Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB ,,PA SERVISAS” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. B2-4859-345/2013 pagal ieškovo VšĮ „PoliPRO” ieškinį atsakovui UAB „PA SERVISAS” dėl bankroto bylos iškėlimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Renisa”,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė atsakovui iškelti bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskirti S. L.

Trečiasis asmuo UAB „Renisa” prašė atsakovui iškelti bankroto bylą, siūlė atsakovo bankroto administratoriumi paskirti UAB „Ius Positivum”.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Teismo nutartyje nurodoma, kad atsakovas nereaguoja į jo kreditorių reikalavimus padengti įsiskolinimus. Pažymėtina, kad ieškovas savo teisę reikalauti iš atsakovo vykdyti prievoles grindžia 2013-05-15 reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 11-04-2013. Taigi iki reikalavimo teisų perleidimo sutarties sudarymo ieškovas ir atsakovas jokių tarpusavio santykių neturėjo. Vadovaujantis CK 6.109 str., ieškovas reikalavimo perleidimo faktą prieš atsakovą gali panaudoti tik nuo to momento, kai skolininkas, t. y. atsakovas, gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą.

Iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, jog ieškovas teismui pateikė tariamai CK 6.109 str. 1 d. nustatytų pareigų įvykdymą patvirtinančius dokumentus, t. y. kad atsakovas buvo tinkamai ieškovo informuotas apie reikalavimo perleidimo faktą: ieškovas teismui pateikė 2013-05-13 ir 2013-05-20 pretenzijas, kuriuose atsakovui ieškovas praneša apie sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį, jos kopiją pridedant prie pretenzijų bei siuntų sąrašus, PVM sąskaitas-faktūras, kasos čekius dėl minėtų dokumentų išsiuntimo. Apeliantas pažymi, jog iš ieškovo pateiktų dokumentų - siuntų sąrašų, PVM sąskaitų-faktūrų, kasos čekių, neįmanoma nustatyti ar buvo tinkamai įvykdyti tiek Įmonių bankroto įstatymo 6 str., tiek CK 6.109 str. ieškovui nustatyti reikalavimai, kadangi minėti ieškovo pateikti dokumentai neparodo nei siųstų dokumentų turinio, o taip pat neįrodo, ar šie dokumentai apskritai ir būtent tokio turinio, kurio pateikti teismui, buvo įteikti atsakovui, ar buvo grąžinti ieškovui kaip neįteikti. Todėl esant pagrįstų abejonių dėl tinkamo dokumentų įteikimo, siųstų registruotu paštu ir jų turinio, bei nesant galimybės iš byloje esančios medžiagos to nustatyti, kyla pagrįstų abejonių dėl Įmonių bankroto įstatymo 6 str. ir CK 6.109 str. įtvirtintų reikalavimų įvykdymo. Pažymėtina, jog CK 6.109 str. 2 d. įtvirtinta papildoma dokumentų įteikimo forma, kai skolininko vieta yra nežinoma - viešu skelbimu, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas būtų šia dokumentų įteikimo forma pasinaudojęs ir taip užsitikrinęs neginčijamą kreditoriaus statusą atsakovo atžvilgiu.

Teismas nutartyje pažymėjo, kad atsakovui jo veiklos adresu procesinių dokumentų įteikti nepavyko. Kaip ir nurodyta aukščiau, atsakovui nebuvo tinkamai įteikti nei pretenzija apie ketinimą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, nei patys procesiniai dokumentai, todėl jis neturėjo galimybių sužinoti apie atitinkamą civilinį procesą teisme bei realizuoti savo procesines teises. Teismas išnagrinėjo bylą atsakovui nepateikiant paaiškinimų, atsakovas apie priimtą nutartį iškelti bankroto bylą sužinojo tik iš bankroto administratoriaus.

Atsakovui negavus bylai reikšmingų ir teismo procesinių dokumentų bei neišklausius procese atsakovo, buvo pažeisti rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principai.

