Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-472-178/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-29
Bylos Nr.: e2A-472-178/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01131-2014-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Alvydas Poškus, Vigintas Višinskis
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“, uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“, uždarosios akcinės bendrovės „Azijos skoniai“, uždarosios akcinės bendrovės „Gamtos virtuvė“, uždarosios akcinės bendrovės „GCW“
Trečiasis asmuo: D. K., D. V., uždaroji akcinė bendrovė „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“

Kategorijos

2.2.2.8.1Juridinių asmenų reorganizavimas
2.5.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. e2A-472-178/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01131-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 2.2.2.8.1; 2.5.10.2.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“, uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“, uždarosios akcinės bendrovės „Azijos skoniai“, uždarosios akcinės bendrovės „Gamtos virtuvė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „GCW“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2396-567/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Čili pica“, uždarajai akcinei bendrovei „Čili Holdings“, uždarajai akcinei bendrovei „Azijos skoniai“, uždarajai akcinei bendrovei „Gamtos virtuvė“, uždarajai akcinei bendrovei „GCW“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys D. K., D. V., uždaroji akcinė bendrovė „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Veiza“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms UAB „Čili pica“, UAB „Čili Holdings“, UAB „Gamtos virtuvė“, UAB „Azijos skoniai“ ir UAB „GCW“, prašydama iš jų solidariai priteisti 99 236,78 Eur žalos, 6 % procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Veiza“, įsteigta 1993 m. kovo 26 d. pavadinimu UAB „Čilija“, 2008 m. pagal veikiančius restoranų tinklus ir veiklos kryptis buvo reorganizuota skaidymo būdu: nuo UAB „Čilija“, kuri po reorganizavimo veiklą tęsė nauju pavadinimu UAB „Čili bistro“, atskirtos penkios dalys ir šioms dalims priskirto turto, teisių ir įsipareigojimų pagrindu buvo sukurtos naujos bendrovės UAB „Čili pica“, UAB „Gamtos virtuvė“ (buvęs pavadinimas UAB „Čili Kaimas“), UAB „Azijos skoniai“ (buvęs pavadinimas UAB „Čili Kinija“), UAB „GCW“ bei UAB „Čili Holdings“, kurios tęsė atitinkamų UAB „Čilija“ restoranų/kavinių veiklą. Pagal UAB „Čilija“ atskyrimo sąlygas buvo atskirtas bendrovės įstatinis kapitalas proporcingai pagal atskyrimui specialiai parengtas finansines ataskaitas, taip pat su konkrečia veikla susijęs turtas, teisės bei įsipareigojimai. Po atskyrimo UAB „Čili bistro“ pavadinimu tęsiančioje veiklą bendrovėje liko dirbti visi UAB „Čilija“ darbuotojai, kurie nebuvo perkelti į naujai sukurtas bendroves. Nuo 2009 m. UAB „Veiza“ nebeteikė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ „Registrų centras“, nuo 2009 m. pabaigos bendrovė iš esmės nebevykdė veiklos. BUAB „Veiza“ 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovėje dirbo 288 darbuotojai, iš kurių 244 buvo vaiko priežiūros atostogose, o 2009 m. gruodžio 31 d. – 166 darbuotojai, 162 darbuotojai buvo vaiko priežiūros atostogose. 2009 m. bendrovė uždarė vieną „Čili bistro“ kavinę, kitas dvi pardavė. 2010 m. sausio – vasario mėn. parduotas beveik visas UAB „Veiza“ turėtas ilgalaikis turtas, 2010 m. vasario 28 d. likusio turto likutinė vertė buvo 260 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi iškėlė UAB „Veiza“ bankroto bylą, 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi patikslintas kreditorių sąrašas 362 283,68 Lt sumai. Ieškovės teigimu, UAB „Veiza“ vykdyta veikla buvo perkelta naujai įsteigtoms bendrovėms (atsakovėms), padalintas įstatinis kapitalas, perkelta didžioji dalis darbuotojų, taip pat turtas, susijęs su konkretaus restorano/kavinės veikla. Į naujai įsteigtas bendroves buvo perimta tik dalis darbuotojų, tačiau DK 138 straipsnio bei 2001 m. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos Nr. 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (toliau – Direktyva) pagrindu turėjo būti perimti visi UAB „Veiza“ darbuotojai, suteikiant jiems ne prastesnes darbo sąlygas negu pastarieji turėjo dirbdami UAB „Veiza“ iki reorganizavimo. Ieškovės teigimu, neteisėti atsakovių veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos tam, kad dalis UAB „Veiza“ darbuotojų nebuvo perkelti į naujai įsteigtas bendroves, kurios perėmė UAB „Veiza“ vykdytą veiklą, turtą ir didžiąją dalį darbuotojų. Tai sąlygojo darbo sutarčių su šiais darbuotojais nutraukimą bei atitinkamai darbuotojų ir mokesčių administratorių kreditorinių reikalavimų atsiradimą, todėl egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėto atsakovių neveikimo ir atsiradusios žalos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė solidariai iš atsakovių UAB „Čili pica“, UAB „Čili Holdings“, UAB „Azijos skoniai“, UAB „Gamtos virtuvė“, UAB „GCW“ 99 236,78 Eur žalą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014 m. gegužės 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės naudai; atmetė atsakovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Teismas rėmėsi Juridinių asmenų registro duomenimis, nurodė neturįs teisinio pagrindo jais abejoti, nes jie nenuginčyti (CK 4.262 str.). 2008 m. kovo 21 d. sudarytos UAB „Čilija“ atskyrimo sąlygos su visais priedais (toliau – Atskyrimo sąlygos), kurios registruotos viešame registre. UAB „Čilija“ atskyrimo procese dalyvavo visos nagrinėjamos bylos atsakovės, kurios įregistruotos 2008 m. liepos 23 d., atskiriant jas nuo UAB „Veiza“. Teismas nustatė, kad atskyrimo procesas pradėtas 2008 m. gegužės 12 d. ir užbaigtas 2008 m. liepos 23 d., todėl darbuotojų perkėlimo klausimas turėjo būti išspręstas iki atskyrimo proceso pabaigos. Tačiau 2008 m. rugpjūčio 22 d. susitarimas dėl darbuotojo perkėlimo vykdant atskyrimą ir darbo sutarties pakeitimo, sudarytas tarp UAB „Čili Holdings“, UAB „Čili Bistro“ ir Vidaus audito ir kontrolės tarnybos vadovo R. D. ir 2008 m. rugsėjo 4 d. susitarimas dėl darbuotojo perkėlimo, vykdant atskyrimą ir darbo sutarties pakeitimo, sudarytas tarp UAB „Čili Holdings“, UAB „Čili Bistro“ ir virėjos V. U., patvirtina, kad ir pasibaigus atskyrimo proceso pabaigai buvo atliekami veiksmai dėl atskirų darbuotojų perkėlimo. Ta aplinkybė, kad po UAB „Čilija“ atskyrimo atsakovėms buvo perduotas turtas, teisės ir pareigos, ir dalis verslo, teismo vertinimu, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovės yra solidariai atsakingos dėl visų ieškovės darbuotojų perkėlimo po atskyrimo įstatymų nustatyta tvarka (DK 2 str., 93 str., 137 str., 138 str., CK 6.6 str. 3 d.). Atskyrimo sąlygose nėra duomenų, kokie konkretūs darbuotojai perkeliami, todėl atsakovėms ir kyla solidari atsakomybė dėl jų neteisėtų veiksmų: atsakovės turėjo atlikti aktyvius veiksmus dėl ieškovės darbuotojų perkėlimo, tačiau tokios pareigos nevykdė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, įgijusi bankrutuojančios įmonės statusą, neturėjo įstatyminės pareigos perkelti savo darbuotojus į atsakovių įmones, nes Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ) numato bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigą atleisti įmonės darbuotojus ir nenumato galimybės bankroto proceso metu vykdyti su verslo perdavimu susijusių procedūrų. Teismas nenustatė neteisėtų ieškovės veiksmų po bankroto bylos iškėlimo neperkėlus įmonės darbuotojų į atsakovių įmones, nes byloje nagrinėjami ne darbo teisiniai santykiai, o teisiniai santykiai, susiklostę tarp verslo subjektų. Atskyrimo sąlygose buvo numatyta, kad į atsakovių bendroves perkeliami darbuotojai, susiję su perkeliama verslo sritimi. Ieškovė neginčijo Atskyrimo sąlygų teisėtumo, nes pagal Atskyrimo sąlygas turėjo būti įgyvendinta esminė sąlyga dėl darbuotojų realaus perkėlimo. Atsakovės neįrodė, kad vykdydamos sąžiningą dalykinę praktiką ir perėmusios turtą, teises ir pareigas bei verslo dalis, atliko aktyvius veiksmus dėl darbuotojų perkėlimo. Todėl atsakovėms teismas taikė solidarią atsakomybę, taip pat konstatavo jų kaltę dėl neveikimo ir priežastinį ryšį su ieškovės prašoma priteisti žala.

