- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- 1A-117-195/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-17-1-01208-2013-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Šumskas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Daiva Kazlauskienė
- Advokatai
- Jonas Jasiulevičius
- Kategorijos
- 2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Gaudento Balčiūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 182 str. 1 d., išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. A. buvo kaltinama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji, veikdama bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdama tikslą apgaule savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgyti svetimą turtą, po to, kai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo neteisėtai įgijęs E. K. vardu atidarytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke AB „Swedbank“, internetinės bankininkystės vartotojo identifikavimo duomenis bei 2013 m. gegužės 9 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, neteisėtai panaudodamas juos prisijungęs prie internetinės bankininkystės, susietos su E. K. banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esančia banke AB „Swedbank“, iš E. K. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 519 Lt į nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusio L. S. R. A. padiktuotą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, R. A., melagingai įtikinusi L. S. dėl būtinumo perduoti jai bei leisti pasinaudoti jam priklausančia AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortele, tokiu būdu įgijusi L. S. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę ir panaudodama ją, 2013 m. gegužės 9 d. 21.40 val. bankomate, esančiame Antakalnio g. 102, Vilniuje, išgrynino 500 Lt bei šią pinigų sumą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis dalimis pasidalino su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tokiu būdu apgaule savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgydama svetimą turtą - 519 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu R. A. išteisino, nurodydamas, kad byloje nesurinkta jokių duomenų apie asmenis, kurie galimai neteisėtai įgijo E. K. vardu atidarytos sąskaitos internetinės bankininkystės vartotojo indentifikavimo duomenis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių šių asmenų kokias nors sąsajas su R. A., t.y. teismas neįrodė, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką numatytą, numatytą BK 182 str. 1 d.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras Gaudentas Balčiūnas savo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. A. pripažinti kalta padarius nusikaltimą numatytą BK 182 str. 1 d. ir skirti jai 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 str. nuostatomis laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant be institucijos, vykdančios nuteistojo priežiūrą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų. Taip pat prašo priteisti iš R. A. nukentėjusiojo E. K. naudai pateiktą 519 Lt dydžio civilinį ieškinį.
Apeliantas savo skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Prokuroras savo skunde teigia, kad R. A. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką patvirtina:
1. Tai, kad nurodydama faktines aplinkybes R. A. kaskart nurodydavo skirtingas įvykio aplinkybes, t.y. savo parodymus keitė ne tik dėl jos išgryninti pinigus paprašiusio asmens, bet ir dėl sąskaitos numerio sužinojimo bei perdavimo nusikalstamos veikos bendrininkams aplinkybių, dėl būtinumo leisti pasinaudoti kito asmens sąskaita aplinkybių, dėl disponavimo L. S. banko mokėjimo kortele aplinkybių. Pažymi, kad R. A. parodymus kritiškai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau jos parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą vertino palankiai gynybai, o ne kaltinimui. Prokuroras savo skunde nurodo, kad R. A. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, duotų akivaizdžiai suvokiant savo veiksmų teisines pasekmes, siekiant suklaidinti ikiteisminio tyrimo tyrėją, prokurorą ir teismą bei tuo siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės tiek savo, tiek katu veikusių asmenų naudai.
2. Liudytojas L. S. apklaustas teisme nurodė, kad 2013 m. pavasarį, Ramina paprašė jo banko kortelės sąskaitos numerio, paaiškino, kad jai turi pervesti pinigus, nesakė kas ir kiek. Paaiškino, jog savo banko kortelę ji pametė, o už įsitikimą ji paliks jam kelis litus sąskaitoje. Apelianto teigimu, vertinant liudytojo L. S. parodymus matyti, kad jo nurodytos aplinkybės prieštarauja R. A. nurodytoms faktinėms aplinkybėms dėl sąskaitos numerio padiktavimo ir būtinumo pasinaudoti mokėjimo kortele aplinkybių, o tai patvirtina R. A. nusikalstamą savo veiksmų suvokimą bei jos kaltę dėl veikos padarymo;
3. Apklaustas liudytoju teisiamajame posėdyje I. Z. paaiškino, kad jis neprašė, jog R. A. nurodytų banko sąskaitos numerį, neprašė, kad ji nuimtų pinigus ir jokie pinigai jam nebuvo perduoti. Pažymi, kad pastarasis liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo parodymų nekeitė, o ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos su R. A. metu liko prie savo duotų parodymų, todėl netikėti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo, kas leidžia daryti išvadą dėl R. A. nurodytų aplinkybių kritiško vertinimo.