Apeliantas pažymi, jog Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas reglamentavimas suteikia teisę įmonei siekti atkurti jos mokumą keliant įmonei restruktūrizavimo bylą. Tačiau toks pareiškimas galimas iki būtų priimta teismo nutartis iškelti bankroto bylą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, jog ir šia teise atsakovui nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti, kadangi procesas vyko ir teismo nutartis priimtas atsakovui apie tai nežinant. Įstatyminio reguliavimo tikslas yra ne kelti įmonei bankroto bylą, siekiant ją likviduoti, o atkurti įmonės mokumą, ir bankrotas keltinas tik tuomet, kai nėra visiškai jokios galimybės atkurti įmonės mokumą ir užtikrinti įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus kitaip nei per bankroto procesą. Apeliantas pateikė teismui 2012-01-10 finansavimo-partnerystės sutartį Nr. 10/01, 2012-01-23 paskolos sutartį, 2012-01-17 paskolos sutartį, 2012-02-03 paskolos sutartį, kurios įrodo, jog atsakovo finansinė padėtis susidarė netinkama dėl trečiųjų asmenų įsipareigojimų nevykdymo. Todėl atsakovas siekia tęsti savo veiklą toliau išsireikalaudamas jam priklausančias mokėtinas sumas iš savo skolininkų, kad patenkintų savo kreditorių reikalavimus, tačiau to padaryti negalės, dėl priimtos teismo nutarties atsakovui kelti bankroto bylą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

UAB „PA SERVISAS“ bankroto administratorius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui atsakovo finansinės atskaitomybės bei kitus dokumentus, atspindinčius šiuo metu esančią atsakovo finansinę padėtį.

Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bankroto administratoriaus pateikti į bylą įrodymai gali turėti įtakos vertinant apelianto įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos.

Dėl procesinių dokumentų tinkamo įteikimo atsakovui

Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad jam buvo netinkamai įteikti įrodymai dėl reikalavimo teisių į jo skolą perleidimo ir įspėjimas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, kiti procesiniai dokumentai.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi tiek pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo tvarką, tiek šių bylų nagrinėjimą, visų pirma, reglamentuoja specialus įstatymas - Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ).

Vadovaujantis ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turi teisę pateikti kreditoriai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-154/2008). Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti pagrįsti įrodymai apie tinkamą atsakovo informavimą apie Reikalavimo perleidimo sutartį. Pažymėtina, kad nei ĮBĮ nuostatose, nei teismų praktikoje nėra suformuluota taisyklės, kad tik kreditorius, kurio reikalavimo teisė pripažinta atsakovo iki kreditoriaus kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo (pavyzdžiui patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu), galėtų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-719/2007). Priešinga praktika apsunkintų bankroto bylos inicijavimą ir sudarytų sąlygas skolininkams išvengti bankroto bylos iškėlimo, kadangi vien kreditoriaus reikalavimo ginčijimas užkirstų kelią svarstyti skolinimo nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo klausimą. Teismų praktikoje laikoma, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai, gali inicijuoti įmonei bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2009). Jeigu bylą skolininkui inicijuojančio asmens reikalavimas nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, sprendžiant, ar toks asmuo turi teisę inicijuoti skolininkui bankroto bylą, asmens reikalavimas turi būti įvertinamas preliminariai, atsižvelgiant į teismui pateiktus duomenis. Jei teismui nekyla didelių abejonių dėl to, kad bylą inicijuojantis asmuo yra kreditorius, tokio asmens pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui turi būti nagrinėjamas iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-707/2012). Aplinkybė, ar bankroto bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra kreditorius, bus nustatyta tik išsprendus šio asmens kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą jau iškeltoje bankroto byloje (ĮBĮ 26 str. 1 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas VšĮ „PoliPRO“ 2013-05-15 išsiuntė atsakovui pretenziją (b. l. 18) jo buveinės adresu – (duomenys neskelbtini), bei paragino atsakovą sumokėti skolą bei įspėjo jį apie bankroto bylos iškėlimą, jei per 30 dienų nebus patenkinti ieškovo reikalavimai. Kartu šia pretenzija ieškovas informavo atsakovą apie reikalavimo teisių perleidimo faktą bei prie jos pridėjo reikalavimo teisių perleidimo sutarties kopiją. Minėti dokumentai atsakovui nebuvo įteikti. Ieškovas 2013-05-20 pakartotinai išsiuntė atsakovui pretenziją (b. l. 20) adresu – (duomenys neskelbtini), bei dar kartą paragino atsakovą susimokėti skolą ir įspėjo apie bankroto bylos iškėlimą. Kartu šia pretenzija ieškovas taip pat informavo atsakovą apie reikalavimo teisių perleidimo faktą bei prie jos pridėjo reikalavimo teisių perleidimo sutarties kopiją. Atsakovas per nustatytą 30 dienų terminą su ieškovu neatsiskaitė, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

CK 6.109 str. 1 d. nustato, kad reikalavimo perleidimo faktas prieš skolininką gali būti naudojamas nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančią dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą.

Juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai pats asmuo nurodo kitą adresą (CPK 122 str. 2 d., ĮBĮ 6 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, kad UAB „PA SERVISAS“ būtų nurodęs kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą, priešingai ir atskirajame skunde apeliantas nurodo tą patį adresą, todėl visas susirašinėjimas jo buveinės registracijos adresu (duomenys neskelbtini) laikytinas tinkamu (CK 2.49 str. 3 d.). Pagal byloje esančius duomenis ieškovas atsakovui pretenziją (kartu ir pranešimą dėl ketinimo kreiptis į teismą) siuntė kelis kartus (b. l. 18-19, 20-21) jo Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu. Visi šie pranešimai buvo grąžinti ieškovui su pašto žyma „neatsiėmė“. Vertinant šias aplinkybes būtina vadovautis ĮBĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis skolininko informavimą apie kreditoriaus ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pagal šios bylos duomenis nustatyta, jog ieškovas, gavęs informaciją, kad 2013-05-15 pretenzija dėl skolos apmokėjimo ir bankroto bylos iškėlimo neįteikta (b. l. 18-19), atsakovui siuntė pakartotinę pretenziją (b. l. 20-21) atsakovo buveinės vietos adresu (ĮBĮ 6 str. 4 d.). Pareiga pranešti apie atsakovo buveinės vietos pakeitimą ar kitą galimą procesinių dokumentų įteikimo adresą tenka būtent atsakovui (CK 2.49 straipsnio 2-3 dalys, 2.62, 2.66 straipsniai, CPK 122 straipsnio 2 dalis).

Šiuo atveju sprendžiant dėl kreditoriaus inicijavusio bankroto bylos iškėlimą reikalavimo teisių realumo reikšminga ir tai, kad atsakovas neginčija savo skolos UAB „Tele2“, tačiau savo atsikirtimų pagrindu nurodo tik galimai netinkamą jo informavimą apie reikalavimo teisių perleidimą. Pripažinus, kad atsakovas buvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą, tokie jo atsikirtimai atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad bankroto bylos iškėlimas atsakovui buvo inicijuotas ne tik reikalavimo teises perėmusio kreditoriaus VšĮ „Polipro“, bet ir į bylą įstojusių bendraieškių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (b. l. 47) bei UAB „Renisa“ (b. l. 79-81) prašymu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas net kelis kartus siuntė procesinius dokumentus atsakovo buveinės adresu – (duomenys neskelbtini) (b. l. 46, 73), bei atsakovo direktoriaus B. J. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini) (b. l. 74), tačiau įteikti procesinių dokumentų nepavyko, grąžintose teismui pašto siuntose pažymėta neįteikimo priežastis „neatsiėmė“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovas prieš kreipdamasis į teismą laikėsi išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos ir tinkamai informavo atsakovą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 6 straipsnio nustatyta tvarka bei reikalavimo teisių perėmimą.

Teismui sprendžiant ginčą, konstitucinės teisės į teisingą teismą garantija lygiais pagrindais naudojasi tiek į teismą besikreipiantis, tiek ir nuo jo reikalavimų besiginantis asmuo. Bylą nagrinėjantis teismas jiems turi sudaryti vienodas ir tinkamas galimybes naudotis įstatyme įtvirtintomis procesinėmis teisėmis ginant savo teises ir teisėtus interesus. Teisingas teismo procesas neatskiriamas nuo asmens teisės būti išklausytam teisme, t. y. teisės žinoti apie jam reiškiamus reikalavimus ir pateikti atsikirtimus į juos, o kad pasinaudotų šia teise, asmuo visų pirma turi būti tinkamai, įstatyme nustatyta tvarka informuotas apie pradėtą teismo procesą ir procesinių dokumentų turinį. Jau minėta, kad pagal CPK 122 straipsnio 2 dalį juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis. Pagal šios bylos duomenis apeliantas nebuvo nurodęs jokio kito procesinių dokumentų įteikimo adreso. Pagal CPK 123 straipsnio 4 dalį, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo.

