- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-07
- Bylos Nr.
- AS-858-257-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos
- Kategorijos
- 63.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui dėl sprendimo ir atsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. kovo 8 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 3R-27(2010/01-4R-28) bei panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. gruodžio 22 d. atsakymą Nr. 17.2-22622 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą iš naujo išnagrinėti 2009 m. lapkričio 23 d. skundą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame būtų nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, išaiškino, kad skundas dėl prokuroro atsisakymo teismui paduoti prašymą dėl viešojo intereso gynimo gali būti paduodamas bendrosios kompetencijos teismui.
Teismas nurodė, jog iš skundo ir prie jo pridėtų dokumentų turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti procesą civilinėje byloje. Šiuo tikslu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu paduoti prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-93-344/2008. Šiaulių apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausioji prokurorė Generalinio prokuroro pavedimu išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir 2009 m. rugpjūčio 5 d. priėmė nutarimą atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, kurį patvirtino Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras. Pareiškėjo skundžiamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. 17.2-22622 yra priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pažymėjo, kad proceso atnaujinimas civilinėje byloje yra reglamentuojamas Civilinio proceso kodekso normomis (Civilinio proceso kodekso 365‑374 str.). Pagal Civilinio proceso kodekso 365 straipsnio 2 dalį prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Nutarimas atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo yra prokuroro procesinis veiksmas, o ne administracinis aktas. Teismas laikė, jog generalinis prokuroras, ikiteismine tvarka išnagrinėjęs prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, veikė ne kaip viešojo administravimo asmuo, o kaip pareigūnas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas, nustatytas Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų procesinių veiksmų, teismas pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. gruodžio 31 d. spendimą Nr. 17.2-22622 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo 2009 m. lapkričio 23 d. skundą bei priimti teisėtą sprendimą, kuriame būtų nurodyti jo apskundimo tvarka ir terminas, atsisakė priimti, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl procedūrinių pažeidimų, padarytų nagrinėjant jo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, neturi įtakos bylos rūšiniam teismingumui ir gali būti vertinami bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl prokuroro atsisakymo kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 3R-27(2010/01-4R-28 yra išvestinio pobūdžio iš reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 17.2-22622 ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 3R-27(2010/01-4R-28, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, taip pat atsisakė priimti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjui išaiškino, kad nesutikdamas su prokuroro atsisakymu teismui paduoti prašymą dėl viešojo intereso gynimo jis turi teisę su skundu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartį panaikinti ir įpareigoti teismą nagrinėti 2010 m. kovo 8 d. skundą.
Pareiškėjas nurodo, jog teisėja vienasmeniškai išnagrinėjusi jo skundo priėmimo klausimą atėmė teismui galimybę nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas. Pažymi, kad Vyriausioji administracinė ginčų komisija sprendimą priėmė, konstatavusi netinkamą viešąjį administravimą, o teismas skundą nepagrįstai atsisako priimti, nors abi institucijos privalo priimti vienodus sprendimus. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo analogišką administracinę bylą Nr. I-2509-38/2009 ir 2009 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą. Pažymi, jog nutartyje neteisingai nurodyta jo skundžiamo atsakymo data. Pažymi, kad teisėjos išaiškinimas kreiptis su skundu į bendrosios kompetencijos teismą nepagrįstas įstatymu, taip pat nenurodyta, kokia tvarka jis privalo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Pareiškėjas taip pat nurodo Civilinio proceso kodekso 365 straipsnio 2 dalį bei 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, reglamentuojančius Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teisę paduoti prašymus dėl proceso atnaujinimo; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, kuriame numatytas generalinio prokuroro skyrimas ir atleidimas; Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 25.4 punktą, nustatantį skundų perdavimą generaliniam prokurorui. Mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą dalyje dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo, kuris yra neteisėtas, panaikinimo. Pažymi, kad teismas privalėjo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, o ne atsisakyti priimti skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas netenkinamas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.