Atsakovėms perėmus ieškovės turtą, teises ir pareigas bei verslo dalis, susiklostė tokia situacija, kad nuo 2009 m. UAB „Veiza“ nebeteikė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ „Registrų centras“, nuo 2009 m. pabaigos bendrovė iš esmės nebevykdė veiklos, 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovėje dirbo 288 darbuotojai, iš kurių 244 buvo vaiko priežiūros atostogose, o 2009 m. gruodžio 31 d. – 166 darbuotojai, iš jų 162 buvo vaiko priežiūros atostogose. Ta aplinkybė, kad 2009 m. bendrovė uždarė vieną „Čili bistro“ kavinę, o kitas dvi pardavė, kad 2010 m. sausio - vasario mėn. parduotas beveik visas UAB „Veiza“ ilgalaikis turtas, patvirtina, kad dėl atskyrimo teisinių pasekmių UAB „Veiza“ įmonėje buvo palikta didelė dalis socialiai pažeidžiamų kreditorių, t. y. motinystės ar vaiko priežiūros atostogose buvę darbuotojai, taip pat pagal išieškojimo eiliškumą antros eilės kreditoriai – Valstybinė mokesčių inspekcija ir Sodra. Atskyrimo metu neperkėlus 95 darbuotojų (vaiko priežiūros atostogose buvusios motinos) pas atsakoves, jie tapo ieškovės kreditoriais. Tai, kad 25 ieškovės darbuotojai darbo sutartis su UAB „Veiza“ nutraukė jų prašymu, teismo vertinimu, nepanaikina teisinių pasekmių dėl po atskyrimo neperkėlus darbuotojų, nes jie buvo palikti UAB „Veiza“, kuri faktiškai veiklos nebevykdė.

Teismas nurodė, kad žala ieškovei atsirado dėl to, kad padidėjo jos skolų pirmos ir antros eilės kreditoriams apimtis, dėl pablogėjusios bendros turtinės padėties po atskyrimo atsakovėms perėmus turtą, teises ir pareigas bei verslo dalis, bei neatlikus aktyvių veiksmų dėl ieškovės darbuotojų perkėlimo. Todėl prašoma priteisti ieškovės patirta žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsirado tokiu būdu, kad dėl atskyrimo atsakovėms perėmus turtą, teises ir pareigas bei verslo dalis, neatlikus aktyvių veiksmų dėl ieškovės darbuotojų perkėlimo, sumažėjo kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš bendrovės patirtos žalos. Teismas konstatavo, kad prašoma priteisti kreditorinių reikalavimų suma yra ieškovei padaryta žala, nes UAB „Veiza“ turto nėra, o kreditorių reikalavimai 99 236,78 Eur sumai nebus patenkinti. Todėl ieškovė įrodė neteisėtus bendrus atsakovių veiksmus, padarytą žalą 99 236,78 Eur sumai ir priežastinį ryšį (CPK 178 str.).

