Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Jolantos Malijauskienės ir Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Reineda“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teisme priimtas pareiškėjos Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) prašymas, kuriame prašoma įpareigoti atsakovo Kultūros paveldo departamento Vilniaus miesto skyrių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Reineda“ 2018-01-12 prašymą iš naujo ir įvykdyti 2018-11-09 privalomąjį nurodymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Inspekcijos Kultūros paveldo departamentui teikto privalomojo nurodymo įvykdymo.

Rašytiniais bylos įrodymais, šalių atstovų paaiškinimais nustatyta, kad Inspekcija gavo trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Reineda“ 2018-10-11 prašymą, kuriame Inspekcijos prašoma paaiškinti dėl Departamento išduotų teritorijų planavimo sąlygų (I t. b.l. 5-6).

Departamento Vilniaus skyrius 2018-09-26 išdavė teritorijų planavimo sąlygas Nr.REG83163

detaliajam planui „Žvėryno rajono plano ir sklypo Sėlių g. 2/Saltoniškių g. 31 detaliojo plano sprendinių koregavimas žemės sklype Sėlių g. 2 teritorijų planavimo proceso inicijavimo pagrindu“ rengti, kurių 8 punkto 3 dalyje nurodė, jog detalaus plano koregavimas negali viršyti esamų rodiklių, kadangi žemės sklypas yra Namo (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 2658, statusas – valstybės saugomas) teritorijoje (I t. b.l. 182-183).

Tirdama minėtą prašymą ir patikrinusi planavimo sąlygas Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, pateikė Departamentui 2018-11-09 privalomąjį nurodymą Nr.PN-1464, kuriuo per 1 mėnesį planavimo sąlygų rengėją (Departamentą) įpareigojo pakeisti išduotas planavimo sąlygas naujomis ir apie tai informuoti Inspekciją, pateikti dokumento kopiją, kuriuo sąlygas parengęs ir patvirtinęs vyriausiasis specialistas įgaliotas jas rengti ir tvirtinti (I t. b.l. 26-27).

Vykdydamas Inspekcijos nurodymus Departamentas 2018-12-11 raštu Nr. (1.29.-V)2V-2550 informavo, jog pakartotinai nagrinėjant 2018-09-24 prašymą išduoti planavimo sąlygas nustatyta, jog numatomo rengti teritorijų planavimo dokumento uždaviniai, kuriais numatyta suplanuoti naujas statybas valstybės saugomo nekilnojamo kultūros paveldo objekto teritorijoje, prieštarauja NKPAĮ 11 straipsnio 1 daliai, 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 4 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-31 nutarimu Nr. 152 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo“ patvirtinto statinio tipinio apsaugos reglamento 19 punktui, todėl planavimo sąlygos, vadovaujantis Aprašo 9 punktu negalėjo būti išduotos. Departamentas taip pat nurodė, kad 2018-09-26 teritorijų planavimo sąlygos Nr. REG83163 yra atšaukiamos ir pripažįstamos netekusiomis galios, o naujos teritorijų planavimo sąlygos nebus išduodamos (I t. b.l. 11).

Ginčo santykius reglamentuoja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog privalomasis nurodymas – tai atskiru teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos nustatytos formos administraciniu aktu teikiamas arba šio Įstatymo nustatytais atvejais kitame administraciniame akte įrašytas teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ar statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos ar pareigūno įpareigojimas viešojo administravimo subjektui, kitam juridiniam asmeniui ar jo padaliniui, kitai juridinio asmens statuso neturinčiai organizacijai ar jos padaliniui, fiziniam asmeniui per nustatytą terminą pateikti dokumentus, informaciją, pašalinti teritorijų planavimą ar statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, panaikinti ar pakeisti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą, atlikti kitus šiame įstatyme nurodytus veiksmus. Privalomojo nurodymo formą ir įteikimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą ir statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos.

Pagal Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį Inspekcija atlieka teritorijų planavimo proceso valstybinę priežiūrą, kuri be kita ko apima tikrinimą ar planavimo sąlygos išduotos teisės aktų nustatyta tvarka ir ar jų turinys atitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (4 str. 2 d. 6 p.).

Jeigu Inspekcija nustato teritorijos planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, pateikia viešojo administravimo subjektams privalomuosius nurodymus per juose nustatytus terminus panaikinti ar pakeisti šiuos sprendimus (Priežiūros įstatymo 4 str. 4 d. 2 p.). Patikrinusi privalomojo nurodymo įvykdymą, tuo atveju, kai jis neįvykdytas, valstybinės priežiūros institucija (šiuo atveju Inspekcija) per du mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos kreipiasi į teismą dėl neteisėtai priimto sprendimo panaikinimo ar dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą (Priežiūros įstatymo 4 str. 5 d.).

Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog Inspekcija, gavusi trečiojo asmens skundą dėl planavimo sąlygų buvo kompetentinga tikrinti, ar planavimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, taip pat planavimo sąlygų rengėjui (Departamentui) teikti Privalomąjį nurodymą.