Pažymėtina, jog Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007 m. lapkričio 8 d. nutartyje nurodė, jog prokuroras, spręsdamas dėl viešojo intereso gynimo (Prokuratūros įstatymo 2 str. 2 d. 7 p.), vykdo vieną iš savo funkcijų – padeda užtikrinti teisėtumą (Prokuratūros įstatymo 2 str. 1 d.) – atlikdamas atitinkamus procesinius veiksmus, numatytus Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje. Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui. To paties įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka šį sprendimą apskųsti teismui. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti konstatavo, jog pareiškėjų reikalavimas nėra teismingas administraciniam teismui, tačiau kadangi pagal minėtas Prokuratūros įstatymo nuostatas toks reikalavimas teisme nagrinėtinas, jis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.
Ginčai, kurių administraciniai teismai nesprendžia, įvardinti ABTĮ 16 straipsnyje. Kaip minėta, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis administracinių teismų kompetencijai nepriskiria tirti prokurorų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, o būtent su prokuroro veiksmais vykdant teisingumą, t. y. ginant viešąjį interesą, yra susijęs pareiškėjo keliamas ginčas. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2009 m. gruodžio 22 d. atsakymas Nr. 17.2-22622 negali būti vertintinas ir kaip administracinis aktas ABTĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme, šis atsakymas iš esmės yra informacinio pobūdžio, pareiškėjui teisės ir pareigos jame nėra nustatytos.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą administraciniam teismui iš esmės kildina ne iš viešojo administravimo teisinių santykių, o dėl prokuroro veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, toks pareiškėjo reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Tuo pačiu pagrindu nenagrinėtinas ir reikalavimas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą.
Pažymėtina, jog ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Taigi įstatymas skundo priėmimo klausimą suteikia teisę spręsti vienasmeniškai teismo pirmininkui ar kitam teismo teisėjui. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, laikytina pagrįsta ir teisėta.
Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ 37 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą) teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išaiškino pareiškėjui, jog skundas dėl prokuroro atsisakymo teismui paduoti prašymą dėl viešojo intereso gynimo gali būti paduodamas bendrosios kompetencijos teismui, taigi visiškai įvykdė ABTĮ 37 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimą, todėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nenurodė skundo padavimo bendrosios kompetencijos teismui tvarkos ir terminų, atmestini kaip nepagrįsti.
Vadovaujantis ABTĮ 21 straipsnio 1 dalimi, speciali teisėjų kolegija sprendžia ginčus dėl bylos teismingumo, kilusius tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo. Nagrinėjamu atveju tokio ginčo nėra, tokio pobūdžio bylų teismingumo klausimas buvo išspręstas ankstesnėmis Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (žr. pvz. Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007 m. lapkričio 8 d. nutartį, 2004 m. lapkričio 3 d. nutartį).
Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. gruodžio 31 d. raštą, kai tuo tarpu pareiškėjas prašė panaikinti 2009 m. gruodžio 22 d. atsakymą, tačiau tai laikytina akivaizdžiu rašymo apsirikimu, teismo nutartyje nurodomo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rašto registracijos numeris sutampa su nurodomu pareiškėjo skunde ir esančiu byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. gruodžio 22 d. atsakymo Nr. 17.2-22622 numeriu.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis pareiškėjo minimas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2509-38/2009 yra apskųstas apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjęs, todėl juo remtis nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad sprendžiant skundo priėmimo klausimą teismui nekilo pareiga ir reikalauti iš Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir atsakovo pateikti pareiškėjo prašomą medžiagą, kadangi šie klausimai sprendžiami priėmus skundą pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje (ABTĮ 68 str.).
Taip pat netenkintini ir pareiškėjo prašymai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies normos atitikimo pagal normos turinį ar reguliavimo apimtį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 2, 3 ir 5 dalims, 109 straipsniui bei teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams bei sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kadangi šios teismo teisės atsiranda, kai jau yra nagrinėjama konkreti byla, kurioje kyla klausimas dėl taikytino teisės akto konstitucingumo ar norminio akto teisėtumo (ABTĮ 4 str. 2 d., 98 str. 1 d. 4 p. ir 5 p., 112 str.) Tuo tarpu šiuo atveju yra sprendžiamas tik klausimas dėl pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti (ABTĮ 37 str.).
Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai, nesusiję su pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu, nenagrinėtini, kaip neturintys reikšmės ginčo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.