- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- 2-784-241/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Valaura“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Toleita“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Valaura“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Toleita“ direktoriaus A. B. pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Toleita“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tretieji asmenys – bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Nacionalinė kredito unija“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Net“, uždaroji akcinė bendrovė „Verus Auditus“, uždaroji akcinė bendrovė „Apostat“, uždaroji akcinė bendrovė „Nikartas“, uždaroji akcinė bendrovė „Valaura“, D. Ž..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Toleita“ direktorius A. B. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą supaprastinta tvarka pagal 2015 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkimo sprendimu patvirtintą restruktūrizavimo planą, restruktūrizavimo administratoriumi paskirti UAB „Stinkoma“ ir patvirtinti 2015 m. lapkričio 20 d. UAB „Toleita“ kreditorių susirinkimo sprendimu patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Ieškovas nurodė, kad atsakovė turi laikinų finansinių sunkumų; 2015 m. lapkričio 20 d. atsakovės kreditorių susirinkimas 85,15 procentais visų kreditorių reikalavimų balsų pritarė atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimui supaprastinta tvarka; atsakovė nėra nutraukusi veikos, nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi, įsteigta ne mažiau kaip prieš trejus metus. Pagrindinė restruktūrizavimo priežastis – apyvartinių lėšų stoka dėl BUAB „Kaupasta“ 2014 m. priteistų 54 951,92 Eur. UAB „Toleita“ su partneriais 2006 – 2011 metų laikotarpiu mobilizavo investicines lėšas bei jas investavo į prekybos centro „Kalniečiai“, esančio Savanorių pr. 375, Kaune, rekonstrukciją. Atsakovės turtas balanso parengimo dienai sudarė 2 143 452 Eur, o įmonės įsipareigojimai – 1 539 427 Eur. Finansinių sunkumų laikinumas akivaizdus, pareiškėjas neturi galimybės padengti visų skolinių įsipareigojimų. Atsakovė vysto veiklą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, atitinka visus privalomus restruktūrizavimo bylai iškelti rodiklius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi iškėlė atsakovės UAB „Toleita“ restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo administratoriumi paskyrė UAB „Stinkoma“; patvirtino UAB „Toleita“ 2015 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkime patvirtintą restruktūrizavimo planą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas siekia pasinaudoti ĮRĮ 10 straipsnyje reglamentuota supaprastinta įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo tvarka, kuomet restruktūrizavimo planas parengiamas iki pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą pateikimo teismui.
Patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismas nenustatė, kad atsakovei būtų iškelta bankroto byla, ar būtų pradėtas ir vykdytas restruktūrizavimo procesas; iš Juridinių asmenų registro registravimo pažymėjimo nustatė, kad atsakovė įregistruota 2001 sausio 21 d., todėl sprendė kad atsakovė atitinka ĮRĮ 4 straipsnio 3, 4 ir 5 punktų reikalavimus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja visos ĮRĮ 4 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, susijusios su įmonės statusu bei finansine padėtimi, kurios būtinos, norint iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą. Teismas nurodė, kad atsakovės restruktūrizavimo planas, patvirtintas 2015 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkime, atitinka ĮRĮ 12 straipsnio reikalavimus, todėl padarė išvadą, kad atsakovė įvykdė visus ĮRĮ 5 straipsnio ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus, būtinus restruktūrizavimo bylai iškelti.
Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti įmonės nemokumo ar kitų ĮBĮ numatytų pagrindų, dėl kurių atsakovei turėtų būti keliama bankroto byla. Pagal pateiktus rašytinius įrodymus teismas nustatė, kad įmonės turtas pagal 2014 metų balansą sudarė 1 853 831,96 Eur; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 255 060,24 Eur; per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 198 173,08 Eur; įmonė turėjo ilgalaikio materialaus turto už 347 544,02 Eur. 2015 m. kovo 31 d. balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 2 143 452 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 484 578 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos – 472 306 Eur. Teismas nustatė, kad per vienerius metus mokėtinos sumos neviršija pusės į įmonės turto balansą įrašyto turto vertės; ilgalaikis materialus įmonės turtas sudaro 347 544 Eur, o 2015 m. kovo 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad įmonė veikė pelningai, įmonės pelnas sudarė 60 102 Eur.