Ieškinį tenkinus visiškai, teismas atmetė atsakovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes būtina užtikrinti sprendimo įvykdymą. Teismas netaikė Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1914/2014 išaiškinimų, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Pateikta 2015 m. liepos 17 d. UAB „Čili Holdings“ 2014 m. bendrovės ir grupės finansinių ataskaitų santrauka kartu su nepriklausomo auditoriaus išvada nesudaro teisinio pagrindo naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes pagal viešus duomenis visos atsakovės turėjo skolų antros eilės pagal išieškojimo eiliškumą kreditoriui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Atsakovės UAB „Čili pica“, UAB „Čili Holdings“, UAB „Azijos skoniai“, UAB „Gamtos virtuvė“ ir UAB „GCW“ (toliau - apeliantės) apeliaciniame skunde prašo panaikinti apeliančių atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones; bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neištyrė tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, nenustatė taikytinų materialinės teisės normų, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Direktyva šalių teisiniams santykiams tiesiogiai netaikytina, nes jos tikslas – užtikrinti darbuotojų darbo santykių tęstinumą verslo ar jo dalies perdavimo atveju, o ne darbdavio, kuris pats neperkėlė darbuotojų, patirtoms išlaidoms padengti. Bylos nagrinėjimo dalykas yra ne darbdavį ir darbuotoją siejantys teisiniai santykiai, o reorganizavime dalyvavusius verslo subjektus siejančios teisės bei pareigos. Teismas neišanalizavo ir neištyrė ieškovės atsakomybės už iki bankroto bylos iškėlimo priimtus sprendimus, todėl ieškovės atliktus neteisėtus veiksmus nepagrįstai perkėlė apeliančių atsakomybėn. Atskyrimo procedūros metu galioję įstatymai neįpareigojo apeliančių imtis aktyvių veiksmų, susijusių su darbuotojų perėmimu. Nei DK 138 straipsnis, nei Direktyva negali būti teisiniu pagrindu byloje susiklosčiusiems santykiams tarp šalių reglamentuoti ir ieškovės reikalavimams grįsti. Byloje nei pagal subjektus, nei pagal santykio turinį šalių tarpusavio santykiai nėra prilyginami darbo santykiams, todėl negali būti grindžiami darbo teisės normomis. Apeliančių atsakomybė gali kilti bendrosios deliktinės atsakomybės pagrindais, tačiau ieškovė privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliančių neteisėtus veiksmus dėl darbuotojų nepriėmimo ieškovė galėtų pagrįsti tik įrodžiusi, kad pati įvykdė pareigą konkrečius darbuotojus perduoti apeliantėms, tačiau šios nepagrįstai atsisakė darbuotojus priimti. Ieškovė neįrodė, kad perdavimo veiksmai atlikti, todėl apeliantės negalėjo priimti to, kas neperduota.Teismas, konstatuodamas, kad apeliantėms buvo perduodama verslo dalis, nepagrįstai sprendė, kad apeliantės turėjo pareigą perimti visus reorganizuotos įmonės darbuotojus, visus įsipareigojimus, visą turtą ir kt. Atskyrimo sąlygos patvirtina, kad ieškovei buvo palikta dalis verslo – kavinių „ČILI bistro“ veikla. Ta aplinkybė, kad ieškovei po reorganizavimo likusios kavinės vėliau buvo uždarytos, nesusijusios su apeliančių teisėmis ir pareigomis, nes apeliantės neturėjo galimybių daryti įtaką tokiems ieškovės verslo sprendimams. Apeliantėms turėjo būti perduotos tik tam tikros verslo dalys, tačiau ne visas UAB „Čilija“ verslas. Kadangi ne visas ieškovės verslas buvo perleistas, o tik jo dalis, todėl ne visi ieškovės darbuotojai turėjo būti perkelti pas apeliantes. Ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, kad jos darbuotojai, bankroto byloje pareiškę kreditorinius reikalavimus, turėjo būti perkelti pas apeliantes, šių aplinkybių teismas nevertino. Ieškovė nepateikė darbuotojų darbo sutarčių, kurios vienintelės galėtų pagrįsti darbuotojų tikrąją darbo vietą. Be to, darbuotojų darbo negali patvirtinti nė vienas iš ieškovės pateiktų nepatikimų įrodymų, kurie neatitinka leistinumo reikalavimų.Teismas nepagrindė, kokį priežastinį ryšį su darbuotojų neperkėlimu turi I. S. ir D. V. reikalavimai bankroto procese, kurie buvo įdarbinti ieškovės jau po reorganizavimo. Šie darbuotojai neturėjo ir negalėjo būti perkelti pas apeliantes. Todėl neaišku, kokiu pagrindu teismas priteisė iš apeliančių minėtiems ieškovės darbuotojams mokėtinas sumas.Teismas neišanalizavo, kokiais įrodymais remdamasis konstatavo, jog ieškovė po atskyrimo faktiškai nebevykdė veiklos. Neatsižvelgta, jog 25 ieškovės darbuotojai darbo santykius nutraukė savo iniciatyva ir net neprašė būti perkelti į vieną iš naujai įsteigtų bendrovių. Byloje nėra įrodymų, kad iškart po reorganizacijos ieškovė nustojo vykdyti veiklą, o minėti darbuotojai inicijavo darbo santykių nutraukimą dėl nutrauktos veiklos. Nepagrįsta teismo išvada, kad perkeliamų darbuotojų duomenys turėjo būti nurodyti Atskyrimo sąlygose, nes nėra teisės akto, reikalaujančio jose nurodyti konkrečius perduodamų darbuotojų duomenis. Apeliantės įsteigtos 2008 m. liepos 23 d., jos nedalyvavo Atskyrimo sąlygų rengime. Be to, toks reikalavimas būtų teisiškai neįgyvendinamas, nes atskyrimo sąlygos yra rengiamos reorganizavimo proceso pradžioje, o per visą reorganizavimo laikotarpį darbuotojai keičiasi. Teismas nenurodė, kokius konkrečiai aktyvius veiksmus turėjo atlikti apeliantės ir kokie teisės aktai numatė tokias jų pareigas. Atskyrimo sąlygų priedo Nr. 6 9 punktas numatė ieškovės pareigą sudaryti visų perkeliamų darbuotojų sąrašus, nurodant jų pareigas, vardus ir pavardes perkėlimo dienai, tačiau to nepadarė. Būtent ieškovė privalėjo atlikti aktyvius veiksmus, susijusius su darbuotojų perkėlimu, tačiau jų tinkamai neatliko. Pagal Atskyrimo sąlygas darbuotojai, kurių darbo vieta buvo perleidžiamo verslo dalyje, turėjo būti perkelti apeliantėms, tačiau darbuotojai negalėjo būti perkeliami nesant jų valios ir sutikimo. Vykdant UAB „Čilija“ reorganizavimą, galiojo DK 138 straipsnio redakcija, susidedanti tik iš vieno punkto, kuriuo draudžiama atleisti iš darbo darbuotojus verslo ar jo dalies perdavimo atveju. Tuo tarpu DK 138 straipsnio 2 dalis, numatanti specialią darbuotojų perkėlimo į naują įmonę tvarką verslo perkėlimo atveju, įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 1 d., t. y. tik nuo šios datos buvo įgyvendinta Direktyvos nuostata dėl savaiminio darbo santykių tęstinumo naujojo darbdavio įmonėje.Už tinkamą Atskyrimo sąlygų įgyvendinimą buvo atsakinga ieškovė, konkrečiai jos vadovai. Ieškovės vadovų atsakomybės už darbuotojų neperdavimą teismas nevertino. Šalys yra atskiri ribotos atsakomybės verslo subjektai, todėl apeliantės negalėjo įtakoti ieškovės vadovų veiksmų, įgyvendinant ieškovės patvirtintas Atskyrimo sąlygas. Bankroto administratorius privalėjo vykdyti Atskyrimo sąlygas ir darbuotojus, grįžusius iš vaiko priežiūros atostogų, perkelti į naujai įsteigtas bendroves pagal tai, kuriame iš Atskyrimo sąlygų numatytų restoranų jie dirbo iki vaiko priežiūros atostogų, bei kurią iš pozicijų, numatytų Atskyrimo sąlygų priedo Nr. 6, užėmė. Teismas netinkamai aiškino Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, netaikydamas jų sistemiškai, t. y. kartu su DK nuostatomis.Ieškovė neįrodė ir teismas tinkamai nepagrindė, kad apeliančių atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė. Jeigu būtų konstatuota, kad apeliantės yra atsakingos už padarytą žalą, kiekvienai iš jų turėtų būti priskirta dalis žalos, susijusios su konkrečių darbuotojų darbo užmokesčiu. Šiuo atveju nėra jokių bendrų apeliančių veiksmų, nes jos negalėjo bendrai perimti visų ieškovės darbuotojų ir tapti solidariais darbdaviais.Apeliančių finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad jų turtinė padėtis yra gera ir stabili. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, būtina remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1914/2014, kaip turinčia prejudicinę reikšmę, nes joje pasisakyta, kad ieškovės pateikti duomenys dėl atsakovių UAB „Čili Holdings“ dukterinių įmonių UAB „Čili pica“, UAB „Azijos skoniai“, UAB „Gamtos virtuvė“, UAB „Tokyo“ ir UAB „Maisto namai“ finansinės padėties nesudaro pagrindo išvadai, jog įmonės turi finansinių sunkumų ar yra nemokios. Apeliančių turtinė padėtis nepasikeitė, ji ir toliau išlieka stabiliai gera, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas ir tai nėra proporcinga priemonė byloje, kurioje ieškinio suma 99 236,78 Eur laikytina nedidele. Sprendimo neįvykdymo rizikos nėra, nes apeliantės yra sėkmingai veiklą vykdančios įmonės, neturinčios finansinių sunkumų, galinčių didinti riziką dėl įmonių gebėjimo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Apeliantės priklauso didelei įmonių grupei, kurios bendros metinės pajamos yra itin didelės (virš 114 mln. Lt), metinis pelnas ypač didelis (virš 52 mln. Lt), įmonės neturi didelių finansinių įsipareigojimų.Bylos nagrinėjamas žodiniame teismo posėdyje yra būtinas, nes dalis bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių neištirtos arba netinkamai ištirtos, dėl jų sprendime nepasisakyta. Paskyrus žodinį nagrinėjimą, byloje dalyvaujantys asmenys galėtų atskleisti savo poziciją bei pateikti byloje esančių įrodymų bei argumentų vertinimą. Byla yra sudėtinga, kompleksinė, susijusi su verslo reorganizavimo, darbo teisės, įmonių bankroto teisės klausimais, todėl yra būtina kiek įmanoma tiksliau atskleisti bylos esmę ir išklausyti šalių paaiškinimų.