai buvo esminiai, tačiau įstaigos vadovė, organizuodama darbą ir nurodydama nerealų darbų atlikimo terminą (tik 8 darbo dienas), į tai neatsižvelgė, o pati atliekamame darbe nedalyvavo – nuo šio darbo nusišalino. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog ilgalaikių planų bei bendrojo lavinimo programų rengimo darbe dalyvavo tik pedagogai ir ieškovė, derindami savo veiksmus. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių direktorės tinkamą veikimą šioje situacijoje. Be to, nuo 2009-09-14 ieškovė dirbo tik pusę etato, kas dar labiau sumažino dokumentų rengimo tempus. Mano, jog nepagrįsta apelianto pozicija, jog šioje byloje turi būti atsižvelgiama į konkretaus darbdavio – Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ specifinį statusą ir funkcijas. Įstatymai nustato vienodą pareigą, nepriklausomai nuo juridinio statuso ar pelno siekimo ar nesiekimo funkcijos bei finansavimo šaltinių laikytis teisės aktuose nustatytų pareigų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog apie drausminę nuobaudą darbdaviui buvo žinoma, kuomet buvo sudaromi ir tvirtinami mėnesio, ketvirčio, metiniai balansai. Ieškovė neinformavo vadovo apie sau skirtą išmoką, todėl tiesiogiai iš buhalterinio balanso ieškovei skirta išmoka nebuvo matyti. Jokie esantys byloje įrodymai nepatvirtina ieškovės teiginių, jog vadovui iki 2009-03-16 buvo žinoma apie ieškovės išmokėtą piniginę išmoką sau. Tik paaiškėjus minėtoms aplinkybės 2009-03-16, buvo nagrinėtas išmokos išmokėjimo klausimas, dėl ko, pripažindama neteisėtus veiksmus, 2009-03-23 ieškovė grąžino pinigus įstaigai. Taip pat nepagrįsti skundo argumentai, jog panaikindamas prieš tai ieškovei skirtą drausminę nuobaudą 2008-12-19 Panevėžio apskrities socializacijos centro direktoriaus įsakymu Nr. P-28, teismas neturėjo pripažinti teisėta ieškovei 2009-04-15 įsakymu Nr. P-64 skirtą drausminę nuobaudą. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovę grąžinus į darbą dėl nuolatinių konfliktų su darbdaviu gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl egzistuoja aplinkybės, kurios suvaržo galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti. Be to, šiuo atveju darbuotoja negali būti grąžinama į pirmesnį darbą dėl organizacinių priežasčių – ieškovės pareigybė panaikinta 2011-07-18 keičiant centro organizacinę struktūrą. Formuojant naują etatų (pareigybių) sąrašą, buvo numatytos pareigybės, kurios buvo užpildytos esamais Centro darbuotojais, ir pareigybės, kurioms reikės skelbti konkursą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimas keistinas. (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytomis faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

DK 136 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai, kada darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo:

1) kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos;

2) kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (Kodekso 235 straipsnis).

DK 136 straipsnio 4 dalyje įsakmiai nurodyta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (Kodekso XVI skyrius).

DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas, turintis galiojančią drausminę nuobaudą, vėl pažeidė darbo drausmę, kiekvienu konkrečiu atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus, ir parinkti kaip galima adekvačią drausminę nuobaudą.

Vertinant darbo drausmės pažeidimo turinį, vienas iš darbo drausmės pažeidimo sudedamųjų elementų yra objektyvusis požymis – darbuotojo neteisėtas elgesys (neteisėta veika), t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris prieštarauja norminių teisės aktų nustatytoms taisyklėms, taip pat nustatytoms darbo tvarkos taisyklėse ir pareiginėse instrukcijose. Neteisėtos veikos padarinys yra norminio teisės akto, taip pat subjektyviosios darbdavio teisės pažeidimas, pakenkimas jo tam tikram interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2–oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-472/2008). Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad buvo pažeistos atsakovo teisės ar pakenkta jo interesams, sutrikdytas darbas ar nevyko pamokos.

Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu pripažinimo neteisėtu, turi patikrinti, ar drausminė nuobauda, t. y. atleidimas iš darbo, parinkta pagal DK 238 straipsnyje nurodytus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje M. B. B. v. Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulininkystės institutas, bylos Nr. 3K-3-462/2005; 2007 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje V. M. v. UAB „Sanatorija „Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-565/2007; 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad ieškovė, turėdama galiojančią drausminę nuobaudą, t. y. papeikimą, pakartotinai pažeidė darbo drausmę, nes neatliko darbdavio jai pavesto darbo per nustatytą terminą. Tačiau kartu teismas nustatė ir tai, kad nurodyto darbo ieškovė neatliko ne dėl to, jog neketino vykdyti darbdavio įsakymo, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių, kad jai laiku nepateikė ilgalaikių planų mokytojai pagal savo specialybes, be kurių ji negalėjo padaryti ilgalaikio plano ir pateikti jį tvirtinti direktorei. Teismas pagrįstai nustatė kad ieškovė dirba atsakovės įstaigoje daugiau kaip trisdešimt metų, kad paskutinį pusmetį dirba tik puse etato. Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas šalių ginčo dėl ieškovės padaryto antrojo darbo drausmės pažeidimo aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, nuspręsdamas taikyti ieškovei už aptariamą pažeidimą griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, tinkamai nesivadovavo DK 238 straipsnyje nustatytais drausminės nuobaudos parinkimo kriterijais. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad atsakovo parinkta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo per griežta, t. y. neadekvati padarytam darbo drausmės pažeidimui, todėl pagrįstai pripažino ją neteisėta.

Taigi teismų praktikoje suformuluoti teisės taikymo išaiškinimai aiškiai pabrėžia būtinybę teismui įvertinti kiekvienos atskirai paskirtos drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą, nes atskira drausminė nuobauda turi būti skiriama už tam tikrą darbo drausmės pažeidimą, kuris turi sudaryti pakankamą pagrindą darbdaviui parinkti pagal griežtumą konkrečią drausminės nuobaudos rūšį ir ją skirti darbuotojui. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais dėl per griežtos drausminės nuobaudos paskirimo – atleidimo iš darbo, nesutinka su teismo motyvais, kad ieškovė negalės dirbti grįžusi į darbą. Teismas be teisinio pagrindo nusprendė, kad ieškovę grąžinus į darbą, jai bus sudarytos nepalankios sąlygos darbui ir be pagrindo atmetė ieškovės reikalavimą grąžinti ją į darbą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė šioje įstaigoje dirba virš 30 metų, per visą darbo laiką, išskyrus ginčijamas nuobaudas, jokių drausminių nuobaudų neturėjo. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ilgalaikių planų sudarymas buvo visų dirbančių mokytojų reikalas, kiekvienas turėjo juos pateikti ieškovei ( pavaduotojai ), kuri juos apibendrinusi padarė vientisinį ilgalaikį planą. Byloje esančiais mokytojų paaiškinimais( t. II b.l.30-37 ) patvirtinama, kad jie ne laiku pateikė planus ieškovei, todėl ji laiku negalėjo jų pateikti direktorei, tačiau nei vienas mokytojas nėra nubaustas už jam priklausančių darbų nesavalaikį atlikimą. Kritiškai vertintinas atsakovo direktorės teiginys, kad ieškovė privalėjo užtikrinti ir pareikalauti, kad mokytojai laiku pateiktų planus pagal savo specialybę. Didesnė dalis mokytojų savo paaiškinimuose teigia, kad dėl didelės apimties naujovių, jie laiku nespėjo pateikti planų, apie tai informuota direktorė, tačiau skirdama drausminę nuobaudą ieškovei direktorė į šią svarbią aplinkybę neatsižvelgė. Kolegija mano, kad konfliktinė situacija tarp direktorės ir pavaduotojos prasidėjo 2009 metų viduryje, kada ieškovė tapo profsąjungos pirmininke, nes iš byloje esančių patikrinimo aktų, tarnybinių pranešimų, kuriuos rašė ieškovė ir į juos atsakė atsakovo direktorė, akivaizdu, kad klaidas darbe darė tiek direktorė, tiek pavaduotoja ir abiejų atžvilgiu yra pasisakyta dėl jų darbo ir pareigų atlikimo. Pažyma, surašyta 2011-03-16 dėl vaikų socializacijos centro „ Širvėna “ veiklos dalinio patikrinimo rezultatų ( t. II b.l. 70-78 ) patvirtinama, kad kolektyve trūksta susikalbėjimo su administracija, darbuotojai pasidaliję į dvi grupuotes, daugelis darbuotojų vengia išsakyti savo nuomonę, nes paskui gali tekti gailėtis, kolektyve nesprendžiami iškilę konfliktai. Tai dar kartą patvirtina, kad ieškovė gali būti grąžinta į darbą ir dirbti, nes priešingu atveju didesnę dalį darbuotojų reiktų atleisti iš darbo, kurie konfliktuoja su administracija. Todėl kolegija konstatuoja, kad šie nesutarimai nėra ir negali būti pagrindu negrąžinti ieškovės į darbą. Ta aplinkybė, kad šiai dienai nėra Centre etato, kuriame dirbo ieškovė, negali būti pagrindu negrąžinti ieškovės į darbą. Kaip matyti iš pateiktos Centro struktūros, ji pakeista direktorės įsakymu praėjus vos pusei metų nuo pirmos struktūros patvirtinimo, naujai sudarytoje struktūroje yra įvesta Ugdymo aprūpinimo skyriaus vedėjo pareigybė, kas yra analogija direktorės pavaduotojai ugdymui, kuo ir dirbo ieškovė iki atleidimo iš darbo. Kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo nurodyta aplinkybe, kad konfliktas tarp ieškovės ir atsakovo direktorės įtakoja įtampą kolektyve. Šią aplinkybę paneigia aukščiau atlikto patikrinimo išvados, kad įtampa kolektyve yra ne dėl direktorės ir pavaduotojos nesutarimų, bet tarp direktorės ir didesnės dalies darbuotojų. Todėl toje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas ir ieškovė grąžintina į darbą.

