Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas), Alfredo Vilbiko, Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 198¹ straipsnio 1 dalį, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams, pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pripažintas kaltu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikalstamas veikas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnes bausmes, ir subendrinta bausmė V. J. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje, ir galutinė subendrinta bausmė V. J. skirta – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis paskirta bausmė sumažinta 1/3, ir V. J. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 4 (keturiems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiosios J. P. pateiktas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai, iš V. J. priteista nukentėjusiajai J. P. 1000 (vienas tūkstantis) eurų turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios J. P. pateiktas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, iš V. J. priteista nukentėjusiajai J. P. 200 (du šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

V. J. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 20 d., laikotarpiu nuo 22.14 val. iki 22.20 val., neteisėtai įgyta ir laikyta svetima, nukentėjusiajai J. P. priklausančia elektronine mokėjimo priemone su jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis, pakankamais finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai atliko finansines operacijas, tai yra panaudojo J. P. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, PIN kodą, iš banko AB Šiaulių bankas bankomato, esančio adresu: Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), tris kartus pasinaudodamas J. P. priklausančia AB Šiaulių banko mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) su užrašytu PIN kodu, iš J. P. priklausančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė jai priklausančius 1000 eurų, taip įgydamas savo naudai svetimo turto;

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 5 d. nuosprendį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad teismas priėmė per griežtą nuosprendį. Teigia, jog buvo apgautas tyrėjos, jam buvo pasakyta, jog gaus baudą, nes jis pripažino kaltę, administracinių nusižengimų nebedaro, dirba UAB (duomenys neskelbtini), tačiau gavo realią laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, jog prokuroras siūlė tik 1 metų ir 2 mėnesių bausmę. Apeliantas nurodo, jog nusikaltimus darydavo, nes reikėdavo lėšų išgyventi, užsiregistravo darbo biržoje, tačiau dėl teistumo jo nenorėjo niekas priimti į darbą, iš nevilties pradėjo vartoti narkotikus, suprato, kad suklydo ir pradėjo gydytis priklausomybę, dalyvauja metadono programoje. Tvirtina, kad vartoja gydytojos J. K. išrašytus vaistus „Clonazepam“, vaistai padaro žmogų neadekvatų, tai galėtų posėdyje patvirtinti pati gydytoja. Nurodo, jog, nors ir yra recidyvistas, ne iš karto panaudojo banko kortelę. Apeliantas prašo atkreipti dėmesį į bylą Nr. 01-1-24519-17, kurioje už tokius pat nusikaltimus bausmės vykdymas buvo atidėtas. Teigia, kad nepagrįstai jam kvalifikuota veika pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodo, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę negalės atlyginti nukentėjusiajai žalos, o dabar turi darbą, nori tapti normaliu žmogumi. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. J. ir jo gynėja advokatė J. Šlapaitienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir sušvelninti nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę, taikyti BK 75 straipsnį, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. P. dėl nuteistojo apeliacinio skundo paliko spręsti teismui.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių neginčija, tačiau mano, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasi minėtu straipsniu, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis skunde nurodo, jog jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, V. J. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei šių veikų kvalifikavimo yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminis šios nusikalstamos veikos požymis, kuri naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Sukčiavimas padaromas, tik veikiant tiesiogine tyčia. Taigi nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, padaromą tiesiogine tyčia, turi būti neabejotinai ir neginčytinai įrodyta, kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas bei iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir norėjo apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį. Nuteistojo V. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (I t., b. l. 116–117, 126–129, 191–193), pirmosios instancijos teisme (II t., b. l. 22–25), nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. P. duoti parodymai (I t., b. l. 84–96), (II t., b. l. 23–24), apžiūros protokole nurodytos aplinkybės, AB Šiaulių bankas raštas patvirtina, kad nuteistasis V. J. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, t. y. rasdamas ir sau pasiimdamas neteisėtai įgijo ir laikė svetimą nukentėjusiajai J. P. priklausančią banko kortelę su užrašytu PIN kodu, su kuria vėliau neteisėtai prisijungdamas prie banko informacinės sistemos, neteisėtai atliko finansines operacijas ir savo naudai įgijo svetimą nukentėjusiajai priklausantį turtą. Kolegija atmeta apelianto argumentą, kad dėl vaistų „Clonazepam“ vartojimo jis elgėsi neadekvačiai, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl gydytojos paskirtų vaistų nuteistasis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus. Teismo išvados dėl visų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistojo V. J. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, yra teisingos ir pagrįstos. Tai, kad apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir vertindamas juos savo naudai, nėra pagrindas teigti, jog jo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota neteisingai. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nenustatė, kad skiriant nuteistajam V. J. bausmę būtų netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos. V. J. padarė keturias nusikalstamas veikas, t. y. du nesunkius tyčinius nusikaltimus ir du apysunkius tyčinius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 ir 4 dalys). V. J. anksčiau teistas (I t., b. l. 138–152, 153–168), baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (I t., b. l. 172–174), nedirbantis, registruotas darbo biržoje (II t. b. l. 48–51). Byloje nustatytos aplinkybės, kaltinamąjį charakterizuojantys duomenys, jog teisiamas devintą kartą, dauguma jo atžvilgiu priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių už nusikalstamas veikas svetimam turtui, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, tuo metu neturėjo nei darbo, nei nuolatinių pajamų, per visą laiką neatlygino nė dalies žalos, padarytos nukentėjusiajai J. P., kolegijos nuomone, rodo, kad V. J. išvadų iš savo elgesio nedaro, nesitaiso ir, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. Nors BK 214 straipsnio 1 dalies, 215 straipsnio 1 dalies, 198¹ straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos ir švelnesnės negu laisvės atėmimas bausmės, teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti V. J. už jo padarytus nusikaltimus paskyrus griežčiausią bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Teismas, nustatydamas skirtinos bausmės dydį, atsižvelgė į V. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybe laikė tai, kad nusikalstamą veiką V. J. padarė būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kolegija sprendžia, kad apeliantui paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, kuri, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 1 metams 4 mėnesiams, nėra per griežta, ją švelninti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2016).Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija mano, jog bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Keisti skundžiamą nuosprendį, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į anksčiau nurodytas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, konstatuoja, jog nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, o bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad jokių naujų, reikšmingų, išskirtinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį, apygardos teismas nenustatė. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl registracijos darbo biržoje (II t., b. l. 48–51), dėl prarandamos galimybės dirbti ir kuo greičiau atlyginti žalą nukentėjusiajai, siekio būti doru piliečiu taip pat nesudaro pagrindo švelninti nuteistojo teisinę padėtį. Pažymėtina, kad pastarasis turėjo numatyti ir įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimus, todėl turi prisiimti ir neigiamus tokio veikimo padarinius, juolab, kad jis ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių. Kitų išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados dėl visų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistojo V. J. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, yra teisingos ir pagrįstos. Nustatydamas paskirtų bausmių rūšis ir dydžius, galimybę taikyti BK 75 straipsnį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo V. J. apeliacinio skundo jo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.