Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-04-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-229/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-15
Bylos Nr.
1A-229/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Žukauskas, Violeta Ražinskaitė (pran.), Aloyzas Kruopys
Nuteistasis
V. B.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-229/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 2.1.15.1.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Aloyzo Kruopio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,gynėjai Reginai Atkočaitienei,nuteistajam V. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš V. B. priteista: T. K. 9 473,53 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; V. K. ir V. K., atstovaujamiems globėjos – atstovės pagal įstatymą E. P., po 50 000 Lt kiekvienam vaikui neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 6 d., apie 0.03 val., (duomenys neskelbtini), D. B. priklausančio buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tarpusavio konflikto metu tyčia vieną kartą turėtu atlenkiamu peiliu dūrė nukentėjusiajam V. K. į krūtinės sritį, padarydamas durtinę-pjautinę kiauryminę kairės pusės krūtinės ląstos žaizdą su širdies sužalojimu, dėl to nukentėjusysis nuo ūmaus nukraujavimo mirė, ir taip tyčia nužudė V. K.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde nurodo teismą neatsižvelgus, kad nukentėjusysis anksčiau jam grasino pistoletu, sakė padegsiąs namus ir susidorosiąs su juo, išdaužė namo langus. Apeliantas jo bijojo, tačiau nužudyti nesiruošė. Įvykio metu turėjo peiliuką, nes tą dieną grybavo. Nukentėjusysis kėlėsi nuo lovos, apeliantą keikdamas necenzūriniais žodžiais, puolė. Pastarajam pasirodė, jog V. K. rankoje kažką turi, kadangi buvo prietema. Apeliantas labai išsigando, buvo streso būsenos.

Prašo atsižvelgti, kad: dėl savo poelgio prisipažino ir nuoširdžiai gailisi; jo motina niekur nedirba, o sesuo ir brolis mažamečiai, būdamas laisvėje padėdavo jiems materialiai; apeliantas žada kurti šeimą, jo sugyventinė laukiasi vaiko; reikės padėti nukentėjusiojo vaikams.

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo sumažinti paskirtą bausmę ir priteistus civilinius ieškinius. Teismo posėdyje apeliantas konkretizavo dėl civilinių ieškinių, jog nesutinka tik su neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, priteistu mažamečiams vaikams.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis V. B. neginčija savo kaltės, veikos kvalifikavimo ir nukentėjusiajam T. K. priteisto civilinio ieškinio, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad V. B. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – nužudytas vyras, kuris vienas rūpinosi ir augino du mažamečius vaikus; įvertino kaltininko asmenybę, jog jis daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 2, b. l. 16-18), nors galiojančios likusios dvi; Alytaus r. savivaldybės administracijos Alytaus seniūnijos seniūno charakterizuojamas kaip linkęs daryti smulkius administracinės teisės pažeidimus (t. 2, b. l. 42); pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Kita vertus, teismas atsižvelgė, jog apeliantas neteistas, veikė netiesiogine tyčia, peiliu dūrė vieną kartą, po nusikaltimo prisipažino kaltu ir labai gailėjosi.

Apelianto prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, dėl to apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę negali būti patenkintas.

Motyvuodamas prašymą švelninti bausmę, nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo teismą neatsižvelgus, kad nukentėjusysis anksčiau jam grasino pistoletu, sakė padegsiąs namus, išdaužė namo langus, dėl to jis jo bijojo.

Tokius apeliacinio skundo teiginius akivaizdžiai paneigia paties nuteistojo, nukentėjusiojo T. K. ir liudytojų parodymai.

Pagal nuteistojo, nukentėjusiojo T. K., liudytojų V. V. bei R. M. parodymus visi nesutarimai tarp V. B. ir V. K. prasidėjo tada, kai V. V. išėjo iš V. K. namų ir pradėjo gyventi su V. B. Tačiau jie visi vieningai patvirtino, jog vėliau žuvusysis susitaikė su esama padėtimi ir su nuteistuoju bendravo normaliai. Pastarasis kartu su V. V. dažnai lankydavosi žuvusiojo namuose: ateidavo aplankyti vaikų, padėti dirbti ūkyje. Nuteistasis parodė, kad su nukentėjusiuoju bendravo normaliai, tik išgėrę pykdavosi. Anksčiau buvo susimušę gal du kartus, langus vienas kitam išdaužę. Liudytoja R. M., apibūdindama nuteistojo ir žuvusiojo santykius, parodė, jog jie (V. K., V. V. bei V. B. ) ir valgydavo, ir miegodavo, ir dirbdavo trise.

Dėl to nėra pagrindo teigti, kad V. B. bijojo V. K. Be to, jeigu nuteistasis būtų bijojęs žuvusiojo, nebūtų taip dažnai lankęsis jo namuose, įvykio dieną gėręs su juo ir važiavęs kartu pas savo motiną D. B., nes to daryti niekas jo nevertė.

Apeliantas skunde nurodo, jog nukentėjusysis V. K. įvykio metu jį puolė, jam pasirodė, kad kažką turėjo rankose, todėl ir dūrė peiliu. Iš skundo turinio galima suprasti, jog gindamas savo sveikatą ar net gyvybę apeliantas pasinaudojo įstatymo suteikta teise į būtinąją gintį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja: tam, kad susiklosčiusią situaciją būtų galima įvardinti kaip būtinąją gintį, kėsinimasis turi būti pavojingas ir realus, t. y. egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje; be to, jis turi būti akivaizdus, o būtent, pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms ir pan.

Bylos aplinkybės rodo, jog vyrų ginčas kilo dėl automobilio raktelių, nes nuteistasis norėjo išvažiuoti namo ir vairuoti nukentėjusiojo V. K. automobilį, tačiau pastarasis nedavė automobilio raktelių.

Šioje situacijoje V. B. nebuvo reikalo gintis peiliu. Jis dūrė peiliu, nukentėjusiajam nieko neturint rankose, neatliekant prieš jį jokių veiksmų ir apeliantui tik galvojant, kad šis gali atlikti smurto veiksmus.

Be to, nustatyta, jog V. K. kraujyje rasta 3,22 promilės etilo alkoholio, tai atitinka sunkų girtumo laipsnį. Būdamas tokio girtumo, V. K. negalėjo kelti V. B. realios grėsmės.

Kita vertus, iš pristatyto asmens testo alkoholiui protokolo Nr. 2508 duomenų (t. 1, b. l. 157) matyti apeliantą patį buvus vidutinio girtumo laipsnio (2,43 promilės), todėl neabejotina, kad tariamą grėsmę sąlygojo išgertas alkoholis.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia labai išsigandęs, tačiau nebuvo jokio pagrindo išsigąsti nukentėjusiojo, nes šis jam negrasino, nekonfliktavo su juo, rankose nieko neturėjo. Priešingai, pats nuteistasis peiliu dūrė V. K. į krūtinę. Apeliantas teigia įvykio metu turėjęs peiliuką tik todėl, jog tą rytą grybavo, tačiau liudytoja V. V. parodė, kad apeliantas peilį nešiodavosi nuolat.

Apeliacinio skundo argumentą, jog įvykio metu apeliantas buvo streso būsenos, paneigia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 79TPK-40 duomenys (t. 2, b. l. 38-40), įrodantys, kad V. B. įvykio metu nebuvo fiziologinio afekto ar kitos emocinės būsenos, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai.

Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aptariamo įvykio metu būtinosios ginties situacijos nebuvo.

Apeliacinio skundo argumentai, kad apelianto motina niekur nedirba, o sesuo ir brolis mažamečiai, jis jiems materialiai padeda; žada kurti šeimą, jo sugyventinė laukiasi vaiko ir pan., negali turėti esminės reikšmės bausmei, pakeičiant jos dydį, nes skiriant bausmę pirmiausia atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.

Visa tai įvertinęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui esant 11 metų, pirmosios instancijos teismas V. B. paskyrė trumpesnę nei vidutinę 10 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. B. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Dėl neturtinės žalos

Nuteistasis nesutinka su neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, priteistu nukentėjusiojo mažamečiams vaikams V. K. ir V. K.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurio ribų įstatymai nenustato.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata ir kt., neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais kitiems, tokiems kaip padarytos turtinės žalos dydis, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar pan.

Nagrinėjamoje byloje iš labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala mažamečiams nukentėjusiesiems V. K. ir V. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo V. B. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui – tėvui. Be abejonės, dėl tragiškos nukentėjusiojo V. K. mirties vaikai patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, ne kartą akcentavo, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-470/2006, 2K-228/2007 ir kt.).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuteistasis V. B. veikė netiesiogine tyčia, t. y. nenorėjo nužudyti V. K., bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau į ją atsižvelgiama, ypač kai ji reikšminga konkrečioje situacijoje ne vien kaltininkui, bet susijusi su jo įsipareigojimais kitiems asmenims.

Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, šeiminiams santykiams.

Du mažamečiai vaikai neteko juos auginusio ir mylėjusio tėvo, kuris dirbo ir vienas rūpinosi vaikais, nes motina V. V. juos paliko, visiškai nesirūpino, nesidomėjo ir neteikė jiems materialinės paramos (t. 1, b. l. 97). Vaikams nustatyta jų tetos E. P. laikinoji globa (t. 1, b. l. 102-103). Abu vaikai patyrė dvasinius išgyvenimus, tai neišvengiamai atsilieps jiems augant ir bręstant.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiesiems V. K. ir V. K. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – po 50 000 litų – neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams ir pagal susiklosčiusią teismų praktiką nėra per didelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-621/2007, 2K-457/2008, 2K-289/2009).

Nuteistojo apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Aloyzas KruopysLinas Žukauskas