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą bei prijungti prie bylos naują rašytinį įrodymą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Įvykus UAB „Veiza“ reorganizavimui, į naujai įsteigtas bendroves buvo perkelti visi darbuotojai, išskyrus buvusius motinystės ar vaiko priežiūros atostogose. Tokie apeliančių veiksmai traktuotini kaip nesąžiningas siekis išvengti kompensacijų darbuotojams išmokėjimo, naujų darbuotojų priėmimo, jų apmokymo kaštų. Siekis palikti UAB „Veiza“ motinystės ar vaiko priežiūros atostogose buvusius darbuotojus, privesti bendrovę prie bankroto, dėl ko darbo sutartys būtų nutrauktos, darbuotojams išmokant 2 dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijas, pastarąją naštą perkeliant valstybei (Garantiniam fondui), laikytinas nesąžiningu ir neteisėtu, sąlygojusiu žalos atsiradimą. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovė grindė civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis (CK 6.246 str. - 6.249 str.). Apeliančių neteisėti veiksmai kyla iš Direktyvos ir DK 138 straipsnyje įtvirtintos darbuotojų apsaugos verslo perkėlimo atveju bei aktualiai formuojamos teismų praktikos, kurioje aiškiai įtvirtinta, jog būtent verslo perėmėjams kyla pareiga užtikrinti tinkamą darbuotojų perėmimą. Apeliantės klaidina teismą, pateikdamos tikrovės neatitinkančius faktus apie ieškovės veiklos tęsimą po bendrovės reorganizavimo. Sutiktina, jog po įvykusio reorganizavimo UAB „Čili bistro“ valdė tris kavines, tačiau ženklus faktiškai dirbančių darbuotojų skaičiaus mažėjimas, kavinių pardavimas/uždarymas, ilgalaikio turto pardavimas patvirtina, kad po reorganizavimo praėjus maždaug pusmečiui bendrovė buvo vedama link bankroto, joje nebeliko darbuotojų, kurie galėtų faktiškai vykdyti veiklą (dirbti), o iš esmės „tuščioje“ bendrovėje buvo palikti tik socialiai jautriausi kreditoriai, taip pat VMI ir Sodra. Aplinkybė, kad ieškovė neturi trečios eilės kreditorių, patvirtina, jog po reorganizavimo ji realiai veiklos nevykdė. Todėl įvyko viso UAB „Veiza“ verslo perkėlimas, dėl ko visi darbuotojai turėjo būti perkelti į naujai įsteigtas bendroves.Apeliantės neperėmė ne tik UAB „Čili Bistro“ restoranuose dirbusių kelių darbuotojų, tačiau taip pat ir kituose restoranuose dirbusių darbuotojų. Tai pagrindžia UAB „Finresta“ pažyma apie BUAB „Veiza“ darbuotojų darbo vietas, ieškovės pateiktos suvestinių atsiskaitymo lapelių kopijos, Valstybinės darbo inspekcijos atlikti patikrinimai bei dalies buvusių darbuotojų rašytiniai paaiškinimai. Tarp bankroto administratoriui perduotų dokumentų nėra ieškovės darbuotojų darbo sutarčių, todėl ji negali jų į bylą pateikti. Be to, darbo sutartys nebūtų tinkamas įrodymas spręsti apie darbuotojų darbo vietas, nes darbo sutarties galiojimo metu darbuotojai migruodavo.Apeliantės nepateikė argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių, kad jos ėmėsi aktyvių veiksmų, jog verslo perkėlimas būtų tinkamai įgyvendintas, nors tokia pareiga kilo būtent joms. Teismas neturėjo pareigos vertinti, kokiais veiksmais apeliantės turėjo įvykdyti savo pareigą užtikrinti darbuotojų perkėlimą. Šiam ginčui yra reikšminga tai, kad būtent apeliantėms kilo pareiga aktyviais veiksmais užtikrinti darbuotojų perkėlimą ir kad jos minėtos pareigos neįvykdė. Apeliantės nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad perėmė visus darbuotojus, kurie joms buvo perduoti. UAB „Čilija“ ir apeliantės priklauso vienai įmonių grupei, todėl egzistuoja sąsajos tarp bendrovių akcininkų ir valdymo organų, kas papildomai pagrindžia apeliančių nesąžiningumą. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto administratorius turėjo vykdyti ĮBĮ įtvirtintą imperatyvią pareigą per nustatytus terminus informuoti bendrovės darbuotojus apie būsimą darbo sutarčių nutraukimą ir atitinkamai vėliau jas nutraukti. Suėjus darbuotojų įspėjimo bei darbo sutarčių nutraukimo imperatyviems terminams, bankroto administratorius nebuvo perėmęs bendrovės dokumentų ir netgi objektyviai negalėjo žinoti apie 2008 m. įvykusį verslo perkėlimą. Net jeigu bankroto administratorius ir būtų nustatęs ar bent būtų turėjęs objektyvias galimybes nustatyti verslo perkėlimo faktą, galiojantys teisės aktai bei aktualiai formuojama teismų praktika pareigą užtikrinti darbuotojų darbo sutarčių tęstinumą nustato verslo perėmėjui, tačiau ne verslo perkėlėjui ar jį atstovaujančiam bankroto administratoriui.Žala ieškovei bei jos kreditoriams padaryta apeliančių veiksmais, kas yra solidariosios atsakomybės prezumpcija. Apeliantės, elgdamosi neteisėtai bei nesąžiningai, perėmusios reorganizavimo metu iš UAB „Veiza“ turtą, įsipareigojimus, vykdytas sutartis, taip pat ir dalį darbuotojų, „tuščioje“ įmonėje, kuri palaipsniui buvo privesta prie bankroto, paliko tik motinystės ar vaiko priežiūros atostogose buvusias mamas, iki bendrovės reorganizavimo dirbusias įvairiuose restoranuose, taip pat administracijoje, gamybos ceche ar kt., dėl ko teismas pagrįstai ieškinį tenkino visa apimtimi.Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-914/2014 negali turėti prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, nes minėtoje byloje dalyvavo ne tos pačios šalys. Be to, minėtoje byloje buvo vertinta tik UAB „Čili Holdings“ finansinė būklė, o kitų atsakovių finansinė padėtis nevertinta. Taip pat per tiek laiko galėjo pasikeisti ir UAB „Čili Holdings“ finansinė padėtis. Sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui yra ta, kad visos apeliantės turėjo įrodyti gerą finansinę padėtį ir kad priverstinio išieškojimo proceso metu turėtų pakankamai turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Aplinkybė, kad apeliantės sistemingai turi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, sudaro pagrindą išvadai, kad jų finansinė būklė nėra stabili.Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo apklausti šalių atstovai bei buvęs bendrovės vadovas. Proceso dalyviai savo reikalavimams, atsikirtimams pagrįsti teikė rašytinius įrodymus, paaiškinimus raštu ir žodžiu, todėl byloje dalyvaujantys asmenys pateikė savo poziciją dėl pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų. Byloje spręstinas teisės taikymo klausimas, dėl to žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra būtinas.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas yra pagrindinė sąlyga tinkamam materialinės teisės normų taikymui, todėl tiek DK 138 straipsnis, tiek Direktyva yra teisinis pagrindas byloje susiklosčiusiems santykiams tarp šalių reglamentuoti ir ieškovės reikalavimams grįsti.Pagal DK 138 straipsnio 2 dalį verslo ar jo dalies perdavimo atveju darbo santykiai tęsiasi tokiomis pačiomis sąlygomis verslo perėmėjo įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nepaisant verslo ar jo dalies perdavimo teisinio pagrindo, todėl ir visi darbuotojai turėjo pereiti apeliantėms, kurioms buvo perduotas turtas, teisės ir pareigos. Apeliantės patvirtina aplinkybę, kad joms buvo perduotas visas turtas, teisės ir pareigos, todėl jos turėjo pareigą ir perimti darbuotojus.Po reorganizavimo UAB „Veiza“ veiklos nevykdė, visa veikla, turtas ir įsipareigojimai buvo perkelti naujai įsteigtoms bendrovėms, todėl įvyko visiškas verslo perdavimas, dėl ko kyla ir su tuo susijusių pareigų vykdymas, t. y. apeliantės turėjo pareigą perimti visus ieškovės darbuotojus.Perkeliant darbuotojus turi bendradarbiauti tiek verslo perdavėjas, tiek ir verslo perėmėjas, maksimaliai užtikrinant darbuotojų interesus. Atsižvelgiant į tai, kad verslo perėmėjui tenka didesnė atsakomybė perimant darbuotojus, todėl apeliantės turėjo imtis visų įmanomų priemonių perkeliant darbuotojus į įmones, susikūrusias po reorganizavimo. Darbuotojų perkėlimas nepriskirtinas įmonės bankroto administratoriaus interesui, tokia pareiga nenumatyta ir Įmonių bankroto įstatyme. Be to, darbuotojų perkėlimo procesas turėjo būti užbaigtas iki bankroto bylos iškėlimo, o tai, kad darbuotojai nebuvo perkelti per beveik 3 metų laikotarpį, įrodo neatsakingus apeliančių veiksmus. Apeliantės nepateikia pagrįstų argumentų, kodėl joms neturėtų būti taikoma solidari atsakomybė. Neįmanoma situacija, kad kiekvienai iš apeliančių galėtų būti priskirta dalis žalos, susijusios su konkrečių darbuotojų darbo užmokesčiu, nes objektyviai negalima nustatyti, kurie būtent darbuotojai, kuriai iš apeliančių turėjo būti perkelti. Be to, solidarios atsakomybės taikymas atitinka darbuotojų interesus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama, todėl vertintinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos darbuotojų neperkėlimu įmonei atskyrimo būdu perkeliant verslą į kitas įmones, atlyginimo. Šiame kontekste paminėtina, kad nėra itin reikšmingi ginčo išsprendimui apeliančių nurodomi argumentai, jog buvo perkelta tik dalis verslo. Ši aplinkybė nėra visiškai ignoruotina, tačiau turint galvoje, kad po verslo atskyrimo ieškovės įmonė buvo tik viena iš šešių, ji nelemia nei taikytinų byloje teisės normų, nei ginčo esmės ir gali turėti tik tam tikros reikšmės apskaičiuojant žalos dydį. Tuo tarpu aplinkybė, kad didžioji verslo dalis buvo perkelta, šalių nėra kvestionuojama (todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl to nepasisakys). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Apeliančių manymu, ieškinys turėjo būti atmestas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantės prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovė nurodo, kad tam jokio būtinumo nėra.

CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Šiuo atveju apeliantės nenurodo svarių argumentų dėl naujai tirtinų faktinių aplinkybių, naujų ginčo išsprendimui reikšmingų įrodymų nėra pateikta, apeliaciniame skunde iš esmės keliami teisės taikymo klausimai, o apeliantės nenurodo, ką ir kodėl šiuo aspektu jos negalėjo išdėstyti apeliaciniame skunde. Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija, jog būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Kaip jau minėta, iš bylos duomenų matyti, kad, vadovaujantis UAB „Čilija“ 2007 m. lapkričio 20 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, buvo nuspręsta bendrovės verslą atskirti, parengtos Atskyrimo sąlygos (t. 1, b.l. 10-20), atskyrimo procesas iš esmės vyko 2008 m. gegužės – liepos mėnesiais. Atskyrimo rezultate buvo suformuotos (su ieškove) šešios bendrovės. Iš Atskyrimo sąlygų 9.1, 9.5 punktų, Atskyrimo sąlygų 6, 7 priedų nuostatų (t. 1, b.l. 220-224) matyti, kad pagal pareigybes iš esmės visi UAB „Čilija“ darbuotojai po atskyrimo turėjo likti tuose pat UAB „Čilija“ padaliniuose, kuriuose dirbo iki atskyrimo: „Čili kaimas“ veikla, šiai veiklai priskirtas turtas ir darbuotojai turėjo atitekti UAB „Čili kaimas“; „Čili Kinija“ – UAB „Čili Kinija“; „Thai gourmet“, „Tokyo“, „Grand Pub“, „Champagne bar“ – UAB „GCW“; „Čili pica“, „Čili kava“ – UAB „Čili pica“; UAB „Čilija“ priklausančios kitų bendrovių akcijos, intelektinė nuosavybė ir šiai daliai priklausantis turtas perkelta į UAB „Čili Holdings“. Ieškovei buvo numatyta tęsti veiklą UAB „Čili bistro“ pavadinimu ir joje turėjo likti dirbti visi tie UAB „Čilija“ darbuotojai, kurie neperkelti į kitas penkias atskirtas bendroves. Faktinė situacija susiklostė tokia, kad 2008 m. pabaigoje pas ieškovę liko 288 darbuotojai, iš kurių 244 buvo vaiko priežiūros/motinystės atostogose, o 2009 m. pabaigoje asmenys, esantys tokiose atostogose, buvo iš esmės visi likę darbuotojai (162 iš 166), ieškovės veikla realiai nebebuvo vykdoma. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų sąrašų, į naujai atsiradusias bendroves liko neperkelta ir daug UAB „Čilija“ darbuotojų, kurių darbo vieta buvo anksčiau egzistavusiuose padaliniuose ir kurie po atskyrimo atiteko naujoms bendrovėms. Tuo tarpu pagal Atskyrimo sąlygų 6 priedo 7 punktą buvo numatyta, kad tie administracijos darbuotojai, kurie yra dekretinėse ir(ar) vaiko priežiūros atostogose ar dėl kitų priežasčių nedirba, tačiau darbdavys privalo palikti jiems darbo vietą, turėjo būti perkeliami į tą bendrovę, į kurią jie būtų perkelti pagal savo pareigybę (pagal šio priedo 6 punktą), jei dirbtų. Kiti padalinių analogiškos kategorijos darbuotojai perkeliami į tą bendrovę, kuriai atitinkamai priskirtas konkretus padalinys, kaip nurodyta Atskyrimo sąlygų priede Nr. 7. Taigi, formaliai minėtos socialiai jautrios darbuotojų grupės interesų apsauga dėl darbo vietų išsaugojimo ir perkėlimo pas apeliantes Atskyrimo sąlygose buvo numatyta, tačiau realiai didelė grupė asmenų liko neperkelti. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantės, deklaruodamos, jog neatsisakė perimti nė vieno ieškovės perduoto darbuotojo, nepateikė duomenų, kiek tokios kategorijos asmenų buvo perimta.

Apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nekvalifikavo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, nei DK 138 straipsnis, nei Direktyva (2001 m. Europos Sąjungos Tarybos direktyva Nr. 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo) negali būti teisiniu pagrindu šioje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams tarp šalių reglamentuoti, apeliančių atsakomybė nagrinėjamu atveju galėtų kilti tik bendrosios deliktinės atsakomybės pagrindais. Teisėjų kolegijos nuomone, sutiktina dėl deliktinės atsakomybės kaip ieškinio pagrindo (iš esmės pirmosios instancijos teismas juo ir rėmėsi), tačiau kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai, kad ieškinys turėjo būti atmestas.

1) Pagal Atskyrimo metu galiojusį DK 138 straipsnį įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negalėjo būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. DK 138 straipsnio 2 dalies nuostata, kad verslo ar jo dalies perdavimo atveju darbo santykiai tęsiasi tokiomis pačiomis sąlygomis verslo perėmėjo įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nepaisant verslo ar jo dalies perdavimo teisinio pagrindo, įsigaliojo jau po aptariamo bendrovių atskyrimo (2012 m. gruodžio 1 d.). Taigi, DK nuostatų kontekste atskyrimo proceso metu iš tiesų nebuvo tiesiogiai reglamentuotas darbuotojų darbo santykių tęstinumas verslo perėmėjo įmonėje, buvo tik numatyta, kad reorganizavimo atveju su darbuotojais nutraukti darbo santykių negalima. Tačiau pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl Direktyvos nuostatų taikymo aiškinant DK 138 straipsnį inter alia ir iki 2012 m. gruodžio 1 d. Pagal Direktyvos 1 straipsnio 3 dalį ji taikoma tais atvejais, kai perduodama įmonė, verslas, arba įmonės ar verslo dalis. Kaip minėta, ginčo dėl verslo perkėlimo šiuo atveju nėra. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodami perėmėjui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dar iki 2012 m. gruodžio 1 d. buvo išaiškinta, kad tuo metu galiojanti DK 138 straipsnio redakcija buvo patvirtinta 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188, redakcijos tikslas – įgyvendinti Direktyvą, ir konstatuota, jog tuo atveju, kai kyla nacionalinės teisės normų, skirtų Direktyvai įgyvendinti, turinio aiškinimo klausimas, jis turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2012). Sutiktina su apeliantėmis, kad tokie kasacinio teismo išaiškinimai priimti ne analogiškoje byloje nagrinėjamai bylai - ne tarp ūkio subjektų dėl žalos atlyginimo, o byloje pagal darbuotojų ieškinį. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai per se nereiškia, kad toks DK 138 straipsnio aiškinimas taikytinas tik darbuotojui teismine tvarka ginant savo teises ir negali būti taikomas (ar teiktinas kitoks) verslo perėmėjui dėl pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti vien dėl to, kad šiuo atveju ginčas yra kilęs tarp dviejų ūkio subjektų. Kita vertus, net ir nepaisant paminėto, t. y. DK 138 straipsnio ir Direktyvos nuostatų nevertinimo atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, jog apeliančių civilinė atsakomybė kyla ir tiesiogiai iš pirmiau paminėtų Atskyrimo sąlygų nuostatų nevykdymo. Reorganizuojant bendrovę, pagal Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 68 straipsnio 1 dalį turtas, teisės ir prievolės bendrovėms priskiriamos pagal reorganizavimo sąlygas. Šiuo atveju Atskyrimo sąlygos neabejotinai buvo (turėjo būti) žinomos apeliantėms, nes tik iš šių sąlygų jos galėjo žinoti apie joms tenkančią turto dalį, teises bei pareigas ir pan. inter alia pareigas bei tvarką dėl darbuotojų perėmimo. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju ir nesirėmė Direktyvos nuostatomis, o sprendė dėl apeliančių civilinės atsakomybės Atskyrimo sąlygų laikymosi kontekste, o šių sąlygų nesilaikymas reiškia neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės vieną iš sąlygų (CK 6.246 str.).