Teisė būti informuotam apie teismo procesą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje traktuojama kaip sudėtinė teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, dalis. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad valstybės pozityviosios pareigos užtikrinant šią teisę nėra absoliučios ir asmens teisė dalyvauti procese nereiškia valdžios institucijų pareigos „pristatyti“ jį į teismą, jei jis pats nerodo pakankamai pastangų dalyvauti procese. Valstybė gali nustatyti specialias procesines nuostatas, leidžiančias teismui išspręsti ginčą nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui, tik su sąlyga, kad užtikrinama su procesu susijusių asmenų tinkama teisių apsauga. Šioje byloje pranešimas apie tai, kad bus nagrinėjama civilinė byla, kurioje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, buvo skelbiamas specialiame interneto tinklapyje (CPK 133 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo – tai, ar asmuo, kurio byla išnagrinėta jam nedalyvaujant, turi prieinamą gynybos priemonę nacionaliniu lygiu, vertinama ar jis gali veiksmingai ginčyti bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant teisėtumą. Šiuo atveju atsakovas buvo informuotas apie teismo priimtą procesinį sprendimą, jį skundė apeliacine tvarka, taigi jam buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti teise į teisminę gynybą, todėl apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeisti rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principai atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl atsakovo nemokumo

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė apie atsakovo nemokumą, nesiekė surinkti įrodymų ir nebuvo aktyvus.

Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 7 d. 1 p. numato, kad bankroto byla keliama, jeigu teismas nustato, jog įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas. Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. įmonės nemokumą apibrėžia kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Klausimai, susiję su įmonių nemokumu, turi reikšmės bei įtakos ne tik verslui, bet ir visai visuomenei, todėl teismas, spręsdamas ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, gali savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio galima spręsti apie įmonės (ne)mokumą. Tačiau šiuo atveju būtina pažymėti ir tai, kad teismo aktyvumas nereiškia, jog teismas turi teisę vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis (CPK 12 str., 178 str.). Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, jog tik šalys nustato įrodinėjimo dalyką bei nurodo aplinkybes, kuriomis jos grindžia pareikštus reikalavimus (CPK 13 str.).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas atskirajame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytą įmonės nemokumą, nepateikia nė vieno įrodymo, atsakovo finansinių duomenų ar kitos informacijos, galinčios parodyti, kad atsakovas yra mokus. Apeliantas nėra pateikęs VĮ Registrų centrui finansinių ataskaitų už 2012 metus, nors tokia pareiga yra nustatyta Akcinių bendrovių įstatyme. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nepateikė atsakovo finansinių duomenų keliant atsakovui bankroto bylą, nors tokia pareiga jam įtvirtinta Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 1 d. Netgi pateikdamas teismui atskirąjį skundą apeliantas jokių duomenų ar dokumentų, paneigiančių nutarties argumentus dėl atsakovo nemokumo, nepateikė.

Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2635/2013, yra pasisakęs, jog „teismas, įvertinęs tai, kad nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad jo finansinė padėtis yra gera ir kad jis vykdo veiklą, sprendžia, jog teismo iniciatyva surinkti duomenys sudarė (ir sudaro) pakankamą pagrindą pripažinti atsakovą nemokiu”.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su UAB „PA SERVISAS“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens pateiktais į bylą atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentais (b. l. 190-202), daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti atsakovo nemokumą. Atsakovo 2013-09-30 sudarytame balanse (b. l. 190-191) ir pelno nuostolio ataskaitoje už 2013 metus (b. l. 192) nurodyta, kad atsakovo turtas iš viso sudaro 67 642 Lt, iš kurio ilgalaikis materialus turtas sudaro 43 569 Lt, trumpalaikis turtas sudaro 24 073 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 156 558 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 156 558 Lt. Atsakovas 2013 metais patyrė 66 386 Lt nuostolį. Balanse nurodytą ilgalaikį turtą sudaro atsakovo automobiliai 42 567 Lt sumai ir prietaisai 1 002 Lt sumai (b. l. 193).

