Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Artūro Ridiko,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl proceso prieš D. A. pagal BK 140 str. 1 d. nutraukimo

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, neturi įgaliojimų revizuoti įsiteisėjusių prokurorų nutarimų, ko iš dalies yra prašoma šiuo atveju. Kartu pažymėtina, jog apeliantės nurodomas argumentas, jog ji neapskundė prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą tik dėl teisinių žinių stokos, negali būti pagrindu apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal BPK VI dalies nuostatas (bylų procesas apeliacinės instancijos teisme) kvestionuoti įsiteisėjusį ir galiojantį prokuroro nutarimą.

Dėl R. A. nuteisimo pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d.

Nuosprendis byloje gali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu tik tada, kai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos ir įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus – išklausyti proceso dalyvių parodymų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir atlikti kitus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus veiksmus. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto, o tuo pačiu ir baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltės buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais pavieniais įrodymais, kurie nėra patvirtinti kitais bylos faktiniais duomenimis. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d., be kita ko, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas (BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 p.).

BK 154 str. 1 d. numatyta, jog tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. BK 155 str. 1 d. numatyta, jog tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pagal BK 154 str. numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tai, kad paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 str. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Nustatant ar buvo padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, įvertinant visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, visuotinai priimtas elgesio taisykles tiek teisės, tiek moralės atžvilgiu. Nustatant veikos subjektyviąją pusę, būtina įrodyti, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tai padarė tyčia. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 str. 2 d. numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro. Kaip jau minėta pirmiau, BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes ir būdą. Ši veika taip pat padaroma tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Kartu pažymėtina, jog baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia žmogaus saviraiškos laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma kaip paskutinė priemonė, kai akivaizdu, kad kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių.