Teismas nustatė, kad atsakovė toliau vykdo ūkinę–komercinę veiklą, jos nėra nutraukusi, o trečiojo asmens UAB „Valaura“ nurodomas aplinkybes dėl ne laiku įteikto pranešimo apie kreditorių susirinkimą bei atsakovei taikomo turto arešto baudžiamojoje byloje, teismas pripažino nesusijusiomis su atsakovės restruktūrizavimo plane nurodytomis mokumo atkūrimo priemonėmis ir nepaneigiančiomis jų įgyvendinimo galimybių. Teismas pabrėžė, kad atsakovės turtui taikomas areštas neabejotinai daro įtaką įmonės finansinei būklei, t. y. nulemia tai, kad įmonė negali laisvai disponuoti turimu turtu ir iš jo generuoti pajamų, o tai įrodo, kad atsakovė turi finansinių sunkumų ir ši aplinkybė yra vienas iš pagrindų sprendžiant dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.
Teismas pripažino nepagrįstais trečiojo asmens UAB „Valaura“ argumentus, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios išieškotos lėšos (apie 23 000 Eur) įrodo, jog atsakovė neturi finansinių sunkumų. Teismas sprendė, kad pradėti priverstinio vykdymo veiksmai patvirtina, kad įmonė susiduria su finansiniais sunkumais.
Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsisakyti iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu. Įvertinęs pateiktą restruktūrizavimo planą bei kitą bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad restruktūrizavimo plane numatytos priemonės įmonės mokumui atkurti yra efektyvios ir įmonės restruktūrizavimo tikslai – išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto, gali būti realiai pasiekti.
Atsižvelgęs į tai, kad egzistuoja ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytos sąlygos, nenustatęs ĮRĮ 5 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimo bei įvertinęs tai, kad neegzistuoja ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos aplinkybės, dėl kurių teismas turi priimti nutartį atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą, teismas padarė išvadą, kad keltina atsakovės restruktūrizavimo byla ir tvirtintinas 2015 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkime patvirtintas restruktūrizavimo planas.
Atsakovės restruktūrizavimo administratoriumi teismas paskyrė UAB „Stinkoma“. Atsižvelgęs į ĮRĮ 7 straipsnio 8 dalies 4 punktą ir į tai, kad ieškovas prašo patvirtinti mėnesinį administratoriaus atlyginimą, teismas patvirtino administravimo išlaidas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Trečiasis asmuo UAB „Valaura“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą.
1. Teismo nustatytų sąlygų nepakanka restruktūrizavimo procedūrai pradėti. Teismas nepateikė motyvų dėl pirmosios sąlygos buvimo, t. y. jog atsakovė turi realių finansinių sunkumų, kurių negalės įvykdyti neiškėlus restruktūrizavimo bylos.
2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad turto arešto taikymas daro įtaką įmonės finansinei būklei, t. y. nulemia tai, kad įmonė negali laisvai disponuoti turimu turtu ir iš jo generuoti pajamas, o tai patvirtina, jog atsakovė turi finansinių sunkumų. Atsakovės pradelstų skolų kreditoriams suma sudaro tik 2,72 procentus viso atsakovės turimo turto ir tik 3,36 procentus per vienerius metus gautinų sumų.
3. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir neįvertino restruktūrizavimo plano pagrįstumo, realumo, nesprendė, ar numatomos restruktūrizavimo priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą, kartu sumažinti skolas ir išsaugoti bendrovės konkurencingumą.
4. Teismas nepagrįstai vadovavosi restruktūrizavimo planu, kadangi jame nėra nurodyta, ar restruktūrizavimo laikotarpiu atsakovė atsisakys kokios nors nuostolingos veiklos, nors pagal ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tai yra būtinas restruktūrizavimo plano elementas. Atsakovė jau yra atsisakiusi nuostolingos veiklos, o kitų veiklų neatsisako. Atsakovė nežada verstis nauja veikla, t. y. nežada imtis naujų produktų (prekių ar paslaugų) gamybos, esamų ar numatomų pardavimų sutarčių ir kitų įmonės ateities perspektyvų plėtimo, todėl restruktūrizavimo planas neatitinka ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punkto.
5. Paskirtas administratorius neatitinka ĮRĮ 21 straipsnio 2 dalies, kadangi yra atsakovo debitorių RUAB „VKK investicija“ ir RUAB „Vicus“ administratoriumi, todėl kyla administratoriaus nešališkumo principo pažeidimas.