Atsakovo skolos valstybiniam socialinio draudimo fondui sudaro 29 099,04 Lt, o VMI prie Finansų ministerijos – 681,84 Lt (b. l. 194-195), darbo užmokesčio skolos sudaro 16 392,54 Lt (b. l. 197), skola kreditoriams sudaro 96 509,28 Lt (b. l. 198-200). Bendra Įgalioto asmens nustatytų skolų suma sudaro 144 123,37 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į pateiktą informaciją, daro išvadą, kad atsakovas yra nemokus pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nuostatas, jo skolos daugiau kaip tris kartus viršija turimą tartą.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio, jie tęsiasi jau ilgą laiką. Keldamas bankroto bylą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į atsakovo pateiktą finansinių dokumentų rinkinį už 2011 metus, atsakovas 2011 metais turėjo turto už 185 417 Lt, pradelsti įsipareigojimai sudarė 89 954 Lt, o atsakovas 2011 metais patyrė 44 537 Lt nuostolio (b. l. 85-86). Lyginant šiuos duomenis su 2013-09-30 dienos finansiniais duomenimis, matyti, kad atsakovo turtas yra sumažėjęs, o įsipareigojimai bei nuostoliai padidėję. Šių duomenų analizė rodo, kad atsakovo finansinė padėtis blogėja jau eilę metų, atsakovas yra nemokus ir jo, kaip rinkos dalyvio išsaugojimas ne tik didintų jau esamų kreditorių patiriamus nuostolius, bet keltų grėsmę kitiems rinkos dalyviams.

Apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikė tarp atsakovo ir UAB „Baltijos filmų kompanija” sudarytas 3 paskolų sutartis ir vieną finansavimo-partnerystės sutartį Nr. 12/01 (b. l. 163-178). Minėtose sutartyse nustatyta, kad atsakovas keliais pagrindais paskolina arba kitaip perveda į UAB „Baltijos filmų kompanija” bendrą daugiau kaip 200 000 Lt sumą kaip paskolą ir investiciją. UAB „PA SERVISAS“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad atsakovo banko sąskaitos išrašuose tokių pervedimų nebuvo nustatyta bei šios sumos nebuvo įtrauktos į atsakovo buhalterinę apskaitą, todėl konstatuoti, kad minėti sandoriai įvyko, šiai dienai nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apeliantas, pateikdamas teismui atskirąjį skundą ir pats neprideda jokių įrodymų, pagrindžiančių šių sandorių įvykdymą, todėl nesant pagrįstų įrodymų byloje teigti, kad atsakovo gautinos sumos turėtų padidėti nurodytomis paskolų ir investicijų sumomis nėra pagrindo.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

UAB „PA SERVISAS“ bankroto administratoriaus įgaliotasis asmuo atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skirti atsakovo direktoriui B. J. 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl baudos paskyrimo atsakovo direktoriui. Pagal CPK 95 str. 1 d. nuostatas, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012). Nagrinėjamu atveju atsakovo bankroto administratoriaus įgalioto asmens prašymo argumentai, kad apelianto atskirasis skundas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, skundo motyvai nepatvirtinti nei atsakovo finansiniais duomenimis, nei kita objektyvia informacija (įrodymais), negali būti pagrindu pripažinti, jog jis piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir skirti jam baudą. Juolab, kad negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis byloje dalyvaujančio asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys. Apeliantas šiuo atveju, pateikdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties teisėtumo, realizavo savo teisę į teisminę gynybą bei įgyvendino teisę būti išklausytam apeliacinės instancijos teisme. Tyčinis nesąžiningas atsakovo elgesys nagrinėjamu atveju nenustatytas. Pažymėtina, kad atsakovo atskirojo skundo pagrįstumo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės ir atitinkamai jį tenkindamas arba atmesdamas.

Dėl termino atskirajam skundui paduoti praleidimo

Ieškovas VšĮ „PoliPRO” bei UAB „PA SERVISAS” bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepimais į atskirąjį skundą prašo apelianto atskirojo skundo nepriimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Nurodo, jog apeliantas skundą pateikė praleidęs įstatymo nustatytą terminą, todėl byla pagal apelianto atskirąjį skundą turėtų būti nutraukta.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas, vadovaudamasis CPK 78 str., rezoliucija atnaujino atskirojo skundo padavimo terminą. Atsižvelgiant į paminėto straipsnio 6 d., darytina išvada, kad šis pirmosios instancijos teismo procesinis veiksmas negali būti skundžiamas. Todėl nustačius, jog procesinis terminas atskirajam skundui paduoti buvo atnaujintas, nėra pagrindo apeliacinį procesą nutraukti CPK 315 str. 5 d., 338 str. pagrindais.

Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iškeldamas bankroto bylą atsakovui, iš esmės teisingai nustatė, jog įmonė yra nemoki, todėl naikinti iš esmės teisingos ir pagrįstos nutarties nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.