4. Nurodo, kad šioje byloje nustatyta, kad R. A. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu veikė bendru susitarimu. Pažymi, jog iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Prokuroro teigimu, R. A. vaidmuo, darant šią nusikalstamą veiką buvo svarbus, nes be jos šis nusikaltimas nebūtų įvykdytas, nebūtų pasiektas nusikalstamas tikslas – apgaule užvaldytas svetimas turtas. Pažymi, kad R. A. apgaulė, įgyjant svetimą turtą pasireiškė tuo, kad ji sudarė sąlygas nenustatytam asmeniui pervesti lėšas, t.y. gautas iš nukentėjusiojo E. K. į L. S. asmeninę banko sąskaitą, kuriuos pati išgrynino bei pinigus atidavė nenustatytam asmeniui (suvokdama, jog veikia kartu su šiuo asmeniu). Tai patvirtina ir pačios išteisintosios paaiškinimai, kad ji norėjo užsidirbti 19 litų.
Prokuroro teigimu, R. A. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką numatytą BK 182 str. 1 d. Skiriant bausmę apeliantas prašo atsižvelgti, kad R. A. padarė vieną nesunkų nusikaltimą nuosavybei, veikė tiesiogine tyčia, padaryta žala nėra atlyginta. Vadovaujantis BK 61 str. 1, 2 dalių nuostatomis, pažymi, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus išteisintajai R. A. laisvės atėmimo bausmę bei jos vykdymą atidedant.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį jo skundą tenkinti, išteisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
BPK 20 straipsnyje 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Darant šį nusikaltimą apgaulė panaudojama, siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo, apgaulės paveikti, savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-255/2012). Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010).
BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tyčia bei šios veikos padarymo būdas – apgaulė, kaip ir kiti nusikalstamos veikos požymiai, turi būti konstatuojami jų buvimą pagrindus patikimais įrodymais, ištirtais ir įvertintais laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, apklausęs nukentėjusįjį E. K., liudytojus I. Z. bei L. S. padarė išvadą, kad konstatuotos faktinės aplinkybės BK 182 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties neatitinka, šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Nustatė, jog byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima susieti R. A. su asmeniu, kuris neteisėtai įgijo E. K. vardu atidarytos sąskaitos, esančios banke AB „Swedbank“ internetinės bankininkystės vartotojo identifikavimo duomenis ir neteisėtai prie jos prisijungė, pervedė 519 litų į kitą sąskaitą. Pažymėtina, jog duomenų, kad ji pati tai padarė byloje taip pat nėra. Be to, nėra nustatytas ir susitarimas tarp R. A. ir kaip nurodyta kaltinime nenustatyto asmens. Patikrinus byloje esančius duomenis ir skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, nėra pagrindo daryti kitokių išvadų.
Nagrinėjamoje byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukta R. A. savo kaltę ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu neigė nurodydama, kad L. S. sąskaitos ir jo banko kortelės paprašė, nes to jos paprašė I. Z.. Nurodė, kad pinigus nuo kortelės ji nuėmė ir iš karto atidavė I. Z., sąskaitoje likusius 19 litų, pasiliko sau, kadangi taip buvo sutarta, t.y. ji kategoriškai neigia, kad E. K. pinigus ji įgijo apgaulės būdu (t.2., b.l.13, 91-93).
Nors prokuroras savo skunde nurodo, kad R. A. kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką patvirtina tai, jog nurodydama faktines aplinkybes R. A. kaskart nurodydavo skirtingas įvykio aplinkybes, t.y. savo parodymus keitė ne tik dėl jos išgryninti pinigus paprašiusio asmens, bet ir dėl sąskaitos numerio sužinojimo bei perdavimo nusikalstamos veikos bendrininkams aplinkybių, dėl būtinumo leisti pasinaudoti kito asmens sąskaita aplinkybių, dėl disponavimo L. S. banko mokėjimo kortele aplinkybių, tačiau nors išteisintosios parodymai nenuoseklūs ir negali būti laikomi patikimais, vis tik tą faktą, jog ji paprašė sąskaitos ir banko kortelės finansinei operacijai atlikti patvirtino ir L. S. (t.1., b.l.114; t.2., b.l.94-95).