Teismas pažymi, jog Departamentas Privalomojo nurodymo neginčijo, todėl jis yra galiojantis ir turi būti vykdomas. Departamentas Inspekcijai pateikė 2018-12-11 raštą, kuriame nurodė, jog pakartotinai išnagrinėjo trečiojo asmens 2019-09-24 prašymą išduoti planavimo sąlygas ir nustatė, kad jos negalėjo būti išduotos. Atsižvelgdamas į tai, teismas nagrinėja klausimą ar Departamento 2018-12-11 raštu buvo tinkamai įvykdytas Inspekcijos privalomasis nurodymas.

Taip pat teismas vadovaujasi tuo, kad byloje ginčo dėl to, kad žemės sklype Sėlių g. 2, Vilniuje, esančiam pastatui suteikta teisinė apsauga (Lietuvos kultūros paveldo inspekcijos 1995-01-31 nutarimu Nr.413/72, pastatui suteiktas pavadinimas - Namas, unikalus kodas Kultūros vertybių registre 2658), Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2001-03-13 įsakymu Nr. 74 Namas įrašytas į Kultūros vertybių registro Statinių sąrašą, nustatytas teritorijos plotas – 0,19 ha. Kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV-190 ‚Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomis“ 1.4 p., Namas pripažintas saugoma nekilnojamąją kultūros vertybe ir jai nustatytas viešojo pažinimo ir naudojimo tikslas. 2007-12-11 Departamento Nekilnojamosios kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu Nr.KPD-RM-565 buvo patikslinti Namo duomenys vertybių registre ( I t. b.l. 185-188).

Žemės sklypui Sėlių g. 2/Saltonišių g. 31 Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011-02-09 sprendimu Nr.1-1963 „Dėl sklypo Sėlių g. 2/Saltoniškių g. 31 detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino detalųjį planą ir jo sprendinius (registro Nr.T00058298). Pagal detaliojo plano sprendinius kultūros paveldo objekto – Namo, esančio Sėlių g. 2, Vilniuje teritorijoje leidžiama statyti naujus pastatus sklype (I t. b.l. 189).

Vykdydamas Inspekcijos privalomąjį nurodymą 2018-12-11 rašte išdėstytą poziciją Departamentas grindė tuo, jog numatomo rengti teritorijų planavimo dokumento korektūros uždaviniai, kuriais numatyta suplanuoti naujas statybas valstybės saugomo nekilnojamo kultūros paveldo objekto teritorijoje, prieštarauja NKPAĮ 11 straipsnio 1 daliai, 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 4 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-31 nutarimu Nr. 152 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo“ patvirtinto statinio tipinio apsaugos reglamento 19 punktui.

NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kultūros paveldo objektas yra saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Minėto įstatymo 19 straipsnio, numatančio viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugą, 2 dalies 1 punktas viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžia naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes. NKPAĮ 19 straipsnio 4 dalis numato, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomoje nekilnojamojoje kultūros vertybėje draudžiami vertingąsias savybes naikinantys statybos darbai: kultūros paveldo objektą pritaikyti kitiems, negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą, pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-31 nutarimu Nr. 152 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo“ patvirtinto Nekilnojamosios kultūros vertybės – statinio tipinio apsaugos reglamento 19 punktas taip pat numato, jog naudojant statinį (jo dalį) turi būti išsaugota autentiška jo teritorija, vertingos dalys bei elementai, sudarytos sąlygos jį eksponuoti.

Kaip jau buvo minėta, Departamentas, spręsdamas, jog planavimo sąlygos negalėjo būti išduotos, 2018-12-11 rašte pateikė tik nuorodas į atitinkamas NKPAĮ teisės normas, tačiau nenurodė ir nemotyvavo kaip šios normos taikytinos sprendžiant trečiojo asmens 2019-09-24 prašymą išduoti planavimo sąlygas. Negalima sutikti su Departamento atsiliepimo argumentu, jog rašte minimos teisės normos imperatyviai draudžia statyti statinius visuose sklypuose, kuriuose yra nekilnojamojo kultūros paveldo objektai. NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kultūros paveldo objektas yra saugomas kartu su jo užimama teritorija, įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžia naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes, o šio straipsnio 4 dalis apibrėžia kokie statybos darbai draudžiami nekilnojamojo kultūros vertybėje. Teisėjų kolegija pažymi, jog NKPAĮ 19 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog siekiant, kad kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima kultūros paveldo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą, užstatymo tankį, intensyvumą, tipą, pastatų ir statinių paskirtį. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2018-07-23 įsakymu Nr.30-1646/18(2.1.22E-TD2) (I t. b.l. 12-14) leidžiama koreguoti Žvėryno rajono plano ir sklypo Sėlių g. 2/ Saltoniškių g. 31 detaliojo plano sprendinius nustatant leistiną pastatų aukštį, sklypo užstatymo tankį, intensyvumą, užstatymo zoną ir kt. Tam trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į atsakovą dėl planavimo sąlygų detaliojo plano korektūrai rengti. Atsižvelgiant į minėtas teisės aktų nuostatas, Departamentas ir turėjo įvertinti konkretų prašymą išduoti planavimo sąlygas, nustatyti ar siekiamu koregavimu konkrečioms kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms gali būti padarytas neigiamas poveikis ir priklausomai nuo atlikto vertinimo spręsti dėl prašymo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal NKPAĮ 5 straipsnio 9 dalį konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Departamentas. Jis turi apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės tarnybas ir teritorinius padalinius. Tad tiek Departamentas, tiek Departamento Vilniaus teritorinis padalinys pripažintini viešojo administravimo subjektais, kurie savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais, šiuo atveju nustatytais ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių bylų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d.), ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos reiškia, jog administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010; 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Departamento 2018-12-11 rašte pateikiami pagrindai neatitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų. Pabrėžtina, kad Departamentas nurodomų NKPAĮ ir Statinio tipinio apsaugos reglamento nuostatų nesieja su konkretaus viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto vertingosiomis savybėmis ir jų apsauga. Iš rašte pateikiamų argumentų nei Inspekcijai, kuriai jie adresuoti, nei teismui yra neaišku, kaip Departamentas vertina tai, jog planavimo sąlygomis ketinama rengti ne naują teritorijų planavimo dokumentą, o koreguoti jau priimtą, kurio sprendiniai, kurie buvo suderinti ir su Departamentu, nedraudžia naujos statybos. Teismo nuomone, šie individualaus administracinio akto trūkumai yra esminiai. Todėl Inspekcija pagrįstai sprendė, jog Inspekcijos 2018-11-09 privalomasis nurodymas Nr.PN-1464 nėra tinkamai įvykdytas ir vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi kreipėsi į teismą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai, jog kiek detalesni Departamento argumentai pateikiami atsiliepime į skundą, nedaro įtakos vertinant Inspekcijos kreipimąsi dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą.

Pareiškėja prašo teismo įpareigoti Departamento Vilniaus miesto skyrių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Reineda“ 2018-01-12 prašymą iš naujo ir įvykdyti 2018-11-09 privalomąjį nurodymą. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų (I t. b.l. 23,25) teritorijų planavimo sąlygas buvo prašoma išduoti 2018-09-24 prašymu Nr. REG82776, todėl tenkinant pareiškėjos prašymą Departamento Vilniaus miesto skyrių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigojamas išnagrinėti UAB „Reineda“ 2018-09-24 prašymą Nr. REG82776 iš naujo ir įvykdyti 2018-11-09 privalomąjį nurodymą Nr.PN-1464. Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjos skundas tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Reineda“ pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Inspekcija teismo prašė Departamentą įpareigoti vykdyti privalomąjį nurodymą, kurį Inspekcija priėmė išnagrinėjusi trečiojo suinteresuoto asmens prašymą. Teismo sprendimu pareiškėjos prašymas buvo patenkintas, todėl darytina išvada, kad minėtu teismo sprendimu buvo apgintos trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Reineda“ teisės. Taigi trečiasis suinteresuotasis asmuo, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatomis, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Iš su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pateikto bylinėjimosi išlaidų detalizavimo (II t. b.l. 32-33,34) matyti, kad už advokatės pagalbą rengiant atsiliepimą į prašymą, prašymą dėl įrodymų prijungimo pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė 1836 Eur išlaikų (apmokėtos 2019-05-14 mokėjimo nurodymu, II t. b.l. 35).

Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį už atsiliepimo parengimą rekomenduojamas maksimalus priteistino užmokesčio dydis sudarytų 2238 Eur (2,5 x 895,20 Eur) ir trečiojo suinteresuoto asmens patirtos išlaidos šio dydžio ir kitų nustatytų dydžių neviršija. Tačiau minėtu atsiliepimu taip pat buvo reiškiami ir savarankiški trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimai, kurie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019-03-21 nutartimi nebuvo priimti.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-559-552/2017; 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-571-575/2018).

Sprendžiant dėl išlaidų už advokato (advokato padėjėjo) suteiktas teisines paslaugas dydžio, turi būti atsižvelgiama ne tik į patenkintų reikalavimų dalį, bet ir į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši administracinė byla nėra sudėtinga, ginčo pobūdis nepareikalavo didelių laiko sąnaudų, nauji teisės taikymo ir aiškino klausimai šioje byloje nebuvo keliami, tai pat teismui pateiktame atsiliepime buvo reiškiami savarankiški reikalavimai, kurie nebuvo priimti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiojo suinteresuotojo asmens prašoma priteisti 1836 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, mažintina iki 600 Eur.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, trečiojo suinteresuotojo asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinamas iš dalies trečiojo suinteresuotojo asmens UAB „Reineda“ naudai iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priteisiama 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1, 3, 5 dalimis, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą tenkinti.

Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti UAB „Reineda“ 2018-09-24 prašymą (REG82776) iš naujo ir įvykdyti 2018-11-09 privalomąjį nurodymą Nr.PN-1464.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Reineda“ prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas patenkinti iš dalies.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Reineda“ naudai iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priteisti 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.