- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-14
- Bylos Nr.
- 2A-378/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Virginija Čekanauskaitė (pran.), Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- A. E. R.
- Atsakovas
- Pakruojo ūkininkų
- Advokatai
- Arvydas Penelis, Jonas Nekrašius
- Kategorijos
- 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Audronės Jarackaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-220-372/2008 pagal ieškovės A. E. R. ieškinį atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl grąžinimo į darbą ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. E. R. 2006 m. liepos 31 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai, prašydama grąžinti ją į Pakruojo ūkininkų kredito unijos vyr. finansininkės pareigas, priteisti iš atsakovo po 3 000 Lt mėnesinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad nuo 2000 m. gegužės 1 d. dirbo atsakovo bendrovėje vyr. finansininke. Atsakovas 2006 m. liepos mėnesį įteikė jai 2004 m. gegužės 27 d. administratoriaus įsakymo Nr. 20 kopiją dėl drausminės nuobaudos ieškovei skyrimo ir atleidimo, kur buvo nurodyta, jog ji šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, tai yra aplaidžiai vykdė vyr. kasininkės pareigas ir dėl to susidarė 161 711,02 Lt grynųjų pinigų trūkumas bei jos veikla turi turto iššvaistymo požymių. Ieškovės nuomone, ji buvo atleista iš darbo neteisėtai ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, todėl teismas turi grąžinti ją į darbą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Be to, ieškovė buvo pažeminta, pablogėjo jos reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, dėl streso ji susirgo ir iki šiol gydosi, todėl atsakovas turi atlyginti 100 000 Lt dydžio neturtinę žalą.
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, jog ieškovė žinojo apie savo atleidimą iš darbo jau 2004 m. gegužės 27 d., tačiau į teismą kreipėsi praleidusi vieno mėnesio ieškinio senaties terminą (DK 297 str. 1 d.). Taip pat nurodė, kad 2004 m. vasario 25 d. ieškovei buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-15-156-07 pagal BK 223 straipsnio pirmąją dalį dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, todėl atsakovas turėjo pagrindo manyti, kad dėl lėšų trūkumo kalta ieškovė. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu ieškovė buvo išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio pirmojoje dalyje nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (t. 2, b. l. 11). Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartimi šis nuosprendis buvo paliktas nepakeistas, o Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestas (t. 2, b. l. 17).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2008 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: grąžino ieškovę į Pakruojo ūkininkų kredito unijos vyr. finansininkės pareigas, priteisė iš atsakovo 57 600 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Šią išvadą grindė nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovei įteiktas įsakymas dėl jos atleidimo (DK 297 str. 1 d.), tačiau byloje nėra jokių įrodymų, jog 2004 m. gegužės 27 d. įsakymas ieškovei buvo įteiktas.
Teismas patenkino ieškovės reikalavimą grąžinti ją į darbą, nurodydamas, jog Radviliškio rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu ieškovę išteisino, todėl, teismo nuomone, ieškovė iš darbo atleista nepagrįstai apkaltinant ją dėl pinigų trūkumo kasoje bei esant turto iššvaistymo požymių. Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad grąžinimas į darbą prieštarautų ieškovės interesams, o pats faktas, kad atsakovas pažeidė jos teises ir pritaikė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ieškovę grąžinus į darbą, atsakovas toliau pažeidinės jos teises ir dėl to gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.
Teismas iš dalies patenkino ieškovės reikalavimą dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo ir priteisė ieškovei 57 600 Lt (DK 297 str. 2 d.). Taip pat patenkino iš dalies ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisdamas ieškovei 3 000 Lt šiai žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Pakruojo ūkininkų kredito unija prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Teismas, nurodydamas, jog šis terminas galėjo būti pradėtas skaičiuoti tik nuo įsakymo dėl atleidimo kopijos įteikimo dienos, nepagrįstai susiaurino DK 297 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų ,,atitinkamo nurodymo (dokumento)“ sąvoką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo įteikimas atleidžiamam darbuotojui yra pripažintinas tinkamu ,,atitinkamo dokumento“ įteikimu, nuo kurio gavimo jau kitą dieną prasideda vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. Teismas neįvertino pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad ieškovei laiku ir tinkamai buvo įteiktas atitinkamas dokumentas apie jos atleidimą iš darbo. Tokie įrodymai yra: valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas, 2004 m. liepos 8 d. ieškovės prašymas priimti į darbą, atsakovo pranešimas SODRAI apie ieškovės atleidimą iš darbo, pranešimų SODRAI apie atleidimus iš darbo registracijos žurnalas, ieškovės parodymai teismo posėdžio metu, kad jai SODROS pažymėjimas buvo įteiktas iš karto po atleidimo iš darbo. Ieškovė iš darbo yra atleista teisėtai ir pagrįstai, o aplinkybės, dėl kurių ji buvo atleista iš darbo, tebeegzistuoja ir dabar. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu ieškovė išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio pirmojoje dalyje. Šioje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, įrodinėjamų šioje byloje. Dėl to minėtas nuosprendis nėra ir negali būti laikomas turinčiu prejudicinę galią šioje civilinėje byloje. Be to, pagal DK normas, įstatymas suteikia teisę subjektui, turinčiam teisę skirti drausminę nuobaudą, pačiam įvertinti, ar darbuotojas įvykdė aptariamas veikas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2007, buhalterio atliekamos funkcijos ir jų svarba konkrečios įmonės veiklai lemia tai, kad darbdaviui yra svarbu, jog jis pasitikėtų asmeniu, tvarkančiu įmonės buhalterinę apskaitą. Dėl to tuo atveju, kai buhalteris netenka darbdavio pasitikėjimo dirbti jam pavestą darbą dėl padarytų įmonės buhalterinės apskaitos pažeidimų, kurie pagal savo pobūdį ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, gali būti įvertinami kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, darbdavys turi pagrindą nutraukti darbo sutartį su buhalteriu pagal DK 136 straipsnio trečiosios dalies 2 punktą, 235 straipsnio antrosios dalies 11 punktą. Ieškovės veiksmai negalėjo nesukelti atsakovo nepasitikėjimo ja, kas ir yra pagrindas atleisti iš darbo. Teismas pažeidė proceso teisės normas (CPK 185, 263 str.), nes neanalizavo aplinkybių, kurios neatsiejamai susijusios su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimu. Teismas nepagrįstai grąžino ieškovę į darbą ir šis sprendimas neatitinka DK 297 straipsnio trečiosios bei ketvirtosios dalių reikalavimų. Ieškovė negalėjo būti grąžinama į darbą dėl to, kad šiuo metu nėra laisvų darbo vietų. Be to, tarp šalių yra konfliktinė situacija, todėl ieškovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovės grąžinimas į darbą neprieštarautų jos interesams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. E. R. prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vyresnioji darbo inspektorė patikrinimo metu nustatė, kad atsakovo administratorė nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, nepranešė pasirašytinai apie paskirtą drausminę nuobaudą ir nutraukiant darbo sutartį nustatyta tvarka neužpildė darbo sutarties. Ieškovė nurodė, kad į teismą ilgai nesikreipė, nes negavo įsakymo apie jos atleidimą iš darbo, be to, sirgo. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad tebeegzistuoja aplinkybės, dėl kurių ieškovė buvo atleista, nes ieškovė buvo išteisinta dėl visų jai pareikštų įtarimų. Atsakovas visiškai nesivadovavo DK 129 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatomis, be to, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė per aštuonis jos darbo metus įmonėje neturėjo jokių drausminių nuobaudų, kaip ir per visus 42 darbo metus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, neatskleidė šios bylos esmės ir dėl minimos priežasties galėjo būti neteisingai išspręsta ši civilinė byla, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Nagrinėjamu atveju teismas, patenkindamas ieškinį iš dalies, nusprendė grąžinti ieškovę į darbą atsakovo įmonėje vyr. finansininkės pareigose bei priteisė iš atsakovo ieškovei 57 600 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo nurodyti argumentai neduoda pagrindo tokiam sprendimui. Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nustatyto DK 297 straipsnio pirmojoje dalyje. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog minėta teisės norma ieškinio senaties termino pradžią sieja su objektyviais kriterijais, tai yra su momentu, kai darbuotojas gavo atitinkamą nurodymą (dokumentą) apie atleidimą iš darbo. Teismas nustatė, jog ieškovei nebuvo įteikta įsakymo dėl jos atleidimo iš darbo kopija. Teismo nuomone, bet kokie kitokie įrodymai nepakeičia šio esminio dokumento.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog, kaip teisingai nurodė skunde apeliantas, teismas, nurodydamas, jog įstatyme minimas dokumentas gali būti tik įsakymas dėl atleidimo, nepagrįstai susiaurino įstatyme įtvirtintą atitinkamo nurodymo (dokumento) sąvoką. Tokia išvada prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai įstatymo aiškinimo praktikai, nes kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatymų leidėjas, apibrėždamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, preziumuoja, kad apie atleidimą iš darbo darbuotojas dažniausiai sužino tada, kai jam įteikiamas įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo, todėl ieškinio senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo įsakymo apie atleidimą iš darbo gavimo momento tik tuo atveju, kai jo gavimo ir sužinojimo apie atleidimą iš darbo momentas sutampa. Tačiau faktinės bylos aplinkybės gali patvirtinti, kad darbuotojas apie savo atleidimą iš darbo sužinojo net ir negavęs įsakymo apie atleidimą, o tokiais atvejais prioritetą reiktų suteikti subjektyviam momentui, tai yra išsiaiškinti, kada iš tiesų darbuotojas sužinojo apie savo atleidimą iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/1999). Taigi ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino, turi būti atsižvelgiama į subjektyvųjį momentą, tai yra į laiką, kada ieškovė realiai sužinojo apie savo atleidimą iš darbo.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė praleido DK 297 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, o priešingai ji neįrodė (CPK 185, 178 str.). Kaip matyti iš byloje esančios ieškovės valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo SL Nr. 0074615 kopijos, įrašas apie atleidimą iš darbo atsakovo įmonėje buvo padarytas 2004 m. gegužės 27 d., o ieškovė 2005 m. balandžio 15 d. buvo priimta į darbą kitoje bendrovėje (t. 2, b. l. 43). Be to, byloje yra ieškovės 2004 m. liepos 8 d. raštas atsakovui, kuriuo ieškovė pati nurodo, jog buvo atleista iš darbo 2004 m. gegužės 27 d., ir prašo priimti ją dirbti į bet kokias pareigas (t. 1, b. l. 71). Šie įrodymai patvirtina aplinkybę, jog bent jau 2004 m. liepos 8 d. ieškovė žinojo apie savo atleidimą iš darbo. Be to, pati ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, kad valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas su įrašu apie atleidimą jai buvo perduotas iš karto po atleidimo iš darbo 2004 m. gegužės 27 d. (t. 2 b. l. 58). Dėl to darytina išvada, jog ji, jau 2004 m. gegužės pabaigoje žinodama apie atleidimą iš darbo ir kreipdamasi į teismą su ieškiniu tik 2006 m. liepos 31 d., praleido DK 297 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą.
Tačiau teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į ginčo specifiką bei šalių elgesį. Nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių. Viena iš šio ginčo šalių, tai yra ieškovė, kaip darbuotoja, laikytina silpnesniąja ginčo šalimi, nes darbo santykiai fiziniam asmeniui siejami su galimybe gauti pajamų siekiant patenkinti būtinus poreikius, pragyventi. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog ieškovė nuo pat jos atleidimo iš darbo buvo aktyvi, stengėsi būti priimta pas atsakovą į bet kokias pareigas, 2004 m. liepos 8 d. dėl to kreipėsi į atsakovą. Atsakovo Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdyba, atmesdama šį prašymą nurodė, jog dar nėra pasibaigęs tyrimas baudžiamojoje byloje, dar nėra teismo išvados (t. 1, b. l. 70). Taigi atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo atleista iš darbo pagal DK 235 straipsnio antrosios dalies 7 punktą bei 237 straipsnio pirmosios dalies 3 punktą, o minėtos baudžiamosios bylos baigtis buvo glaudžiai susijusi su klausimu, ar darbdavys pagrįstai atleido darbuotoją, remdamasis nurodytomis teisės normomis, bei į tai, kad Pakruojo ūkininkų kredito unijos valdyba atsakyme ieškovei leido suprasti, jog klausimo dėl jos priėmimo į darbą sprendimas priklausys nuo baudžiamosios bylos baigties, darytina išvada, kad ieškovė galėjo protingai tikėtis išspręsti šį ginčą be kreipimosi į teismą po baudžiamojo tyrimo pabaigos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė, gavusi pranešimą apie nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, 2005 m. spalio 21 d. dar kartą kreipėsi į atsakovą dėl grąžinimo dirbti (t. 1, b. l. 72). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į kitas priežastis, kuriomis ieškovė aiškino savo ilgą nesikreipimą į teismą – sunki sveikatos būklė, lėšos, reikalingos bylinėjimuisi, o taip pat viltis, jog ji bus priimta dirbti atgal (t. 2, b. l. 58, 152, 153, 154). Įvertinus šias aplinkybes, patvirtinančias, jog ieškovė, pagal savo supratimą, nedelsdama ėmėsi priemonių, siekdama apginti savo teises, bei atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl turi būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.). Priešinga išvada prieštarautų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams (CK 1.5 str.) ir nepagrįstai apribotų asmens teisę į jo teisių gynybą teisme.
Dėl ieškovės grąžinimo į darbą
Kaip buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės reikalavimą grąžinti ją dirbti atsakovo įmonėje vyr. finansininke, nurodė, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs, ieškovę išteisino, todėl ieškovė nepagrįstai atleista iš darbo, apkaltinant ją dėl pinigų trūkumo kasoje bei esant turto iššvaistymo požymių.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien įsitesėjusio išteisinamojo teismo nuosprendžio buvimas neduoda pagrindo pripažinti, jog ieškovė iš darbo buvo atleista nepagrįstai, o darydamas minėtą išvadą, teismas neanalizavo šiai bylai svarbių aplinkybių, susijusių tiek su atleidimo iš darbo pagrindu, tiek su ieškovės dirbto darbo specifika. Dėl to byla nebuvo visapusiškai išnagrinėta, nes neatskleista bylos esmė.
Pirma, kaip teisingai nurodė apeliantas skunde, minėtoje baudžiamojoje byloje bei nagrinėjamoje civilinėje byloje keliami klausimai dėl skirtingų aplinkybių, todėl Radviliškio rajono apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis ieškovės atžvilgiu negali būti laikomas turinčiu prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.
Kaip matyti iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos administratoriaus 2004 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr.20 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo A. E. R. ir atleidimo“, ieškovė iš darbo buvo atleista dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, tai yra minėtame įsakyme nurodyta, jog ieškovė aplaidžiai vykdė vyr. kasininkės pareigas (atlikus buhalterinius įrašus nuo vyr. kasininko nurašyti pinigai, ką ieškovė neigia; taip pat buvo įvykdyta vagystė iš kasos įėjus į unijos patalpas pasinaudojus ieškovės asmeniniu kodu ir raktu atsirakinus unijos patalpas), dėl ko susidarė 161 711,02 Lt grynųjų pinigų trūkumas ir jos veikla turi turto iššvaistymo požymių (t. 1, b. l. 18). Darbdavys drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, ieškovei taikė remdamasis DK 235 straipsnio antrosios dalies 7 punktu, pagal kurį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, ir 237 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, pagal kurį už darbo drausmės pažeidimą gali būti taikoma nuobauda – atleidimas iš darbo.
Tuo tarpu iš minėto Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. nuosprendžio matyti, kad ieškovė buvo išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio pirmojoje dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (baudžiamoji byla Nr. 75-1-102-04 t. 4, b. l. 166-171). Iš šio nuosprendžio turinio matyti, kad teismas tyrė, ar ieškovės veikoje nėra BK 223 straipsnio pirmojoje dalyje, pagal kurią turi būti baudžiamas asmuo, kuris privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto, numatytų požymių. Teismas konstatavo, jog nėra duomenų apie ieškovės kaltę dėl apgaulingos apskaitos ir dokumentų nesaugojimo. Taip pat, teismas nurodė, kad ieškovė, esant tyčinei kitų nenustatytų asmenų veikai dėl apgaulingo apskaitos dokumentų sudarymo, nenumatė ir negalėjo numatyti baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių atsiradimo, ir tuo pačiu negalėjo užtikrinti kaltinime nurodytų Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio pirmosios dalies bei inkriminuotų vidaus norminių aktų reikalavimų įvykdymo. Teismas sprendė, kad jos kaltės taip pat nėra dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio pirmosios dalies pažeidimo, nes nustatyti buhalterinių dokumentų saugojimo tvarką yra ūkio subjekto vadovo pareiga. Taigi baudžiamojoje byloje ieškovė buvo kaltinama tuo, jog neišsaugojo pirminių grynųjų pinigų išmokėjimo operacijas patvirtinančių dokumentų, tokiu būdu aplaidžiai vedė apskaitos tvarkymą. Ieškovė buvo kaltinama dokumentų neišsaugojimu ir teismas nustatė, kad jos veiksmuose inkriminuojamo nusikaltimo sudėties nėra.
Atsižvelgiant į minėto įsakymo dėl ieškovės atleidimo iš darbo bei teismų sprendimų baudžiamojoje byloje turinį, akivaizdu, jog buvo nagrinėjamos ne tos pačios aplinkybės, o ieškovė iš darbo buvo atleista ne dėl tų pačių veiksmų ar neveikimo, kurie nagrinėti baudžiamojoje byloje. Dėl to apeliantas teisus, nurodydamas, jog baudžiamojoje byloje ieškovė buvo kaltinama buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu ir dėl šios veikos buvo išteisinta, tačiau atleista iš darbo ji buvo ne dėl minėto dokumentų neišsaugojimo, o dėl kitų anksčiau minėtų įsakyme nurodytų aplinkybių.
Antra, kaip teisingai nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien baudžiamojoje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais, tačiau visiškai nenagrinėjo būtent šioje byloje kilusiam ginčui svarbių aplinkybių. Kaip pagrįstai nurodė apeliantas, buhalterio atliekamos funkcijos ir jų svarba konkrečios įmonės veiklai lemia tai, kad darbdaviui yra svarbu, jog jis pasitikėtų asmeniu, tvarkančiu įmonės buhalterinę apskaitą. Dėl to tuo atveju, kai buhalteris netenka darbdavio pasitikėjimo dirbti jam pavestą darbą dėl padarytų įmonės buhalterinės apskaitos pažeidimų, kurie pagal savo pobūdį ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, gali būti vertinami kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, darbdavys turi pagrindą nutraukti darbo sutartį su buhalteriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2007). Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija atsakovo įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo ir prašo grąžinti ją į vyr. finansininkės pareigas atsakovo įmonėje.
Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti klausimą, ar minėtame atsakovo įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo išdėstyti faktai bei aplinkybės sudarė pagrindą laikyti tai šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu bei taikyti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, ar jie leido atsakovui nepasitikėti ieškove, kaip galinčia atlikti vyr. finansininko funkcijas. Teismas turėjo nagrinėti, kas yra pasitikėjimo praradimas, ir ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas laikyti, jog atsakovas galėjo juo remtis, spręsdamas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Taigi, siekdamas atsakyti į šiuos ginčui aktualius klausimus, pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti, kokios yra buhalterio funkcijos pagal įstatymus, kitus teisės aktus bei vietinius norminius aktus, ką jais remiantis privalėjo atlikti ieškovė dirbdama savo darbą, ir ar ji tinkamai atliko šias savo prievoles. Net ir tokiu atveju, jei būtų konstatuotas atleidimo iš darbo neteisėtumas, teismas, atsižvelgdamas į vyr. finansininko pareigybės specifiką bei pasitikėjimo juo būtinybę, privalėjo nuodugniai nagrinėti klausimą dėl to, ar įmanomas ieškovės grąžinimas į šias pareigas. Iš bylos medžiagos matyti, jog niekas neginčija fakto, kad atsakovo pinigai dingo tuo metu, kada vyr. finansininkės pareigas ėjo ieškovė. Taigi nors ieškovė yra išteisinta dėl nusikaltimo padarymo, dėl pinigų dingimo kalti asmenys nėra rasti, todėl klausimai dėl pasitikėjimo ieškove, kaip finansininke, bei dėl galimybės jai dirbti šį darbą toliau, lieka atviri ir turi būti nagrinėjami.
Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas šių lemiamą reikšmę bylai turinčių aplinkybių neaiškino, minėtų klausimų nenagrinėjo, o tik pasitenkino konstatavimu, jog turi būti laikomasi baudžiamojoje byloje nustatytų prejudicinių faktų. Tokia teismo išvada jau buvo paneigta šioje nutartyje anksčiau, tačiau akivaizdu, kad bylos esmė pirmosios instancijos teisme atskleista nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tai yra turi pareigą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrinti faktinį sprendime padarytų išvadų pagrindimą. Tačiau nagrinėjamu atveju, kai pirmosios instancijos teismas yra neatskleidęs bylos esmės, tai reikštų naujai išnagrinėti visą bylą iš esmės, o ne patikrinti skundžiamą sprendimą apeliacine tvarka (CPK 301 str. 1 d., CPK 329 str. 1 d.). Šią išvadą patvirtina taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama teismų praktika šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005). Tokiu būdu iš šalių būtų atimta teisė išnagrinėti jų bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme, tai yra šalys prarastų vieną iš galimų bylos nagrinėjimo instancijų.
Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija nenagrinėja atsakovo apeliaciniame skunde bei kituose šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, šį sprendimą panaikina, o bylą perduoda nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, nes, kaip minėta, esant neatskleistai šios bylos esmei, apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti minimo trūkumo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina aiškintis ne tik anksčiau šioje nutartyje nurodytas reikšmingas aplinkybes, tačiau ir tai, kokia atsakovo bendrovėje buvo asmeninių kodų bei raktų saugojimo, išdavimo ir naudojimosi jais tvarka, kaip buvo vykdoma ši tvarka ir kas tai kontroliavo ar turėjo kontroliuoti ir pan.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti civilinę bylą Nr. 2-220-372/2008 pagal ieškovės A. E. R. ieškinį atsakovui Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl grąžinimo į darbą ir neturtinės žalos atlyginimo tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.