2) Apeliantės įrodinėja, kad jos negalėjo perimti visų perimtinų darbuotojų, nes tuo esą nesirūpino pati ieškovė (jos vadovai). Pirmosios instancijos teismas dėl tokio apeliančių argumento iš esmės nepasisakė. Nors ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą su tokio pobūdžio argumentais nesutinka, teisėjų kolegija pripažįsta juos iš dalies pagrįstais.

Kaip minėta, pagal Atskyrimo sąlygų nuostatas ieškovei turėjo likti tie darbuotojai, kurie neperkeliami į kitas bendroves (apeliantes). Akivaizdu, kad realiai tinkamą darbo santykių tęstinumą negali užtikrinti nei ieškovė, nei apeliantės atskirai, šiame procese turi bendradarbiauti visi jame dalyvaujantys subjektai. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš bylos duomenų galima spręsti, kad nei ieškovė, būdama pirmąja darbuotojų darbo santykių tęstinumą užtikrinančio proceso grandimi, rodė iniciatyvą ir ėmėsi konkrečių veiksmų tam, kad pas ją neliktų jos veiklos tęsimui nebūtini darbuotojai ir apeliantės perimtų joms pagal buvusius padalinius „priklausančius“ neperimtus darbuotojus, nei apeliantės nepateikė įrodymų, jog savo iniciatyva atliko ar dėjo bent elementarias pastangas atlikti kokius nors realius žingsnius siekiant vykdyti Atskyrimo sąlygose numatytą tokių darbuotojų perkėlimą pas save (informavo perimtinus darbuotojus apie atskyrimą, darbo tęstinumo galimybę ir pan.). Todėl kaip neįtikinami vertintini apeliančių pasiteisinimai, susiję su bendrovių atskyrimo metu galiojusiu teisiniu darbo santykių reglamentavimu, nors pagal jį darbuotojų perkėlimo atveju iš tikrųjų reikėjo atlikti įstatymuose numatytus veiksmus (gauti jų sutikimus ir kt.). Problemos su ilgalaikėse atostogose esančių asmenų perkėlimu egzistavimą savo atsiliepime į ieškinį yra nurodęs buvęs ieškovės vadovas D. K., iš kurio paaiškinimų galima daryti išvadą taip pat ir apie tai, kad darbuotojų perkėlimo klausimo sprendimas buvo nukeltas ateičiai (t. 4, b.l. 214), kitaip tariant abi pusės darbuotojų interesų atžvilgiu elgėsi atsainiai bei nerūpestingai. Neatmestina, kad apeliantės – susijusios bendrovės, ir nebuvo suinteresuotos tokios kategorijos asmenų perėmimu ir joms naudingiau buvo palikti juos neilgai po atskyrimo veiksiančiai bendrovei. Atsižvelgiant į paminėtą, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl žalos atsiradimo (jos atsiradimo faktas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuojamas) priežastiniame ryšyje yra abiejų bylos šalių nepateisinamas neveikimas darbuotojų atžvilgiu, o nustatant kaltės laipsnį bylos šalys turėtų dalintis ją pusiau.

3) Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nustatyti solidarią, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliančių atsakomybę nebuvo pagrindo. Pagal Atskyrimo sąlygas kiekviena iš jų turėjo pareigą tęsti darbo santykius tik su tais darbuotojais, kurie kiekvienos turėjo būti perimti pagal šių sąlygų nuostatas. Todėl kiekviena iš apeliančių kitų atžvilgiu neturi bendros pareigos dėl visų darbuotojų perėmimo. Pažymėtina, kad ir pagal ABĮ 68 straipsnio 3 dalį visos po reorganizavimo veiksiančios bendrovės solidariai atsako tuo atveju, jei skaidomos bendrovės kokia nors prievolė pagal reorganizavimo sąlygas nėra priskirta kuriai nors iš bendrovių. Tuo tarpu pagal to paties straipsnio 4 dalį, kai skaidomos bendrovės kokia nors prievolė pagal reorganizavimo sąlygas yra priskirta vienai iš po reorganizavimo veiksiančių bendrovių (kaip nagrinėjamu atveju), už šią prievolę atsako ta bendrovė.

4) Teisėjų kolegija iš dalies taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl žalos dydžio.

Kaip matyti iš ieškovės teiktos paraiškos išmokoms iš Garantinio fondo gauti bei žalos detalizavimo kiekvieno kreditoriaus atžvilgiu sąrašo (t. 5, b.l. 38-40, 144-146) I. S. bei D. V. (jų kreditoriniai reikalavimai su proporcinga VSDFV reikalavimo dalimi – atitinkamai 7 590,96 Lt ir 2 656,67 Lt) buvo priimti į darbą jau po bendrovių atskyrimo, todėl šių asmenų kreditoriniai reikalavimai nepripažintini žala nagrinėjamo ginčo aplinkybių kontekste. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad negali būti pripažinta žala ir 25 darbuotojų, kurie darbo sutartis su ieškove nutraukė savo noru (DK 127 str.), kreditoriniai reikalavimai (t. 5, b.l. 142). Teisėjų kolegijos vertinimu, su šiuo apeliacinio skundo argumentu galima sutikti tik dalyje dėl I. S. ir A. D. (3 180,30 Lt ir 2 083,49 Lt), nes, kaip matyti iš bylos duomenų, šios darbuotojos, ieškovei tęsiant veiklą po atskyrimo, ir turėjo likti dirbti pas ieškovę (UAB „Čili bistro“), kaip ir J. K., M. A., G. A., I. K., E. M. – iš viso šių ieškovės darbuotojų kreditoriniai reikalavimai su proporcinga VSDFV reikalavimo dalimi yra 26 855,98 Lt (t. 5, b.l. 144-146). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad šias darbuotojas pagal Atskyrimo sąlygas turėjo perimti kuri nors iš apeliančių (CPK 178 str.), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pastaroji suma taip pat nelaikytina apeliančių sukelta žala. Tuo tarpu kitos darbuotojos, nors ir savo noru vėliau po atskyrimo nutraukusios darbo sutartis 2010 – 2011 m., buvo dirbusios kituose padaliniuose prieš atskyrimą („Čili kaimas“, „Picerija Čili“, Vilniaus administracija, gamybos cechas, plento baras), todėl atskyrimo metu turėjo būti perkeltos į bendroves, kurios perėmė tuos padalinius.