Ieškovę grąžinus į darbą tenkintinas jos reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos, t. y. nuo 2011-06-14 iki 2012-04-05, viso už 9 mėnesius ir 23 dienas, kas sudaro 139 darbo dienas už 2011 metus ir 69 darbo dienos už 2012 metus iki 2012-04-05, viso 208 darbo dienas sumoje 30 877,60 Lt neatskaičius mokesčių ( 208 d.d. x 148,45 Lt dienos darbo užmokestis pagal pažymą ) ir po 148,45 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2012-04-06 iki teismo sprendimo įvykdymo. Sprendimą dėl grąžinimo į darbą vykdyti skubiai.

Ieškovė prašė atnaujinti praleistus terminus paskirtoms drausminėms nuobaudoms ginčyti, kurios jai buvo skirtos 2008-12-19 ir 2009-04-15. Teismas prašomus terminus atnaujino motyvuodamas tuo, kad ieškovė paskirtas drausmines nuobaudas ginčijo nuo pat jų paskirimo, tačiau dėl teisinio išsilavinimo stokos, tinkamai jų neužginčijo ir tai pripažino svarbia priežastimi. Kolegija su tokia pirmos instancijos teismo nuomone nesutinka ir konstatuoja, kad terminai ginčijamoms drausminėms nuobaudos praleisti be svarbių priežasčių ir negali būti atnaujinti. Ieškovė Centre dirbo direktorės pavaduotoja. Pagal savo pareigybinės instrukcijos nuostatas ji privalo išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, Vyriausybės nutarimus, kitus norminius teisės aktus, įstaigos lokalinius dokumentus ( t. I b. l. 26 ). Todėl ieškovei turėjo būti žinomi darbo kodekso reikalavimai, drausminių nuobaudų ginčijimo tvarka. Ieškovė taip pat pavaduodavo direktorę, todėl kaip administracijos vadovė privalėjo žinoti teisės aktus, reguliuojančius darbo teisinius santykius, drausminių nuobaudų skirimo, nagrinėjimo tvarką. Akivaizdu, kad ieškovė šiuos aktus žinojo, nes byloje esantis ieškinys dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo adresuotas būtent teismui, todėl jį nunešti į teismą ir reikėjo ( t. I b. l. 63 ). Ieškovė negalėjo teismui paaiškinti, kodėl ieškinį adresuotą teismui padavė Centro direktorei, o ne pagal adresatą. Akivaizdu, kad 2008-12-19 įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos ieškovė neginčijo ir nesiruošė jos ginčyti, nes su steigėju sutarė nekelti klausimo dėl įstaigos prestižo. Tačiau ši aplinkybė nėra ir negali būti svarbia priežastimi termino atnaujinimui, nes ieškovė savo laiku pati pasirinko tokią savo teisių ginimo poziciją. Todėl sprendimo dalis dėl praleistų terminų atnaujinimo naikintina ir toje dalyje ieškovės prašymas netenkintinas.

