- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-519-567/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Neringa Švedienė, Alvydas Barkauskas
- Atsakovas
- A. J.
- Ieškovas
- Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1993-723/2012 pagal ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui A. J. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2012-05-24 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti iš A. J. 22223,84 Lt patirtų nuostolių dėl žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2008-02-25 Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas buvo informuotas, kad 2008-02-17 buvo sužalotas Vilniaus miesto VPK Viešosios policijos Patrulių rinktinės patrulis A. R.. Dėl šio įvykio Vilniaus apskrities VPK buvo atliktas nelaimingo atsitikimo tyrimas, kuris 2008-05-10 baigtas, surašius išvadą Nr. 10-7-IS-67, kurioje konstatuota, kad Vilniaus apskrities VPK patrulis A. R. buvo sužalotas tarnybos metu. Buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, siekiant nustatyti, ar pareigūno sužalojimas buvo susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat, ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Tarnybinis patikrinimas baigtas 2008-12-12, surašius tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-7-IS-163 „Dėl Vilniaus apskrities VPK PR patrulio A. R. traumos tarnybos metu“. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2008-02-17 apie 15.50 val. A. R., patruliuodamas kartu su patruliu V. T., iš Vilniaus miesto VPK VP Operatyvaus valdymo skyriaus gavo pranešimą, kad kavinėje „Edmijara“, esančioje Architektų g. 11, vyksta konfliktas. Pareigūnams atvykus į iškvietimo vietą, į juos kreipėsi minėtos kavinės barmenė I. Žurova, kuri paaiškino, kad kavinėje vienas iš lankytojų triukšmauja bei grasina susidorojimu. Kol barmenė rašė pareiškimą, pareigūnai bandė nuraminti A. J., tačiau pastarasis nekreipė dėmesio į pareigūnų teisėtus reikalavimus, keikėsi, bandė kumščiu suduoti pareigūnui A. R. į veidą. Pareigūnams vyriškio paprašius vykti kartu su jais į komisariatą, pastarasis pareiškė, kad niekur nevažiuos, o perspėtas, kad priešingu atveju prieš jį bus panaudota fizinė jėga, toliau keikėsi necenzūriniais žodžiais. Pareigūnai, paėmę A. J. už rankų, bandė jį išvesti iš kavinės ir įsodinti į tarnybinį automobilį, tačiau atsakovas, bandydamas išvengti sulaikymo, pasipriešino policijos pareigūnams. Siekiant sutramdyti besipriešinantį A. J., buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai bei uždėti antrankiai. Grumtynių metu A. R. pajuto dešinės rankos skausmą, į kurį patrulis iš pradžių nekreipė dėmesio, tačiau, grįžus į komisariatą, skausmas padidėjo, todėl pareigūnas kreipėsi į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Ligoninėje A. R. buvo diagnozuotas dešinės rankos plaštakos sausgyslių patempimas (diagnozė pagal TLK-10 kodą S60.2) bei sumušimas ir išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. 3972249, kuris buvo tęsiamas iki 2008-03-03. Sulaikytasis A. J. buvo pristatytas į Vilniaus miesto VPK septintąjį policijos komisariatą, kur jam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,15 promilės) ir surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 str. ir 187 str. 2 d. 2008-03-17 Vilniaus miesto antrasis apylinkės teismas, išnagrinėjęs A. J. administracinio teisės pažeidimo bylą, pripažino jį kaltu ir skyrė subendrintą 400 Lt baudą (LR CK 6.245 str., 6.249 str., 6.251 str., 6.280 str., 6.288 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas A. J. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys iš esmės yra grindžiamas ieškovų dviejų metų laikotarpyje atlikto tarnybinio patikrinimo medžiaga. Šiuo pagrindu 2010-02-20 nusprendė išmokėti ir 2010-04-12 išmokėjo Vilniaus apskrities VPK PR patruliui A. R. maksimalaus dydžio įstatymo nustatytą draudimo išmoką - 22332,81 Lt piniginę kompensaciją, bei ieškovų subjektyvia nuomone ir teiginiais, kad žala atsirado dėl A. J. tyčinių veiksmų, kuriais buvo pasipriešinta policijos pareigūnui, jo teisėtiems reikalavimams ir kurių metu buvo sutrikdyta pareigūno A. R. sveikata. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas iš tiesų pripažino A. J. kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d. ir paskyrė 700 Lt baudą, nustatęs, kad A. J. 2008-02-17 apie 15 val. 40 min., pažeisdamas viešąją tvarką, pasipriešino policijos pareigūnams, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. 