Iš jau paminėto žalos detalizavimo kiekvieno kreditoriaus atžvilgiu sąrašo bei Atskyrimo sąlygų priedo Nr. 7, detalizuojančio įmonėms priskiriamus restoranus, matyti, kad UAB „Čili pica“ („Picerija Čili“) priklausiusių perimti darbuotojų kreditoriniai reikalavimai sudaro 51 551,63 Eur (177 997,48 Lt), UAB „Gamtos virtuvė“ (buv. UAB „Čili kaimas“) – 14 960,87 Eur (51 656,89 Lt su Plento baru), UAB „Azijos skoniai“ (buv. UAB „Čili Kinija“) – 4 746,76 Eur (16 389,61 Lt su gamybiniu cechu), UAB „GCW“ – 1 225,85 Eur (4 232, 63 Lt). Dar 12 921,10 Eur (eliminavus pirmiau aptartą I. S. 44 613,97 Lt reikalavimą) kreditorinių reikalavimų sudaro administracijos darbuotojų kreditoriniai reikalavimai. Kadangi pagal bylos duomenis nėra galimybės išskirti, kuriai konkrečiai bendrovei jie priskirtini, teisėjų kolegija sprendžia esant teisinga padalinti šią sumą visoms šešioms bendrovėms lygiomis dalimis, t. y. po 2 153,52 Eur kiekvienai. Tokiu atveju ieškovei iš UAB „Čili pica“ turėtų būti priteista 53 705,15 Eur, iš UAB „Gamtos virtuvė“ - 17 114,39 Eur, UAB „Azijos skoniai“ – 6 900,28 Eur, UAB „GCW“ – 3 379,37 Eur, UAB „Čili Holdings“ – 2 153,52 Eur. Tačiau pirmiau jau minėta, kad konstatuojama ir pačios ieškovės kaltė, dėl ko iš apeliančių priteistinos sumos mažintinos pusiau (CK 6.248 str. 4 d.), t. y. atitinkamai – 26 852,58 Eur, 8 557,20 Eur, 3 450,14 Eur, 1 689,69 Eur, 1 076,76 Eur. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantėmis, kad ieškovės teikiami darbuotojų ir jų darbo vietų sąrašai nėra patikimi įrodymai dėl to, kad į bylą nepateiktos darbuotojų darbo sutartys - nėra jokio pagrindo manyti, kad administratorius, kuriam darbo sutartys ir neperduotos, sąmoningai teiktų neteisingus duomenis apie darbuotojus teismui ar Garantiniam fondui; į bylą yra pateikti darbuotojų suvestiniai atsiskaitymo lapeliai (t. 2, b.l. 72-108), o taip pat kai kurių darbuotojų paaiškinimai apie jų darbo vietą, sutampančią su nurodyta sąrašuose (t. 4, b.l. 237-248). Tuo tarpu apeliantės iš esmės jokių duomenų, paneigiančių ieškovės nurodytus ar bent keliančių pagrįstas abejones jais, nepateikia ir tik deklaruoja ieškovės pateiktų įrodymų nepatikimumą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias apeliančių (solidariąją) atsakomybę, nepagrįstai neįvertino kai kurių reikšmingų aplinkybių nustatant žalos dydį, todėl skundžiamas sprendimas pakeičiamas (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Atitinkamai pakeistinas ir laikinųjų apsaugos priemonių mastas bei taikymo tvarka. Kadangi iš UAB „Azijos skoniai“, UAB „GCW“, UAB „Čili Holdings“ priteisiamos sumos veikiančioms bendrovėms yra santykinai nedidelės, laikinosios apsaugos priemonės šių bendrovių atžvilgiu naikintinos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinys tenkinamas 43 proc. Apeliantės už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme turėjo 2 690,15 Eur išlaidų, kurias apmokėjo UAB „Čili Holdings“ (t. 4, b.l. 164-173). Todėl ieškovė proporcingai atmestų reikalavimų daliai turi atlyginti 57 proc. turėtų UAB „Čili Holdings“ išlaidų, t. y. 1 533,30 Eur (CPK 93 str. 2 d., 98 str.). Tuo tarpu iš apeliančių atitinkamai priteistina proporcingai 141 Eur išlaidų už advokato pagalbą (300 Eur) trečiojo asmens „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“, veikiančio ieškovės pusėje, naudai, taip pat priteistinas valstybei žyminis mokestis (elektroninėje byloje), nuo kurio ieškovė paduodant ieškinį yra atleista pagal įstatymą, bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jo rezoliucinę dalį taip:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Veiza“ iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ 26 852,58 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „Gamtos virtuvė“ - 8 557,20 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „Azijos skoniai“ 3 450,14 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „GCW“ 1 689,69 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ 1 076,76 Eur žalos atlyginimą, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ 604 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „Gamtos virtuvė“ 193 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „Azijos skoniai“ 78 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „GCW“ 38 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ 24 Eur žyminio mokesčio ir po 3,40 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Verslo administravimo ir teisės paslaugų biuras“ už advokato pagalbą iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ 88,82 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „Gamtos virtuvė“ 29,57 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „Azijos skoniai“ 12,66 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „GCW“ 6,33 Eur, uždarosios akcinės bendrovės „Čili Holdings“ 4,22 Eur.

Priteisti iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veiza“ 1 533,30 Eur išlaidų už advokato pagalbą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Čili Holdings“.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones:

panaikinti jas uždarųjų akcinių bendrovių „Azijos skoniai“, „GCW“ ir „Čili Holdings“ atžvilgiu,pakeisti turto arešto mastą atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Čili pica“ (j.a.k. 301806798, Žalgirio g. 114, Vilnius) uždarajai akcinei bendrovei „Gamtos virtuvė“ (j.a.k. 301806773, Žalgirio g. 114, Vilnius): areštuoti atsakovėms nuosavybės teise priklausantį - atitinkamai 26 852,58 Eur ir 8 557,20 Eur vertės - nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, įkeisti, juo garantuoti, laiduoti už savo ar kitų asmenų prievoles ar kitaip jį apsunkinti.

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.

Teisėjai Kazys KailiūnasAlvydas PoškusVigintas Višinskis