Neatnaujinus termino 2008-12-19 įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos ginčijimui, naikintinas teismo sprendimas toje dalyje dėl šios drausminės nuobaudos panaikinimo. Todėl kolegija nepasisako dėl teismo sprendime nurodytų motyvų naikinant minimą drausminę nuobaudą.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais ir argumentais dėl paskirtos 2009-04-15 įsakymu drausminės nuobaudos pagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartyje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“ byloje Nr. 3K-3-314/2005, 2009 m. spalio 26 d. nutartyje R. D. v. UAB ,,Audėjo“ prekybos centras byloje 3K-3-450/2009, 2011 m. sausio 20 d. nutartyje I. V. v. UAB ,,Liuks“ byloje Nr. 3K-3-9/2011 konstatuota, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo, turi, be kita ko, patikrinti anksčiau nei atleidimas iš darbo ieškovui skirtos (skirtų) bei darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio nagrinėjamas ginčas, pagrindo sudėties elementu esančios (esančių) drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą. Tokiu būdu, teismas pagrįstai nagrinėjo ankstesnės 2009-04-15 įsakymu paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą ir teisėtumą, nepriklausomai nuo to, kad jai skųsti yra praleistas ieškininės senaties terminas. Nepagrįsti apeliantės V. D. argumentai, kad jai nedalyvaujant Centro tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas premijų mokėjimų klausimas, o tik pasirašius įsakymą, kaip pavaduojančiai direktorę ir vėliau grąžinus išmokėtą premiją, nėra darbo drausmės pažeidimas. Ieškovė pati pripažino, kad jai buvo žinoma apie jai skirtą drausminę nuobaudą 2008-12-19 įsakymu, nes ji bandė ją ginčyti. Akivaizdu kad jai, kaip administracijos vadovei, buvo žinoma reglamento nuostata, jog turint drausminę nuobaudą – papeikimą, premija negali būti mokama. Todėl pasirašydama įsakymą apie premijų išmokėjimą, nepriklausomai nuo to ar ji dalyvavo Centro tarybos posėdyje ar ne, esant atidžiai ir rūpestingai įmonės vadovei, privalėjo pasidomėti sąrašu asmenų, kuriems pasirašo įsakymą skirti premijas. Sąraše galėjo būti ir kitų darbuotojų, kuriems, gal būt, nepriklausė premijos, o vadovas tuo domėtis privalėjo, ko nepadarė ieškovė. Todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė pasirašydama įsakymą išmokėti premiją sau, padarė darbo drausmės pažeidimą. Atmestinas ieškovės argumentas dėl termino praleidimo šiai nuobaudai skirti, nes kaip ir nustatė pirmos instancijos teismas, byloje nesurinkta įrodymų, kad apie premijos išmokėjimą ieškovei, atsakovui buvo žinoma anksčiau nei nustatyta byloje. Įmonės balansuose nesimato kiekvienam darbuotojui išmokėtos sumos, o nurodoma bendra suma skirta premijoms. Todėl administracijos vadovė, pasirašydama balansą, tikrai negalėjo žinoti kokiems darbuotojams buvo išmokėtos premijos. Tokiu būdu, pirmos instancijos teismo sprendimas toje dalyje ( dėl drausminės nuobaudos palikimo galioti ) yra pagrįstas ir teisėtas.

Kiti apeliacinių skundų argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Pirmos instancijos teismas priteisdamas kompensaciją ir darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką neteisingai paskaičiavo ir nepriteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų valstybei. Todėl iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei už priteistą sumą ( už priverstinės pravaikštos laiką ) nuo 30 877,60 LT sumoje 926 Lt. Taip pat iš atsakovo priteistinos turėtos teismo išlaidos už dokumentų išsiuntimą pirmos instancijos teisme, viso 29 Lt. Ieškovė pateikė kvitą už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme 200 Lt sumai . Išlaidos pagrįstos, todėl priteistinos. Viso už advokato pagalbą pirmos ir apeliacinės instancijos teisme ieškovei priteistinos turėtos išlaidos 1700 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip :

pripažinti, kad darbo sutartis, sudaryta tarp V. D. ir Vaikų socializacijos centro „Širvėna“ 2011m. birželio 13 d. direktorės įsakymu Nr. P-121 nutraukta pagal DK 136 str. 3 d. 1 p neteisėtai. Grąžinti V. D. į darbą Vaikų socializacijos centre „Širvėna“.

Priteisti iš Vaikų socializacijos centro „ Širvėna“ įm. k. 190984685 už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011m. birželio 14 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. 30 877,60 litų ( trisdešimt tūkstančių aštuonis šimtus septyniasdešimt septynis litus 60 ct ), o nuo 2012 m. balandžio 6 po 148,50 Lt ( vieną šimtą keturiasdešimt aštuonis litus 50 ct ) už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimą dėl grąžinimo į darbą vykdyti skubiai.

V. D. ieškinį dėl senaties termino atnaujinimo ginčyti drausminėms nuobaudos, skirtoms direktorės 2008 m. gruodžio 19 įsakymu Nr. P-28 ir 2009 m. balandžio 15 įsakymu Nr. P-64 netenkinti ir reikalavimą dėl drausminių nuobaudų panaikinimo atmesti.

Priteisti iš Vaikų socializacijos centro „Širvėna“, įm. k. 190984685, 955 litus ( devynis šimtus penkiasdešimt penkis litus ) bylinėjimosi išlaidų valstybei ir 1700 litų ( tūkstantį septynis šimtus litų ) advokato pagalbai apmokėti pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose V. D..

Teisėjai Zina MickevičiūtėNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė