Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-06 · Civilinė byla Nr. 2A-1106-275/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-06
Bylos Nr.
2A-1106-275/2013
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-01491-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Kutrienė
Atsakovas
V. I., R. A.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro
Kategorijos
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1106-275/2013Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01491-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. I. ir R. A. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras) kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų V. I. ir R. A. 3 222,58 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniuje 2008-12-13 dėl R. A., vairavusio V. I. priklausančią transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė HONDA CIVIC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėto eismo įvykio metu civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, dėl minėtos autoavarijos metu padarytos žalos nukentėjęs asmuo kreipėsi į ieškovą. UAB „If draudimas“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 5 (1.1. p.) nuostatas ir veikdama ieškovo vardu, nukentėjusiam asmeniui atlygino nuostolius, pervesdama 3 222,58 Lt draudimo išmoką. Tuo tarpu ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, UAB „If draudimas“ kompensavo išmokėtą draudimo išmoką, pervesdamas 3 222,58 Lt. Bendraatsakoviai ieškovui padarytų nuostolių neatlygino ir ieškovui solidariai skolingi 3 222,58 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. birželio 29 sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovų V. I. ir R. A. ieškovo Transporto priemonių draudikų biuro naudai solidariai 3 222,58 Lt nuostolių atlyginimo, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 222,58 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2012 m. vasario 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. I. ir R. A. 3 222,58 Lt nuostolių atlyginimo. Aatsakovas V. I. atsiliepime į ieškinį, taip pat ir atsakovo V. I. atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinys yra pareikštas praleidus Civilinio kodekso 1.125 str. 7 d. numatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog Biuro atsakovui reiškiamas reikalavimas yra regresinis, o išmoka eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui buvo išmokėta 2009-03-03, tad ieškovas ieškinį 2012-02-20 pareiškė nepraleidęs trejų metų ieškinio senaties termino. Teismas, atsakovo V. I. atstovo atsikirtimus į ieškinį, jog Biuro reikalavimas grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą yra kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių ir šie santykiai susiklosto ne sutarties, o įstatymo pagrindu, laikė nepagrįstais, motyvuodamas tuo, kad draudimo teisiniai santykiai pagal jų prigimtį sieja tik draudėją ir draudiką, visi kiti draudėjo ar draudiko teisiniai santykiai su trečiaisiais asmenimis negali būti kildinami iš draudimo teisinių santykių, nors ir būtų grindžiami draudimo santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Atsakovas R. A. eismo įvykio metu padarė žalą ieškinyje nurodyto automobilio vairuotojai, jo padarytą žalą atlygino ieškovas, todėl ieškovo ir atsakovų tarpusavio santykiams taikytinos atsakovų ir avarijoje nukentėjusio asmens civilinės atsakomybės iš delikto santykius reglamentuojančios teisės normos, įskaitant ir ieškinio senaties taikymo taisykles (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-407-611/2011). Atsakovo atstovas, teigdamas, jog Biuro reikalavimas grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą atsiranda transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių pagrindu, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009. Tačiau teismas nurodė, kad atsakovo atstovas netinkamai interpretuoja teismų praktiką. Atsakovo atstovo nurodytos bylos specifika buvo ta, jog ginčas kilo dėl draudiko, išmokėjusio nukentėjusiajam trečiajam asmeniui draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, teisės reikalauti išmokėtos sumos iš apdrausto civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu asmens, kuris yra atsakingas už padarytą žalą. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Draudikų biuro teisės reikalauti išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone. Tokiu būdu nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, bylos nėra analogiškos, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės normų išaiškinimų atsakovo atstovo nurodytoje byloje. Civilinio kodekso 1.125 str. 7 d. nustatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Minėta, kad Biuras draudiko funkcijų neatlieka, t.y. nesudaro draudimo sutarčių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp Biuro ir atsakovų susiklostė draudimo teisiniai santykiai bei taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą Civilinio kodekso 1.125 str. 7 d. pagrindu. Neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko atsakomybė Biurui kyla dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo sudaryti draudimo sutartį ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą – draudimą leisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę. Dėl šių pažeidimų Biurui Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. pagrindu kilo pareiga išmokėti draudimo išmoką. Tai reiškia, kad dėl transporto priemonės savininko neteisėtos veikos Biuras patyrė turtinę žalą (CK 6.246 str.), o iš delikto kylantiems reikalavimams, t.y. dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Taigi Biuro regresiniam reikalavimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kaip reikalavimui dėl Biurui padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012). Pagal Civilinio kodekso 1.127 str. 4 d. iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Teismas konstatavo, kad UAB „If draudimas“ su Biuru 2002 m. kovo 29 d. sudarytos Paslaugų teikimo sutarties pagrindu draudimo išmoką išmokėjo 2009 m. kovo 3 d., o ieškinys šioje byloje pareikštas 2012 m. vasario 24 d., t. y. nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl nuostolių atlyginimo