Atsiliepimas
Atsakovė prašo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė laikytina patiriančia laikinų finansinių sunkumų. Dėl netinkamo ĮRĮ nuostatų aiškinimo apeliantė tapatina du skirtingus – įmonių bankroto ir restruktūrizavimo – procesus bei nustatinėja įmonės patiriamus finansinius sunkumus vadovaudamasi ĮBĮ nustatytais kriterijais.
2. Apeliantei yra suteikta galimybė susipažinti su atsakovės parengtu restruktūrizavimo planu, kuriame yra detaliai nurodytos viso atsakovės turimo turto pozicijos. Apeliantė nėra tinkamai susipažinusi su atsakovės pateiktais duomenimis, todėl atskirajame skunde daro nepagrįstas išvadas. Restruktūrizavimo plane atsakovė išsamiai nurodė planuojamus pinigų srautus ir jų šaltinius, kurių pagalba per tris mėnesius atsakovė atsiskaitys su visais esamais kreditoriais ir sugeneruos tam tikrą pelną. Atsakovės turtas šiuo metu negali būti panaudotas atsiskaitymams su kreditoriais, nes disponavimas šiuo turtu yra apribotas dėl objektyvių priežasčių ir tai laikytina atsakovės laikino pobūdžio finansine problema. Atsiskaitymas su apeliante šiuo metu reikštų visų apyvartinių lėšų praradimą bei veiklos sustabdymą, o ateityje ir bankroto bylos iškėlimo tikimybę.
3. Atsakovės restruktūrizavimo plane nurodoma, kad atsakovė restruktūrizavimo laikotarpiu atsisakys nuostolingos investicinės veiklos, kadangi būtent ši veikla iš dalies lėmė finansinių sunkumų atsiradimą. Aplinkybė, kad nuostolingos veiklos įmonė atsisakė dar iki restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo, neturi teisinės reikšmės. Jei įstatymas imperatyviai nustatytų įmonės pareigą atsisakyti tam tikros nuostolingos veiklos tik iškėlus restruktūrizavimo bylą ir patvirtinus restruktūrizavimo planą, o ne iki šio momento, tokios įstatymo nuostatos prieštarautų protingumo principui ir verslo logikai.
4. Apeliantė klaidingai interpretuoja ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, teigdama, kad jos įpareigoja atsakovę restruktūrizavimo plane numatyti naujas veiklos sritis. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas nebaigtinis priemonių sąrašas ir įmonė savo restruktūrizavimo plane gali nusimatyti ir kitus finansinius instrumentus, padėsiančius atkurti normalią įmonės finansinę padėtį. Nurodytos nuostatos nėra imperatyvios ir bent vieno iš punktų neišpildymas savaime nedaro restruktūrizavimo plano negaliojančiu. Svarbu, kad kiekviename restruktūrizavimo plane būtų numatytos pakankamos priemonės įmonės normaliam mokumui atkurti.
Šalies argumentai
5. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūra yra netinkama ir šio administratoriaus paskyrimas pažeistų restruktūrizavimo administratoriaus nešališkumo principą. Apeliantas netinkamai aiškina ĮRĮ nuostatas. Įstatyme įtvirtintus restruktūrizavimo administratoriaus veiklos apribojimus įstatymų leidėjas susiejo su administratoriaus darbo santykių su kita įmone (kreditoriumi) turėjimu. Apeliantė be teisinio pagrindo plečiamai aiškina minėtą teisės normą ir teigia, kad administratorius negali būti susijęs su kita įmone (kreditoriumi) ir valdymo–administravimo santykiais. Restruktūrizavimo administratorius yra verslo subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Įstatymų leidėjas nedraudžia tokiam subjektui būti kartu ir restruktūrizuojamos įmonės, ir jos kreditoriaus restruktūrizavimo administratoriumi. Skirtingai nei bankroto administratorius, restruktūrizavimo administratorius įmonės vadovo nepakeičia. Restruktūrizavimo administratoriui pavestos funkcijos yra orientuotos į restruktūrizuojamos įmonės veiklos priežiūrą, o ne visišką veiklos perėmimą, kaip tai būna įmonės bankroto atveju.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo UAB „Verus Auditus“ prašo atmesti apelianto atskirąjį skundą, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Teigdama, jog atsakovė neatitinka vienos iš būtinų restruktūrizavimo bylai iškelti sąlygų, t. y. bendrovė neturi finansinių sunkumų, apeliantė vadovaujasi iš esmės analogiškais argumentais, išsakytais pradinio kreditoriaus BUAB „Kaupasta“, tačiau tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi, tiek Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi nustatė, kad atsakovė turi finansinių sunkumų.
2. UAB „Stinkoma“ paskyrimas atsakovės restruktūrizavimo administratoriumi yra privalumas, kadangi atsakovė bus maksimaliai informuota apie itin stambių skolininkų mokumą bei atsiskaitymo su atsakove galimybes. Apeliantė nepateikė konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog restruktūrizavimo administratorius galėtų būti šališkas ar siekti proceso išimtinai naudingo atsakovės debitoriams ar kitiems subjektams. Be to, restruktūrizuojamos įmonės kreditoriams įstatymu suteikta teisė kontroliuoti restruktūrizavimo administratoriaus veiklą kreipiantis į kreditorių susirinkimą dėl administratoriaus veiklos ar jo pakeitimo, todėl nėra pagrindo abejoti restruktūrizavimo administratoriaus nešališkumu.
3. Atsakovės restruktūrizavimo planas atitinka visus ĮRĮ 12 straipsnyje keliamus reikalavimus, yra pakankamai išsamus, pagrįstas ekonominiais skaičiavimais. Pagal restruktūrizavimo plano 3.1 skyrių nauja veiklos sritimi laikytina atsakovės įgyta teisė dalyvauti naudotų automobilių aukcionuose Vokietijoje. Minėta veiklos sritis leidžia maksimaliai sumažinti automobilių įsigijimo savikainą ir padidinti rentabilumą iš automobilių pardavimo. Atsakovė nurodo, jog šiai dienai jau yra atsisakiusi investicinės veiklos, kuri taip pat yra viena iš restruktūrizavimo priežasčių. Vien tai, jog bendrovė nėra numačiusi esminių struktūrinių pertvarkymų ir sieks stabilizuoti savo finansinę padėtį jau esamomis veiklos sritimis, nedaro restruktūrizavimo plano neteisėtu bei nepažeidžia kreditorių interesų.
Trečiasis asmuo UAB „Baltic Net“ prašo atmesti apelianto atskirąjį skundą, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Apeliantė pakartotinai teigdama analogiškus argumentus, kurie jau buvo išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, vilkina procesą ir kelia žalą bendrovės bei kitų kreditorių interesams. Atsakovės turtas yra areštuotas baudžiamojoje byloje. Egzistuoja reali tikimybė, kad atsakovės finansiniai sunkumai išaugs, todėl nebebus galima pasinaudoti restruktūrizavimo procedūra.
Trečiasis asmuo UAB „Nikartas“ prašo atmesti apeliantės atskirąjį skundą, o teismo nutartį palikti nepakeistą, apeliantei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
1. Apeliantė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, vilkina procesą, kadangi atskirajame skunde nepateikė nei vieno svaraus ir logiškai pagrįsto argumento, o tik pakartojo BUAB „Kaupasta“ ankstesniuose skunduose išdėstytus argumentus. Dėl UAB „Kaupasta“ ir šiuo metu UAB „Valaura“ veiksmų atsakovės restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas sprendžiamas jau dešimtą mėnesį.
2. Nenurodydama pagrįstų argumentų bei keldama analogiškus klausimus, kurie jau buvo išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi, apeliantė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, piktybiškai vilkina procesą, paneigia civilinio proceso koncentracijos principą, ĮRĮ tikslus, viešąjį interesą, atsakovės kreditorių interesus, todėl už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis jai skirtina bauda.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iškelta atsakovės restruktūrizavimo byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų
Apeliantės įsitikinimu, atsakovė neturi realių finansinių sunkumų, todėl jai negali būti taikoma restruktūrizavimo procedūra, o teismas nenurodė motyvų dėl pirmosios sąlygos buvimo, t. y. kad atsakovė turi realių finansinių sunkumų, kurių negalės įvykdyti neiškėlus restruktūrizavimo bylos. Taigi apeliantė kvestionuoja vienos iš ĮRĮ 4 straipsnyje įtvirtintų restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygų buvimą. ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte numatyta, kad restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius.