2008-05-22 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Vilniaus miesto VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos vyr. tyrėja I. D., susipažinusi su Vilniaus miesto VPK Vidaus tyrimo poskyrio medžiaga, nustatė, jog objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. J. pasipriešino patruliams A. R. ir V. T., panaudodamas jų atžvilgiu fizinį smurtą, negauta, ir jokių duomenų, pavirtinančių, kad A. R. buvo sužalota dešinė ranką dėl to, kad A. J. buvo panaudojęs fizinį smurtą, nepateikta, ir kad medžiagos nagrinėjimo metu patrulis A. R. eilinį kartą paaiškino, jog minėtą sužalojimą jis patyrė, dėdamas sulaikytajam A. J. antrankius. Neteisėti veiksmai ir jo kaltė, kuriuos būtina nustatyti, nėra nustatytos, o tik preziumuojamos, t.y. ieškovų pareikštas ieškinys dėl 22223,84 Lt patirtų nuostolių dėl žalos atlyginimo pareigūnui A. R., neturi faktinio pagrindo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-05-05 nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Sąlygų 23 punktą reikalavimams, kylantiems iš asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo jiems žuvus ar sužalojus, taikomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti ieškininės senaties terminai. Lietuvos Respublikos CK 1.125 straipsnio 7 dalis numato sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties termino taikymą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Pagal LR CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Pareigūnui A. R. išmokėjo 2010-04-12, todėl, būtent nuo šios datos, yra skaičiuotinas vienerių metų terminas, per kurį ieškovai galėjo pareikšti atsakovui subrogacinį reikalavimą. Dėl šios priežasties, atsakovo manymu, praleidus šį terminą ir per vienerius metus nepareiškus subrogacinio reikalavimo (iki 2011-04-12), pasibaigė atsakovo A. J. prievolė atlyginti ieškovams žalą regreso tvarka (LR CK 1.125 str., 1.127 str., 1.137 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012-10-02 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo A. J. ieškovams Policijos departamentui prie LR VRM ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 22332,81 Lt žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo A. J. 675,08 Lt teismo išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad CK 6.280 str. 1 d. nustato, jog atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530 (2002-12-23 nutarimo Nr. 2088 red.) patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 20 p. nurodyta, jog kompensacija apdraustajam, sužeistam ryšium su tarnyba, mokama vadovaujantis atitinkamai pagal nustatytą veiklos sritį Centrinės medicininės ekspertizės komisijos (Vidaus reikalų ministerijos, Karinės medicinos ekspertizės ar kitos) arba Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada ir pateiktu įvykio aktu, surašytu darbovietėje (tarnybos, mokymo, stažuotės, praktikos vietoje); o pagal 26 p. įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos CK nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad 2008-02-17 tarnybos metu buvo sužalotas Vilniaus miesto VPK Viešosios policijos Patrulių rinktinės patrulis A. R.. Vilniaus miesto VPK 2008-05-10 Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvada dėl Vilniaus miesto VPK VP PP patrulio A. R. traumos tarnybos metu Nr. 10-7-IS-67 pripažinta, kad tarp patrulio A. R. patirtos traumos ir tarnybos yra priežastinis ryšys. Nelaimingo atsitikimo tyrimo išvados kopija išsiųsta į VSDFV Vilniaus miesto skyrių dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo sumos apskaičiavimo (b.l. 16-19). 2008-02-25 – 2008-05-10 Vilniaus miesto VPK atliko Nelaimingo atsitikimo tyrimą ir 2008-05-10 aktu Nr. 12 nustatė, kad 2008-02-17, 16.10 val. nelaimingo atsitikimo metu patrulis A. R. patyrė sužalojimą, dėdamas antrankius agresyviai besielgiančiam asmeniui, nelaimingo atsitikimo priežastis - pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymas (b.l. 20-22). 