Teismas nurodė, kad ieškovas reikalavimą bendraatsakovui V. I. grindė aplinkybe, jog eismo įvykio metu transporto priemonė, kurią vairavo R. A., priklausė V. I.. Atsakovas atsikirtimus grindė tuo, jog prieš eismo įvykį V. I. transporto priemonę pardavė ir eismo įvykio metu nebuvo savininkas, o asmuo, kuris padarė avariją, veikė kaip automobilio savininkas. Taigi byloje, sprendžiant ieškovo reikalavimo dėl sumokėtos draudimo išmokos atlyginimo regreso tvarka iš atsakovo V. I. pagrįstumą, kilo transporto priemonės savininko nustatymo klausimas. Teismas konstatavo, kad 2008-12-13 R. A. vairuotas automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu VĮ Regitra buvo įregistruotas V. I. vardu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku (ginčijant nuosavybės teisę į transporto priemonę, registruotą registre), turi pareigą pateikti automobilio nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-300/2010). A. V. I. aplinkybę, jog 2008-12-13 eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės savininkas, byloje įrodinėjo paaiškinimais, liudytojos I. I. parodymais, rašytiniais įrodymais - transporto priemonės paėmimo protokolu, iš kurio matyti, jog automobilis po eismo įvykio paimtas iš R. A.; leidimu atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, pasirašytu R. A.; priverstinio transporto priemonių nuvežimo registracijos žurnalo išrašu apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos grąžinimą, iš kurio matyti, kad automobilį atsiėmė R. A.. Teismas nesutiko su atsakovo atstovo motyvais, jog šie įrodymai rodo R. A. valią valdyti automobilį kaip savo, kaip savininko, ir rodo, kad didesnė tikimybė, kad savininkas yra ne V. I., o R. A. (CK 4.47 str.). Teismas sprendė, kad atsakovo V. I. pateikti įrodymai, jog po eismo įvykio automobilis buvo paimtas iš R. A., o po to jam ir grąžintas, nėra pakankamas pagrindas paneigti registro duomenis, jog V. I. 2008-12-13 buvo transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas ir konstatuoti, kad šios transporto priemonės savininkas buvo R. A.. Motyvavo, kad atsakovo V. I. ir liudytojos I. I. paaiškinimai, jog V. I. priklausiusi transporto priemonė VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perleista prieš eismo įvykį 2009 m. gruodžio mėnesį, prieštarauja atsiliepime ir atsakovo atstovo nurodytoms aplinkybėms, jog automobilis buvo parduotas 2008 m. rudenį, t.y. prieš 2008-12-13 eismo įvykį. A. V. I., duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, ir liudytoja I. I. nenurodė asmens, kuriam perleido automobilį. Dėl to, neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojos parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami padaryti išvadai, kad automobilio savininkas yra ne atsakovas V. I., o kitas asmuo. Teismas nurodė, kad atsakovui V. I. nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo automobilis, todėl šis turėjo būti privalomai apdraustas. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (Įstatymo 4 str. 2 d.). Pagal Įstatymo 4 str. 2 d. normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytojas R. A.. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, jog atsakovai pažeidė Įstatymo 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala ieškovui, vadovaudamasis Įstatymo 23 str. 1 d., kuria Biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, teismas ieškovo Transporto priemonių draudikų biuro reikalavimą patenkino ir iš atsakovų V. I. ir R. A. solidariai priteisė 3 222,58 Lt nuostolių atlyginimo (Įstatymo 4 str., 23 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas V. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti; priimti naujus įrodymus, nes būtinybė įrodymus pateikti teismui iškilo priėmus teismo sprendimą siekiant paneigti teismo padarytas išvadas; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą – 1 200 Lt.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Apeliantas nurodo, jog tam, kad teisingai būtų nustatytas ieškinio senaties pradžios momentas, pirmiausia reikia įvertinti, ar ieškovo reikalavimas yra regresinis ar subrogacinis. Kai ieškovas atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą, jis į prievolę įstojo subrogacijos pagrindu. Į prievolę įstojo subrogacijos pagrindu, nes ieškovas neturėjo jokių prievolinių sutartinių teisinių santykių su atsakovais, t.y. jis buvo trečiasis asmuo deliktinės prievolės atžvilgiu. Todėl Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo žalos padarymo momento. Tokia praktika suformuota Vilniaus apygardos teismo 2011-01-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-407-611/2011. Šia nutartimi, priimdamas sprendimą, vadovavosi ir teismas, tačiau tik ta jo dalimi, kuri pagrindinė teismo išvada dėl tarp šalių susiklosčiusių deliktinių santykių. Tačiau nesivadovavo ta jos dalimi, kurioje konstatuojama, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo žalos padarymo momento. Jei laikytume, kad ieškovo įgyja ne subrogacijos, o regresinį reikalavimą, tuomet jis galėtų, kad ir po 20 metų sumokėti išmoką nukentėjusiajam asmeniui ir tada dar 3 metus reikšti ieškinius atsakovams. Taigi šioje byloje trejų metų ieškinio senaties termino pradžia yra 2008-12-13 (žalos eismo įvykio metu padarymo data), o ne kaip nurodė teismas - 2009-03-03 (išmokos išmokėjimas nukentėjusiam asmeniui). Trejų metų ieškinio senaties termino pabaiga - 2011-12-13. Vadinasi, ieškovas ieškinį pareiškė (pareikštas 2012-02-24) praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys turėjo būti atmestas (CK 1.131 str. 1 d.). Jei laikytume, kad ieškovo reikalavimas yra regresinis (kaip ir tais atvejais, kai draudikai reikalauja išmokėtų išmokų grąžinimo TPVCAPDĮ 22 str. pagrindu), reiktų pripažinti, kad toks reikalavimas yra kylantis iš draudimo teisinių santykių ir jam taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Traktuojant priešingai susidarytų situacija, kad atsakovų teisės yra labiau suvaržomos nei tų asmenų, kuriems reikalavimus reiškia draudikai, nors abu atvejai iš esmės niekuo nesiskiria. Tokiu būdu būtų pažeidžiama Konstitucinės nuostatos dėl lygybės įstatymui bei dėl nediskrinavimo (Konstitucijos 29 str.). Jei ieškovo reikalavimas būtų regresinis, gautųsi, kad atsakovų pareiga atlyginti nuostolius faktiškai tęstųsi iki 6 metų (3 metai pagrindinei prievolei atlyginti nuostolius ir 3 metai - regresiniam reikalavimui). O jei ieškovas išmoką išmokėtų vėliau (pvz., po 20 metų, tai ir iki 23 m.; iš esmės neribotai). Tuo tarpu antruoju atveju draudikas regresinį reikalavimą gali pareikšti tik per vienerių metų terminą nuo išmokos išmokėjimo. Teismo ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimas nuo 2009-03-03 (išmokos išmokėjimas nukentėjusiam asmeniui) net ir regresiniam reikalavimui (jei reikalavimas toks ir būtų) yra neteisingas apelianto atžvilgiu ir netinkamas. Ieškovas išmoką nukentėjusiam asmeniui privalėjo išmokėti per 30 dienų nuo kreipimosi į jį dienos (TPVCAPDĮ 19 str. 1 d.). E. P. pranešimą apie 2008-12-13 eismo įvykį gavo 2008-12-15. Vadinasi, jai išmoka turėjo būti išmokėta iki 2009-01-14. Todėl laikytina, kad ši data būtų tinkamas ieškovo prievolės įvykdymas ir jei ieškovo reikalavimas būtų regresinis, nuo šios datos turėtų būti skaičiuojama ieškinio senaties termino pradžia. Ieškinio senaties pabaiga tokiu atveju būtų 2012-01-16. Tai taip pat reikštų, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