Teismas konstatavo, kad atsakovė atitinka visus ĮRĮ 4 straipsnyje įtvirtinus reikalavimus, nurodė, kad įmonė negali laisvai disponuoti turimu turtu ir iš jo generuoti pajamų. Apeliantės teigimu, teismas šią aplinkybę nepagrįstai vertino, kaip patvirtinančią atsakovės finansinius sunkumus, kadangi kiekvienai įmonei, kurios atžvilgiu vykdomas priverstinis skolos išieškojimas atitiks ĮRĮ įtvirtintą finansinių sunkumų turinčios įmonės sąvoką. Atsakovės finansinių sunkumų nebuvimą apeliantė grindžia atsakovės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykiu, nurodydama, kad atsakovė turi 2 143 452 Eur vertės turto, o pradelstos skolos sudaro tik 58 399,79 Eur, todėl teigia, kad pradelsti įsipareigojimai gali būti padengti atsakovės turimu turtu. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo finansiniai sunkumai nėra vertinami pagal turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Šis santykis svarbus sprendžiant dėl įmonės nemokumo, kaip vienos iš būtinų sąlygų atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė yra moki, tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu yra paneigiama finansinių sunkumų aplinkybė.
ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansinių sunkumų turinti įmonė – įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti. Atsakovė savo finansinius sunkumus grindžia apyvartinių lėšų trūkumu. Byloje esantis Generalinės prokuratūros raštas patvirtina, kad siekiant užtikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą, laikinai apribotos atsakovės nuosavybės teisės į atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas (3 t., 127-128 b. l.). Dėl taikomo nuosavybės teisių apribojimo atsakovei apribota galimybė disponuoti pinginėmis lėšomis ir vykdyti atsiskaitymus su kreditoriais, todėl aplinkybė, kad atsakovė turi turto, kuris kelis kartus viršija jos pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, nepaneigia aplinkybės, kad šiuo metu atsakovė patiria finansinių sunkumų. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad šiuo metu atsakovės atžvilgiu pradėti keli priverstiniai skolų išieškojimo procesai, kurie taip pat vertintini kaip aplinkybė, patvirtinanti, jog atsakovė susiduria su finansiniais sunkumais. Išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad nagrinėjamu atveju nėra ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintos restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlygos, t. y. kad atsakovė nėra laikytina turinčia finansinių sunkumų.
Dėl restruktūrizavimo plano
Apeliantės teigimu, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir neįvertino atsakovės restruktūrizavimo plano pagrįstumo, realumo, nesprendė, ar plane numatytos priemonės gali atkurti bendrovės mokumą ūkinės veiklos ir verslo konkurencinėje aplinkoje, sumažinti skolas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).
Įvertinęs atsakovės restruktūrizavimo plane numatytas priemones įmonės mokumui atkurti, teismas sprendė, kad jos yra efektyvios ir įmonės restruktūrizavimo tikslai – išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto, gali būti realiai pasiekti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovė siekia pasinaudoti ĮRĮ 10 straipsnyje įtvirtinta supaprastinta įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo tvarka, kurios ypatumas yra tas, kad restruktūrizavimo planas parengiamas iki pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą pateikimo teismui ir planui turi pritarti kreditoriai, kurių reikalavimų suma pagal bendrovės finansinių ataskaitų rinkinio duomenis vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos. Atsakovė pateikė teismui patikslintą 2015 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkime patvirtintą restruktūrizavimo planą, kuriam pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro 85,15 procentus visų atsakovės kreditorių reikalavimų. Taigi atsakovės kreditoriai įžvelgia atsakovės restruktūrizavimo ir savo reikalavimų patenkinimo galimybę, sutinka su restruktūrizavimo procese numatytomis priemonės, atsiskaitymo išdėstymo tvarka, o ši aplinkybė itin svarbi tolesniam sklandžiam restruktūrizavimo procesui.
Apeliantė teisi, kad pateiktas restruktūrizavimo planas turi atitikti ĮRĮ 12 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tačiau nesutiktina su jos teiginiais, kad patvirtintas planas šių reikalavimų netenkina. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi restruktūrizavimo planu, kuriame nenurodyta, kokios nuostolingos veiklos atsakovė atsisakys restruktūrizavimo laikotarpiu, be to, atsakovė nežada verstis jokia nauja veikla, todėl planas neatitinka ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punkto. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad įmonės verslo plane restruktūrizavimo laikotarpiui turi būti nustatytas nuostolingos veiklos atsisakymas, veiklos įvairinimas, naujų produktų (prekių ar paslaugų) gamyba, esamos ar numatomos pardavimų sutartys ir kitos įmonės ateities perspektyvos. Atsakovė restruktūrizavimo plano 3.1 dalyje yra nurodžiusi, kad atsisakė nuostolingos investicinės veiklos, o nauja veiklos sritimi laikytina atsakovės įgytos teisės dalyvauti naudotų automobilių aukcionuose Vokietijoje. Tai, kad nuostolingos veiklos atsakovė atsisakė iki restruktūrizavimo plano parengimo, nereiškia, kad parengtas planas neatitinka aukščiau aptartų reikalavimų. Apeliantė nepateikia konkrečių argumentų, kodėl, jos manymu, restruktūrizavimo plane numatytos priemonės nebus efektyvios ar nepadės pasiekti restruktūrizavimo tikslų, todėl apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės dėl restruktūrizavimo plano realumo ir galimybės atkurti įmonės mokumą.