2008-12-12 Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7-IS-163 pripažinta, kad Vilniaus miesto VPK VP PR patrulis A. R. 2008-02-17 buvo sužalotas, vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi. Teismas pažymėjo, jog įvykio metu galiojusioje Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto redakcijos 40 str. 3 d. buvo numatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Pagal šio statuto 40 str. 3 d. 7 p. lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-04-23 įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų ,,Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu“ taisyklių 14 punkte įtvirtinta, kad pareigūno sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį bei priežastinį ryšį tarp mirties ir sveikatos sutrikdymo nustato CMEK. Teismas konstatavo, jog LR VRM Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2010-02-12 specializuotos medicininės ekspertizės pažyma Nr. 296 patvirtina, kad yra fizinio veiksnio, įvykusio 2008-02-17, ir pareigūno sveikatos sutrikdymo ryšys; sveikatos sutrikdymas, kuris įvyko 2008-02-17, priskiriamas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui (b.l. 13). 2010-03-09 Policijos departamentas prie LR VRM surašė Išvadą Nr. 5-5-IL-71, kuria nustatyta, jog Vilniaus AVPK 2008-12-12 tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS-163 pripažinta, kad Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės patrulio A. R. sveikatos sutrikdymas 2008-02-17 buvo patirtas, atliekant tarnybines pareigas ir buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ir sveikatai. Policijos departamento Finansų valdyba pasiūlė Vilniaus AVPK skirti 22223,84 Lt dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginei kompensacijai išmokėti Vilniaus AVPK Patrulių rintinės patruliui A. R. (b.l. 11). Vilniaus apskrities VPK viršininko 2010-02-20 įsakymu nuspręsta išmokėti A. R. 22332,81 Lt kompensaciją (b.l. 9). 22332,81 Lt kompensacija išmokėta 2010-04-12 (b.l. 66). A. R. vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 89,69 Lt (b.l. 14), nedarbingumo laikotarpis tęsėsi 16 dienų, nuo 2008-02-11 iki 2008-03-03 (b.l. 34). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-03-17 nutarimu A. J. pripažintas kaltu, padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR (duomenys neskelbtini) str., 187 str. 2 d. ir jam paskirta subendrinta 400 Lt bauda (b.l. 49). 2008-09-09 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarimu A. J. pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR (duomenys neskelbtini) str. 1 d., ir jam paskirta 700 Lt bauda (b.l. 60). Vilniaus miesto VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 286 str. dėl 2008-05-15 medžiagos, registracijos Nr. 10-S-8041 (b.l. 56-57). Teismas pažymėjo, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). CK 1.127 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 str. 1 d. taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Pagal LR CK 1.127 str. 4 d. iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Pagal LR CK 125 str. 8 d. sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismas nurodė, jog kompensacija pareigūnui A. R. buvo išmokėta 2010-04-12 (b.l. 66), todėl senaties terminas nėra šiuo atveju praleistas (CK 6.245 str., 6.249 str., 6.251 str., 6.280 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas A. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-10-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas priėmė sprendimą, neišaiškinęs šios bylos nagrinėjimo dalyko, spręsdamas šalių ginčą, pažeidžiant procesines teisės normas, neatskleidė bylos esmės. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nagrinėjamojoje byloje nėra praleistas ieškinio senaties terminas. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje teisės aiškinimo ir taikymo paskirtis negali apsiriboti tik civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu užtikrinimu, bet pirmiausia turi garantuoti civilinių teisinių santykių teisėtumą (2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Subrogacija ir regreso atribojimas yra svarbus ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui. Nuo to, ar reikalavimo teisės kreditoriui pereina subrogacijos būdu, ar jis įgyja regreso teisę, priklauso įstatyme nustatytų terminų skaičiavimas bei taikytina teisė. Subrogacijos atveju naujas kreditorius įstoja į pradinio kreditoriaus vietą, perimdamas jo jau egzistuojančios prievolės teises. Regresą ir subrogaciją reikšminga atskirti dėl tinkamo ieškinio senaties taikymo. Skirtingas ieškinio senaties terminų pradžios nustatymo taisykles lemia regreso ir subrogacijos skirtumai. Siekiant nustatyti, koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas atitinkamam ginčui, pirmiausia būtina teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir nustatyti ieškinio dalyką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą procesinį sprendimą priėmė, nenustatęs visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs bei nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių. Proceso normų pažeidimai nulėmė ir netinkamą bylos faktinių aplinkybių neatitinkantį materialinės teisės normų taikymą. Apeliantas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo ribas nustato ginčo šalys. Ieškinio reikalavimas buvo dėl 22223,84 Lt priteisimo, o teismas priteisė 22332,81 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta motyvų, dėl kurių teismas nusprendė taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes tinkamai nenustatęs šios bylos nagrinėjimo dalyko, neištyręs bylos duomenų, būtent koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas šalių ginčui, nepagrindė savo išvadų šiuo klausimu (LR CK 1.124 str., 1.127 str. 4 d., 1.131 str., 6.290 str. 3 d.).
Ieškovai Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie LR VRM pateikė atsiliepimus į apeliacinį skundą, prašydami jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad policijos pareigūnai valstybės lėšomis draudžiami visam tarnybos laikui policijos specialiuose teisės aktuose, t.y. LR Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų. Minėto nutarimo 26 p. nurodyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis LR CPK nustatyta tvarka. Atlyginus žalą alternatyviu kompensavimo būdu išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia teisę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalą padariusiam asmeniui. LR CPK 1.127 str. 4 p. pažymėta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ieškinio senaties regreso atveju turi būti skaičiuojama nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento-kompensacijos išmokėjimo pareigūnui (LR CK 1.127 str., 6.251 str., 6.263 str. 2 d.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, kurios tikslas – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalą padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų.
Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), bet ir nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti išmokėtų sumų atlyginimo iš kalto už valstybės pareigūno sužalojimą asmens šį principą neabejotinai pažeistų.
Jeigu valstybė neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 straipsnis).
Atsižvelgiant į saugomo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį bei kitas aplinkybes, nagrinėjamu atveju žalos dydis pinigais įvertintas, taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sužalojus asmens sveikatą, asmeniui padarytos žalos objektyviai neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė. Be to, tokiais atvejais asmeniui padaroma ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala. Teisės aktai, kuriuose įtvirtintas piniginių kompensacijų išmokėjimas dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams, yra specialieji teisės aktai, nustatantys sveikatai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo specialias metodikas.
Byloje nustatyta, kad atsakovas jo sulaikymo metu sužalojo jį sulaikiusį policijos pareigūną. Šiam pareigūnui Vilniaus miesto VPK išmokėjo 22332,81 Lt (12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio) kompensaciją už sužalojimą, patirtą einant tarnybines pareigas. Taigi pareigūnui A. R. atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu žalos kompensavimo būdu, nustatytu Vidaus tarnybos statuto (toliau – Vidaus tarnybos statutas) 40 straipsnio 3 dalies 7 punkte. Sužalotam pareigūnui 22332,81 Lt kompensacija išmokėta, vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis (toliau – Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygos).
Nurodytos draudimo sąlygos patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo būdas įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma – privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių (atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; apsaugoti žmogaus teises ir laisves; užtikrinti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumą ir kt.) įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes būtent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Taigi dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taikytina CK 6.290 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį.
Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas), ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala.
Socialinio draudimo atveju taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus, todėl nagrinėjamu atveju preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ši prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją viršija. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė prezumpcijos, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) viršija žalos dydį, nes atsakovas, kaip atsakingas už žalą asmuo, neįvykdė procesinės pareigos įrodyti, kad išmokėta didesnė kompensacija negu pareigūno patirta žala. Nagrinėjamoje byloje tokios įrodinėjimo naštos priskyrimą atsakovui, kaip kaltam asmeniui, taip pat galima pagrįsti tuo, kad jis žalą sukėlė suvokdamas, jog yra sulaikomas už teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą, dėl kurių nevykdymo atsakovui vėliau taikyta administracinė atsakomybė ir jis nubaustas administracine tvarka.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra visos atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 str. – 6.250 str.):
1) atsakovas besipriešindamas sulaikymo metu sužalojo policijos pareigūną;
2) policijos pareigūnas patyrė lengvą sveikatos sutrikdymą;
3) atsakovo kaltės forma –tyčia;
4) atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys (t. y. dėl atsakovo pasipriešinimo sulaikymo metu jam uždedant antrankius sužalotas A. R.).
Nagrinėjamu atveju ieškovai, pareiškę reikalavimą išmokėtos sumos dydžiu žalą padariusiam asmeniui, įgijo tokias pat teises, kokias turėjo pradinis kreditorius. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas įrodė kompensacijos dydį, ją pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais: kompensacija apskaičiuota ir išmokėta pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygas ir Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisykles. Tai patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai.
Atsakovas, nesutikdamas su tuo, kad jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, atsikirtimais įrodinėjo savo neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio nebuvimą, bet neginčijo padarytos žalos dydžio. Atsakovas nurodė, kad neturi pareigos atlyginti ieškovams policijos pareigūnui išmokėtos kompensacijos, tačiau išmokėtos kompensacijos dydis, jos nepaneigus, savaime nereiškia, kad sužalotas pareigūnas nepatyrė tokio dydžio žalos.
Civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams, t. y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis; Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Dėl to atsakovas turi būti atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos darbuotoją, nes atsakovas turėjo numatyti tokias pasekmes, t. y. kad jam specialiųjų įstatymų pagrindu gali atsirasti pareiga atlyginti žalą.
Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti žalos dydį. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas nepaneigė ieškovų pateiktų įrodymų dėl žalos dydžio, t. y. neįrodė, kad išmokėta kompensacija yra didesnė už policijos pareigūno patirtą žalą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnui išmokėjus 22332,81 Lt (12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio) kompensaciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė visą išmokėtos kompensacijos sumą, nes nagrinėjamu atveju yra viešasis interesas, atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnai yra draudžiami valstybės biudžeto lėšomis ir yra būtina užtikrinti teisingą valstybės biudžeto lėšų išieškojimą regreso tvarka. Ta aplinkybė, kad ieškinyje buvo nurodyta ieškinio suma 22332,81 Lt, o ieškinio rezoliucinėje dalyje įvardinta reikalavimo suma 22223,84 Lt, pripažintina aiškiu ieškinio rašymo apsirikimu, kuris yra formalus dalykas, nereikalaujantis ieškinio trukumų šalinimo instituto taikymo, atsižvelgiant į tai, kad pagal LR CPK 115 straipsnio 4 dalį toks rašymo apsirikimas, kaip netikslumas, nesudaro esminės kliūties proceso eigai ir nėra pagrindas dėl formalių pagrindų taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalį (CPK 320 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų ir rašytinių įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str., CPK 3 str., 177 str.- 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nėra atlyginamos jo pairtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas neįgijo pareigos atlyginti ieškovams bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra pateikti jų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą nepakeistą. Kolegijos pirmininkė Neringa Švedienė