Bylos duomenys rodo, jog R. A. 2012-11-12 atvyko į jųdviejų butą aplankyti dukrų, tačiau tarp jos ir D. A. kilo konfliktas. Šio konflikto metu, kaip tvirtina D. A., jis paėmė buvusią sutuoktinę už pažastų ir iškėlė už buto durų, tam, kad išvengtų dar stipresnio konflikto. Be to, iš D. A. ir J. P. parodymų matyti, jog dieną prieš įvykį R. A. buvo stipriai sujaudinusi vieną iš dukrų, kuri tuo metu gyveno su D. A.. Anot jo ir J. P., R. A. taip stipriai paveikė mergaitę, kad šiai buvo prasidėjęs nervų priepuolis, nes ji buvo pradėjusi dusti. Negana to, iš bylos duomenų galima spręsti ir tai, kad tarp D. A. ir R. A. įvykio metu tvyrojo įtampa, o tarpusavio santykiai buvo itin konfliktiški ir sudėtingi dėl vykusio skyrybų proceso, turto dalybų bei vaikų priežiūros klausimų. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tiek pats D. A., tiek R. A. pripažįsta, jog įvykio metu D. A. išties paprašė savo buvusios sutuoktinės grąžinti buto raktus ir tarp jų kilo kivirčas dėl R. A. elgesio su dukromis bei lankymosi bute. Taigi įvykio metu tarp D. A. ir R. A. buvo susiklostę konfliktiški ir itin įtempti tarpusavio santykiai, dėl ko apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad R. A. įvykio metu D. A. išsakė kaltinime nurodytus žodžius (nurodė jį turint intymių santykių su jos seserimi, galėjo pavadinti jį ir alkoholiku, pedofilu ir smurtautoju), juo labiau kad šią aplinkybę išties patvirtina byloje esantys įrodymai. D. A. nurodė, jog įvykio metu R. A. pareiškė, kad jis turi intymių santykių su J. P., kad yra alkoholikas, pedofilas ir smurtautojas (2 – 5, 116 – 117 b. l.). Aplinkybę, jog R. A. tvirtino D. A. turintį intymių santykių su J. P., girdėjo įvykio metu įvykio vietoje buvusi ir pati J. P.. Tai ji patvirtino apklausiama teisiamojo posėdžio metu. Be to, ji taip pat nurodė, kad artimiesiems turėjo aiškintis, kas ją sieja su D. A., o iš D. A. dukrų yra girdėjusi, jog R. A. D. A. yra vadinusi asmeniu, kuris vartoja alkoholį ir smurtauja ( 98 – 99 b. l.). Taigi J. P., tiesiogiai dalyvavusi įvykio metu, patvirtino dalį D. A. nurodytų aplinkybių, o kitos jos nurodytos aplinkybės leidžia spręsti ir dėl to, kad R. A. buvusį sutuoktinį galėjo vadinti ir kitais nurodytais žodžiais. Aplinkybė, kad J. P. pripažino nesutarianti su savo sese R. A., nerodo jos parodymų nepatikimumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi. Priešingai, toks J. P. pripažinimas dėl pakankamai konfliktiškų santykių su seserimi rodo, kad ji pakankamai objektyviai vertina susidariusią situaciją ir leidžia pagrįstai spręsti dėl jos parodymų patikimumo. D. A. ir J. P. parodymus iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. J. P. vyras V. P., apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, taip pat nurodė, jog, nors įvykyje tiesiogiai nedalyvavo, tačiau žino, kad R. A. moka meluoti, įtikinamai tai daro. Be to, jam teko girdėti apie R. A. ir D. A. tarpusavio konfliktus, bei apie tai, kad R. A. jo žmoną kaltina intymiai bendravus su D. A. (100 b. l.). Liudytoju pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas pareigūnas E. S. nurodė, jog pagal iškvietimą vyko į įvykio vietą, kur vyko šeimyninis konfliktas. Visą informaciją išsamiai išdėstė savo tarnybiniame pranešime, tačiau prisimena, kad buvę sutuoktiniai kaltino vienas kitą dėl vaikų nepriežiūros ir panašių aplinkybių, tačiau įvykio metu nė vienas iš sutuoktinių apie pavartotą smurtą nenurodė ir pareiškimų nerašė (97 – 98 b. l.). Liudytojas M. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino aplinkybę, jog įvykio metu R. A. ir D. A. laiptinėjė ginčijosi ir pykosi (100 – 101 b. l.). Apylinkės teisme apklaustas A. P. nurodė, kad tuo metu dirbo policijoje ir pagal iškvietimą vyko į įvykio vietą dėl kilusio konflikto. Šis konfliktas buvo kilęs tarp D. A. ir jo buvusios sutuoktinės, kurie tarpusavyje ginčijosi ir pykosi. Tai buvo eilinis šeimyninis konfliktas, o apie pavartotą smurtą jokių pareiškimų nebuvo pateikta (116 b. l.). Be to, 2012-11-12 tyrėjo E. S. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2012-11-12 apie 19 val. policijos komisariate buvo gautas telefoninis R. A. pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) g. 18-20, (duomenys neskelbtini) mieste vyksta konfliktas tarp buvusių sutuoktinių. Tarnybiniame pranešime nurodoma, jog D. A. R. A. suėmė už pažastų ir išstūmė į laiptinę, tačiau R. A. apie pavartotą smurtą neužsiminė; D. A. nurodė, kad R. A. jį šmeižia (ikiteisminio tyrimo byla Nr. (duomenys neskelbtini); 5 b. l.). Iš medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, matyti, kad 2012-11-13 D. A. ir J. P. policijos komisariatui parašė pareiškimus, nurodydami, kad R. A. vaikų ir policijos pareigūnų akivaizdoje sakiusi, jog D. A. ir J. P. kartu miega, juos sieja intymūs ryšiai, R. A. užgauliojo ir žodžiais įžeidinėjo buvusį sutuoktinį (medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini), 1 – 4 l.). Negana to, ir pati R. A. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog įvykio metu tarp jos ir buvusio sutuoktinio kilo konfliktas, sutuoktinis ją ištempė į buto į laiptinę ir ji buvo laibai išsigandusi todėl galėjo pasakyti kokius įžeidžiančius žodžius D. A., nors konkrečiai jo nurodomų žodžių nėra sakiusi (95 – 96 b. l.). Taigi, visi pirmiau išdėstyti įrodymai, nors R. A. tai neigia, leidžia daryti išvadą, jog ji išties įvykio metu pasakė D. A. jo nurodomus nemalonius žodžius. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pirmiau aptarti R. A. veiksmai sudaro BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėtį. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nurodė, kad R. A. atliko aktyvius veiksmus – paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie D. A., suprato, suvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie D. A., suprato, kad ši informacija žemina žmogaus garbę ir orumą ir to siekė, žodžiu kitų asmenų akivaizdoje įžeidinėjo buvusį sutuoktinį. Išties, R. A. atliko aktyvius veiksmus – ji savo buvusiam sutuoktiniui pasakė tokius žodžius, kurie gali įžeisti ir pažeminti. Tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje yra neginčijamai nustatyta, jog D. A. ir R. A. tarpusavio santykiai iki įvykio buvo ypač komplikuoti ir įtempti dėl užsitęsusio jų santuokos nutraukimo proceso bei iš to kylančių aspektų, susijusių su turto dalybomis bei vaikų priežiūra. Pažymėtina tai, jog tokie besiskiriančių ar jau išsiskyrusių asmenų santykiai, nors ir nėra tinkami, tačiau yra pakankamai įprasti ir dažni – net pirmiau aptartų į įvykį atvykusių policijos pareigūnų teigimu, tai buvo eilinis jų šeimyninis konfliktas, kurio metu buvę sutuoktiniai ginčijosi ir pykosi. Taigi, jau pati įvykio aplinka ir susidariusi situacija leidžia manyti, jog R. A. D. A. nurodomus žodžius pasakė ne siekdama apšmeižti ir įžeisti buvusį sutuoktinį. Priešingai, visi pirmiau išdėstyti duomenys rodo, kad taip buvo pasielgta tik dėl susiklosčiusių šeiminių aplinkybių, t. y. išsakyti žodžiai yra susijaudinusio ir supykusio asmens emocinė išraiška, nesiekianti tiesiogiai įžeisti ar pažeminti kitą žmogų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. A. tikrai nebuvo naujiena, kad R. A. kaltina jį turint intymių santykių su jos seserimi – pagal V. P. parodymus, nors jis ir nedalyvavo įvykyje 2012-11-12, tačiau apie tokias R. A. apkalbas jis buvo girdėjęs, į jas nekreipė dėmesio, žmona pasitikėjo. Ir dėl to D. A. reakciją, kolegijos vertinimu, galima laikyti per daug sureikšminta. Pažymėtina, jog tokioje jautrioje byloje, kai nesutaria ir ne taikiai, o įrodinėdami sutuoktinio kaltę, skiriasi santuokoje pakankamai ilgai gyvenę žmonės, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turint mintyje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją bei nepagalvoti, kaip jų pasakyti žodžiai gali paveikti kitą asmenį. Apibendrindama aukščiau išdėstytą kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju nėra pakankamai įrodymų pripažinti R. A. tiesioginę tyčią įvykio metu norėjus įžeisti ar apšmeižti savo sutuoktinį D. A., todėl nuosprendžio dalis, kuria R. A. pripažinta kalta pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas – išteisinamasis, nuosprendis (329 str. 1 p.).

Priimant išteisinamąjį nuosprendį iš apeliantės nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neišieškomos (BPK 106 str. 2 d.), civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. A. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teikusi gynėja advokatė V. Savickienė pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 80 Lt, bei prašė šias išlaidas priteisti. Šis prašymas negali būti tenkinamas. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju procesas pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės skiriasi. O būtent, pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p., teismas

NUSPRENDĖ:

2014-03-25 Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria R. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį :

R. A. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad ji padarė šias nusikalstamas veikas.

Panaikinti R. A. taikytą bausmių subendrinimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 5 d. 1 p.

D. A. pareikštą 10000 litų civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.