Dėl administratoriaus kandidatūros
Apeliantė nurodo, kad paskirta restruktūrizavimo administratorė UAB „Stinkoma“ yra atsakovės debitorių RUAB „VKK investicija“ ir RUAB „Vicus“ administratorė, todėl kyla administratoriaus nešališkumo principo pažeidimas, kadangi nėra aišku, ar administratorė tinkamai ir nešališkai atliks jai ĮRĮ nustatytas funkcijas. ĮRĮ 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad restruktūrizavimo administratoriumi negali būti įmonės, kuriai iškelta restruktūrizavimo byla, kreditorius (su kreditoriumi darbo santykiais susijęs asmuo ar, kai kreditorius juridinis asmuo, jo organų narys), asmuo, kuris pagal įstatymus ar kitus teisės aktus neturi teisės būti įmonės vadovu, įmonės ar šios įmonės patronuojančios ar dukterinės įmonės savininkas, jos organų narys, vadovas, jo pavaduotojai (direktoriai), vyriausiasis buhalteris (buhalteris), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovas (įmonės, teikiančios apskaitos paslaugas, vadovas), dalyvis, nuosavybės teise turintis arba turėjęs per paskutinius 36 mėnesius iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo daugiau kaip 10 procentų restruktūrizuojamos įmonės arba šios įmonės patronuojančios ar dukterinės įmonės akcijų, dalių ar pajų. Šie apribojimai taikomi ir šioje dalyje nurodytiems asmenims, kurie dirbo restruktūrizuojamoje įmonėje ir su jais buvo nutrauktos darbo sutartys per paskutinius 36 mėnesius iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Juridinio asmens, turinčio teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, vadovui, jo pavaduotojams (direktoriams), vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovui, juridinio asmens organo nariams, juridinio asmens darbuotojams, turintiems teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, juridinio asmens dalyviams taikomi šioje dalyje restruktūrizavimo administratoriui nustatyti apribojimai.
Atsakovės administratore paskirta UAB „Stinkoma“ nėra atsakovės kreditorė, administratorės su atsakove nesieja ir nesiejo darbo teisiniai santykiai, taip pat nenustatytos ir kitos ĮRĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos administratoriaus paskyrimą ribojančios sąlygos. ĮRĮ nėra nustatytas draudimas administratoriui administruoti kelias tarpusavyje turtinėmis prievolėmis susijusias įmones. Restruktūrizavimo administratoriaus verslas yra atlygintinų restruktūrizavimo administravimo paslaugų teikimas. Šias paslaugas administratorius teikia atlygintinų paslaugų teikimo sutarties pagrindu. Darbo teisiniai santykiai tarp restruktūrizavimo administratoriaus ir administruojamos įmonės nesusiklosto, todėl nėra pagrindo teigti, kad restruktūrizavimo administratorius negali administruoti kitos įmonės kreditoriaus ar debitoriaus, kadangi toks draudimas nėra numatytas ĮRĮ. Darytina išvada, kad nagrinėjimu atveju administratorius paskirtas nepažeidžiant ĮRĮ reikalavimų.
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškio restruktūrizavimo bylos supaprastinta tvarka iškėlimą reglamentuojančias teisės normas bei administratoriaus kandidatūros atitikimą ĮRĮ įtvirtintiems reikalavimams, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo
Trečiasis asmuo UAB „Nikartas“ prašo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, motyvuodama tuo, kad apeliantė, nenurodydama pagrįstų argumentų, kelia analogiškus klausimus, kurie buvo išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1753-370/2015.
Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Aplinkybė, kad apeliantės atskirasis skundas atmestas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ji pateikė aiškiai nepagrįstą atskirąjį skundą ar veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą, todėl nenustačius piktnaudžiavimo procesu fakto, nėra pagrindo tenkinti trečiojo asmens prašymo dėl baudos apeliantei skyrimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.