Dėl tikrojo automobilio savininko

Teismas, pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su automobilio savininku. 2008-12-13 įvykio metu V. I. nebevaldė transporto priemonės, kuria buvo padaryta žala, nei kaip savininkas, nei kitu pagrindu. Apeliantas automobilį pardavė dar iki eismo įvykio ir pagal TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. jam nebuvo pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Apeliantas tiek atsiliepime, tiek kituose procesiniuose dokumentuose, taip pat žodžiu nurodė, kad automobilio naujasis savininkas yra R. A.. Kadangi jis yra šios bylos šalis (atsakovas), todėl yra tenkinama sąlyga, jog toks asmuo dalyvautų bylos nagrinėjime. Apeliantas, siekdamas, kad R. A. duotų paaiškinimus kaip naujasis automobilio savininkas, teismo prašė, kad jo dalyvavimas būtų pripažintas būtinu. Tačiau teismas šio apelianto prašymo netenkino. Todėl tai, kad nebuvo naujojo automobilio savininko paaiškinimų, negali būti pagrindas teigti, jog automobilis R. A. nebuvo parduotas. Be to, R. A. kaip bendraatsakovis turėjo galimybę pateikti atsiliepimą ir pateikti paaiškinimus ir kitus įrodymus, kad jis nebuvo automobilio savininkas, tačiau to nepadarė. Faktą, kad apeliantas V. I. iki eismo įvykio pardavė automobilį, patvirtina ne tik apelianto paaiškinimai, liudytojos parodymai, atsiliepime nurodomos aplinkybės, bet ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teismas nepagrįstai nurodo, kad liudytojos I. I. parodymai ir apelianto paaiškinimai, jog apeliantui priklausiusi transporto priemonė buvo perleista prieš eismo įvykį 2009 m. gruodžio mėn., prieštarauja atsiliepime ir atsakovo atstovo nurodytoms aplinkybėms, jog automobilis buvo parduotas 2008 m. rudenį, t.y. prieš 2008-12-13 eismo įvykį. Tiek liudytojos, tiek apelianto nuosekliai dėstoma įvykių seka rodo, kad eismo įvykis įvyko po automobilio pardavimo, o dėl metų buvo suklysta. Tai natūralu, nes nuo įvykio pradėjo jau daugiau nei 3 metai. Tuo tarpu teismas paėmė vieną epizodą iš konteksto ir klaidingai jį interpretavo. Nurodyti įrodymai (tiek liudytojos ir apelianto paaiškinimai, tiek rašytiniai įrodymai) rodo R. A. valią automobilį valdyti kaip savininkui. Iš R. A. elgesio (tiek iš elgesio vairuojant, atsiimant automobilį, tiek iš to, kad byloje nepateikė jokių savo paaiškinimų ir kitų apelianto teiginius paneigiančių įrodymų) matyti, kad buvo jo valia sudaryti sandorį dėl automobilio įsigijimo iki eismo įvykio (CK 1.71 str. 2 d.), įvykusio 2008-12-13. Taigi darytina išvada, jog remiantis apelianto pateiktais argumentais ir nurodytais įrodymais, labiau tikėtina, jog apelianto įrodinėjami faktai buvo nei jų nebuvo.

Dėl priteistinu nuostolių dydžio

Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių (CK 6.251 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas šiuo metu yra bedarbis, nekilnojamojo turto neturi, bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme padengė dukra, apeliantas nepadarė žalos nukentėjusiajai (ją padarė R. A., kuris nusipirko automobilį iš apelianto), o priteisus visą reikalaujamą sumą būtų labai apsunkinta apelianto turtinė padėtis, prašo teismo atlygintinų nuostolių dydį, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.251 str. 2 d., sumažinti.