Savo apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad R. A. objektyvūs veiksmai (bendravimas su nenustatytu asmeniu, ne savo, o kito asmens sąskaitos davimas pinigų pervedimui, atlygintinumas, pinigų išgryninimas, t.y. nustatytas nusikalstamos veikos mechanizmas, operatyvus ir greitas nusikalstamų veiksmų atlikimas laiko atžvilgiu) patvirtina tai, kad ji veikė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, suprato jog veikia bendrai ir norėjo taip veikti. Patikrinus byloje
esančius duomenis pažymėtina, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtu galima susieti R. A. su nenustatytu asmeniu, kuris neteisėtai įgijo E. K. vardu atidarytos sąskaitos duomenis, neteisėtai prie jų prisijungė ir neteisėtai pervedė 519 litų į L. S. sąskaitą. Kaip jau paminėta ankščiau byloje nėra duomenų, kad šiuos veiksmus būtų atlikusi pati R. A..
Nors prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, jog iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, kad R. A. vaidmuo, darant šią nusikalstamą veiką buvo svarbus, nes be jos šis nusikaltimas nebūtų įvykdytas, nebūtų pasiektas nusikalstamas tikslas – apgaule užvaldytas svetimas turtas, tačiau pažymėtina, kad inkriminuojant bendrininkavimo požymį turi būti nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai. Objektyvieji požymiai neabejotinai turi atskleisti, jog visi bendrininkai veikė drauge, nagrinėjant bylą privalu nustatyti kiekvieno iš bendrininko veiksmus, jų seką ir pagrįsti išvadą, kad asmenys suprato, jog veikia bendrai ir to nori, t.y. veikė tyčia. Kitaip tariant turi būti nustatyti ir subjektyvieji požymiai. Šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės nustatyti kokius nusikalstamus veiksmus apėmė R. A. tyčia, kad ji suprato, jog veikia bendrai. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų leidžiančių padaryti išvadą, kad išteisintoji panaudojo apgaulę įgyti nukentėjusiojo pinigus. Patikrinus byloje esančią medžiagą konstatuotina, kad byloje nėra duomenų apie kitus su išteisintąją galimai veikusius bendrininkus bei jų veiksmus.
Iš byloje esančių nukentėjusiojo E. K. parodymų matyti, kad jį iki įvykio buvo sumušę pažįstami asmenys, tuo metu o jo turėtame krepšyje buvo sudėti visi internetinės bankininkystės duomenys. Pastarasis taip pat nurodė, kad buvo susitikęs su pažįstamais E. B., A. J., Dima, pavardės nežino, dar dviem vaikinais, kurių pravardės Markys ir Pečiukas. Nurodė, jog Pečiukas nuplėšė ir atėmė jo rankinę, tačiau tą pačią dieną Dima grąžino ją. Paaiškino, kad visi dokumentai ir daiktai buvo vietoje, tarp dokumentų buvo jo AB „Swedbank“ banko elektroninės bankininkystės kortelės. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis patvirtino, kad po vagystės PIN kodo nekeitė. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, šio įvykio prieš nukentėjusįjį E. K. metu ir galėjo būti pavogti internetinės bankininkystės duomenys, kurių pilnai pakako finansinei operacijai atlikti. Byloje nėra jokių duomenų apie asmenis, kurie galimai neteisėtai įgijo E. K. vardu atidarytos sąskaitos internetinės bankininkystės vartotojo identifikavimo duomenis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių šių asmenų kokias nors sąsajas su išteisintąją R. A..
Visumoje vertinant byloje surinktus įrodymus laikytina, kad jų nepakanka padaryti neabejotiną išvadą, jog R. A. pati panaudojo nukentėjusiojo sąskaitos duomenis pinigų užvaldymui apgaule arba tai padarė kitų asmenų prašymu. Todėl negalima padaryti vienareikšmiškos išvados dėl išteisintosios R. A. veiksmų bei jos tyčios turinio.
Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas nevertino byloje esančių įrodymų visumos, jų tarpusavio sąsajų, tuo pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei skunde teigia prokuroras, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus, išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo
nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent pakankamai išsamia įrodymų visumos analize.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog R. A. dalyvavo padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, ir jį naikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Gaudento Balčiūno apeliacinį skundą atmesti.