Atsiliepimas

I. T. priemonių draudikų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais dėl ieškinio senaties skaičiavimo, kurie prieštarauja galiojančių teisės aktų ir suformuotos teismų praktikos nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiama sprendimą, pagrįstai konstatavo, jog Biuro reikalavimas yra regresinis, o bendraatsakovius ir Biurą sieja ne draudimo teisiniai santykiai, o iš delikto kylantys santykiai, kuriems taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1).Taip pat nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl transporto priemonės savininko. Biuras, atsižvelgdamas į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 ir 23 str. nuostatas bei remdamasis VĮ „Regitra“ viešo valstybės registro, kaip pagalbinės priemonės, nustatant transporto priemonės savininką, duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010), pagrįstai ieškinį pareiškė ir bendraatsakoviui V. I., kaip žinomam transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui. Tuo tarpu, V. I. nepateikė teismui jokių tinkamų įrodymų, kurie paneigtų pateikto oficialaus rašytinio įrodymo - VĮ „Regitra“, tvarkančios viešą valstybės registrą, išrašo duomenis apie transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininką 2008-12-13 eismo įvykio dienai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami išvadai, jos automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo, padaryti (2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Taigi, vien tik apelianto ir liudytojo parodymai, paaiškinimai, jog V. I. 2008-12-13 eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku, yra nepakankami pastarajai išvadai. Ieškovas nesutinka su apelianto prašymu sumažinti pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos žalos dydį. Visų pirma, formaliai vertinant, tokio prašymo negalima būtų patenkinti, nes skundžiamu teismo sprendimu žalos atlyginimas yra priteistas iš dviejų bendraatsakovių solidariai (tuo atveju, jei vienas bendraatsakovis neturi lėšų, priteista suma turėtų būti išieškoma iš kito bendraatsakovio visa apimtimi), o prašymą reiškia tik vienas bendraatsakovis. Antra, Civilinio kodekso 6.251 str. 1 d. yra įtvirtinta nuostata, jog padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. Civilinio kodekso 6.251 str. 2 d nuostatose apibrėžtos išimtys, kuomet visiško nuostolių atlyginimo principas taikomas ne visa apimtimi ir atlygintinų nuostolių dydis gali būti sumažintas. Tačiau šių išimčių taikymas yra ribotas draudimo suma, kuria skolininko (nagrinėjamu atveju - bendraatsakovių) civilinė atsakomybė turėjo būti privalomai apdrausta, t.y. tokiu atveju mažintinas atlygintinų nuostolių dydis negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė turėjo būti privalomai apdrausta. Atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. nuostatas, 2008-12-13 eismo įvykio metu transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 100 000 eurų dėl žalos turtui ir 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos padarymo). Tuo tarpu, Biuras bendraatsakoviams pareiškė 3 222,58 Lt reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Atsakovas prašo priimti įrodymus, pagrindžiančius liudytojos I. I. galimybę suklysti, duodant parodymus, t.y. paciento, patyrusios traumą, apžiūros lapą ir nedarbingumo pažymėjimą, šis prašymas tenkintinas, darant išvadą, kad teismo sprendime nurodžius išvadas dėl automobilio pardavimo datos, atsakovui atsirado būtinybė teikti naują įrodymą apie tai, kad liudytoją galėjo suklysti, nurodydama datą. Prašymas prijungti naujus įrodymus - apie atsakovo įregistravimą darbo biržoje 2012-05-15 ir jo turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus atsakovas teikė prašymui dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrįsti, ir jie yra įvertinti, atleidžiant dalinai atsakovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl pripažintini priimtinais byloje.

Dėl ieškinio senaties termino

Ieškovas savo reikalavimą atsakovui grindžia ne iš draudimo sutarties teisinių santykių, o įstatymo pagrindu, kadangi reikalavimo pagrindu yra aplinkybė, jog transporto priemonės savininkas autoįvykio dienai – 2008-12-13 nebuvo sudaręs transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Biuro reikalavimas yra regresinis, o bendraatsakovius ir Biurą sieja ne draudimo teisiniai santykiai, o iš delikto kylantys santykiai, kuriems taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, teismas pagrįstai atsižvelgė į dieną, kada buvo išmokėtas žalos atlyginimas nukentėjusiam asmeniui – 2009-03-03, nes tik po žalos atlyginimo ieškovui atsirado teisė į ieškinį. Žalą nukentėjusiajai išmokėjo ne ieškovas, o UAB „IF draudimas“ pagal Paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su bendrove 2002-03-29, todėl daryti išbadą, kad ieškovas turėjo žinoti apie savo teisės į žalos atsiradimą anksčiau, nei buvo išmokėta žala, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika analogiškoje byloje, nustatant ieškinio senaties termino trukmę, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2012), atsakovas nenurodė argumentų, jog šia teismine praktika būtų remiamasi nepagrįstai, todėl darytina išvada, kad senaties terminas byloje buvo nustatytas tinkamai taikant šių materialinės teisės normų taikymo išaiškinimus, suformuotus Aukščiausiojo teismo ( CPK 4 straipsnis).

Dėl įrodymų apie automobilio savininkų pasikeitimą, vertinimo

Byloje antruoju atsakovu įtrauktas automobilį įvykio metu vairavęs asmuo - R. A., ir ieškovas reikalauja žalos atlyginimo ne tik iš automobilio savininko, bet ir iš automobilį vairavusio asmens, iš kurio, atlyginęs nuostolius apeliantas, turės galimybę išsiieškoti atlygintus nuostolius, jei antrasis atsakovas patvirtins, kad buvo įsigijęs iš V. I. automobilį nuosavybėn. Kadangi byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant teismo posėdyje atsakovui R. A., jam apie teismo posėdį pranešta viešo paskelbimo būdu, teismo išvada, jog byloje nebuvo įrodytas automobilio pardavimo faktas, yra pagrįsta, nes automobilio pardavėjas nepateikė į bylą rašytinės sutarties, kuri patvirtintų pardavimo faktą. Pardavėjo-atsakovo pareiga buvo įrodyti šį faktą, ir tuo pagrįsti, jog jis nėra atsakingas dėl automobilio neapdraudimo, tačiau įrodymai dėl pardavimo fakto buvo pateikti tik žodiniai paaiškinimai, kuriuos teismas pagrįstai laikė nepakankamais pardavimo faktui įrodyti, kai atsakovas V. I. turėjo galimybę gauti ši automobilio pirkėjo jo parašu patvirtintą sutartį, kad pardavė automobilį. Teismas netenkino V. I. prašymo dėl atsakovo R. A. dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu, atsižvelgdamas į tai, kad nenustatyta šio atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, jo motinai paaiškinus, kad sūnus išvykęs į Angliją, ten gyvena ir dirba, ji nežinanti jo adreso, prašymas neįvykdomas , todėl nebuvo tikslinga pripažinti jo dalyvavimą būtinu, kadangi tokiu būdu nebūtų galimybės pasiekti, jog asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nežinoma, atvyktų į teismo posėdį. Darytina išvada, kad atsakovo V. I. naujai pateiktas įrodymas apie tai, kad liudytoja I. I. galėjo suklysti, duodama parodymus apie automobilio pardavimo datą, negali pakeisti teismo išvadų dėl to, ar įrodė šis atsakovas automobilio pardavimo atsakovui R. A. faktą.

Dėl nuostolių dydžio

Civilinio kodekso 6.251 str. 2 d. nurodyta, kuomet visiško nuostolių atlyginimo principas taikomas ne visa apimtimi ir atlygintinų nuostolių dydis gali būti sumažintas, tačiau nurodyta, kad mažinimas yra ribotas - draudimo suma, kuria skolininko civilinė atsakomybė turėjo būti privalomai apdrausta, t.y. tokiu atveju mažintinas atlygintinų nuostolių dydis negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė turėjo būti privalomai apdrausta. Atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. nuostatas, 2008-12-13 eismo įvykio metu transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 100 000 eurų dėl žalos turtui ir 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos padarymo). Ieškovo reikalavimas mažesnis už šias sumas, todėl nėra įstatyme numatyto pagrindo mažinti priteistiną sumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Kutrienė